Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VACLOVO BIRŽIŠKOS ĮNAŠAS LITUANISTIKON PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS MACIŪNAS   
Dėl lietuviškos knygos eičiau nors j patį pragarą .
Vaclovas Biržiška

Vaclovas Biržiška, vienas iš mūsų stambiųjų lituanistų, gimė 1884.XII.2 d. Viekšniuose. Jis buvo antrasis gydytojo Antano Biržiškos sūnus. Visi trys sūnūs — Mykolas, Vaclovas ir Viktoras — vėliau tapo žinomais Lietuvos universiteto profesoriais. Augo jie senoje žemaičių bajorų šeimoje ir iš mažens, kaip toje aplinkoje buvo įprasta, kalbėjo lenkiškai, betgi ilgaamžės tradicijos juos tvirtai rišo su gimtąja Žemaitija. Ryškus tokios žemaitiškos dvasios atstovas buvo pvz. Šatrijos Raganos Sename dvare bočelis, mėgęs pašnekėti žemaitiškai, nes tai "starožytny język, bogaty język" (senoviška kalba, turtinga kalba), didžiavęsis savo bibliotekoje turima Valančiaus Žemaičių vyskupyste, raginęs vaikus gerai žinoti savo gimtojo krašto istoriją, jiems ne kartą liepdavęs padainuoti Valiūno Birutę ir pats pritardavęs.

Savo tėvą, studijavusį Maskvoje mediciną Basanavičiaus laikais, M. Biržiška taip apibūdino: "Lenkų kalboje užaugęs, bet gražiai mokėjęs žemaitiškai, tėvas nesvetimas buvo šiam prasidedančiam lietuvių bruzdėjimui, kad ir artimesnis už jo dalyvius lenkų visuomenei. [....] Tėvas man sakėsi suteikęs Basanavičiui dainų, kurias vėliau skaitęs Basanavičiaus knygoje. [....] Lenkų šviesuomenėje jis ėjo 'žemaičiu', kuris ne kartą ją šiurkščiai įkirsdavo, prieš daug ką šiaušėsi, dėl ko jis ne visiškai buvo jos laikomas 'saviškiu', nors visų gerbiamas, o lietuviškoms srovėms jis buvo per daug savarankiškas 'bajoras', tad sveti-mokas. [.... Baigęs mokslus,] jis nedvejodamas grįžo Lietuvon, bet čia su lietuviškuoju darbu organiškai nebuvo susirišęs, tik iš šalies jį tepalaikė. [....] Motina mus augino ir mokė lenkais patriotais [....] Savo tarpe vaikai pasikalbėdavome ir apie būsimus sukilimus Lenkijai atvaduoti [....] Lietuviai tebuvo mums rodomi pro Jogailos ir Žygimanto Augusto prizmę. Be Lietuvos krikšto, Žalgirio mūšio ir Liublino unijos, ne ką apie juos patirdavome iš savo knygelių ir motinos pasakojimų. Krokuva nustelbė mums Vilnių, nors,
---------------
Straipsnis, kurio santrauka buvo perskaityta Ketvirtajame Mokslo ir kūrybos simpoziume Chicagoje 1981.XI.28 d., skirtas Vaclovo Biržiškos mirties 25-mečiui paminėti.

atsimenu, lietuvišku savo instinktu mėgdavau ką surasti apie Gediminą, Kęstutį ir Vytautą, o ypačiai apie žemaičius".1)

Kai 1897 m. vyko visuotinis Rusijos gyventojų surašymas, Mykolas Biržiška, motinos paveiktas, užsirašė, kad ir abejodamas, lenku ("ir paskui graužiaus"), o jaunesnieji Vaclovas ir Viktoras pasisakė esą žemaičiai; beje, tai padarė Viekšniuose ir jų tėvas, ką tuo metu Šiauliuose su motina gyvenę gimnazistukai vėliau tesužinojo.2) Taigi pasielgė taip, kaip jau prieš 70 metų Silvestras Valiūnas pareiškė savo eiliuotame laiške D. Poškai: "... jog gimėm žemaičiais, neišsiža-dėkim".

Mylėdami savo gimtąjį kraštą, visi Biržiškiu-kai, dar gimnazijoje pagauti lietuvių tautinio sąjūdžio, uoliai mokėsi lietuviškai ir netrukus aktyviai įsijungė į lietuviškąjį kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Sulietuvino ir savo pavardės formą. Rašė M. Biržiška: "Aš pirmas, tik susipratęs lietuviu, nebepakėliau suslavintos 'Biržiško' galūnės ir jau stojęs universitetan, visur ėmiau 'Biržiška' rašytis. [....] Mano pavyzdžiu pasekė abu mano broliu (Vaclovas ir Viktoras); taip likome Biržiškos".3)

Vaclovas Biržiška, nors ir ne nuo vaikystės kalbėjęs lietuviškai, netgi ėmė rašinėti lietuviškas eiles ir nedidelius prozos dalykėlius, prisidengęs Smūtkelio slapyvardžiu. Tiko jam tas slapyvardis, nes jo literatūriniai bandymai buvo pilni liūdnų refleksijų, ypač dėl visuomeninių negerovių. Jo kūrinėliai buvo spausdinami Vilniaus žiniose ir įvairiuose socialdemokratų leidiniuose. Mat, kaip didelė ano meto lietuvių studentijos dalis, jaunieji Biržiškos priklausė tai mūsų politinei srovei.

V. Biržiškos eilėraščiai buvo perspausdinami net ir Amerikos lietuvių periodikoje. Štai Bostono leistoje Aušrinėje (1919, Nr. 8/9) įsidėtas jo eilėraštis Kaip tos dienos greit prabėga, kurio paskutinis posmas taikliai išreiškė čia pat Bostone po keliasdešimt metų įsikūrusio V. Biržiškos liūdnas  gyvenimo  saulėleidžio  nuotaikas:
Nors norėčiau, negalėčiau
Sugrąžinti tų dienų . . .
Viskas baigias, gal per staiga . . .
Bet atgal jau nėr kelių.

Dar prieš Pirmąjį karą spausdinti jo eilėraščiai nedidelės literatūrinės vertės, ir V. Biržiška labai nemėgo, kad kas nors jo poeziją primintų. Lietuvių enciklopedijai (III, 1954) pateiktoje savo biografinėje apybraižoje jis vadina juos menkais ("Spaudoje pradėjo bendradarbiauti nuo 1906 pradžios [....], rašydamas ir menkus eilėraščius"). Bet kas kartą parašyta, to nebeišbrauksi. Ir štai lenkų Wielka Encyklopedia Potoszechna (I, 1962) rašė, kad V. Biržiška yra "bibliograf i poetą litewski" (lietuvių bibliografas ir poetas). Mums jis išliko ne poetas, o bibliografas ir lietuvių raštijos tyrinėtojas.

Baigęs Šiaulių gimnaziją, V. Biržiška 1903 m. įstojo Petrapilio universiteto gamtos-matematikos fakultetan. Nelinkęs į gamtos mokslus, po metų perėjo į teisių fakultetą. Tiesa, ir tie mokslai nebuvo jam taip arti prie širdies, tad studijuodamas teisę, drauge klausė paskaitų istorijos-filologijos fakultete. Taigi jis nuėjo tuo pat keliu, kaip prieš jį vyresnysis brolis Mykolas, kuris linko į istorijos studijas, bet tėvo patartas ("Turto neturi, esi katalikas, tad ką Lietuvoje beveiksi? Negi tarnausi kur Maskvoje ar Samaroje?"4) įstojo teisių fakultetan.

Tėvas būtų galėjęs priminti ir Joną Jablonskį, kuris kaip katalikas negalėjo gauti Lietuvoje gimnazijos mokytojo vietos. Vėliau (1910?) tą patį patyrė geras Biržiškų šeimos pažįstamas, viekšniškis Kazimieras Daugirdas, V. Sruogienės tėvas. Jis tada iš Ukrainos norėjo persikelti Vilniun ir ten valstybiniame žirgyne gauti vyresniojo veterinaro vietą, bet susilaukė neigiamo atsakymo: esą nedera (ne polagaetsia), kad žirgyne ir vedėjas ir veterinaras abu būtų katalikų tikėjimo; jei dabartinis vedėjas pasitrauktų ir jo vieton būtų paskirtas nekatalikas, Daugirdas galėtų tikėtis vietos Vilniuje.5)

Universitete V. Biržiška įsitraukė visuomeni-nėn veiklon, priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai ir buvo jos bibliotekininkas. Beje, dar gimnazijoje 1901 m. buvo išrinktas vadovėlių bibliotekėlės vedėju. Taigi jau anksti lyg paties likimo buvo pastūmėtas bibliotekininko darban.

Po 1905 m. neramumų laikinai uždarius Petrapilio universitetą, V. Biržiška buvo atvykęs Vilniun. Čia darbavosi slaptoje socialdemokratų spaustuvėje, o paskiau kurį laiką jai vadovavo. Dainavo Vilniaus Kanklių chore ir 1906 m. vaidino Pilėnų kunigaikščio spektaklyje, atkakliai kapodamasis scenoje kardais su senuoju teatralu G. Žemkalniu-Landsbergiu.

Baigęs 1909 m. universitetą, dirbo Vilniuje prisiekusiojo   advokato  padėjėju,   neapleisdamas ir visuomeninio darbo: buvo Vilniaus Rūtos bibliotekininkas ir sekretorius, iš dalies tvarkė ir Lietuvių mokslo draugijos biblioteką. Atlikęs karinę prievolę ir išėjęs "praporščiku" (tai žemasis karininko laipsnis rusų kariuomenėje), 1913-1914 m. advokatavo Šiauliuose, nemesdamas ir bibliotekinio darbo: pertvarkė Šiaulių visuomeninę biblioteką ir Šiaulių ekonomijos archyvą.

Pradėjo V. Biržiška ir mokslinę bibliografo darbuotę. Petrapilio Viešosios bibliotekos tarnautojo Silvestro Baltramaičio, kuris ir pats buvo jau pasireiškęs svarbiais lietuvių bibliografijos darbais, paragintas, jaunas Ntudentas ėmė domėtis bibliografija. Vėliau jis pats apie tai šiaip rašė: "Dar spaudos draudimo laikų pabaigoj buvau pradėjęs Peterburge rinkti mūsų laikraščių bibliografiją. Į dešimt metų nuolatos tęsiamo darbo susidarė gan pilna bibliografija su smulkiu nurodymu visų lietuviškų laikraščių turinio ir istorijos. Tačiau, suspėjus man tik sudaryti 1914 m. spaudos parodai Peterburge mūsų laikraščių iš-siplėtojimo diagramą ir pagaminus keletą straipsnelių apie mūsų laikraščių istoriją ir išsivystymą, kurie buvo išspausdinti prieškariniuose lietuvių laikraščiuose, užėjo karas ir visas darbas dingo, nežinoma kaip ir kur".6) Beje, ir pats V. Biržiška buvo mobilizuotas karininku ir kelerius metus praleido  fronte   ir  užfrontėje.

Išėjęs iš kariuomenės, V. Biržiška kurį laiką 1918 m. tarnavo Maskvos srities tremtinių komisariato sekretorium. Gyvendamas Maskvoje, klausė paskaitų Šaniavskio liaudies universitete (Mos-kovskij gorodskoi narodnyj universitet imeni A.L. Šaniavskogo). Tasai universitetas. įsteigtas 1908 m. ir veikęs iki 1918 m., turėjo du skyrius: bendrojo vidurinio lavinimo ir akademinį, kuriame dėstė žymūs Maskvos profesoriai. Gerai buvo žinomi to universiteto bibliotekininkų kursai, kuriuos kaip tik ir lankė V. Biržiška, gaudamas teorinius pagrindus savo ikitolinei bibliotekinės darbuotės praktikai.

1919 m. atsiradęs Vilniuje. V. Biržiška buvo paskirtas kapsukinės vyriausybės švietimo komisaru ir, trumpą laiką būdamas tose pareigose, pagal išgales padėjo lietuviškai veiklai. Nuo tų metų rudens buvo Vilniaus lietuvių gimnazijos ir Ryto draugijos mokytojų seminarijos mokytojas, taip pat ir Lietuvių mokslo draugijos Aukštųjų kursų d-tojas. Lenkams 1920.X.3 d. užėmus Vilnių, pėsčias atkeliavo Kaunan. Čia kapitonu įstojo Lietuvos kariuomenėn, iš kurios 1923.XII išėjo ad gon pulkininko leitenanto laipsniu. Buvo kuopos vadas, paskiau bataliono vado padėjėjas, pulko teismo pirmininkas ir 1921-1923 m. karių mokymo
dalies vedėjas. Taip pat dėstė (iki 1925) Lietuvos istoriją ir kitus dalykus Karo mokykloje ir Aukštuosiuose karininkų kursuose. To meto periodikoje [Karyje, Mūsų žinyne) yra kapitono ir majoru Biržiškos straipsnių.

Kaunan atvykęs V. Biržiška pateko pačiai) tik ką atsistaėiusios valstybės organizavimosi sūkurin. Darbo buvo visiems per akis, tik ne kartą pristigdavo tinkamų darbininkų, ir teko dirbti išsijuosus. Tuometinę padėtį labai ryškiai atvaizdavo tais pačiais metais iš Vilniaus atsikėlęs Vaižgantas, rašydamas apie save trečiuoju asmeniu: "Na, sugrįžo. Ir dar pėdos neataušo, kaip jam ėmė krauti griežtai visas pareigas. [....] Tik pykčiu ir energingu kemeravimu visomis keturiomis galūnėmis jam pasisekdavo nuo kai ko atsikratyti".7)

Panašiai buvo ir su V. Biržiška. Be tiesioginio darbo kariuomenėje jis gavo apsčiai ir kitų pareigų. 1920-1922 m. buvo Aukštuosiuose kursuose valstybinės teisės lektorius, dalyvavo komisijoje sienai su Latvija nustatyti, tais pačiais 1921 m. paskirtas Valstybės centralinio knygyno (bibliotekos) vedėjo padėjėju ir 1922 m. Valstybės archeologijos komisijos nariu, 1921-1922 .A. buvo Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos suaugusiųjų gimnazijos direktorius ir iki 1923 m. mokytojas, 1922-1925 m. mokytojavo Aušros gimnazijoje, organizavo Vinco Kudirkos liaudies universitetą ir iki 1926 m. jam vadovavo. Kaip savotišką kuriozą reiktų nurodyti tai, kad buvo trumpą laiką įtrauktas net teatro vadovybėn: 1921.1. buvo paskirtas LKMD (Lietuvių meno kūrėjų draugijos) vaidyklos vedėju, bet greitai (1921. IV.9) pasitraukė.8) Pats V. Biržiška rašė: "1920 pabaigoje iš trijų grupių — Glinskio, Vaičkaus ir Vitkausko — sutiko sudaryti pastovų Meno kūrėjų draugijos teatrą, o 1921.II.[16 d.] vargais negalais suorganizavęs [A. Asnyko] Kęstučio statymą, iš teatro pabėgo".9)

Lemiamas posūkis V. Biržiškos gyvenime buvo pakvietimas naujai įsteigtan Lietuvos universitetan 1922 m. Čia jis profesoriavo Teisių fakultete (1922.IX.23 — administracinės teisės docentas, 1924.VI.1 — ekstraordinarinis prof., 1930. IX. 1 — ord. prof.), o drauge dėstė Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių knygos istoriją ir bibliografiją. Jis ėmė atsisakinėti visokių pašalinių darbų darbelių, įvairių visuomeninių pareigų parei-gėlių, o vis labiau koncentruotis prie mokslinio darbo.. Gerai sako arabų patarlė: mokslininkas be darbų, kaip debesis be lietaus.

Suprantama, mokslo žmogus yra taip pat savojo krašto pilietis, tad ne kartą patiria tam tikrą pareigos mokslui ir pareigos visuomenei susidūrimą. Ilgus amžius brendusioje kultūrinėje visuomenėje tokio konflikto nė neturėtų būti, nes kiekviena sąmoninga visuomenė juk yra suinteresuota kuo aukštesniu savo kultūriniu lygiu. Betgi Lietuvos visuomenei, prieš Pirmąjį karą ir dar po jo sparčiai bebręstančiai ir besitvarkančiai, pristigdavo kvalifikuotų žmonių, ir savaime iškildavo prioriteto klausimai: ar mokslo bei literatūros pažanga, ar kuris nors opus visuomenės reikalas. Čia jau reikėdavo pačiam apsispręsti. Štai Vaižgantas su jam būdingu tiesumu kartą pasisakė: "Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau — jos vergas [....] Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, [....] bet tik visuomenės labui".10 Dabar tiesiog sunku vaizduotis, kaip Lietuva būtų apsiėjusi be visuomenininko Vaižganto, visur dalyvavusio, visur suspė-jusio, visais lietuviškais reikalais besisielojusio, karštai į opiuosius mūsų visuomenės klausimus reagavusio, kad net buvo taikliai pavadintas lietuvių visuomenės nuotaikų barometru. O vis dėlto, tas uolus visuomenininkavimas neabejotinai sutrukdė Vaižgantui duoti mūsų literatūrai tiek, kiek jo didelis   talentas   būtų   leidęs.

Visuomenės ir mokslo reikalų susidūrimą skaudžiai išgyveno Kazimieras Būga. Jis buvo užsimojęs leisti didžiulį mokslinį lietuvių kalbos žodyną, kuriam jau buvo pririnkęs 400,000 kortelių. Betgi visuomenei besiorganizuojančio valstybinio gyvenimo pradžioje labiau buvo reikalingas praktiškas aiškinamasis žodynas, panašus į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (2 leid., 1972). Skundėsi Būga, kad "jo žodynas yra skubos darbo vaisius. Žodyną pradedu leisti net žodžių lakštelių nesusitvarkęs. [....] Mane privertė pradėti leisti žodyną be priruošiamojo darbo, kurio būtų užtekę 10-15 metų. [....] Dėl skubos darbo netenka net žodyno sąsiuviniams pagulėti, nes tuojau parašęs turiu nešti spaustuvėn".11 Būga spėjo išleisti tik pirmąjį žodyno sąsiuvinį, o po jo per ankstyvos mirties (1924) buvo išspausdintas dar vienas. Žodynas, kad ir labai vertingas, buvo tam tikras kompromisas tarp dviejų skirtingų reikalavimų, todėl negalėjo patenkinti nei vienų nei kitų. Įvertindamas Būgos nuopelnus kalbų mokslui, rašė A. Sennas, tada dėstęs Lietuvos universitete: "Aš ir kiti baltologai esame įsitikinę, kad šitas nepasisekimas su žodynu Būgą be laiko užmušė. Mat jis buvo prievartos padėtyje: lietuvių visuomenės reikalavimai ir mokslo buvo visai priešingi. Jis norėjo kompromisą rasti ir tuomi pats žuvo, nes nerado pritarimo nei šioje, nei anoje pusėje".12 Būdingas ir Zenono Ivinskio pavyzdys. Kai leidykla jį ragino paskubėti su kai kuriais Lietuvių enciklopedijos straipsniais, jis rašė 1959.V.2 d.:   "Aš  esu  bejėgis  ką  nors  daugiau  padaryti. [....] Keletą metų ištisai, atidėjęs visus savo tiesioginius  archyvinius  bei  mokslinius  darbus į  šalį, vien tik LE terašiau.  [....]  Tegul pasigaili mūsų toji daug reikalaujanti visuomenė!" Prisiminė  ir Būgą:   "Kai  1921-1923  visuomenė diktatoriškai iš prof. Būgos reikalavo Lietuvių kalbos žodyno, jis rengė jį dieną naktį, kol gavo smegenų ligą ir beviltiškoje padėtyje Karaliaučiaus ligoninėje mirė".
Žinoma yra ir tokių, kurie šią problemą paprastai ir sau patogiai išsprendžia: nei visuomenei, nei mokslui! Tai debesys be lietaus, kaip sakė ana arabų patarlė.

Nors ir būdamas Teisių fak. profesorius (kurį laiką net to fakulteto dekanas), V. Biržiška labiausiai domėjosi lietuvių knygos istorija ir bibliografija, tam darbui atsidėdamas su visu savo temperamento karštumu.

Panašus pasišventėlio mokslui pavyzdys buvo K. Būga. 1911.IV.9 d. jis rašė savo draugui poetui
Kleopui Jurgelioniui: "Dirbu savo šakoje visai neatsitraukdamas, lygiai tasai girtuoklis, prie degtinės prilipęs. Virtau gyvu girtuokliu (tiktai ne degtinės, kurios visai nekenčiu!). Tasai dvasios girtuokliavimas atsišaukė tuo, kad dar ligi šiolei nebaigiu universiteto. Vis negaliu prisimygti prie lekcijų".13 Pasakojo jo žmona: "Ar išeis pasivaikščioti, ar kartais varu išsivarydavau į teatrą, tik apie savo [žodyno] korteles, apie darbą ir galvoja. Būdavo teatre, įpusėjus vaidinimui, pašnabžda man: 'Ir ko čia, motin, atėjau? Tiek laiko sugaišti! Kiek būčiau darbo nudirbęs../ Jis tik darbu ir  tegyveno.   Darbo   liga jį  pribaigė..."14)

Kaip lietuvių kalba Būgos, taip V. Biržiškos didžioji aistra (ar "dvasios girtuokliavimas") buvo lietuviškoji knyga, o jos tyrinėjimas svarbiausias jo gyvenimo uždavinys. Štai rašė 11932.IV.23) A. Jakštui, kad bibliografijos darbą gali dirbti tik naktimis nuo 12 iki 4 valandos ryto, nes dieną esąs užimtas įvairiais kitais reikalais.15) Vasarą Palangoje ištisas dienas taisydavo iš Kauno atsiųstas korektūras, nes ko gi čia dykas voliosis pliažo smėlyje!

V. Biržišką pažinusieji, jį kaip gyvą mato Povilo Lukošiūno (1910-1976), karo metu Vienoje sueidavusio su savo buvusiuoju profesorium ir jį globojusio bei jo rankraščius išsaugojusio. 1957 X1.20 d. laiške M. Biržiškai: "Vienoje lankydavo visas bibliotekas ir archyvus. Turėjo tam specialų leidimą. Ieškojo lietuviškų pavardžių užsieny studijavusių lietuvių ir lietuviškos knygos pėdsakų sudulkėjusiuose archyvuose. Dirbdavo archyvuose net miesto bombardavimo metu. Pogrindis Vienoje buvo labai gerai organizuotas ir informuotas. Vienas prancūzų inžinierius man pranešdavo iš anksto, kokia dalis miesto bus bombarduojama. A3 įspėjau poną profesorių Vaclovą, kad nevyktų į pirmą becirką [rajoną], kadangi 10 vai. prasidės jo bombardavimas. Man ponas prof. Vaclovas atsakė, kad tas jam visai nesvarbu. 'Dėl lietuviškos knygos eičiau nors į patį pragarą', ir nežiūrint jo gyvybei pavojaus, nuvyko į Centrinę biblioteką ir dirbo iki 12 vai., krentant aplink bomboms. Šiaip taip pavyko įkalbėti eiti į slėptuvę. Po bombardavimo bibliotekos neliko nė ženklo. Dažnai ponas prof. Vaclovas praeidavo specialiai pro tą vietą ir vis gailėdavos, kad liko sunaikinta vertinga biblioteka". Ir turbūt šmėkšteldavo jam mintis: dirbti yra būtina, o gyventi — ne taip jau svarbu.

Įdomu, kad iš mažens V. Biržiška anaiptol nebuvo toks darbštus. M. Biržiška taip rašė apie savo brolį gimnazistą: "Mokytis nemėgo, nebent kas jam  ypatingai  patiko,  bet  savo  gabumais, ne pasiryžimu išlygindavo nesimokymo pasėkas [....] Kad jis užaugs mums Lietuvos bibliografu ir Lietuviškosios enciklopedijos vadovu, taigi pasirinks sau kaip tik atsidėjimo ir kruopštumo reikalingą sritį, žinoma, niekam galvon neateidavo [....] Priešingai, kai kam kildavo abejonių, ar beganės jam ne gabumo, tik kantrybės išeiti mokslus ligi galo".16)

Betgi bent kai kurios jo būdo savybės buvo jau vaikystėje išryškėjusios. Ten pat rašė brolis Mykolas: "Vaclovas pasižymėjo ne tik savo gabumais, bet ir gyvumu, staigumu, nepastovumu. [....] Labai geros širdies, lengvai prisirišdavo prie kitų, bet ir dėl menkniekių supykęs, visu įnirtimu puldavo didžiausią savo draugą ir čia pat atlyždavo".17)

Jo poleminiai straipsniai ne kartą buvo kieti ir aštrūs. Ypač išeivijoje, kada sunkios karo laikų sąlygos ir klaiki nežinia išnervino jau senyvą žmogų. Jis ir pats tai suprato. Štai 1948. X.5 d. rašė St. Žymantui (brolio Mykolo žentui) apie vieną savo poleminį straipsnį Aiduose: "Mano atsakymas nebuvo visai toks, kaip išspausdintas — rašydamas pirmo įspūdžio pagautas, aš visados daug aštriau parašau ir neretai nevengiu kontrpuolimų, ad personam taikomų. Ir čia buvo visai tas pats. Tiktai šį kartą protingas [Aidų redaktorius] Bradūnas po ilgo laiko man pranešė, kad jei aš reikalausiu, tai mano atsakymas bus išspausdintas toks, koks parašytas, bet jam atrodo, kad būtų geriau kai kurias vietas, jo čia pat nurodomas, išbraukti, nieko jų vietoje neparašant. Kadangi man piktumas buvo jau seniai praėjęs, tai sutikau, kad tiktai nieko nuo savęs nepridėtų. Ir jis, mano nurodomas, kiek sutrumpino, ir prisipažįstu, kad taip išspausdintas jis man daugiau patiko už tokį, kurį pradžioje buvau parašęs". Lietuvių knygą įsimylėjęs, V. Biržiška ją gynė su pavyduolio aistringumu.

Savo entuziazmu lietuviškajai knygai V. Biržiška sugebėdavo ir kitus užkrėsti. Štai prisimena jo buvusi studentė rašytoja H. Korsakienė: "Tiesa, prof. Biržiškos skaitomas senosios bibliografijos kursas juo labiau, rodos, galėjo mums įvaryti nuobodulį. Ir vis dėlto profesorius, karštai įsimylėjęs į senąją knygą ir į savo paskaitas įde-dąs ne tik daug naujų, jo paties surastų žinių, bet ir širdies šilumos, sukeldavo klausytojų tarpe iš tiesų didžiulį susidomėjimą. Jis kviesdavo ir studentus būti senųjų leidinių ieškotojais ir atradėjais. Pamenu, kaip daugelis mūsų vasaros atostogų metu važiuodavo į sodžius pas dėdukus, dėdes  ir dėdienes  ir ten  išnaršydavome visas palėpes ir skrynias. Išrausę kokį seną giesmyną, psalmyną ar kalendorių, rudenį gabendavome jį į universiteto bibliotekos rūsį. jos direktoriui prof, V. Biržiškai. Dar ir Šiandien matau, kaip užsidega už akinių stiklų senyvo profesoriaus žvilgsnis, jam pamačius dažnai ir kirvarpų negailestingai sukapotą foliantą. O jei dar kam pasitaiko sužvejoti kokį nors iš vadinamųjų 'kontrafakcinių* leidinių, tai už šį radinį aistringasis bibliofilas atsi-dėkoja, pasirašydamas studijų knygelėj įskaitą".18)

Tas aistringasis bibliofilas buvo paveikęs ir mane, tada dar jauną lietuvių literatūros istorijos tyrinėtoją. Įvairūs tos istorijos klausimai, užsienio (Krokuvos, Varšuvos ir kt.) bibliotekose bei archyvuose mano aptikti seni rankraščiai buvo dažna mūsų pokalbių tema. Mudu itin suartėjome, kai aš jam padėjau redaguoti Mūsų senovę. Kai dabar žvelgiu atgal, apsvarstydamas senus prisiminimus, matau, kad gal svarbiausias jo poveikis man buvo tas: pažintis ir bendravimas su juo nejučiomis diegė mintį, kad mokslo darbas neturi būti tik daugiau ar mažiau pelninga profesija, o pagrindinis gyvenimo uždavinys tam, kuris  pasirinko  mokslo  kelią.

Susidomėjimas knyga skatina jas rinkti, moksliškai registruoti ir istoriškai tyrinėti. Tose trijose srityse svariai reiškėsi V. Biržiška: jis buvo ir bibliotekininkas, ir bibliografas, ir raštijos istorikas.

Didelis smūgis po karo besiorganizuojančiai nepriklausomai Lietuvai buvo Vilniaus netekimas. Ypač XX a. pradžioje Vilnius tapo sparčiai bekylančios Lietuvos pats židinys: čia spietėsi lietuvių laikraštija, meno ir mokslo gyvenimas, įvairios draugijos, politinė veikla, pagaliau čia 1918 m. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Tuo tarpu Kaunas tebuvo šiaip jau niekuo ypatingu nepasižymįs provincijos miestas, kurio normalų augimą dargi trukdė rusų čia įsteigta tvirtovė. Nebuvo lengva kurti Kaune naujosios valstybės administracinį, ekonominį ir kultūrinį centrą. Taip ir 1922 m. įsteigtajam Lietuvos universitetui stigo ne tik tinkamų patalpų, reikalingų mokslo priemonių, bet ir bibliotekos, be kurios mokslo žmogus, tai lyg žuvis be vandens. Vilniuje tuo atžvilgiu padėtis buvo nepalyginti geresnė. Čia 1867 m. įsteigta Viešoji biblioteka 1914 m. turėjo jau daugiau kaip 300,000 knygų. Po karo ji buvo perduota naujajam lenkų universitetui. Buvo Vilniuje ir daugiau bibliotekų, iš kurių mums itin svarbi Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, nes ten buvo sukaupta, daugiausia J. Basanavičiaus rūpesčiu, labai daug lituanikos. Nieko panašaus nebuvo Kaune. Skundės J. Tumas-Vaižgantas, kuris 1922 m. buvo pakviestas dėstyti Humanitarinių mokslų fakultete naująją lietuvių literatūrą: "Nelaimė, kad mes dar neturime griežtai nė vieno centrinio knygyno, tokio, kaip Valstybinis Rusijos knygynas Petrapilyje, kur nuėjęs gali pareikalauti šio ar to periodinio leidinio komplektų ir juos čia pat paskaityti. Mūsų leidinių komplektai vieni pas vieną, kiti pas kitą. O kai kurių ir visai nėra. Nebuvo bibliomanų, nujėgiančių, kiek svarbu tai surinkti, turėti ar į kurį centrą mokslui atiduoti. Dabar mums tenka vargingai ir dideliu laiko sugaišimu 'medžiotis' periodinių leidinių".19)

Taigi vienas iš pirmųjų naujojo Lietuvos universiteto uždavinių buvo kuo greičiau susikurti savo biblioteką. Nebuvo tai lengva, nes valdžia stigo pinigų įvairiems būtiniems besikuriančios valstybės reikalams, o kraštas buvo karo metu labai žiauriai nualintas.20) Didesnės finansinės paramos iš svetur nebuvo galima tikėtis. Kalbėjo per universiteto dešimtmečio iškilmes rektorius V. Čepinskis: "Kiti daug turtingesni universitetai, kaip pvz. Briuselio universitetas, gavo statybai lėšų iš tam tikrų Amerikos visuomenės organizacijų ir iš atskirų Amerikos turtuolių fondų didelių subsidijų. Pvz. minėtas Belgijos universitetas gavo 5 milijonus dolerių. Mums niekas nepadeda. Mes gyvename mūsų visuomenės, mūsų tautos lėšomis".21)

Kadangi taip stigo lėšų, buvo svarstomas net spaudoje klausimas, ar nereiktų ribotis viena didele valstybine biblioteka, nebesteigiant atskiros prie universiteto. Tos bibliotekos pagrindą būtų turėjęs sudaryti 1919 m. įsteigtasis Valstybinis cent-ralinis knygynas, kuriam vadovavo žinomasis latvių kilmės lituanistas E. Volteris, buvęs Petrapilio universiteto privatdocentas, po karo įsikūręs Lietuvoje. Buvo ir kitokių nuomonių. Antai V. Biržiška įrodinėjo ("Dar dėl universiteto bibliotekos", Lietuva, Kaunas, 1922.X.21) atskiros bibliotekos universitetui reikalingumą.22) Pastaroji nuomonė nugalėjo, ir buvo nutarta steigti atskirą universiteto biblioteką. Jai vadovauti pakviestas V. Biržiška, kuris ir ėjo tas pareigas nuo 1923. 1.1 (1940-1941 buvo taip pat dar ir Vilniaus universiteto direktorius) ligi tol, kai 1944 m. išvyko iš Lietuvos.

Negaunant pakankamai lėšų knygoms pirktis, teko atsišaukimu kreiptis į visuomenę, kad padėtų piniginėmis aukomis, knygomis, rankraščiais ir kitokia archyvine medžiaga. Žinoma, apeliuota į patriotinius jausmus: "Lietuvos kultūros turtais nemaža turtingų bibliotekų sukurta svetur, Rusuose, Lenkuose; Lietuvos knygos dabar nuolatos į svetimus kraštus plaukia. Lietuvos universitetas mano, kad mūsų visuomenei atėjo laikas ne svetimiems, bet sau ir savo pajėgomis tą naują kultūros židinį sukurti. Taigi teneša visi Universitetan tas kultūros plyteles, iš kurių laikui bėgant išaugs  Lietuvos  mokslo  rūmai".23)

Susilaukta atgarsio. Pradėjusi tik su 40 knygų,24 biblioteka, kaip rodo 1922-1924 m. apyskaita, gavo dovanų iš 168 organizacijų, universitetų ir paskirų asmenų.25 Daug vertingos litua-nikos buvo universiteto bibliotekon patekusiuose žymiojo lituanisto Karaliaučiaus universiteto prof. A. Bezzenbergerio, K. Būgos. S. Baltramaičio, Amerikos lietuvių A. Burbos. J. Žiliaus, P. My-kolainio ir kt. rinkiniuose. Svarbi savo inkuna-bulais buvo Kauno vokiečių knygyno savininko Fischerio nupirktoji ir universiteto bibliotekai padovanotoji Raudondvario grafo S. Tiškevičiaus 7809 tomų biblioteka; beje, tai bebuvo jos dalis, nes dauguma knygų buvo dar prieš karą išgabenta Lenkijon.

Pirmaisiais metais universiteto bibliotekon įplaukė 24,000 tomų, 1932 m. jau buvo 95,883 knygos, iš kurių 70,648 buvo dovanotos ir tik 24,700 pirktos, taigi truputį daugiau kaip ketvirtadalis.26)

Biblioteka, kad ir pamažu, nuolat augo ir 1939 m. pasiekė 175,000 tomų.27 V. Biržiška nurodo, kad tais metais universiteto bibliotekoje drauge su fakultetinėmis buvo jau daugiau kaip 300,000 tomų.28 Žinoma, tai buvo ne per daug didelė biblioteka, ypač dabartinio book explosion mastu vertinant. Studentų buvo kartais net nusiskundžiama, kad "labai dažnai bibliotekoje nerandame tų knygų, kurias profesoriai rekomenduoja skaityti" (R.A., "Studentas ir knyga", Lietuvos studentas, 1932.V.1).29)

Didžioji bibliotekos vertė buvo jos lituanika, kuriai kaupti V. Biržiška negailėjo pastangų. Ir po daugelio metų jis galėjo su pagrįstu pasididžiavimu rašyti, kad jo vadovautoji biblioteka tuo atžvilgiu ne tik pralenkusi Vilniaus Lietuvių mokslo draugijos biblioteką, bet ir apskritai tapusi "didžiausiu pasaulyje lietuviškų knygų centru".30)

Vis dėlto, Biržiškai arčiau prie širdies buvo ne bibliotekos administravimas, o bibliografija. Prieškariniams jo bibliografijos darbo bandymams žuvus, jis anaiptol nemetė minties ir toliau darbuotis toje srityje. Lietuvos Mokslų akademijos biblioteka turi V. Biržiškos užrašų knygutę, kurioje yra 1918.V. 1 d. įrašas apie ateities darbo planus: parengti 1883-1904 m. užsienyje leistos lietuvių periodikos straipsnių bibliografiją, 1904-1914 m. Lietuvos spaudos ir 1904-1917 m. lietuvių išeivių Rusijoje, Amerikoje ir kitur leistos spaudos bibliografijas.31)

Kad ir turėdamas daug įvairių darbų, V. Biržiška tuoj pat ėmėsi ir bibliografijos. 1922-1924 m. redagav Švietimo ministerijos leistąjį kritikos ir bibliografijos žurnalą Knygas, didžiąją medžia-_ s dalį pats parengdamas. Įvadiniame redakcijos žodyje "Darbą pradedant" (Knygos, Nr. 1) V. Biržiška: "...norėtumėm prašalinti vieną žymių mūsų kultūros darbo trūkumų — stoką savosios bibliografijos. Norėtumėm padėti pavyti šiuo atžvilgiu kitas kultūros tautas, kur knygų : r eistracija ir mokslo bibliografija yra valdžios ir   visuomenės   sistemačiai   vedamos".

Vėliau, 1928-1944 m. jis redagavo (formaliai, anot jo paties32) Bibliografijos žinias, prie universiteto bibliotekos 1923 m. įsteigto Lietuvos bibliografijos instituto organą. "Šio leidinio paruošimas, — rašė V. Biržiška universiteto bibliotekos pirmojo dešimtmečio apyskaitoje, — sudaro vieną svarbiausiųjų universiteto bibliotekos darbų".33) V. Biržiška davė žurnalui daug biografinių apybraižų (apie 300) ir daug vertingų straipsnių. Bibliografijos žinios sistemingai registravo knygas ir svarbesniuosius periodikos straipsnius nuo 1928. Beje, paties pirmojo numerio įžanginiame žodyje redakcija pažadėjo: "...kadangi 'Knygoms' nebeeinant susidarė mūsų knygų redakcijoj spraga 1923-1927 m., tai kiek leis vieta, dabar einančių spaudinių sąrašai bus papildomi sąrašais senesnių mūsų spaudinių". Pažadas buvo tik iš dalies te įvykdytas: pirmaisiais metais tebuvo suregistruotos 1927 m. knygos.34)

Lietuvių bibliografiją iki tos datos, t.y. iki 1926 m. imtinai, apsiėmė parengti pats V. Biržiška. Nors jau seniai tai šen tai ten būta siauresnių ar platesnių bibliografinių užuominų, sistemingos lietuvių bibliografijos pradžia galime laikyti nedidelį 73 lietuviškų knygų ir rankraščių sąrašą, kurį jaunas Vilniaus universiteto studentas Kajetonas Nezabitauskis pridėjo prie savo elementoriaus (1824) ir tais pačiais metais paskelbė, kiek papildęs, Vilniaus laikraštyje Dziennik \Vilenski. Vėliau jo sąrašu ne vienas naudojosi ir papildinėjo. Pirmą jau plg. išsamią bibliografiją pateikė S. Baltramaitis, 1892 m. išspausdintame sąraše (iki 1891 m. imtinai) suregistravęs 1352 spaudos vienetus, o antrame 1904 m. leidime (iki 1903 m. imtinai) jau 2665; faktiškai buvo tik 2656, nes buvo įtraukti kai kurie fiktyvūs leidiniai.35)

V. Biržiška iš pradžių buvo ketinęs perspausdinti po karo sunkiai begaunamą S. Baltrainaičio bibliografiją. "Tačiau ton bibliografijon įsigilinęs, — rašė V. Biržiška savo bibliografijos i dalies įžangoje, — radau didelių trūkumų, kurie verste vertė lietuvių bibliografiją iš naujo perdirbti".

Per 15 metų V. Biržiška išleido 4 bibliografijos dalis. Pirmoji (XVI-XVTII a.) išėjo 1924 m. kaip Knygų priedas. Antroji (1800-1864) pasirodė 1926 m. kaip Knygų Nr. 7. Spaudos draudimo laikotarpiui skirta trečioji dalis (1865-1904) buvo išspausdinta 1929 m. Ketvirtosios dalies pirmas tomas (1905-1909) išleistas 1935 m., o 1939 m. antrojo tomo pirmas sąsiuvinis (1910). Tolimesniųjų metų (1911-1926) bibliografijos V. Biržiška nebespėjo išleisti.

Spaudai buvo parengtas 1911-1914 m. apėmęs tęsinys, kuris "dėl naujo sutrukdymo nebuvo išspausdintas, ir, atrodo, yra sudegęs kaime, kur jis buvo išvežtas kaip tik apsaugai nuo gaisro".36 Betgi nežuvo penktoji ir šeštoji dalys: jų kartotekos yra Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Penktoji dalis (1915-1920) turi 4750 kortelių, kuriose suregistruota apie 3500 spaudos vienetų; šeštoji dalis (1921-1926) turi apie 4500 ir daugiau kaip 3800 spaudos vienetų.37
15 metų bibliografiją leidžiant dalimis, susi darydavo daug papildymų bei pataisymų, kurie vis būdavo pridedami prie naujai spausdinamų tomų. Tokia bibliografija buvo labai nepatogu naudotis, ir V. Biržiškos jau karo metu (1941-1943) buvo parengtas I, II ir III dalių (taigi iki 1904 m. imtinai) leidimas, "ne tik suvedus į vieną vietą visus papildymus, pridėjus daugybę naujų dar nespausdintų, bet ir patikrinus visus užrašus ir literatūros nurodymus. Bet ir šis darbas ne tik nebuvo išspausdintas, bet irgi galimas daiktas, kad visiškai dingęs".38 Betgi Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute yra išlikusios 4 V. Biržiškos bibliografijos dalys "su gausiais įrašais, pataisymais ir papildymais bibliografijos tekste ir pagalbinėse rodyklėse"; nuodugniau parengtos I-III dalys.39)

V. Biržiškos sąrašas buvo pilnesnis už S. Baltramaičio ne tik bibliografinių pozicijų skaičium, bet ir iš viso daug tobulesnis. Jei Baltramaičio sąraše buvo duotos tik plikos antraštės ir ne kartą net netiksliai, tai Biržiška pateikia daug papildomų svarbių duomenų apie knygas, pvz. duodamos biografinės ir bibliografinės žinios apie autorius, atskleidžiami jų slapyvardžiai, aiškinami anonimiškai išleistų knygų autoriai, pateikiami periodinių leidinių turiniai ir t.t. Įtraukiami ne tik visi žinomi lietuviški spaudiniai (knygos, laikraščiai, atsišaukimai...), taip pat bent svarbesnieji lietuviški senesni rankraščiai, o taip pat ir senesnės kitomis kalbomis išleistos knygos, kuriose yra lietuviškų tekstų. V. Biržiškos bibliografija tapo nepamainoma parankinė knyga lituanistui. Ji yra vienas iš pačių kapitalinių nepriklausomosios Lietuvos lituanistinių veikalų.

V. Biržiškos biliografinį darbą vertinant, reikia iškelti dar vieną svarbų dalyką. Stambūs bibliografiniai veikalai reikalingi ne tik didelio tiriamojo, bet taip pat ir labai gaišinančio vad. juodojo darbo, tad jie paprastai esti kolektyvinių pastangų objektas. Štai Lietuvoje 1969 m. išleistos bibliografijos (1547-1861) sudarytojų buvo 12, o pratarmėje suminėti dar 3 padėjėjai. Tuo tarpu B. Biržiškos bibliografija praktiškai parengta jo vieno paties. Tiesa, jis vienam kitam pratarmėse padėkoja už talką, bet ji negalėjo būti reikšminga. Pagaliau ir stigo kvalifikuotų žmonių, nes jie buvo užangažuoti kitiems darbams. Vienas pradėjęs, Biržiška ir toliau darbą vienas varė. III dalies (1929) prakalboje nors ir užsimena apie "skaitlingus" savo darbo draugus, toliau rašo: "...visą technikinį darbą teko pačiam vienam atlikti; pačiam knygas ir laikraščius surasti, iš esamų knygų korteles surašyti, daryti ištraukas iš senesnių bibliografijų, katalogų ir literatūros, pačiam daryti korektūrą ir sudaryti rodyklę — taigi visi darbo netobulumai mano vieno galvai ir krenta. Tačiau gerbiamųjų būsimų kritikų ir peikėjų mels-čiau neužmiršti, jog ir šiaip šis darbas atėmė man keturis-penkis tūkstančius daugiausiai nakties darbo valandų — turėdamas daug kito profesinio darbo šiam jokiu būdu daugiau laiko skirti negalėjau".

Panašiai ir sekančio tomo (1935) prakalboje teisinosi, kodėl užtrukęs net 6 metus: "Pats sudarydamas visą rankraštį, jo rodykles ir atlikdamas visas korektūras, buvau priverstas užtęsti ir patį spausdinimą". Nelengvas buvo jam tas darbas, ir nesistebime, kad nebespėjo viso numatyto veikalo užbaigti.

V. Biržiškos bibliografija dabar Lietuvoje didžiai vertinama. Ji buvo gera atrama 1969 m. išleistai 1547-1861 m. lietuvių bibliografijai, kurios įvade apie V. Biržišką labai palankiai pasisakoma: "Daugiau kaip pusšimtį metų lietuvių bibliografijai atidavė Vaclovas Biržiška. [.... Jis] visą gyvenimą ieškojo nežinomų spaudinių, studijavo spaustuvių istoriją, kaupė bibliografinę medžiagą, aiškino slapyvardžius, kontrafakcinius leidinius ir pan. Kartu jis rūpinosi bibliografinės medžiagos tvarkymu ir apibendrinimu. 'Lietuvių biblio-grafijoje, knygų aprašas turi plačias anotacijas, kuriose pateikiama žinių apie autorius, vertėjus, knygų pasirodymo sąlygas, naujus leidimus ir kt. Prie aprašo V. Biržiška nurodė jam žinomą literatūrą bei bibliografiją, kurioje minimas jo aprašomasis spaudinys. Tuo būdu jis sukūrė mokslinius bibliografijos pagrindus, glaudžiai susiedamas bibliografiją su knygotyra".40)

Aukštai įvertina V. Biržišką ir iškilusis dabartinis lietuvių bibliografas V. Žukas, Vilniaus universiteto profesorius: "Reikšmingiausias ikitarybi-nis lietuvių bibliografijos veikalas buvo V. Biržiškos 'Lietuvių bibliografija'. Ji žymiai pralenkia visus tos srities lietuvių bibliografų darbus ir pagal užregistruotos literatūros kiekį, ir pagal metodiką. Didelė yra jo veikalo mokslinė ir informacinė reikšmė. [....] V. Biržiška įtvirtino mokslinius metodus lietuvių bibliografijoje, susiejo ją su knygos, žurnalistikos, literatūros istorija. Jis atliko didelį tyrimo darbą, atskleisdamas atskirų spaudinių bei rankraščių istoriją. 'Lietuvių bibliografija' ir šiuo metu turi didelės reikšmės lietuvių kalbos, literatūros, kultūros bei švietimo istorijos tyrimui. [....] Išlikę V. Biržiškos raštai bibliografijos klausimais rodo jų autorių buvus ne tik didelio masto bibliografu-praktiku, bet ir žymiausiu Lietuvos bibliografijos teorijos ir metodikos žinovu".41)

Rengdamas lietuvių bibliografiją, V, Biržiška savaime turėjo gilintis į įvairius lietuvių knygos istorijos klausimus ir periodikoje skelbė daug straipsnių straipsnelių, kurių tarpe buvo ir didesnių apžvalginių rašinių, pvz., "Žemaitiškoji knyga" (Gubos; literatūros almanachas, 1927), "Lietuvių knygos augimo etapai" (Mūsų žinynas, XIX, 1930), "Lietuvių spaudos dešimtmetis" (Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1918-1928. Kaunas, 1930). Itin minėtinas jo veikalas Lietu-oiškų knygų istorijos bruožai. I. Senosios lietuviškos knygos (Kaunas, 1931).

Žinoma, senos knygos daug kam labai nepatrauklus dalykas, tad V. Biržiška, didelis jų mylėtojas, stengėsi aiškinti jų reikšmę: "Plačioji skaitytojų visuomenė turi senoms knygoms įprastą vardą — šlamštas. Kas nereikalinga ruoštis įvairiems egzaminams, kasdieniam darbui ar lengvam skaitymui, suverčiama bendron krūvon nereikalingų knygų. [.... O tačiau senoji knyga] sudarė vieną apčiuopiamiausių kultūros istorijos lapų. Kultūros istorija be knygos istorijos nebeįmanoma bent XV a. pradedant. Ir čia kiekviena senoji knyga gali įnešti ką nors naujo [....] O kai specialiai dėl lietuvių, tai neleidžiama pamiršti, kad greta senųjų rankraščių, tik jos vienos ikšiol ir leido mums išplėsti mūsų žinias apie kultūrinį Lietuvos liaudies lygį praeityje".42)

V. Biržiška buvo ne tik kruopštus bibliografas, bet ir stropus lietuvių kultūros istorikas. Pagrindinį dėmesį jis skyrė XIX amžiui, lemiamai svarbiam mūsų tautos istorijoje: tuo laiku formavosi ir subrendo modernioji lietuviška Lietuva (ne Mickevičiaus ir kitų Litvoa), galutinai atsisakiusi senųjų unijinių ryšių su Lenkija, ryžtingai besilaisvinusi iš kitų kultūrinės globos ir apsisprendusi savarankiškam valstybiniam gyvenimui.

XIX a. betgi sudarė mūsų istorikams ne kartą daugiau sunkumų, kaip senesniųjų amžių tyrinėjimas, kuriais iš seno domėjosi ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų, vokiečių istorikai, prirašę įvairių monografijų, išleidę istorijos šaltinių daugiatomių rinkinių. To kaip tik ne kartą pasigesdavo lietuvių tautinio atgimimo ir apskritai XIX a. tyrinėtojas, nes daug jam reikalingos medžiagos slypėjo nespausdintuose ir nelengvai surandamuose rankraščiuose. Tai gerai suprato V. Biržiška, ir jo rašinių mokslinę vertę didina ta aplinkybė, kad jis savo tyrinėjimuose rėmėsi ne tik spausdinta ir kitiems prieinama medžiaga, bet ir gausiai naudojosi rankraščiais, mūsų rašytojų ir veikėjų korespondencija, nespausdintais dokumentais, net ir ištisais archyvais.

V. Biržiška rūpinosi paskelbti tokios rankraštinės medžiagos, kad ji būtų lengvai prieinama ir kitiems tyrinėtojams. Šalia įvairių smulkesnių publikacijų galime pvz. nurodyti Tautoje ir žodyje (IV-VI, 1926-1930) jo išspausdintą "Medžiagą lietuvių spaudos uždraudimo istorijai"; čia buvo paskelbti iš M. Jankaus archyvo jo knygų prekybos užrašai ir keli šimtai laiškų (jų tarpe J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, V. Kudirkos, P. Vileišio ir kt; iš viso 125 asmenų). Taip pat Tautoje ir žodyje (VI, 1931) jo buvo išspausdintas gerokas pluoštas rankraštinės medžiagos antrašte "Nežinomi senieji lietuviški tekstai". Drauge su broliu Mykolu (nors šis savo bendradarbiavimą labai sumenkina, tik kai kurių patarimų davimu".43 Iš rankraščio paskelbė S. Daukanto dar studentavimo laikais Vilniuje rašytus Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių, kurie leido ne tik paties Daukanto rašto veiklą, bet ir visą XIX a. pradžios lietuviškąjį  sąjūdį pilniau nušviesti.

Senai rankraštinei medžiagai skelbti V. Biržiška atgaivino J. Tumo-Vaižganto 1921-1922 m. leistąją Mūsų senovę ir išleido penkias jos knygas (1937-1940). Įžanginiame redakcijos žodyje V. Biržiška nurodė, kad jis ribosis straipsniais ir medžiaga, "kuri daugiau ar mažiau padės nušviesti atskirus lietuvių tautinio atgimimo momentus". Didelė Mūsų senovės medžiagos dalis buvo paties V. Biržiškos pateikta.

V. Biržiškos, kaip lietuvių raštijos istoriko, dėmesį itin traukė Valančius ir jo laikai, nes "per 14 metų praėjusių nuo Valančiaus vyskupavimo ligi lietuvių spaudos uždraudimo, lietuviškosios katalikų religinės literatūros srityje buvo padaryta ne mažiau, kaip per praėjusius 300 metų nuo pirmųjų lietuviškų knygų pasirodymo Didžiojoje Lietuvoje. Šiame balanse labai žymi vieta priklausė paties Valančiaus parašytoms knygoms ir knygutėms".44)

Recenzuodamas A. Aleknos 1923 m. išleistą monografiją apie Valančių ir prikišdamas jai bendros istorinės perspektyvos stoką bei Valančiaus asmens "susmulkinimą", betgi pripažindamas, kad istorikai "ras joj nemaža tokios medžiagos, skrupulingai surinktos ir objektingai išdėstytos, kokios jie patys ir nebūtų surinkę", toliau rašo: "Taigi knyga, kad ir klausimo neišsemia, vienok yra visais atžvilgiais sveikintina, kaipo pirmas bandymas nušviesti vieną įdomiausiųjų ir mažiausiai žinomų Lietuvos istorijos laikotarpių ir šio laikotarpio centrinį asmenį — vyskupą Valančių, kuris bent naujais amžiais buvo ir yra vienintelis žmo-

Vaclovas  Biržiška (V. K. Jonyno piešinys)

gus, kurį galėtumėm dideliu politiku vadinti".45 Ir daug vėliau (1947) pasisakė, kad "man jis pasidarė mylimiausias mano studijų personažas ir mano akyse išaugo taip, kad jį sau pastačiau eilėje ryškiausių Lietuvos praeities asmenų — Vytauto Didžiojo, Mikalojaus Radvilos, Merkelio Giedraičio".46)

Apie Valančių V. Biržiška yra paskelbęs nemaža straipsnių: "Vyskupo Valančiaus bylos" (Mūsų senovė, Nr. 1, 3, 1921, 1922), "Lietuvių politinės brošiūros 60-jų metų gale" (Švietimo darbas, 1922, Nr. 3/6), "Du Valančiai" (Krivūlė, 1925, Nr. 9), "Daugiaveidis Valančius" (Literatūros naujienos, 1935, Nr. 11), "Nespausdintieji vyskupo Valančiaus ganytojiškieji laiškai" (Mūsų senovė, II, Nr. 1-2, 1938), "Iš vyskupo Valančiaus veiklos" (Mūsų senovė, II, Nr. 2, 1938) ir kt. Jau Amerikoje paskelbė stambų rašinį Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos bruožai (Brooklyn, 1952; tai atspaudas iš Aidų, 1951, Nr. 8-10).

Dėl Valančiaus lietuvybės sampratos buvo iškilusi spaudoje diskusija tarp V. Biržiškos ir istoriko J. Stakausko, kuriam atrodė, kad V. Biržiška nepakankamai įvertino sąmoningą Valančiaus lietuviškumą. V. Biržiška taikliai atsakė, kad negalima savo dienų pažiūrų nukelti praeitin (žr. aukščiau nurodytą jo straipsnį "Iš vyskupo Valančiaus veiklos", p. 371). Tą patį pabrėžė Biržiška ir Amerikoje išleistuose Valančiaus biografijos bruožuose: "Valančių turime vertinti tokį, koks jis buvo, o ne tokį, kokį mes jį norėtume ar nenorėtume turėti, nes ir laikai buvo visai kiti" (p. 6). Į tuos "kitus laikus" V. Biržiška bus galėjęs gerai įsijausti, nes ir pats savo jaunystėje buvo išgyvenęs išsivadavimą iš lenkiškos dvasios. Anot Biržiškos* Valančius "buvo tikras realistas ir niekados nemėgino įspėti [....] mūsų tautos ateities kelią" (ten pat). Ir pagalvoji* kad Valančius, jei būtų sulaukęs Aušros, vargu ar būtų pritaręs jos pakraipai, kaip jai nepritarė jo laikų žmogus Antanas Baranauskas, nesugebėjęs sutraukyti tradicinių unijinių ryšių. Betgi anais prieš-aušriniais laikais Valančius Prūsuose išspausdintomis brošiūromis, slaptai platinamomis Lietuvoje ir aštriai nukreiptomis prieš rusų valdžios politiką ir prieš rusiškas raides, anot V. Biržiškos, "sumezga pirmutinę, kad ir siaurose ribose, aktingą lietuvių politinę programą, kuri viešpatavo iki pat 'Aušros' laikų, kada liko formuluota nauja, tautinė programa" (žr. minėtą jo straipsnį apie politines brošiūras, p. 407).
Dar Valančiui tebegyvenant prasidėjęs kovingasis spaudos draudimo laikotarpis labai domino V. Biržišką, nuo studentavimo laikų įsitraukusį aktyvion veiklon prieš caro valdžią. Tad ir vienam savo straipsniui apie tos sunkios kovos dėl spaudos laikus jis parinko būdingą antraštę: "Lietuvių Golgota" (Mūsų žinynas, 1921, Nr. 2). Apie tuos laikus V. Biržiška yra paskelbęs nemaža didesnių ir mažesnių straipsnių, o populiariai apžvelgė savo knygelėje Kaip buvo uždrausta ir atkovota lietuvių spauda (1929). Kelis straipsnius tais klausimais V. Biržiška dar parašė, jau gyvendamas Amerikoje.
Viena iš spaudos draudimo laikų įdomybių, ar net savotiškų keistenybių, yra vadinamieji kontrafakciniai leidiniai, t.y. knygos su fiktyviomis, dar prieš spaudos draudimą nurodytomis datomis, atseit tariamai legalūs spaudiniai. Pasiremdamas J. Angrabaičio-Zanavikučio parengtu Prūsuose 1864-1896 m. spausdintų lietuviškų knygų sąrašu (1897) ir įvairia archyvine medžiaga, taip pat tyrinėdamas knygų šriftą, popierių bei iliustracijas, V. Biržiška pateikė savo bibliografijoje, anot V. Žuko, "daugiausia atskleistų kontrafakcijų", apie 450.47
Spaudos draudimo metu išaugo mūsų periodika, kontrabanda gabenama iš Prūsų Lietuvon ir turėjusi tiesiog lemiamos reikšmės mūsų tautiniam atgimimui. Jos istoriją Biržiška apžvelgė išsamiame rašinyje "Iš lietuviškosios laikraštijos praeities" (Bibliografijos žinios, 1931, Nr. 6, 1932, Nr. 1, 2, 5, 6; yra ir atspaudas: Iš mūsų laikraščių praeities, 1932). Taip pat minėtini V. Biržiškos straipsniai apie Aušrą (Lietuviškojoje enciklopedijoje, II, 1933, ir kitur).

Kadangi lietuvių spauda buvo draudžiama ir persekiojama, lietuviškųjų knygų autoriai ir laikraščių bendradarbiai buvo priversti prisidengti įvairiais slapyvardžiais. Tas paprotys išliko net ir tada, kada liėtuviikoji spauda nebebuvo draudžiama. Daugelio rašytojų slapyvardžiai net buvo geriau žinomi už jų tikrąsias pavardes, pvz., Maironis, Jakštas, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Šeinius, Vienuolis ir t.t. Žinoma, tai labai sunkino vėlesniųjų istorikų ir bibliografų darbą, todėl buvo gyvas reikalas atskleisti tuos gausius slapyvardžius. Tuo rūpinosi ir V. Biržiška. Aukščiau minėtoje savo užrašų knygutėje jis 1918 m. įrašė kaip vieną iš savo bibliografinės darbuotės uždavinių — "taip pat išaiškinti slapyvardžius".

1924 m. Knygose (Nr. 4/6) davė nedidelį ("skelbiu pradžiai mažą slapyvardžių rinkinėlį") 176 (klaidingai nurodydamas 175) autorių daugiau 300 slapyvardžių sąrašą. Leisdamas dalimis savo bibliografiją, V. Biržiška tolydžio atskleisdavo vis daugiau slapyvardžių, o 1943 m. kaip Bibliografijos žinių priedą išleido jau didelį jų sąrašą Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyraidės, kuriame buvo apie 1950 autorių beveik pusseptinto tūkstančio slapyvardžių. Tiesa, tas sąrašas, kaip pats V. Biržiška pratarmėje nurodė, dar "neapima nei pusės iki 1914 m. mūsų spaudoje vartotų". Vis dėlto tas didžiulis V. Biržiškos darbas yra pagrindinė atrama   tolimesniems   tyrinėjimams.

Kaip Bibliografijos žinių priedą V. Biržiška spausdino ir savo ilgamečių studijų veikalą Lietuviškos bibliografijos istoriją. Deja, 1944 m. suspėta išspausdinti tik du veikalo lankus, kitkas liko rankraščiu. Bibliografijos istorija baigiama 1919 m.".48)
Rašė V. Biržiška ir Lietuvos spaustuvių istoriją. Viename jo 1949 m. straipsnyje randame tokią užuominą: "... buvo parašęs pilnesnę Lietuvos spaustuvių istoriją, bet ir tas darbas rankraščiu  karo  metu  dingo".49)

Tuo pat metu V. Biržiška ėmėsi ir kito didelio darbo: jis užsimojo sudaryti mūsų rašytojų biobibliografijas, ribodamasis (bent pradžiai) tais, kurie buvo pradėję rašyti dar prieš spaudos draudimą. Tas darbas betgi pareikalavo daug laiko, kurio V. Biržiškai vis pristigdavo, tad jo ir neįstengė baigti. Laimingai galėjo pasiimti savo rankraščius, 1944 m. išvykdamas iš Lietuvos. Veikalas, išeivijoje perrašinėtas, tikrintas ir kiek papildytas, nors ir neužbaigtas, buvo Aleksandryno antrašte trimis stambiais tomais išleistas Amerikoje jau po autoriaus mirties.
 
Žinoma, senųjų raštų istorija ir ypač dar bibliografija plačiosios visuomenės nedomina, todėl ir V. Biržiška Lietuvoje turbūt labiausiai buvo žinomas kaip vyriausiasis Lietuviškosios enciklopedijos redaktorius. Suprantama, jau lietuviškas mokyklas baigusiai ir vis gausėjančiai mūsų šviesuomenei buvo gyvai reikalinga savąja kalba rašyta enciklopedija su plačia lituanistine dalimi. Kadangi eiliniam skaitytojui itin imponuoja stambūs veikalai, daugiatomė ir visas mokslo sritis apimanti enciklopedija jam atrodo lyg pati mokslo viršūnė, nors iš esmės tai tik apžvalginis mokslo informacijos leidinys, kuris dargi turi būti periodiškai atnaujinamas, kad nesusentų ir neprarastų vertės. Veikė ir tam tikras patriotinis motyvas: juk tai buvo pirmoji iš viso lietuviška enciklopedija. Tokios ir susilaukta 1931 m., kai pasirodė enciklopedijos pirmojo tomo 1-sis sąsiuvinis. Dėl kilusio karo enciklopedija, deja, nebuvo baigta: iki 1944 m. išėjo 9 tomai ir 10-jo tomo 10 sąsiuvinių  (baigiant raidėmis Ind-).

O vis dėlto turbūt reiktų apgailestauti, kad V. Biržiška apsiėmė redaguoti enciklopediją. Čia jį būtų galėję pavaduoti ir kiti, nes kvalifikuotų žmonių jau turėjome, o tinkamo užvado Biržiškai jo pasirinktoje tiriamojo mokslo srityje tada dar nebuvo. Enciklopedijos redagavimas iš V. Biržiškos pareikalavo labai daug laiko, ypač kad jis su savo įprastiniu darbštumu net visas korektūras pats tikrino, nors vyriausiajam redaktoriui tai ir nebūtų buvę būtina. Be to, jis ir pats daug rašė enciklopedijoje: štai 1931-1938 m. jis davė enciklopedijai 8672 straipsnius.50 Tiesa, tai didele dalimi mažareikšmiai straipsneliai, bet ir jie juk labai gaišino redaktorių. Visa tai neabejotinai turėjo atsiliepti kitiems V. Biržiškos darbams. Ir štai liko neužbaigtas jo svarbusis veikalas Lietuvių bibliografija, o taip pat neišspausdintas labai reikalingas jo bibliografijos antrasis leidimas, kuriame atskirų dalių papildymai ir pataisymai būtų suvesti krūvon. V. Biržiška pagrįstai būtų nusipelnęs lietuvių Estreicherio vardą (tai žymusis lenkų bibliografas). Jei ne enciklopedija, V. Biržiška, reikia manyti, būtų dar Lietuvoje galutinai parengęs ir išleidęs savo Aleksandruną; gal net ir daugiau  tolimesnių tomų pridėjęs.

1944 m. V. Biržiška, nebesuredagavęs enciklopedijos, nesutvarkęs savo bibliografijos ir neužbaigęs Aleksandryno, gavo pasitraukti su tūkstančiais kitų lietuvių į Vakarus, kur jo, senyvo jau žmogaus, laukė neaiškus likimas. Suprantama, jį labai turėjo slėgti ir ta mintis, kad greičiausiai nebegalės dirbti savo pamėgtojo lituanistinio darbo. O vis dėlto, kad ir labai apsunkintomis sąlygomis, labiausiai dėl didelio reikalingos lituanistinės medžiagos trūkumo, V. Biržiška grįžo prie savo raštų ir rašymų. Ypač keleri metai (1946-1949) Pabaltijo universitete (iš pradžių Hamburge, paskiau netolimame Pinneberge) buvo jam ramūs ir teikė bent dalinį buvusio universitetinio gyvenimo pakaitalą. Jis pats pasisakė, kad "lyginant su kitais, esu laimingesnėje padėtyje, nes galiu dirbti savo tikrąjį darbą, tiek dėstydamas kad ir nedideliam studentų būreliui, tiek ir rašydamas šį bei tą savo mokslinėje srityje 51 Užsidaręs savo siaurame kambarėlyje (universitetui buvo pavestos buvusios vokiečių kareivinės) ir paskendęs tirštuose tabako dūmuose (ne be reikalo vienas iš pirmųjų jo slapyvardžių buvo Rūkorius . nekliudomas tvarkė savo atsivežtuosius rankraščius ir rašė naujus straipsnius, kurių nemaža davė Aidams, Lietuvių žodžiui, Pėdsakams, Žiburiams, Žingsniams... Rašė taip pat ir Amerikos lietuvių laikraščiams. Atskirai paminėtinas jo išsamus apžvalginis rašinys "Mažosios Lietuvos rašytojai ir raštai" (Aidai, Nr. 18, 1948). Angliškai išverstas jo rašinys apie XVI a. rašytoją ir švietėją Abraomą Kulvietį buvo išspausdintas Pabaltijo universiteto darbų serijoje Contributions of the Baltic University (Nr. 47, 1947), o vokiškai verstas apie Mažvydą ir jo bendradarbius priedu prie žurnalo Scholar (Heidelberg, 1948). V. Biržiškai labai padėjo ta aplinkybė, kad galėjo naudotis Hamburge gyvenusio ir Pabaltijo universitete kelis lingvistinius kursus dėsčiusio žinomojo lituanisto prof. E. Frankelio asmenine biblioteka.

Atskira knyga 1946 m. išleido Lietuvių rašytojų kalendorių, kuriame pateikė 1149 trumputes mūsų rašytojų biografines  apybraižas.
Naudodamasis susidariusiomis gana palankiomis darbui sąlygomis Pabaltijo universitete, V. Biržiška rašė ir stambų veikalą — senųjų lietuviškų knygų istoriją. Tai buvo dar 1931 m. išleistų Lietuviškų knygų istorijos bruožų pataisytas leidimas, išplėstas nauja medžiaga, surinkta dar dėstant Lietuvos universitete, o taip pat iš dalies jau ir išeivijoje. Knyga buvo vėliau išspausdinta dviem tomais Amerikoje.

Pabaltijo universitetas užsidarė 1949 m. Tai iš viso buvo lietuvių išeivių didžiojo kraustymosi iš Vokietijos metai. V. Biržiška atvyko Amerikon 1949.X.24 d. ir apsistojo pas dr. M. Deve-nį kaime prie Waterburio, Conn. Beje, M. De-venio žmonos tėvas Jonas Vileišis (1872-19421 buvo geras Biržiškų pažįstamas ir bendradarbis dar iš  senų Vilniaus  lietuviškos  veiklos  laikų.

Nors ir radęs naujame krašte palankesnes sąlygas, negu daugelis kitų, ypač jo amžiaus ateivių, V. Biržiška jautėsi ne kaip, nes gyveno, kaip man rašė 1949.XI,10 d., "vien tiktai iš gerų žmonių loskos, kas, žinoma, gerokai mane slegia". Jis netgi įžvelgė tam tikrą analogiją su S. Daukantu, kurį laiką gavusio prieglaudą pas vysk. Valančių, senatvės dalia. Užsiminė 1951.V.21 d. laiške, kad rašydamas Aidams Valančiaus biografiją, "tarp kito ko išaiškinau, visai nešliūpiškai, genezę to konflikto taip Valančiaus ir Daukanto, kurį supratau, tiktai pats gyvendamas panašiose sąlygose, kaip Daukantas pas Valančių".
Liūdnos mintys ne kartą slėgė V. Biržišką: "Bendrai viskas įkyrėjo — pavydžiu Jums jauniems, kurie galite dirbti, bent nepergyvenate to, ką man — seniui, bevaikiui, našliui — tenka dabar pergyventi; dėl to kartais jau ima noras sukišti visus savo rankraščius į laužą prie višti-ninko, kur deginamos visos sąšlavos, nes juo daugiau žmogus dirbi savo srityje, juo labiau įsitikini, kad tas tavo darbas čia niekam nereikalingas" (iš 1950.X.13 d. laiško).

Bet tai tik kartkartėmis užeinančių nusivylimo momentų nuotaikos, kurias silpniau ar stipriau išgyvendavo ir kiti vyresnio amžiaus mūsų kultūrininkai, pvz. Krėvė, kuris laiškuose irgi ne kartą nusiskųsdavo dėl savo kūrybos nereikalingumo čia. Bet kaip Krėvė nenaikino savo raštų, taip ir Biržiška jų nedegino nei prie vištininko, nei kur kitur. Keliasdešimt metų studijuodamas mūsų raštų istoriją ir akivaizdžiai įsitikinęs, kokios lemiamos svarbos mūsų tautiniam atgimimui turėjo rašytojų ir laikraštininkų darbas, jis gyvai jautė, kad jų darbas nemažiau reikšmingas ir dabartinės išeivijos laikais. Antai savo straipsnį "Lietuviškos knygos kelias" (Naujienos, 1951, Nr. 52-66).52 baigė šiais įtaigiais žodžiais: "Tauta, kuri neturi galimumo savo kultūros kelti, kuri negamina ir nespausdina naujų knygų, kuri nepateisina savo savita kultūra savo tautinio individualumo kitų tautų tarpe, yra mirusi. Bet lietuvių tauta, išgyvenusi tiek skaudžių katastrofų ir jau ne kartą iš numirusių prisikėlusi, mirti nenori ir nemirs. Ir dėl to ji, nelaukdama ir savo tautos židinio atstatymo ir dar po visą pasaulį išsklaidyta, atgaivins ir savąją knygą ir jau netuščiomis rankomis grįš į išlaisvintą tėvynę".

Žinoma, dar svarbiau buvo tai, kad jį traukte traukė prie įprastinio darbo, kurį jis diena iš dienos dirbo jau keliasdešimt metų. Nespėjęs kaip reikia apšilti naujame krašte, jau rašė man 1949.XI.10 d.: "... pradedu šį bei tą rašyti, bet ir tai iš karto visais frontais [....—] vieną straipsnį Naujienoms, kitą Keleiviui, trečią Darbui, ketvirtą Sandarai, penktą ... Draugui, nes iš visų

I. Kisino 1940 m. išleistos V. Biržiškos bibliografijos puslapis, kuriame suregistruota 1921 m. paskelbtųjų straipsnių dalis. Periodinių leidinių santrumpos: Krs. — Karys, Lt — Lietuva, Ltvv. — Litiva, MiG. — Mokykla ir gyvenimas, MSnv. — Mūsų senovė, MŽ. — Mūsų žinynas, SkmD. — Sekmoji diena, Stns. — Sietynas, ŠvD — Švietimo darbas — Trm. — Trimitas.

galų jau manęs šio bei to reikalauja". Savo laiškuose (Amerikoje iš jo esu gavęs 41) jis tolydžio užsimindavo apie savo darbus, kad rašo straipsnius apie Pabrėžą (išsp. Aiduose, 1951, Nr. 2) ir Valančių (Aiduose, 1951, Nr. 8-10), kad turi (1949.XII.1 d. laiškas) "užbaigti ir du skirsnius senosios knygų istorijos, nes ją norima spausdinti" (1-ji dalis buvo išspausdinta 1953 Čikagoje), kad rengia savo senų straipsnių rinkinį Tarp mirusių žmonių ir gyvųjų knygų, kad gavo "ofi-cialinį nuo čikaginio komiteto pakvietimą rašyti Šliūpo biografiją" (1950.XII.11 d. laiškas) ir jau ren-

ka medžiagą, kad perrašinėja Aleksandryną, kad paruošė naują Lietuvių rašytojų kalendoriaus leidimą, apimantį jau pustrečio tūkstančio asmenų ir t.t.

Gavo netgi siūlymą redaguoti enciklopediją. 1951.VII.12 d. rašė gavęs iš Vokietijos P. Zun-dės laišką, kad ten jie pasiryžę spausdinti kokių 1000 puslapių [....] grynai lituanistinę enciklopediją ir klausė mano patarimo ir sutikimo imtis redagavimo. Visokius tuo žvilgsniu savo sumetimus aš jam pasiunčiau, nieko kategoriškai neatsakydamas [....] Faktiškai enc. turėtų būti redaguojama čia [Amerikoje], o tik spausdinama ir koreguojama Vokietijoje. [....] Bijau, kad kaip nors neduočiau sutikimo tą enc. redaguoti, nes tuomet turėsiu mesti į šalį visus kitus rašinius".

Enciklopedijos mintis buvo iškilusi ir Amerikoje. New Yorke Lietuvių patariamosios grupės prie Europos Laisvės komiteto šalia kitų darbų buvo numatytas "enciklopedinio pobūdžio visas Lietuvos sritis apimąs leidinys apie Lietuvą svetimiesiems".53) Apie tą enciklopedijos projektą rašė 1951.IX. 15 d. V. Biržiška, drauge nurodydamas, kad ir jį kiti ("aš pats asmeniškai į tą biznį nesikišu — tai daro už mane kiti") mėgino "prastumti į Free Europe bendradarbius (ne narius) jų numanytai kažkokiai lituanistinei enciklopedi-jėlei suredaguoti". Nieko iš to bent kol kas neišėję, ir "galiu gyventi dar kaime, o ne dūsauti tuo  tvankiausiu  newyorkiniu  oru".

O vis dėlto netrukus gavo išsikelti iš kaimo Vašingtonan. Rašė 1951.XI.4 d.: "... tupiu dabar stalyčioje. Čia atvykau prieš pustrečios savaitės iššauktas [Lietuvos ministro Vašingtone Povilo] Žadeikio vienam darbui, susietam su Kongreso biblioteka [....] atrodo, kad bent ligi Naujų Metų čia išbūsiu tuo 'konsultantu lietuviškais klausimais', kokiu mane biblioteka paskyrė".

Užsibuvo ilgiau, dirbdamas įvairius bibliografinio pobūdžio darbus. Apie juos šiaip informavo 1951.XI.9 d.: "[Slavų skyriaus viršininkas] Jakobsonas sugalvojo man ir tris darbus — įvertinti, prieš tai jos sudėtį patikrinus, [dr. Jurgio] Šaulio biblioteką [ją paskui nupirko Pensilvanijos universiteto bilioteka], paskiau sudaryti pavyzdinį sąrašą tokių knygų, kurios skaitytinos tiems, kas nori pažinti Lietuvą, lietuvių kalbą, kultūrą ir t.t., o pagaliau 'sudaryti' Amerikos lietuvių knygų bibliografiją apytikriai ligi Pirmojo pasaulinio karo". 1952.1.6 d. rašė: "... šiomis dienomis baigiu savo antrąjį darbą — Amerikos lietuvių bibliografiją 1875-1910 m. (toliau nerašau, nes neturiu medžiagos, kadangi visas mano bibliografijos tęsimas buvo  likęs  Lietuvoje  ir ten  sudegė)".

Beje, Kongreso bibliotekos Slavų skyriuje yra du V. Biržiškos parengti bibliografiniai sąrašai: The American Lithuanian press from 1875 to 1910 (parengta 1952. 1366 antraštės) ir Biblio-graphy on Lithuania 1953 m.. 885 antraštės).54 Įvadinis V. Biržiškos straipsnis prie jo Amerikos lietuvių bibliografijos buvo išspausdintas 1959 m.: "The American-Lithuanian publications, 1875 to 1910", by Vaclovas Biržiška Journal of Central European Affairs. Boulder. Colo.. Vol. 18, No. 4, 1959, p. 396-408). V. Biržiškos Amerikos lietuvių 1875-1910 bibliografinės medžiagos fotokopija  yra  Vilniaus   universiteto  bibliotekoje.55)

Vašingtone senas bibliotekininkas ir bibliografas maloniai pasijuto savo įprastinėje aplinkoje tarp knygų lentynų. Nors Amerikos bibliotekos ir nėra turtingos savo lituanika, V. Biržiška rado Kongreso bibliotekoje kai kuriuos leidinius, kurių nebuvo matęs nuo išvykimo iš Lietuvos laikų. Tad seniai išsiilgtos bibliotekinės aplink biamas, sėdėjo nuo ryto iki vakaro tarp kr  Į darydamasis  įvairius  reikalingus  išrašus. pat nusirašinėdamas iš periodikos savo senesniuosius straipsnius.

V. Biržiškos neetatinė tarnyba Kongreso bibliotekoje buvo laikinė. Jis turėjo vilčių gauti darbo prie aukščiau minėto niujorkinio enciklopedinio leidinio projekto. Deja, nei iš to, nei iš tuo pat metu Vokietijoje svarstytų enciklopedijos sumanymų nieko neišėjo. Jie betgi akivaizdžiai rodė, kad enciklopedijos leidimo mintis lietuvių išeivijoje buvo gyva. Ji ir buvo įgyvendinta, kai ją vykdyti ėmėsi energingas ir iniciatyvos nestokojąs Juozas Kapočius. Jis, suprantama, kreipėsi į buvusį Lietuviškosios enciklopedijos vyriausiąjį redaktorių. V. Biržiška į tą jam nepažįstamo žmogaus sumanymą iš pradžių pažiūrėjo labai skeptiškai. Rašė 1952.VI.6 d.: "Fantastų visokiems nerealiniams planams kurti netrūksta. Štai neseniai gavau laišką (greičiausiai ir pats tokį pat gausi) iš tūlo Brooklyno spaustuvininko Kapočiaus, kuris sumanė ne mažiau ne daugiau kaip išleisti 30 tomų lietuvišką enciklopediją ir tai bene per du metus, leidžiant po du tomus į mėnesį. Pats suprantat, ką aš jam į tai atsakiau, juo labiau, kad čia, kur tiek yra visokių amerikinių enciklopedijų, leisti bendro pobūdžio enciklopediją yra tiesiog absurdas"'.

Įdomu, kad jau prieš 40 metų (1911 panašų atsakymą davė K. Būga K. J kuris buvo pakviestas Čikagos knygų leidė; Olšausko (Olševskio) projektuotos lietuviškos enciklopedijos redaktorium: "Enciklopecl: mui aš nelabai tepritariu. Manaip mums reikalmga visai kitokia enciklopedija: Lituanologijos enc. Bendrosiomis žiniomis mes galime naudoties ir iš svetimtaučių enciklopedijų, Lituanologijos enciklo-pedijon turėtų eiti visa tatai, kas paliečia plačiausiai Lietuvą. Tokion enciklopedijon aš šį tą parašyčiau ".56)
:>ma, gal ir nedaug buvo prasmės spausdinti tokią didelę enciklopedijos dalį sudariusių astronomijos, biologijos, chemijos, filosofijos, fizikos, matematikos, medicinos, technologijos, teologijos, visuotinės istorijos bei literatūros ir kitų panašių straipsnių, kuriuos išeiviai lengvai galėjo : rasti savo naujųjų kraštų gausiose ir gerai parengtose enciklopedijose. Todėl pvz. latviai tuo pat metu leistoje savo enciklopedijoje (1950-1955) apsiribojo tik Latviją ir latvius liečiančiais dalykais ("... Latvju Enciklopedija dod tikai faktus par Latviju un latviešiem"). Betgi anie mažai tereikalingi straipsniai kaip tik buvo ta kaina (ir nemaža!), kurią teko sumokėti, kad lietuviška enciklopedija iš viso galėjo būti išleista.

Tokie argumentai paveikė V. Biržišką. Jis sutiko su J. Kapočium ir rašė man 1952.VII.3 d.: "... kodėl neapsiribojama vien lituanistine enciklopedija, tai tam yra rimtų motyvų. [....] privatiniam asmeniui neįmanoma jos organizuoti, nes tektų vis viena išlaikyti kurį laiką keletą asmenų, o iš dviejų trijų lituanistinės enciklopedijos tomų jam nei dalis išlaidų negrįžtų ir būtų tikras bankrotas. Tuo tarpu leidžiant daugiatome enciklopediją, jei pavyks užtikrinti keletą tūkstančių jos nuolatinių pirkėjų, tai tas pilnai padengs visas leidimo pagrindines išlaidas ir pačiam leidėjui šiokį tokį pelną duos. Tai čia yra vienas iš pagrindinių motyvų, kuriuo ir mane Kapočius įtikino".
Ir taip darbas prasidėjo. Rašė V. Biržiška 1952.IX.1 d.: "... enciklopedijos leidimo reikalas eina pirmyn, organizuojame ne tik štabą, bet ir bendradarbius", o 1953.III.6 d.: "Tai jau visa savaitė, kaip mane Kapočius supakavo į traukinį ir atgabeno į Bostoną su enciklopedija nešiotis. Na, jau tie, kurie čia prie to darbo esame užkinkyti, čia pasitarę, nusistatėm ligi balandžio mėnesio pusės paruošti visą medžiagą pirmajam tomui". Pirmasis Lietuvių enciklopedijos tomas ir buvo išspausdintas tais pačiais  1953 metais.
Kad ir labai užimtas enciklopedijos rengimu, V. Biržiška anaiptol nepamiršo ir kitų savo darbų. Rašė 1953.XI.10 d.: "Šiaip jaučiuos ne kaip — jau pervargau gerokai [....] ir nervus įvairios smulkmenos veikia [....] Bet vis dėlto naktimis kartais ir savo bibliografijos antrą, niekam nereikalingą leidimą po truputį poilsiui ruošiu. [....]

Po truputį kartais tarp 2 ir 4 valandos nakties [.,..] varau toliau ir Aleksandryną". 1954.III.8 d.: "Velniai atnešė tą spaudos draudimo panaikinimo sukaktį. Čia vėl iš kelių galų reikalauja paskaitų, nors jų pasiutiškai nemėgstu skaityti. O vėl [Aidų redaktorius] Vaičiulaitis prikibo prie ilgesnio straipsnio."

Vis dėlto, kad ir gerokai pervargęs (kaip pats rašė), kad ir pykdamas, davė tos sukakties proga apsčiai straipsnių: "50 metų spaudos laimėjimo sukaktį minint" (Aidai, 1954, Nr. 4, 6), "Lietuvių karas su maskoliais už savo spaudą" (Naujienos, 1954, Nr. 240) ir dar tris straipsnius davė kolektyvinei knygai Kovos metai dėl savosios spaudos (išsp. 1957).

Aname 1954.III.8 d. laiške dar užsimena tebarašąs Aleksandryną ir prideda: "Svajoju apie tai, kada galėsiu iš enciklopedijos iššokti ir ramiai sau kaime gyvendamas varyti toliau visus mano kitus rašinius. Tiesiog man pikta, kad iš suplanuotų 10000 lapų ligi šiol vos tiktai 3200 esu surašęs, tai vos trečdalį. O kaime gyvendamas, galėčiau [....] ramiai ištisomis dienomis ir naktimis toliau tai visa prie pabaigos varyti. Juk ir šiaip jau turbūt neilgai tebegyvensiu, tai norėtųs prieš tai [....] sutvarkyti visa tai, ko gal kiti ir nedirbs ir ką ramia sąžine Jūs jaunesnieji galėsite Lietuvoje atsiradę spausdinti".

Neilgai V. Biržiška dirbo enciklopedijoje, nes dėl kilusių nesutarimų ir nesklandumų gavo iš redakcijos pasitraukti: 4-me enciklopedijos tome (1954) jo, kaip vyr. redaktoriaus, pavardės nebėra; jis peržiūrėjo maždaug tik 3/4 šio tomo. Nėra prasmės aiškinti tos nesantarvės priežasčių, nes po tiekos metų tai neaktualu ir nesvarbu. Enciklopedija buvo baigta ir be V. Biržiškos, betgi labai abejotina, ar būtų galėjusi būti be jo pradėta. Naujam projektui reikalingas žinomas vardas. Dar neseniai iš Lietuvos pasitraukusiems išeiviams Lietuviškos enciklopedijos vyr. redaktoriaus pavardė buvo gerai žinoma, o drauge buvo prenumeratoriams svari garantija, kad naujoji enciklopedija bus tinkamai leidžiama. Rašė Z. Ivinskis: "Kam teko nors kiek su prof. Vacl. Biržiška bendrauti, tuoj įsitikino, kad jis yra tikroji ir gyvoji lituanistikos enciklopedija, stebinanti mus visus savo žinojimu, patyrimu apie faktus ir dalykus, kurių jokiose knygose, jokiuose šaltiniuose negali rasti. Tad jam ir teko dar šalia savo mokslinių, bibliografinių bei bibliotekinių darbų imtis redaguoti Lietuviškąją enciklopediją Kaune (1932-44) ir Lietuvių enciklopediją Amerikoje. Šiam darbui jis nuo seniau buvo ruošęsis".56)

Apkartęs ir nervingas V. Biržiška grįžo prie savo paties raštų. 1955.XI.17 d. rašė: "... iš naujo perredagavau, beveik du kartu padidinęs, savo Liet. bibliografiją ligi 1904 m. imtinai (tai apėmė tik 2050 didelių  mašininių  lapų)".

Vincas Krėvė savo priešmirtiniame laiške (1954.VI) M. Biržiškai rašė: "Tikrai jaučiuosi, kad jau seniai esu nebereikalingas, ir mano darbas niekam nereikalingas, bet nerašyti negaliu".57)

Negalėjo ir V. Biržiška nerašyti. Jis ne tik tebetvarkė savo senus rašinius, bet ilgainiui ėmė kurti ir naujus stambius darbo planus. Rašė 1955. XI.17 d.: "... esu pasiryžęs griebtis dar vieno naujo [darbo], kuriam per maža turiu medžiagos ir čia norėčiau ir Jūsų pagalbos prašyti. Dalykas toks. Jau užbaigęs savo 'Aleksandryno' pirmuosius tris tomus, kurie teapima rašytojus, rašiusius dar prieš spaudos uždraudimą, noriu pradėti (jau kiek tuo požiūriu esu medžiagos ir pririnkęs) rašyti ir kitus to paties Aleksandryno tris tomus, kurie apimtų apie 500 rašytojų, rašiusių ar bent tik pradėjusių rašyti jau spaudos uždraudimo metu, taigi 1865-1904 metais. Tuo žvilgsniu nemaža man reikalingų trumpų biografijė-lių buvo spausdinama savo laiku 'Bibliografijos žiniose', tačiau aš teturiu jas vien iš 1938-1940 m., o nei senesnių, nei vėlesnių neturiu. O kiek žinau, pas Jumis [Pensilvanijos universiteto] bibliotekoje tai yra, tai ar nebūtų galima iš tų numerių padaryti fotokopijas [....] Būtų taip pat įdomu sužinoti, kokias ano laiko rašytojų monografijas Jūs ar pats, ar Jūsų biblioteka, ar kitas kas turi".

Prašomas informacijas, kiek jų surankiojau, nusiunčiau, ir jis man 1955.XII.8 d. atrašė: "Didelis ačiū už atsiųstas biografines ištraukas iš 'Bibliografijos žinių' senesniųjų metų. Jomis galėsiu pasinaudoti, kada virsiu vėl darbingas, nors šiuo metu jaučiuos labai ne kaip ir vis tebelaukiu, ar nepakratysiu pagaliau ir aš kojų".
Tai buvo paskutinis jo laiškas. Jis mirė 1956. 1.3 d., tik prieš mėnesį sulaukęs savo 71-jo gimtadienio.  Išvargusi širdis nebeatlaikė.

Jo paliktus nespausdintus veikalus aprašė brolis Mykolas.58 Tame palikime buvo šie dalykai: 1) Lietuviškoji bibliografija (iki 1904 m. imtinai) — antrasis perredaguotas, papildytas ir spaudai parengtas leidimas, rašytas 1952-1955 m.; 2) Alek-sandrynas; senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobiblio-grafijos — 3 tomai, 1006 p. (išsp. Čikagoje, 1960-1965); 3) Studentai iš Lietuvos užsienio universitetuose XV-XVIII amžiuose — 1938 studentų sąrašas; priedui pateikiama 1801-1855 m. Dorpato (Tartu), Karaliaučiaus ir dar vieno kito universiteto per 300 studentų; medžiaga pradėta rinkti 1944 m. Vienoje, darbas baigtas rašyti 1954 m.

Bostone, 222 p.: 4 Lietuvių rašytojų kalendorius — antrasis ligi 3015 vardų papildytas leidimas (1946 m. leidime buvo 1149); 5) trys įvairių seniau skelbtų straipsnių rinkiniai: Praeities pabiros (31 str., išsp. Brukline 1960), Tarp knygų ir bibliotekų (81 p.) ir Tarp mirusių žmonių ir gyvųjų knygų bei    .pie 80 straipsnių, 457 p. 6); Senųjų lietuviškų knygų istorija, 2-ji dalis (išsp. Čikagoje 1957, 1-ji dalis buvo ten pat išsp. 1953); 7) Lithuania and Lithuanians mirrored in the books — Kongreso bibliotekai 1952 m. parengti du lietuviukų knygų ir svetimomis kalbomis apie Lietuvą ir lietuvius sąrašai, 284 p.

Iš tų veikalų svarbiausias yra Aleksandry-nas, pradėtas rašyti dar Lietuvoje pastarojo karo metu. 1-jo tomo pratarmėje buv pateiktas paties V. Biržiškos paaiškinimas apie tas aplinkybes, kuriomis buvo rašomas veikalas ir kaip buvo pasirinkta jo antraštė: "Keliasdešimt metų dirbant man lietuviu knygai, savaime prisirinko ir medžiagos lietuvių rašytojų biografijoms ir jų bibliografijoms. Tačiau įvairūs kiti darbai neleisdavo man surinktosios medžiagos tinkamai sutvarkyti ir susisteminti. Ir tik žmona: gulus į mirties patalą, iš kurio ji jau nebe kėlė, ir keletą mėnesių jai bekovojant su mirtimi, o man Ją slaugant per dienas ir naktis [tai buvo 1943 m.], Jos pačiomis nakties valandomis ėmiaus to darbo, kuris čia Jos vardu ir pavadintas. To darbo dalis, skirta rašytojams, pradėjusiems rašyti dar prieš spaudos uždraudimą, turėjo apimti apie 450 asmenų. Tačiau tris ketvirtadalius darbo adikus. žmonos mirtis jį sustabdė. Ir nors po to dar apie metus laiko buvau tokiose sąlygose, kad galėjau naudotis visa savo seniau surinkta medžiaga, tačiau neturėjau jėgų prie jos grįžti, ir darbas liko neužbaigtas ir tuo metu, kada man teko atsisveikinti su tėvyne. Svetur atsidūręs, tegalėjau tik vienu kitu bruožu jau parašytąsias biografijas ir bibliografijas papildyti, bet be lietuviškosios medžiagos ir ypač be Lietuvoje likusių mano užrašų ir išrašų nei vienos biografijos v; miai jau negalėjau parašyti. Ir tuo būdu daugiau kaip  šimtas  rašytojų  liko čia neapimtų".

Betgi ir išeivijoje nepamiršo Aleksandryno ir sugebėjo rasti papildymų. Pvz. rašė 1952.L\.l d. iš Vašingtono: "... vieną [biografiją] suradau tiktai praėjusią savaitę — XVII amžiaus lietuvių rašytojo jėzuito Jokūbo Paškevičiaus. [.... Kongreso] bibliotekoje besiknaisiojant po įvairias senesnes knygas vis dėlto pavyksta kartais vieną kitą naują faktelį jau užbaigtoms biografijoms surasti, pvz. čia radau datą, kada Kulvietis pabaigė Krokuvos akademiją bakalauro laipsniu; suradau be ano Paškevičiaus dar XVIII a. Mažosios Lietuvos nežinomą lietuvių giesmių rašytoją [Joną] Melankeitį (tikrumoje turbūt Melankaitį)". Tame pačiame laiške dar rašė: "... teturiu 325 biogra-[....] trūksta kaip tik stambiausių: Bretkūno. Chilinskio, Donelaičio, Rėzos, Bagužio [Bohušo], Daukanto, Baranausko ir dar eilės kiek smulkesnių, nes mano apskaitymu, pradėjusių ligi spaudos iž draudimo rašyti rašytojų turėjome ne mažiau, kaip 450".

Dirbo sparčiai ir po trejeto mėnesių (1952. XI.29) jau galėjo pranešti: "... mano Aleksandry-nas jau prie galo artinas, jau turiu 955 mašinėle rašytus puslapius ir jau sugebėjau pavaryti tuos stambiausius, kurie pas mane buvo beveik visi rankraščio juodraštyje likę (užvakar pagaliau susidorojau su Daukantu)".

Papildinėjo Aleksandryną, ir 1953 m. Bostonan nusikėlęs. Rašė 1954.III.8 d.: "O kaip eina Strazdas?59 [....] savo Aleksandrynui jau baigiu Strazdą tvarkyti. [...] Kol kas turiu užbaigtas 364 biografijas" (išspausdintame Aleksandryne yra 370 biografijų). Myk. Biržiška, rengęs Aleksandryną spaudai, straipsnio apie Strazdą biografinės dalies nerado brolio paliktųjų raštų tarpe ir pats gavo tai parašyti.60)

M. Biržiška parengė spaudai visus tris Aleksa ndr y no tomus, juos tikrino, taisė, vienur kitur papildė. Beje, tai buvo ir paskutinis M. Biržiškos darbas. 1962.IX.6 d. rašė man jo duktė M. Žymantienė: "Rugpjūčio 23 d. apie šeštą valandą vakaro j^m atsikėlus nuo 'Aleksandryno' II tomo korektūros taisymo, jį ištiko dalinis paralyžius.
j Rugpjūčio 24 d. [....] 9 vai. vakaro ištikus tarnam smūgiui, jis pasimirė". Buvo tai kaip tik 80-sis jo gimtadienis.

Nors dėl išeivijos gyvenimo sąlygų ir nebuvo išvengta trūkumų bei netikslumų,61 ypač pačiam autoriui nebegavus tikrinti galutinių korektūrų, Aleksa ndryno reikšmė didelė. Anot bibliografo V. Žuko, "vertingiausias biobibliografinio tipo darbas lietuvių kultūros ir bibliografijos istorijoje yra V. Biržiškos trijų tomų veikalas 'Aleksandrynas'. Jis padeda giliau tyrinėti lietuvių kultūrą, raštiją ir literatūros istoriją. Jame panaudota daug retos, šiandien sunkiai randamos arba visai dingusios medžiagos, nurodyta svarbių šaltinių".62
V. Biržiškos veikalai ir straipsniai nuolat te-becituojami lituanistų tiek išeivijoje, tiek ir Lietuvoje. Jis tebėra mums reikalingas. Parafrazuodami jo neišleisto straipsnių rinkinio antraštę Tarp mirusių žmonių ir gyvųjų knygų bei raštų, pasakysime, kad žmonės miršta, bet jų knygos išlieka. Žinoma, jei vertingos.

Eilėraštyje  "Prie Vaclovo Biržiškos karsto" (išspausdintame   Laidojimo   komiteto   išleistoje knygelėje Prof. Vaclovui Biržiškai atminti, 1956) velionio gerbėjas H. (turbūt Henrikas Blazas) gražiai išreiškė ne tik savo paties vieno mintį: Nesakome — sudie, Profesoriau mielasis . . . Ir šalčio nejaučiam užgesusių akių. — Knygų lentynoje ne vienas tomas rasis, Kurs liudys mums, kad vis esi dar tarp gyvų.

Išnašos:
1    M. Biržiška, Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose. Kaunas, 1938, p. 15-16, 131-132.
2    Anuo metu, p. 279.
3    Anuo metu, p. 6.
4    Anuo metu, p. 31.
5    Mnogouvažemyj     Kazimir     Rainol'dovič,
Ego Prevoschoditel'svo Upravliajuščij Gosudarst-vennym Konnozavodstvom poručil mne soobščit' Vam, čto on, k krainemu ego sožaleniju, ne možet naznačit Vas v nastojaščee vremia v Vil'no, tak kak ne polo-gaetsia, čtoby tam na kazennoi službe byl i Upravliajuščij koniušneju i Staršij Veterinar oba katoličeskago veroispovedanija.
V slučae, esli uidet nastojaščij Upravliajuščij i na ego mesto budėt naznacen ne katolik, Ego Prevoscho-ditel'stvo vpolne nadeetsia ustroit' Vas v. Vil'no.
Primite uverenie v soveršennom počtenii. A. Ar-changel'skij, 10 janv. [1910?].
6    V. Biržiška, "Po naujausias bibliografijas apsižvelgus", Baras. Kaimas, 1925, Nr. 1, p. 73.
7    Vaižganto raštai.  Kaunas,  IV,  1922, p.  9.
8    V. Maknys, Lietuvių teatro raidos bruožai. Vilnius, II, 1979, p. 74.
9    Lietuvių enciklopedija. Boston, III, 1954, p. 26.

10    Naujoji romuva.  Kaunas,  1932, Nr.  13, p. 290.
11    Tauta ir žodis.  Kaunas, II,  1924, p. 465.
12    A. Sennas, "Prof. K. Būgos reikšmė kalbų mokslui", Humanitarinių mokslų fakulteto raštai. Kaunas, I, 1925, p. 291.
13    K. Būga. Rinktiniai raštai. Vilnius, III, 1961, p. 929.
14    K.  Būga, Rinktiniai  raštai,  I,  1958, p.  53.
15    V. Žukas. Lietuvių bibliografijos istorija (iki 1940 metų). Vilnius, 1976, p. 149.
16    M. Biržiška, Anuo metu ... p. 214-215.
17    Anuo metu, p. 214.
18    H. Korsakienė. Susitikimai; įspūdžiai ir mintys. Vilnius, 1977, p. 157-158.
19    J. Tumas. Lietuvių literatūra rusų raidėmis, ir, Broliai Juškos-Juškevičiai. Kaunas, 1924, p. 11.
20    Apie vokiečių okupacinės valdžios pridarytus didžiulius nuostolius Lietuvai vaizdžiai ir dokumentuotai rašė M. Urbšienė, "Vokiečių okupacijos ūkis Lietuvoje", Karo archyvas. Kaunas, X-XI, 1938-1939.
21    Vytauto Didžiojo Universitetas. Antrųjų penkerių veikimo metų (1927. II.16-1932. IX. 1) apyskaita. Kaunas, 1933, p. 16-17.
 
22    S. Užkuraitė, "Kauno politechnikos instituto bibliotekos veikla 1923-1965 metais", Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai. Vilnius, V, 1966, p. 61.
23    Knygos; bibliografijos ir kritikos žurnalas. Kaunas, Nr. 4-6, 1924, sklt. 444.
24    Knygos, Nr. 4-6, sklt. 443.
25    S. Užkuraitė, "Kauno politechnikos instituto bibliotekos veikla", p. 62.
26    V. Biržiška, "Pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos dvidešimtmetis", Bibliografijos žinios. Kaunas, 1933, Nr. 1, p. 2; straipsnis, tik be autoriaus pavardės, paskelbtas ir universiteto antrųjų penkerių metų apyskaitoje, p. 303-308.
27    S. Užkuraitė, "Kauno politechnikos instituto bibliotekos veikla", p. 66.
28    Lietuvių enciklopedija, II, 1954, p. 483.
29    S. Užkuraitė, p. 66.
30    V. Biržiška, Senųjų lietuviškų knygų istorija. Chicago, I, 1953, p. 30.
31    V.  Žukas, Lietuvių  bibliografijos  istorija,  p.  145.
32    Lietuvių enciklopedija, III, p. 27.
33    Bibliografijos žinios, 1953, Nr. 1, p. 6.
34    V. Žukas, Lietuvių bibliografijos istorija,  p.  157.
35    V. Žukas, p. 107, 110.
36    V. Biržiška, Senųjų lietuviški  knygų istorija, I, p. 30.
37    V. Žukas, p. 152.
38    V. Biržiška, Senųjų lietuviškų knygų istorija, I, p. 29.
39    V. Žukas, p. 152.
40    Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba, t. 1. 1547-1861. Vilnius, 1969, p. XXXV.
41    V. Žukas, Lietuvių bibliografijos istorija, p. 144, 153, 235.
42    V. Biržiška, "Kuo mums brangios senosios knygos?", Bibliografijos žinios, 1931, Nr. 4, p. 129-131.
43    V. Biržiška, Aleksandrynas. Chicago, III, 1965, p. 12.
44    V. Biržiška, Aleksandrynas, III, p. 88.
45    Knygos, Nr. 4-6, sklt. 327.

46    Žiburiai. Augsburg, 1947.Yl.21, Nr. 25.
47    V.  Žukas, Lietuvių  bibliografijos  istorija,  p.  149.
48    V. Žukas, p. 11-12.
49    V. Biržiška, "Lietuviu knyga prieš 400 metų", Darbas. Boston, 1949, Nr. 3, p. 17.
50    Žr. I. Kisinas, Prof. Vaclovo Biržiškos bibliografija, 1 dalis 1906-1938. Kaunas, 1940.
51    Mintis. Memmingen, 1948.YI23 V  i
52    Straipsnis perspausdintas: V. Biržiška, Senųjų lietuviškų knygų istorija, II, p. 157-298.
53    Lietuva; politikos žurnalas. Ne\v York. 1952, Nr. 1, p. 80.
54    Lithuania and Lithuanians: a selected bibliography. Compiled by J. Balys. New York, 1961, p. 5-6. Y. Biržiškos paskolintu Amerikos lietuvių 1875-1910 m. bibliografijos rankraščiu plačiai pasinaudojo Vytautas Sirvydas, rašydamas straipsnį "Amerikos lietuvių knygos, 1875-1904" (kolektyvinėje knygoje Kovos metai dėl savosios spaudos. Chicago,  1957, p. 239-296).
55    Lietuvių rašytojai; biobibliografinis žody    nius, I, 1979, p. 219.
56    K. Būga, Rinktiniai raštai, III, p. 928.
56a Z. Ivinskis, "Visas gyvenimas lietuviškajai knygų", Aidai, 1955, Nr. 4-5, p. 158.
57    V. Maciūnas, "Vincas Krėvė savo gyvenimo saulėlydyje", Metmenys. Chicago, Nr. 39, 1980, p. 124.
58    M. Biržiška, "Prof. Vaclovo Biržiškos rankraštinis palikimas", Draugas. Chicago, 1956.IX.29.
59    Jau tada buvau pradėjęs rengti, bet tik 1963-1964 m. Aiduose išspausdinau, savo rašinį apie Strazdą, paremtą dar Vilniuje surasta dokumentine medžiaga, kurią buvau jau anksčiau paskolinęs V. Biržiškai, kad pasinaudotų.

60    Žr. M. Biržiškos pastabą Aleksandryne, II, p. 251.
61    Kai kurių paaiškinimų apie tai davė M. Biržiška savo straipsnelyje "Mea culpa", Aidai, 1962, Nr. 8, p. 366-367.
62    V.  Žukas, Lietuvių bibliografijos istorija,  p. 224-226.

Ieva Pocienė         Paukštis (plienas)     Nuotr. V. Vosyliaus


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai