Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
M. MARTINAITIS — SIELOS PROVINCIJOS POETAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranas Visvydas   
Marcelijus Martinaitis (g. 1936) yra įvykio poetas, tragiškos ar keistos situacijos pasakotojas, kaip toks — retas paukštis lietuvių literatūroje. Eiliuoja daugiausia tradiciniais ketureiliais, metronominiu tikslumu dėstydamas pėdas ir ce-zūras, kai kur įvesdamas laisvesnę liaudies dainų strofą. Tačiau jo stiliaus stiprybė glūdi ne posmų sukirpime, bet situacijų, žodžių ir frazių gyvybėje. Jo poetinė medžiaga konkreti, artima, rodos, ranka pasiekiama. Frazėse alsuoja kaimo aplinka ir paprastų žmonių išmintis. Todėl emociniai posakiai pasižymi įtaigiu vaizdingumu ("Taip verkė, lyg būtų sudegę namai").

Kiekvienas, pavartęs paskutinį Martinaičio rinkinį Saulės grąža «1969) pasakys: tai mūsų tautosaka, mūsų "sielos provincija", čia nuskamba ir tarmiška rauda ("mo-tula motula — tu skirpsto ugne-La"), ir linksma paukščių daina; čia ir motinos audėjos rauda, ir kelios baladės apie vargdienius, likimo nuskriaustuosius; čia ir sudeginto lopšio tragedija, ir vienkojo Kukučio buveinė. Visur jauti liaudies kvapą. Jau ankstyvesniame rinkinyje "Debesų lieptais" (1966) M. Martinaitis prisipažino: "Kažko tylaus ir kaimietiško yra mano kraujuje". Iš to kaimietiškumo jis kaip tik ir semia skambią, daugiareikšmę poeziją.
1966 m. "Poezijos pavasaryje" randame įdomų M. Martinaičio pasisakymą: "Nuo tradicijų dar niekas niekur nepabėgo, nepasislėpė nei kosmose, nei žemėj. Jos turi nuostabią savybę išlikti, atsikartoti, nuolat atsinaujinti kaip kokie nacionalinės būties ir kultūros pradai. Šitame įžodyje tautinei tradicijai palaikyti M. Martinaitis paliečia (gal nesąmoningai) mūsų egzodo poetų likimą — "nuo tradicijų dar niekas niekur nepabėgo". Ar neturi jis galvoje K. Bradūno, kurio saitai su tautosakine tradicija yra patys glaudžiausi?
Žvilgterėkime į "Saulės grąžos" įžanginį bevardį eilėraštį, sudarytą iš trijų, iškilmingai skambančių posmų. Dominuoja pasikartojanti frazė "vakar ir visados" ir visatą simbolizuojantis prielinksnis "virš". Stakatiškame žodžių sąskambyje aidi amžinybės varpas, štai trečias posmas:
Virš visko, kas buvo ir bus,
Kas žemėj supūdo lapus —
Vakar ir visados
Virš žydinčios gluosnio lazdos...
(p. 6)

Žodžiai "supūdo" ir "lazdos" suteikia įvaizdžiui konkretų svorį. "Supūdo" — kiek daug šitame veiksmažodyje praeinamumo, mirties! O žydinčioje gluosnio lazdoje — kiek daug žemiško grožio, gyvybės!
Glausdamas taiklią, nudailintą frazę prie frazės, M. Martinaitis kai kur įsivelia į monotonišką šokinėjimą. Skaitytojo dėmesys, rodos, stumiamas nuo vienos metaforos prie kitos. Eilėraščiai tokiu būdu tampa trumpų mįslių junginiais, kaip, pavyzdžiui, "Rugiavei-dė":
Pilkesnė už pilką,
Lygioms — nebelygi.
Našlė — netekėjus,
Pievų paklydėlė. (u. 44)

Tai gana grakštus žaidimas žodžiais. O iš tiesų, kaip iš paskutinio posmo paaiškėja, čia išsakoma vienišos našlės dalia:
Didesnė — už liūdesį,
Mažesnė — už džiaugsmą.
Ir paukščiai praskridę
palieka jai šauksmą,
(p. 45)
Ypač M. Martinaitis megsta con-tradictio in adjecto priemonę nuotaikai ar minčiai pagilinti: "našlė netekėjus", "nuo šilumos tik šalta", "už šitą svetimumą artesnio nieko nėr", "nebylio riksmas — bebalsis".
Taikliu nuotaikos perteikimu itin pasižymi eilėraštis "Saulės grąža" (p. 26). čia įamžinta vasaros pabaiga ar rudens pradžia, kai užgula "tos mieguistos, tos lietingos dienos". Kiekvieno posmo paskutinėje eilutėje atsiskleidžia poeto savijautą išreiškiantis įvaizdis, kitame plane kaupiantis žymiai gilesnę prasmę. "Net, rodos, balsas samanom apžėlė"— baigiasi pirmas posmas. "Gal kokią permainą iškranks varnai?" — antras. "Ant būsimo — nėra dar pumpurų" — trečias. O paskutinis: "Kalbėt be lūpų ir tylėt — balsu". Skaitytojas beveik ir nutuokia, kuria kryptimi taiko tos keturios užuominos. Poeto balsas yra užgniaužtas. Jį slegia slogi tuštuma. Gal tai praeities įvykis, gal tai dabartis, gal kas? Tačiau kaltė kamuoja. Jis trokšta saulės sugrįžimo, išsivadavimo iš melo. Trokšta būti savimi.
M. Martinaičio baladėse vyrauja gana konkretus įvykis. Nesibaidomą proziškų detalių. Nelengva Martinaičio veikėjams gyventi protingųjų tarpe. Jų situacija persunkta ne tiek tragizmo, kiek liūdesio. Todėl dažnai baladės tėkmė susilieja su raudos intonacijomis. "Seno smuikininko dainelėje" mes girdime paprasto, vienatvės kamuojamo žmogaus godą:
Štai mirsiu —
Ir liksiu aš vienas,
Ir liūdna man bus vienam.
(p. 59)
Taip negali samprotauti protingieji. Taip šneka tik jautrių bebalsių kvailučių širdys.
Baladės krauju paženklintame eilėraštyje "Sudegintas lopšys" karo scena pavirsta universaline rauda. Apraudojamas nužudytas kūdikis.
Akis ugnimi prisidengus,
Stovėjo sargyba ratu.
Į nieko nesupusį lopšį
Tai krito šviesa nuo kardų (p. 60)

Vaizdas neatplėšiamai sminga sąmonėn. Stakatišku ritmu įrėžiamas situacijos tragizmas. Įtampą ir šiurpą padidina karo meto žodynas: "ugnimi", "sargyba", "kardu", "ginklai", "degdamas", "riksmas". Lopšio nekaltas trapumas tuo būdu padidėja:
Į nieko nesupusį lopšį
Tai krito šviesa nuo kardų.

Pažymėtinas M. Martinaičio vykęs tautosakinio garsyno panaudojimas. Pvz., vasarišku skambumu nuaidi "Gegučių rauda" (p. 34):
Ai, lygiai lygiai — lygiai aplyja
Akmens galvelę — gegučių raudą.

Be minėtų rinkinių, M. Martinaitis dar yra išleidęs savo pirmąją eilėraščių knygą "Balandžio sniegas" (1962). Iš "Lietuvių poezijos antologijoj" spausdintų eilėraščiu ypač išsiskiria jo ankstyvesni, tikrai vykę mėginimai plačiais alegoriniais vaizdais atskleisti universalinę tiesą, parodyti monumentalų įvyki. Turiu minty eilėrašti "Ikaras ir artojas" ir "Baladę apie penkis belaisvius". Ypač pastarosios ramus likiminis daiktiškumas susijungia su vidine pasmerktų žmonių įtampa. Tie priešmirtiniai vaizdai ir judesiai sukrečia skaitytoją,
Pranas Visvydas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai