Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VINCAS KRĖVĖ, JO GIMTOJI ŽEMĖ IR ŽMOGUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VACYS KAVALIŪNAS   
Žmogus yra savo gyvenamojo laiko, gimtosios savo žemės ir savo tautos istorinio kelio aidesių sūnus.
Tuo anaiptol nenorima pasakyti, kad jis, o taip pat ir jo kūryba, kaip tai teigia 19 amžiaus prancūzų istorikas ir meno filosofas H. Taine, yra apspręstas trijų veiksnių: laiko, aplinkos ir rasės.

Kad visa tai — ir laikas, ir aplinka, ir rasė — turi didelės įtakos kūrėjo asmenybės susiformavimui ir visai jo vidinio pasaulio struktūrai, abejoti vargu ar begalima. Tačiau atrodo, kad Taine yra išleidęs iš akių kūrėjo individualybės principą, pagal kurį, nors du žmonės ir tą patį daro, nėra tas pat: Si duo faciunt idem, non idem est.

O vis dėlto, kalbant apie rašytoją, literatūrinės geografijos momentas yra ne be reikšmės. Visas jo kūrybos pasaulis — daiktai ir žmonės — yra estetiškai transfigūruoto ir dvasine jo žodžio šviesa nutvieksto išorinio pasaulio atspindys. Tad ir gimtoji jo žemė ir visa jo gyvenamoji poetinė erdvė, o ypač gimtieji namai, kurie, prancūzų filosofo G. Bachelard teigimu, yra intymus ir pats pirmasis mūsų pasaulis, į kurį savo mintimis, svajonėmis ir sapnais mes visada sugrįžtame.

Ir ne tik namai, kuriuose mes gyvename ir kurie neatskiriamai yra susiję su mūsų siela, veikia ir formuoja rašytoją ir atsiskleidžia jo kūryboje. Su jo siela ir su visu jo vidiniu pasauliu ir jo gelmėmis susilieja ir visa artima jo aplinka, gamta ir jos peizažas — laukai ir pievos, miškai, ežerai ir upės. Ir visa aidi tomis pačiomis melodijomis. Ir vingiuoja į tolumas tais takais ir keliais, kuriuose įmintos vaikystėje pėdos. O vaikystė, jau čia minėto Bachelard žodžiais, yra didesnė už tikrovę: — Venfance est certainement plus grande que la realite.

Visa tai — intymūs kūrėjo sielos gelmių ir išorinės aplinkos santykiai, harmoningai susilieję ir aidintieji tomis pačiomis melodijomis, norėtųsi brėžte pabrėžti kalbant apie V. Krėvę ir jo kūrybą. Kūrybą, kurioje \lažnai ir daug kur yra juntami intymūs ir gilūs ryšiai tarp to, kas yra išorinėje erdvėje, ir to, kas yra veikėjų sieloje — aplamai, kas  žmoguje yra metafiziška.

Sutinkant su A. Trakymo teigimu, kad senovinė Rytų kultūra, Lietuvos istorija ir Dzūkų kaimas yra trys pagrindiniai šaltiniai, kurie maitino Krėvės kūrybą, ir kad ypač gimtojo sodžiaus aidas skamba kiekviename jo kūrybos narvely, norėtųsi pažymėti, kad ir išorinė aplinka — gamta, jos peizažas ir jos dvasia, o taip pat ir pasaka bei mitinės senovės aidai ir jų melodija ryškiai joje pasigirsta.

Toji tolimos praeities dvasia, kurioje susitinka pasaka ir padavimas, atgyja ir atsiskleidžia Dainavos šalies senų žmonių padavimų žingsniuose. Juose iškyla piliakalnių ir pilių griuvėsių susimąstymas. Pasigirsta ir pagrindinis tos praeities melodijos akordas — žmogus ir jo gyvenimo kelio momentai.

O Krėvė tą tolimos praeities dvasią, kylančią pasakos ir padavimų aidais, girdėjo ir savo dvasia juto artimoje savo gimtojo krašto aplinkoje.

Augo jis, jo sesers žodžiais, labai gražiose apylinkėse, kur yra daug didelių miškų, ežerų, kur legendos, padavimai ėjo iš kartos į kartą apie kiekvieną vietą, kalną, piliakalnį, ežerą, girias, kuriose gyvena "miškiniai", visokie monai, kur žmonės, supami tokios gražios gamtos, kūrė pasakas, dainavo pilnas ilgesio dainas . . .

Ir savo siela troško jis su ta dvasia, iš kurios kilo ir jo kūrybos pasaulis, susilieti:
—    Piliakalnyje, — užkopęs į jo viršūnę, kalbėdavo Krėvė vaikams, — ilsisi narsūs tėvynės gynėjai, negailėję paguldyti savo galvų už savo gražiąją šalį, kad mes būtume laisvi.

O dainos! Dzūkų žemės dainos, kurios, parafrazuojant kitur ir kita proga pasakytus gražius V. Jungferio žodžius, yra vienišų šilų ir didelių girių kūdikis ir kurių kelodijose gyvena lietuviškas peizažas: — In ihren Melodien lebt die litauische Landschaft. Jų melodijomis skambėjo ir paties Krėvės siela, paskendusi ilgesingose tolumose:
—    Rašytojas buvo nepaprastai jautrus, — pasakoja Krėvę gerai pažinusi Poškienė. — Išgirsta kur nors dainuojant, liepia mums pabėgėti toliau žaisti,  o pats  atsisėda ir klausosi, klausosi . . .

Dainos ir kanklių giesmės fone atsiskleidė ir Šarūno pasaulis, kur susitiko padavimas ir istorija, kur suaidėjo žmogaus gyvenimo kelio li-kiminiai žingsniai, sušlamėjo laužo liepsna ir pasigirdo kryžiuočių vienuolio žodžiai: Į tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo sielą — In manus tuas, Domine, commendo spiritum meum.

Ir vargu iš Krėvės sielos ir iš jo Šiaudinės pastogės puslapių būtų išėjęs toks gyvas, toks įdomus ir taip giliai — magiškai susijęs su liepa skerdžius Lapinas, jei ir pats Krėvė nebūtų mylėjęs gamtos — ežerų, miško ar net atskiro medžio.

— Pažiūrėkite į šitą pušį, — prisimena Krėvę jau čia minėta Poškienė, — va, į šitą, dar aukštesnę, lieknesnę. O kokios šakos, kokia viršūnė! Tai todėl, kad daugiau saulės, daugiau šviesos, o naktį būtų arčiau žvaigždžių, kad pavargęs paukštelis  galėtų  greičiau  pasilsėti.

Tačiau pagrindinis Krėvės sielos, gimtosios jo žemės ir jo kūrybos simfonijos akordas yra žmogus. Jis, banguodamas įvairiomis melodijomis ir jų linijomis, ataidi nuo Dainavos šalies senų žmonių padavimų ligi Šarūno, Skirgailos, Šiaudinės pastogės ir pagaliau Dangaus ir žemės sūnų pasaulio, kuriame jo kelio žingsniai atsiskleidžia biblinės   ir  evangelinės  erdvės  plotuose.

Koks šis Krėvės kūrybos pasaulio žmogus? Kokia jo vizija? Ir kokia jo samprata ir situacija žemės keliuose ir jų vingiuose? O pagaliau ir kokia jo egzistencinių — likiminių gyvenimo žingsnių kryptis?

Šis Krėvės kūrybos pasaulio žmogus, kurį, atrodo, sutinki keliaudamas rašytojo gimtąja žeme, nėra suprastas tiktai materialistiškai. Jis dviejų dramatiškai priešingų dimensijų — fizinės ir dvasinės. Ir tai jo gyvenimo kelią, kurio žingsniuose pasigirsta aidai, peržengiantieji išorinės tikrovės ribas, paženklina susimąstymo, baimės, vidinio nerimo  ir  gyvenimo  efemeriškumo  dvasia.
Jo gyvenimo kelias — krikščioniškai suprasto žmogaus keleivio kelias. O todėl ir giliai dramatiškas: visi jo žingsnių aidai gėrio ar blogio, šviesos ar tamsos kryptimi čia nesustoja, o nubanguoja į  amžinybės  tolumas.

Dramatiška ir jo dalia likimine egzistencine prasme. O Maritaine pasakytų ir nelaiminga — malheureuse. Jo gyvenimo kelio pabaigoje — mirtis. — Mirtis, kuri tokia sukrečianti ir tokia svetima jo sielai, trokštančiai amžinybės, ir kurios artėjančius ir gąsdinančius žingsnius intuityviai jis jaučia ir girdi.

Ir toks dviejų dimensijų Krėvės kūrybos pasaulio žmogus iškyla ir atsiskleidžia plačioje skalėje — nuo Dainavos šalies senų žmonių padavimų ligi Dangaus ir žemės sūnų egzistenciniais savo gyvenimo kelio momentais paliesdamas ir mūsų sielos virpesių gelmes ir tolumas.

Jie vakarinės giesmės fone iškyla iš milžinkapių ir atsiskleidžia rūsčiame Šarūno veido, paženklinto valdovo ir žmogaus drama, siluete. Jie pagaliau pasigirsta ir atskubančiuose Marcelės žingsniuose, Marcelės, kurią dvasinės jos realybės aspektas, sapnas, perkėlė kito pasaulio plotmėn.

Egzistenciniai žmogaus gyvenimo kelio žingsnių momentai — noras gyventi ir mirties baimė — atsiskleidžia ir Skerdžiuje. Čia ypač glūdi gyvenimo trapumo ir mirties žingsnių nuotaika ir dvasia, kuri kyla iš vyrų, palydėjusių Lapiną į kapus:
—    Ot, vyručiai, buvo žmogus, ir nebėra jau jo.
—    O gyventi gi visi nori.
—    Ot, sakytum, kokia graži vieta kapinynas, o nelinksma, ir gana. Praeini žmogus, ir lyg akmuo užgula tau širdį.
Ši Pagirių sodžiaus vyrų kelionė, jų žodžiai, aidintieji anapus dvasia, ir jų tirpimas ties kiekvienu kiemu, čia tarytum įgyja simbolinės reikšmės — tirpsta ir jų žemės gyvenimo kelias, at-siskleisdamas  mirties   žingsnių  virpesiais.

Mirties žingsnių aidai, susiejantys žmogaus gyvenimo kelią su kito pasaulio plotais, dar ryškesni Bedievyje. Vasara, šilta, gražu ir ramu — niekur nei lapas nesušlama, nei žolė nesukužda. O tačiau šiuo šviesiu ir saulėtu peizažu praslenka susimąstymas ir gūdus mirties šešėlis, atsiskleisdamas lyriškai dramatiškais savo žingsniais.

—    Vai, baisu, vaikeli, mirti, — kalba Vainorus, jausdamas, kad jį žemė traukia. O jo santykiai su gamta yra gilūs, intymūs, junta jis mistinį išorinių daiktų aspektą. Intymūs jo santykiai ir su mirusiais. Jis net girdi mirusiuosius jį šaukiant:
—    Galite manyti, kad ir man tik pasivaideno, bet aš žinau, kad ne? — tikrai man kalbėjo tie, kurie čia guli. Aš ir dabar girdžiu, kaip jie man kužda ausin .

Ir Vainorus, ir Pagirių sodžiaus vyrai mirties šešėlio žingsnius pajunta tenai, kur žmogaus kelias baigiasi — kapuose, kurie savo mistine nuotaika ir galia atskleidžia kito pasaulio aidus.

Aplamai Krėvės žmogus, išėjęs iš šiaudinės Dzūkų pastogės, atėjęs į jo kūrybos pasaulio plotus pasakos, padavimų ir istorijos keliais, visur savo intuicija, mistiniu išorinio ir dvasinio pasaulių santykių pajutimu, pagaliau savo mintimi ir siela pereina žemės kelio ribas ir susijungia su metafizinės    realybės    aidais.

Ir šios magiškos ir mistinės realybės aidai, sujungiantieji žmogaus kelio žingsnius su plotais, pereinančiais žemės kelio ir jo kryžkelių ribas, eina per visą Krėvės kūrybos pasaulį. Dainavos šalies senų žmonių padavimuose, kur aplamai yra daug magiško elemento, kranklys, prašnekęs žmogaus balsu, likimine prasme pakeičia vaizbūno kelio kryptį.

Su ja susisiekia ir Šarūnas — jis girdi rūsčius jį kaltinančių mirusių balsus, kad jis užgesinęs krosnį, pas kurią jie gyvenę, kad juos jis išvijęs. O dabar jie neturį kur prisiglausti. Su ja savo mintim ir dvasia susitinka ir Skirgaila, kurio dramatišką žmogaus ir valdovo kelią ženklina ir dramatiškas dviejų religijų susidūrimas.

Anapus pasaulio aidai ryškūs ir Šiaudinės pastogės personažų žingsniuose. Marcelę išgąsdina kraupus sapnas, perkėlęs ją už žemės kelio ribų ir atskleidęs jos nusikaltimą, o Dvainį — jo kirvio dūžiai, nuaidėję sekmadienio miško tyloje. Ir abu jie — ir Marcelė, ir Dvainis — skuba susitaikyti su Dievu: Marcelė neša Kušliui iš šeimininkės pavogtus kiaušinius, o Dvainis eina pas kunigą užprašyti mišių.

Ypač ryškūs — ir tai jau matėme — ir giliai su žmogaus dvasios virpesiais yra susilieję anapus pasaulio aidai Skerdžiuje ir Bedievyje, kurie atsiskleidžia Lapiną palaidojusių vyrų žodžiuose, jų nuotaikoje ir laikysenoje, ir Vaino-ruje, kuris ne tiktai intuityviai — savo dvasia — jaučia, bet ir girdėte girdi mirusiųjų žodžius, ataidinčius   iš  anapus   pasaulio.

Keliu, vingiuojančiu dviejų — fizinio ir dvasinio — pasaulių keliais ir plotais eina ir Dangaus ir žemės sūnų žmogus. Tačiau čia, šiame Krėvės kūrinyje, atsiskleidžia ne tiktai tas kelias, kuriuo žmogus eina, bet ir tas, kuriuo jis čia yra atkeliavęs.

Kūrinio prologas "Anksčiau, negu amžiai gimė" nukelia mus už laiko ribų. Ir vaizduojamoji jo erdvė — ne žemės plotai. O ir jo personažai, kurių dialoge atsiskleidžia žmogaus nusikaltimas ir bausmė, — ne šio pasailio būtybės.

Pagaliau ir mizanscena kaip harmoningas išorinės ir psichinės aplinkos momentas ir vienetas yra didingas ir aidintis angelų chorų garsais.
Pagrindiniai prologo personažai — Teisingasis, Rūstusis ir Gailestingasis. Kaltinami čia tie angelai, kurie, Liuciferiui sukilus prieš Dievą, buvo neapsisprendę ir laikėsi neutraliai. Ir galutinis sprendimas rūstus:
— Todėl eisite į pasaulius, kūnais apsidengę, ir keliausite, kol liausitės svyravę, kurį turite kelią pasirinkti, pas Mane ar tą, kuris yra mano priešas.
—    Eikite dabar iš čia ir keliaukite, tremties sūnūs!

Tačiau čia, sustojant kiek prie Dangaus ir žemės sūnų prologo, nėra jokios intencijos sustoti ir prie šio kūrinio teologijos. Tai tėra graži literatūrinė dvasinės žmogaus kilmės interpretacija, kuri tarp kita ko žmonijos minties istorijoje nėra nauja.

Ypač jaudinančiai gražus savo meile žmogui Gailestingasis, kuris vėliau į knygos puslapius ir į biblinės erdvės ir laiko plotus ateina Ješua vardu:
—    Leisk, gerasis mūsų visų Tėve, kad ir aš su jais eičiau tuo keliu ir eidamas praminčiau tuos takus, kurie atvestų juos atgal prie Tavo šviesaus veido.

Tačiau kelias, kuriuo šie, prologo žodžiais, tremties sūnūs ateina į žemę, nepakeičia jų situacijos žemės kelių vingiuose ir jų dalios egzistencine prasme. O ją, Maritaine žodžiais, sudaro tai, kad žmogus, kurio siela substanciškai sujungta su kūnu, keliauja per pasaulį, valdomą gamtos dėsnių: — esprit uni en substance a la chair et engagė dans Vunivers de la ma-tiėre. O to kelio pabaigoje — mirtis, kuri žmogų lydi nuo lopšio ligi karsto ir kurios niekas nenori.

Ji yra ir Krėvės kūrybos pasaulio žmogaus neatskiriama palydovė, kurios gąsdinančius žingsnius jis girdi šios žemės keliuose ir jų vingiuose. O krikščioniškoje žmogaus kelio sampratoje jo žingsniai čia nesustoja. A.-M. Carrė žodžiais, visa paskęsta amžinybėje: — baigne dans Vėternitė.

Tai tėra tiktai trumpas žodis. — Žodis, palydintis didįjį mūsų rašytoją ir Dzūkijos žemės sūnų, kurio kūrybos pasaulis atsiskleidžia jo sielos ir gimtosios žemės melodijoje, į antrojo šimto metų tolumas.
Šiuo žodžiu kalbant apie Krėvę, kiek ryškiau prabėga ir minties šešėlis, kad nieko nėra rašytojo kūryboje, ko nėra buvę jo gyvenimo keliuose ir jo vidaus pasaulio plotuose, aidinčiuose ta pačia melodija, kuri kyla iš jo gimtosios žemės gamtos peizažo ir iš jo tautos istorinio kelio pėdsakų, atgyjančių išorinėje erdvėje.

Ir šios melodijos fone atsiskleidžia visas — romantinės ir realistinės — Krėvės kūrybos pasaulis. Net ir biblinis-evangelinis Dangaus ir žemės sūnų pasaulis, kurį literatūrinės geografijos plotmėje yra kiek sunkiau susieti su Krėvės gimtąja žeme, yra intymus jo sielos ir jo minčių kūdikis.

Ir jis, tas pasaulis, į kurį drauge su tremties sūnumis atėjo Gailestingasis, yra atskleistas Krėvės žodžio, jo skambesio, jo eilutės ir jos ritmo, su kuriuo susilieja ir jo veikėjų kelių ir kryžkelių žingsnių aidai, pereidami žemės kelio ribas ir nubanguodami į transcendentines tolumas.

Pagaliau šis Krėvės kūrybos pasaulis — išorinė jo erdvė ir jo žmogaus kelias — yra nušviestas ta pačia kūrėjo žodžio šviesa, kuri spinduliuoja nuo Dainavos šalies senų žmonių padavimų ligi Dangaus ir žemės sūnų.

Ir nušviestas taip, kad jis, o ypač egzistenciniai jo žmogaus kelio žingsniai, savo spinduliais paliečia ir mūsų vidaus pasaulio plotus ir jo gelmes. O tai yra Krėvės kūrybinės dvasios galia. — Galia atskleisti dvasinį išorinės erdvės daiktų aspektą ir žmogų, kurio kelio žingsnių aidai čia nesustoja.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai