Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RYTŲ EUROPOS TAUTOS SUSIGRĄŽINA PRARASTĄ ISTORIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Liepinis   
"Kodėl niekinama lietuvių tautos praeitis?" — savilaidiriėje Aušroje (Nr. 20, 1980 sausis) klausia lietuvių patriotų grupė. Kodėl Lietuvoje "pagarba savo tėvynės praeičiai ne tik neskatinama, bet priešingai — baudžiama?"
Panašūs klausimai dažnai girdimi Rytų Europos tautose, kurių istoriją taip iškraipė ir išniokojo totalitariniai užkariautojai. Po antrojo pasaulinio karo šios tautos atsirado panašioje padėtyje, kaip Lietuva, — jų istorijos buvo neigiamos, smulkinamos, spraudžiamos į marksizmo-leninizmo rėmelius. Meilė savo tautos praeičiai buvo smerkiama, kaip "buržuazinio nacionalizmo" apraiška. Tačiau pastarųjų poros dešimtmečių būvyje kai kurioms Rytų Europos tautoms pavyko bent dalinai atsipalaiduoti nuo Maskvos kontrolės ir susigrąžinti nors dalį savo istorijos.
1.
Vienas pavyzdys yra Rumunija. Tuoj po antrojo pasaulinio karo, Rumunijos istorija buvo klastojama nemažesniu mastu kaip Lietuvos. Rumunijos istorija tapo Rusijos satelitu. Visa tai pasikeitė prieš penkiolika metų, kai valdžią perėmė Nicole Ceaucescu. Jis rumuniškąjį komunizmą stipriai atmiešė nacionalizmu, atsikratė kultūrinio pavaldumo Rusijai ir reabilitavo Rumunijos istoriją. Tie dramatiški pasikeitimai aprašomi rumunų kultūrinio žurnalo Flacara 1979 m. liepos numeryje išspausdintoje poemoje "Sėjėjas", kurioje parodoma, kaip Maskva dominavo rumunų kultūrą ir istoriją. Čia pora ištraukų iš poemos, kurios pasaulis gerai pažįstamas lietuviams:
Atimta mūsų trispalvė už kurią galvą dėjo protėviai...
Mūsų priešai mums išplanavo liūdną dalinės kolonijos lemtį,
Mūsų šalis nuniokota, apiplėšta iki dugno.
Niekas nežinos, kiek iš mūsų atimta aukso,
Iškastruoti kalnai teberanda savo rūdos.
Be pasigailėjimo buvo iškirsti mūsų miškai,

Rumunų tėvynės gamtą niokojo baisios ligos,
Mums buvo įsakyta atsižadėt tėvynės.
tėvų, protėvių, vaikų, namų
Svetimi prievaizdai valdė sustkaldytą liaudį
Miestams buvo įbrukti nauji, neva reikšmingi vardai
Mūsų lotyniška kilmė atrodė subversyvi
Mūsų mitai buvo suklastoti.
mūsų legendos uždraustos
Taip, kad mes atrodėm paskubom sulipdyti žmonės
Rumunų tėvynės poetai buvo nutildyti...
Paminklai nuversti nuo pjedestalų,
vėliavos sudraskytos,
Jų skudurais norėta ištrinti
kelių tūkstančių metų istoriją.


Toliau poetas rašo, kaip rumunų kompartijos vadas Ceaucescu (jo pavardė tiesioginiai neminima) pradėjo Rumunijos atgimimą ir atstatymą. Jam poetas dėkoja už tai, kad jis rumunams  grąžino  tėvynės  meilę.

Ši poema nepasižymi ypatingu meniškumu, bet ji svarbi kaip dabartinės Rumunijos nuotaikų dokumentas. Joje Ceaucescu "asmenybės kultas" siejamas su autentišku patriotizmu ir aštria Sovietų Sąjungos kritika, nors ir jos vardas nelinksniuojamas. Rumunijoje kompartijos priespauda šiandien koegzistuoja su aistringu patriotizmu ir tautos istorijos garbinimu.

Tautinė istorija, nors ir pavėluotai, sugrįžta net į Rytų Vokietiją, vieną ištikimiausių Maskvos satelitų. Kai 1949 metais buvo įsteigta vadinamoji Vokietijos demokratinė respublika, jos vyriausybė stengėsi įtikinti 17 milijonų savo piliečių, kad jie esantys skirtinga tauta. Žodžiai "Vokietija" ir "vokietis" buvo pašalinti iš kasdieninės vartosenos ir palikti tik istorijos knygose. Parduotuvės, viešbučiai, kultūrinės organizacijos buvo priverstos ištrinti šiuos žodžius iš savo pavadinimų ir pakeisti juos inicialais DDR — Deutsche Demokratischt Republik. Cenzūra apkarpė net rytu Vokietijos himną, nes jame buvo kalbama apie "Vokietija, mūsų so-vienytą tėvynę". Vokiečių istorines tradicijos puoselėjimas buvo palikta* Vakarų Vokietijai.  Rytų Vokietijos politiniai valdovai mėgino įteisinti savo valdžią, kartodami iš Maskvos pasiskolintą "proletarinio ar socialistinio internacionalizmo" teoriją ir pabrėždami savo ryšius su Weimaro Vokietijos "pažangiaisiais" elementais bei su vokiečių socialistiniu sąjūdžiu.

Visa tai ėmė verstis aukštyn kojom, kai prieš keletą metų Rytų Vokietijos valdžia netikėtai pakeitė savo taktiką; kaip ir kitos Rytų Europos valstybės, ji pradėjo pabrėžti ryšius su savo "nesocialistine" istorija. Kaip ir anksčiau, Rytų Vokietijos vadovai tebetvirtina, kad jų valstybė tebeatstovauja visa, kas "gera" Vokietijos istorijoje ir atmeta jos "reakcionierišką" krūvį. Skirtumas tas, kad, staiga, Vokietijos istorijoje atsirado labai daug "gero".

Ryškus naujosios taktikos pavyzdys yra Martynas Liuteris. Anksčiau jis Rytų Vokietijoje buvo smerkiamas, kaip savo paties reformų išdavikas ir princų pavaldinys, mėginęs užtvenkti savo reformacijos sukeltą revoliucijos tvaną. Dabar gi Rytų Vokietijos vyriausybė yra įsteigusi ypatingą komitetą 1983 m. paminėti 500 metų sukakčiai nuo Liuterio gimimo. Šiandien Liuteris oficialiai vadinamas "pažangiu revoliucionieriumi", kuris pakeitė pasaulį. Partijos vadovas Erichas Hone-ckeris iškėlė Liuterio nuopelnus bažnytinės muzikos raidai ir pabrėžė, kad jo išverstas šventraštis esąs "vienas didžiausių mūsų istorijos kultūrinių atsiekimų".
Panašiai atsitiko ir su Friedrichu Didžiuoju, Richardu Wagneriu ir Albertu Einšteinu: anksčiau apie juos buvo kalbama retai ir vėsiai — šiandien jie "didžiausi vokiečių liaudies sūnūs". Dar neseniai "reakcijos viršūnė" ir "militarizmo tvirtove" vadinama Prūsija šiandien pasirodo turėjusi daug "pažangių" bruožų. "Pažangūs" buvę ir keli didieji prūsų karvedžiai. Kodėl? Nes jie drauge su carų Rusija kovėsi prieš Napoleoną.

Kokia tų staigių pasikeitimų priežastis? Ar Rytų Vokietijos politbiu-ro nariai virto rumuniško pobūdžio nacionalistais? Greičiausiai, ne. Vokietijos istorija palaipsniui grįžta į rytinę suskaldyto Reicho dalį, nes jos gyventojams nebeįmanoma įbrukti maskvinio "internacionalizmo". Juk ir pats Leninas kadaise rašė, jog kartais reikia žengti žingsnį atgal, kad vėliau būtų galima paėjėti porą žingsnių į priekį. Ir taip Rytų Vokietijoje matome dabar visai Rytų Europai būdingą paradoksą: oficialiai reiškiamas lojalumas Maskvai ir drauge puoselėjamas pasididžiavimas tautine istorija, kad sustiprinus komunistinius režimus, juos vaizduojant teisėtais tautinės tradicijos tęsėjais.

O Lietuvoje — kitoks paradoksas. Pasididžiavimą Lietuvos istorija neoficialiai puoselėja pogrindis ir tauta; oficialieji sluoksniai tebe-deklamuoja "TSRS istoriją".

3.
"Nepriklausomybė brangi visoms tautoms", rašo Vladas Šakalys savo protesto pareiškime antrajam sekretoriui Dybenkai. "Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas yra mūsų tautai teigiamas įvykis ir tautinio pasididžiavimo objektas. Kodėl tad Suomijos ir Lenkijos nepriklausomybės paskelbimas tarybinių istorikų laikomas teigiamu įvykiu, o pvz., Lietuvos neigiamu?"

Tokie Rytų Europai būdingi klausimai išnyra ir ukrainiečių rašytojo bei žmogaus teisių sąjūdžio nario Jurii Badzo knygoje, Teisė gyventi. Praėjusių metų pavasarį Badzo pasiuntė savo knygos santrauką ilgo atviro laiško pavidalu Sovietų Sąjungos vadovaujantiems asmenims. Netrukus, balandžio mėnesį, jis buvo suimtas. Šiemet Badzo atvirą laišką išleido Ukrainos Helsinkio grupės užsienio atstovybė New Yorke.

Savo laiške Badzo kalba apie Sovietų Sąjungos tautinės politikos poveikį Ukrainai, apie ukrainiečių tautos ateitį ir jos praeitį. Kokia tarybinė ateitis Ukrainai? — klausia jis, ir atsako: "Nuo tautų suartėjimo iki jų susiliejimo ir galutinio išnykimo". Anot jo, suartėjimo ir susiliejimo ideologija glaudžiai susijusi su dviem pretenzijom, būtent, kad rusų kalba esanti visų nerusų antroji gimtoji kalba, ir kad rusų kultūra turi vaidinti vadovaujantį vaidmenį. Visa tai rodo, kad toji ideologija  yra   "rusų   didvalstybės šovinizmas", nieko bendro neturintis  su marksizmu, — tvirtina jis.

Badzo taip pat išsamiai gvildena istorijos problemą. Jis tvirtina, kad, beruošiant dirvą ukrainiečių etninei asimiliacijai ir eventualiam pranykimui, iš jų palaipsniui atimama jų praeitis. Tai, sako jis, atliekama Ukrainos istorijos klastojimo pagalba. Jo žodžiai: "Šiuolaikinės sovietinės istoriografijos vykdomas Ukrainos istorijos klastojimas nesiriboja vienu ar kitu laikmečiu, bet apima visą ukrainiečių tautos praeitį. Paneigiama mūsų istorinė raida, kaip savaimingas procesas — jos interpretacija pajungiama rusų valstybės   politiniams   interesams."

Skaitant tarybinę istorinę literatūrą, rašo Badzo, nieko nerandi apie Ukrainą ir ukrainiečius prieš XIV ar XV šimtmečius: "Peršama moksliškai ir istoriškai absurdiška idėja, kad tarp IX ir XIII šimtmečio rytų slavai buvo viena tauta ir, be abejo, rusiškas etninis vienetas, ir kad ukrainiečiai bei baltarusiai tepasirodė XIV ir XV šimtmečiuose. Kodėl jie pasirodė? Kad galėtų vėl "pradėti svajoti apie savo susijungimą su Rusija" — ironiškai atsako Bazo.

Ukrainiečių rašytojas atkreipia dėmesį į dar vieną Ukrainos istorijos klastojimo požiūrį. Tai kova prieš ukrainiečių "buržuazinį nacionalizmą". Tasai terminas esąs naudojamas ukrainiečių tautinio išsilaisvinimo sąjūdžiui "apšmeižti ir diskredituoti". Visa, kas yra specifiškai ukrainietiška, apklijuojama "buržuazinio nacionalizmo" etiketėmis ir išplūstama. Anot Badzo, "tai tikras psichologinis karas prieš Ukrainos tautinį sąmoningumą; psichologinis karas, papildomas nesiliaujančiu tautiniai sąmoningų ukrainiečių fiziniu represavimu". Kur logika? — klausia jis: Nepriklausomos Ukrainos valstybės idėja vadinama "buržuazinio nacionalizmo" apraiška ir jos skelbėjams gresia 10 metų bausmė, kai tuo pat metu tarybinės Ukrainos teisę atsiskirti nuo Tarybų Sąjungos garantuoja — tarybinė konstitucija.

Ukrainiečiai, kaip ir lietuviai, stengiasi ištausoti savo istoriją.
J. Liepinis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai