| |
|
|
|
JOAN MARAGALL — KATALONIEČIŲ POETAS |
 |
 |
 |
|
Parašė P. Gaučys
|
XVIII a. pradžioje Ispanijai panaikinus Katalonijos turėtą autonomiją, jos gyventojai, anksčiau tokie energingi, turtingi ir taurūs, tapo tylia ir niūria tauta. Buvę Viduržemio jūros valdovais, nukariavę Balearų, Sardinijos, Sicilijos salas ir pasiekę Graikiją, buvo nušalinti nuo jūros ir negalėjo pasiekti "Naujojo pasaulio", kurį valdė Ispanija. Tik liaudis išlaikė gyvą savo kalbą ir dvasią. Tačiau XIX a. viduryje kataloniečiai atgavo savo energiją ir pradėjo plačią prekybą su užjūriu. Tada kaip tauta vėl susirado vietą kitų tautų tarpe.
Ispanijos respublikos metu gavusi plačią savivaldą, Katalonija vėl jos neteko, pilietinį karą laimėjus gen. F. Frankui. Jai buvo uždrausta netgi kalba ir spauda. Tik 1956 — 60 kataloniečiai išsikovojo teisę leisti knygas bei žurnalus ir turėti teatrą.
Kataloniečiai kaip tauta daugiau turi bendra su prancūzais negu su ispanais. Jų kalba susidarė graikų, lotynų ir pro-vansalų kalbų poveikyje. Pastarieji kalbininkų tyrimai rodo, kad ji jau IX a. buvo gryna — be jokių svetimų įtakų. Be Katalonijos, ja kalbama Balearų salose, Andoroje ir Prancūzijos Roussiljo-no provincijoje.
Iš mažųjų Europos tautų kataloniečių literatūra yra viena originaliausių, praeityje davusi tokių žymių poetų ir rašytojų kaip Ramon Lull (1235-1315), kuris buvo filosofas ir mistikas, Ramon Mun-taner (1265-1336), parašęs Vidurinių Amžių originaliausią kroniką apie kataloniečių ekspediciją prieš turkus ir graikus, ir Ausias March (1379-1459), nemen-kesnį poetą už Petrarcą.
Poezija kataloniečių atbudimą atskleidžia labiau už kitus jų laimėjimus ir daug tikriau už Katalonijos išsilaisvinimo pastangas bei medžiaginę jų gerovę.
Joan Maragall, žymiausias XX a. Katalonijos poetas, gimė ir mirė Barcelonoje (1860-1911). Baigęs teisių mokslus, pasišventė žurnalistiniam darbui, kad galėtų labiau atsidėti dvasiniam gyvenimui. Būdamas iki mirties seniausio Katalonijos dienraščio "Diario de Barcelo-na" redakcijos sekretorium, reiškėsi visose politikos ir meno srityse, kaip Katalonijos didžiųjų uždavinių skatintojas bei ryškintojas, veiksmingai prisidėdamas prie jų tautinio atgimimo ir moderniosios jų poezijos kūrimo.
Jis tikėjo, kad pirminė žmonių kalba buvo poetinė kalba, kurią jis vadino "gyvuoju žodžiu". Jam žodis buvo šventas daiktas, o poetinis pasaulis — Dievo kūrinys. Tas žodžio dieviškumas sudaro daugumos jo apybraižų centrinę temą. Iš tos minties išrieda visos kitos, kaip, pvz., kad žodis yra susijęs su tautybe, bet ne su išorine tauta, o su žmogum, kuris ją sudaro ir jai suteikia gyvybę bei prasmę. Šį žodį turi poetas, ir jis, o ne politikas, realizuoja siekio šventumą. Tuo būdu, kovodami už savo tautos ir kalbos išlikimą, kartu mes išaukštiname ir kūrybinį žodį. Kiekviena kalba yra paslaptinga skirtybė, turinti savo pradžią dieviškoje paslaptyje.
Jau pirmame Maragallio poezijos rinkinyje matome atsiskleidžiant jo galingą poetinę asmenybę paveiksluose, kurie virpa emocijom, kaip pvz., "Festeig vora la mar Canta-brica", o ypač "Akloji karvė". Tai vienas iš pagrindinių moderniosios kataloniečių ir ispanų poezijos eilėraščių. Antroje knygoje "Visions y Cants" Maragall apdainuoja didžiąsias legendarines figūras ir jose virpa kataloniečių siela. Be to, jis išverčia Novalį, Goethės "Nauzikają", Pindarą ir Nietzschės "Zaratrustrą". Vėlesniuose rinkiniuose "Enlla" ir "Seguencies", sudėti gražiausi gamtos poezijos pavyzdžiai: "C Vis-tes al mar" (Jūros vaizdai), "Les Montanyes" (Kalnai) ir kiti. Jais jis pradeda naują būdą transcendentinėm koncepcijom išsakyti.
Kontrastas, kurį Maragall matė tarp gamtos amžinumo ir žmogaus gyvenimo laikinumo, žudė džiaugsmą stebėti meilę, kurią jis stengėsi įamžinti, ir peizažą, kurį jis veržėsi suprasti. Besisielodamas kūno prisikėlimu, mirtį jis laikė paprastu sutrukdymu daiktų, kuriuos jis mylėjo, ir ši pažiūra tapo viena iš didžiųjų jo kūrybos temų. Tą patį susirūpinimą mes matome ir jam susidūrus su nuodėmės, atpirkimo ir išganymo temomis kataloniečių tautosakoje.
Einant senyn, didėjanti krikščioniškos sąmonės ir jo žmoniškos išminties sąveika sustiprino jo susirūpinimą pomirtiniu gyvenimu, kuris atspindėjo jo žymiausiose poemose. Jo "Dvasinė giesmė" yra vienas iš pilniausių apie save liudijimas, kokį kada nors koks poetas buvo mėginęs duoti ir kurį vysto asmeninio nemarumo temą, arba tiksliau — žmogaus išlikimą po mirties. Maragall pabrėždavo tikėjimą kūno prisikėlimu. Jis į mirtį žiūrėjo kaip į dar vieną gyvenimo formą, kurioje kūnas ir siela kartu persikeičia ir visiškai susilieja.
Gyvenimo pabaigoje Maragall dėmesį sutelkė į Viduržemio jūrą ir į jos įtakoje susidariusį kultūrinį palikimą. Tas susidomėjimas jį palenkė dar labiau pamilti patį gyvenimą ir džiaugtis savo eilėraščių grožiu. Jis poetui įkvėpė karštą norą nugalėti savo liūdesį, derinant krikščionišką tikėjimą su jausminių pagavų įkarščiu. Besikreipdamas į Dievą, jis pasiekė ryškaus sprendimo, išsakyto "Dvasinės giesmės" paskutinėje eilutėje: Dievas buvo aplink jį ir, norint veidas į veidą jį susitikti mirtyje, būtų dar tikresnio gyvenimo laimėjimas jau jo amžiname pasaulyje.
Kaip poetas, Maragall visada vykdė savo patarimą kitiems poetams: "Kukliai žiūrėkite į gyvenimo tikrovę, kantriai laukite emocinės vizijos, nesistenkite ką pasakyti, jei nieko neturite pasakyti, ir kai jaučiate kažką, kas mus verčia prabilti, išsakykite nuoširdžiai, paprastai, kaip vaikai, kurie pirmą kartą pamato gražų dalyką, jį parodo ir paprastai apibūdina".
Kataloniečių kritikas M.S. Oliver savo studijoje apie Maragallio kūrybą pažymi: "Visoje Maragallio lyrikoje vyravo begalinis dvasingumas, vertęs jį apdainuoti triumfuojančios ir apsivaliusios sielos kilnumą, prasmės laimėjimą prieš raidę, idėjos prieš kardą, broliškumo prieš egoizmą, esmės prieš formą ir dvasios prieš medžiagą". Toks jis buvo ir kaip žmogus. Barcelonos miesto valdybos nutarimu, Maragalliui pagerbti viename parke buvo pastatyta bronzinė "Aklosios karvės" skulptūra su jos papėdėje iškaltu eilėraščio tekstu.
P. Gaučys
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
