Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SUŽADĖTINĖ PDF Spausdinti El. paštas


J. Tininis: SUŽADĖTINĖ. Noveles. Išleido Terra, Chicago, 1957. 180 p.

Juozas Tininis literatūriniam gyvenimui yra pasiruošęs ne tik geru keliu svetimų kalbų mokėjimu, bet ir susipažindamas su lietuvių, graikų, prancūzų ir kitų tautų literatūromis. Tai žmcgus, kuris nedaro bandymų rašydamas ir kuris naujoviškų sakinių suguldymo būdus laiko nereikalingais kūryboje. Jis net neįprastinių žodžių vengia ir išsiverčia su kasdieninėje kalboje žinomaisiais. Dėl to jo rašymo būdas buvo žinomas ir kiek ankstesniems laikams. Tai daugiau klasikinės mokyklos autorius.

J. Tininio stiprumas—gyvas veiksmas, įdomiai, netikėtai ateinąs ir pateisinamai ar jdcmiai užsibaigiąs. Moka lengvai operuoti dialogais.

Sakykime, novelės "Pagunda", "Andrius Vinkšna", "Afrodite", "Sužadėtinė" ir kitos yra šauniai sukirptos, mielos skaityti. Dar daugiau: kai kuriose J. Tininio novelėse yra guvaus ir meniškai pateikto humoro.

"Pagundoje" aprašomas vienuolis, kurį prieš įšventinimus trims dienoms ir trims naktims siunčiamas vienišon salon atgailauti. Bet nepraėjus nei dviems paroms vienuolis Emanuelis netikėtai sugrįžo iš salos vienuolynan:

—    Aš negaliu daryti saloje atgailos, kai ten yra moteris.

—    Gal tau tik taip pasirodė. Velnias visokiais būda's gundo žmogų,— išvedžiojo abatas, stebėdamasis ankstyvu Emanuelio sugrįžimu.

—    Abate, aš jos laiveliu sugrįžau iš ten, — pridūrė Emanuelis ir tuo būdu išsklaidė visas abato abejones dėl buvimo saloje moters.

—    O kaip ji atrodo? Jauna, sena, graži? — teiravosi abatas.

—    Abate, ar jūs žinote tokį atsitikimą, kur gundytoja būtų sena ir negraži?" (161 psl.).

Iš šios citatos matome ir juntame veiksmo kitimą, intrygos augimą, skaitytojo ncrą sužinoti, kas ir kaip bus toliau. Kiekvienas sakinys turi aiškią prasmę. (Jei priklausytų nuo manęs, išbraukčiau vienoj ar kitoj vietoj žodį "abatas").

Gražų dėstymą ir puikų lietuvių tautos liaudies sąmojų J. Tininis surašė novelėje "Andrius Vinkšna". Tai sapnų aiškintojas senobinėje parapijoje, žinoma, tatai nepatinka klebonui ir jiedu susikryžiuoja:

—    Aš žinau, kad tu niekad nesilankai į bažnyčią ir niekini religiją, bet, sakyk, ar tiesa, kad tu garbini velnią ir su jo pagalba aiškini žmonėms sapnus?

—    Velnio tai jau negarbinu, klebone: jis ir negarbinamas noriai man pagelbsti sapnų reikaluose. (127 psl.).

Netikėtumas veja netikėtumą. Andrius Vinkšna pagaliau susapnuoja savo mirtį, nueina pas kleboną už save užprašyti mišių, atsigula pasimatuoti graban ir t.t.

"Pavydas" (152-158 psl.) yra lyg tarpinė, pereinamoji tarp "novelinių novelių" ir "pasakiškų novelių".

Autorius linkęs mintimis nukeliauti į niekeno nepatikrinamą praeitį, savotiškas gyvenimo vizijas, pomirtinį pasaulį, sapnus. Ir "Pavyde" yra tokie perėjimo, kai sukuliamas geriausias skulptoriaus kūrinys, nes jame vyras mato savo žmoną.

"Pasakiškomis novelėmis" pavadintume "Moterį su gedulu" (ten net numiręs asmuo keršija), "Našlę", turinčią filosofinę, bet gal nepilną atomazgą), "Madoną" (ten mirtis — ir laimė — kaip atpildas už gerą), "Atsiteisimą" (numirėlis prašo išdalinti gobšumu susikrautus pinigus), "Urną" (mylimasis prašo jo pelenus supilti į mylimosios pelenus saugojančią urną), "Atgailos psalmės" (tėvas netikėtai sugrįžta religijon).

Juozas Tininis savo novelėse įveda Dievą (ar prileidimą apie Jo buvimą greta ar virš veikėjų). Dievas saugo veikėjus ar jucs pražudo, keršydamas, bausdamas už netikusį gyvenimą. Dievybės esimas daro stebuklus ("Madona") ir maldos išgelbsti gyvastį ("Sesuo Agnietė").

Eilėje novelių moterys yra pagrindiniai veikėjai. Moterys gundančios, viliojančios, nepastovios, neištikimes ir vertos bausmės: vyriškius traukia, o vos priartėjus — dingsta, išdžiūsta karštame smėlyje.

Kaikuriose "Sužadėtinės" novelėse autoriaus mintis lieka skaitytojuje, užbaigus kūrinėlį. Yra apie ką pagalvoti. Tai, be abejo, teigiamumas.

Autorius veiksmus aprašo pagrindiniais bruožais, nesigilindamas į smulkmenas.

J. Tininio "Sužadėtinė" bus lengvai skaitoma. Autorius nemažai davė jau pačiu pirmuoju savo literatūriniu rinkiniu, pašvęsdamas įgudusią ranką klasinio pobūdžio pasakojime ir stiliuje. Tiesa, iš bet kurio autoriaus nedera reikalauti tik gintarų ir gintarėlių. Taip ir "Sužadėtinėje" yra nevienodai apipavidalintų dalykų. Apskritai gi J. Tininis pasakoja sumaniai, jo raštuose jaučiama tradicija ir kultūra, tik jiems gal tektų palinkėti daugiau kraujo ir veržlumo.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai