Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTANO TULIO NOVELĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. R.   

ANTANAS TULYS: Inteligentų stalas. Novelės. Nidos knygų klubo leidinys. Nr. 103. 1980 m. 177 p.
Rašytojas Antanas Tulys savo gyvenimo dienas baigė 1977 metais Floridoje, palikdamas pluoštą novelių, kurios dar nebuvo išleistos atskira knyga. Našlės paprašytas, raštus peržiūrėjo ten pat Floridoje gyvenąs lituanistas Vladas Kulbokas ir suredagavo rinkinį, kuriam davė vardą "Inteligentų stalas", pagal vieną iš vienuolikos čia įdėtų novelių. Redaktorius parašė įžangą, kurioje trumpai nusakomas Antano Tūlio gyvenimas ir apibūdinama jo kūryba. Pasak Vlado Kulboko, "Tulys bene stipriausias rašytojas iš senosios mūsų emigracijos, šalia Kalėdų Kaukės (Kleopo Jurgelionio).

Gimęs 1898 metais Šeduvoje, Antanas Tulys Amerikon pas savo tėvą atvyko 1913 metais, iš pradžių dirbdamas plieno fabrike. Bet jį traukė mokslas, buvo linkęs į kalbas, sociologiją ir literatūrą. Pusbrolio paremtas, įstojo į universitetą, kur tačiau pasirinko praktišką profesiją — farmaciją, paskui įsigijo Chicagoje vaistinę, kurią turėjo iki 1946 metų, kada, pašlijus sveikatai, ją pardavė ir išsikėlė į Floridą.

Anksčiau Antanas Tulys darbavosi ir periodinėje spaudoje: redagavo porą laikraščių, rašė kitiems laikraščiams, bandė poeziją ir dramą, bet tvirčiausiai atsistojo beletristikoje, rašydamas noveles kone iki paskutinių savo amžiaus dienų. Beletristikoje pradėjo reikštis 1921 metais, savo darbų atsiųsdamas ir literatūros žurnalui "Skaitymai" nepriklausomoje Lietuvoje. Kaune 1936 metais Spaudos Fondas išleido pirmą Antano Tūlio novelių knygą pikantišku pavadinimu "Aš bučiavau tavo žmoną". Knyga laimėjo Spaudos Fondo premiją. Bene stipriausiai autorius savo novelėmis pasirodė po antrojo pasaulinio karo. Geriausiu jo rinkiniu kritikai laiko Chicagoje 1960 m. išėjusią knygą "Tūzų klubas". Po keleto metų "Nida" Londone paskelbė jo rinkinį "Inicialai po tiltu". "Nida" išleido ir "Inteligentų stalą". 1967 metais Vilniuje išspausdino jo novelių rinktinę "Paskutinis pasimatymas". Antanas Tulys rinktine per daug nesidžiaugė. Prieš autoriaus norą jon buvo įdėtos aštuonios novelės iš pirmosios knygos, turbūt jose leidėjams įžvelgus anti-kapitalistinės dvasios. Antra vertus, nieko ten neįtraukta iš Tūlio antikomunistinių novelių. Be to, jis nenorėjo tokios įžangos, kokia tenai įdėta, — anot jo, geriau visai nereikėjo. "Mano novelių knygai reikia žmogaus, kuris ją vertintų iš literatūrinio taško", — rašė 1976 metais Antanas Tulys į Vilnių. Autorius priekaištavo, kam jam neleido toje rinktinėje rašyti Dievo didžiąja raide. Čia reikia pažymėti, kad Antanas Tulys buvo ateistas, bet vertino religijos vaidmenį tautos išlikimui. Savo laiške daktarui Domui Jasaičiui jis rašė:
"Aš neturiu jokios religijos, nei savos. Tačiau dabar esu tvirtai už mūsų Bažnyčią, nes mūsų kalba ir Bažnyčia yra patys tvirčiausi pagrindai (ramsčiai) laikyti prieš ruso užmačias mus išnaikinti. Ir aš manau, kad mūsų spaudą gyvą kunigai išlaikys ilgiausiai ir mūsų rašytojai turės vietą pasireikšti" (p. 22).

Kaip ankstesnėse savo novelėse, taip ir paskutinėje knygoje, "Inteligentų stale", Antanas Tulys yra rašytojas realistas, kuriam, kaip nurodoma šios knygos įžangoje, "pasaulio vizija apskritai brutali, šiurkšti, niūri, nuoga, ypač sekso gyvenimas, gobšumas, šykštumas. Veikėjai dažnai fizinis ir moralinis laužas... Tulys dvasinio gyvenimo giliau neanalizuoja, o piešia tik išorinį, fizinį, materialinį. Tos pusės vaizdavimas jam išeina stipresnis, įtikinamesnis" (p. 16-17).

I savo istorijas Antanas Tulys eina tiesiai, be užuolankų, be didesnių gamtos ir psichologinių aprašinėjimų. Sklandus pasakojimas tarpais verčia pamiršti patį turinio, aprašomosios medžiagos niaurumą. Drauge tai rodo, kad Antanas Tulys buvo gabus pasakotojas ir gyvenimo vaizduotojas, lietuvių literatūrai palikęs keletą pirmaeilių novelių. Prie pačių tvirtųjų Vladas Kulbokas priskiria šias: "Paskutinės Juozo Karučio dienos", "Gaidžių kova", "Skatukas", "Paskutinis pasimatymas", "Mergina ir kaspinas", "Mazgai", "Dovydas", "Japonė".

Kaip matyti iš pavadinimų, Antanas Tulys retkarčiais nuo amerikinių temų nuklysta į kitus pasaulius. Yra šis tas iš oriento. Kaip minėta, griebė ir dabartinės Lietuvos buitį. Mėgo jūrą, gražiai pavaizdavo šunis, medžioklę. "Mergina ir kaspinas" veda į parapsichologijos laukus.

Nors Antanas Tulys yra tiesmukas pasakotojas, šiame rinkinyje yra neišlaikytų novelių, pavyzdžiui, "Inteligentų stalas". Be skonio ir takto čia atrodo dar ir šiandien gerai atsimenamų asmenų pavardės. Prie silpnesnių novelių priklauso pati pirmoji — "Dvikova su mergina", taip pat abi iš šiandieninės Lietuvos. Ne taip sklandžiai išbaigtas "Silvestras, Alebastras ir Aldona". Kaip atrodo, šis kūrinėlis buvo autoriui arti prie širdies, nes panašiu vardu norėjo pavadinti rinkinį, kurį ruošė spaudai. Beje, iš visų knygos novelių "Silvestras" daugiausia padažytas Antano Tūlio mėgstama tema — seksu. Kaip ten bebūtų, visą rinkinį galėtų išpirkti ta viena novelė — "Dovydas".

Knygai trūksta akylumo — daug korektūros klaidų. Įžangoje minima novelė "Mergina su kaspinu" (p. 34). Tokio kūrinėlio čia nėra. Turi būti: "Mergina ir kaspinas". Nėra tokio rašytojo kaip Zabarskas (p. 16).
Aug. R.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai