Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ALŠĖNŲ KUNIGAIKŠTYTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Kulbokas   
JONAS VIZBARAS-SŪDUVAS: Alšėnų kunigaikštytė. Premijuotas romanas. Išleido Lietuviškos knygos klubas. 1981 m. Aplankas dail. D. Žemliauskaitės. 287 p. Kaina 8 dol.
Prieš 6 ar daugiau metų su jaunu smalsumu skaitėme "Algimantą", paskendę slaptinguose nuotykiuose, viliojančioje Lietuvos praeities tolybėje. Suvalkietį dar ypač traukė aprašomųjų vietų artumas ir vaizduojamų žmonių panašumas į gyvuosius kaimynus. To istorinio romano veikėjai tik vienas kitas buvo istoriški, o beveik visi pramanyti. Bet autorius stengėsi juos iš praeities prikelti, kad ir ne labai sėkmingai.

Dabar "Alšėnų kunigaikštytė" ieško panašių nuotaikų skaitytojų — ir turbūt suras tarp paauglių ir gal net daugiau tarp senesniųjų knygos mėgėjų, kuriems atbunka akys ir apkursta ausys nuo aštrios televizijos, trankaus radijo ir rėkiančių knygos puslapių.

Čia jautriu bei šiltu žodžiu autorius vedasi skaitytoją į 19 a. pradžios senus dvarus, tamsius senus parkus, niūrius vienuolynų požemius, klaidžias girias, klampias pelkes; rodo taurius senus ponus, puošnias damas, kurtuaziškus bajoraičius, svajingas kunigaikštytes, narsias bajoraites. Veiksmo vieta — apie Ašmeną, Lydą, Dieveniškes, šiandien jau lietuviškai beveik nekalbančias, o anuomet, autoriaus teigimu, daug lietuviškos dvasios turėjusias, nors ir tada jau įsimetusi lenkybė per aukštos kilmės vedybas, per tituluotus Lenkijos valdininkus. Šitą lietuviškai lenkišką kraštą slegia rusų okupacija.
Vilniaus universitete laisvės idėjas slopina rusofiliška rektoriaus Pelikano valdžia. Apie tai prieš 50 su viršum metų girdėjom iš prof. M. Biržiškos paskaitų ir vėliau iš dr. V. Maciūno disertacijos. Bet laisvės ir lygybės idėja jau pasiekusi tauresnius dvarininkus, pažadinusi net jų separatistines nuotaikas. Iš universiteto dvelkia A. Mickevičiaus, J. Slovackio, S. Daukanto dvasia. Ten jau kyla jaunasis J. Kraševskis, veikia slaptos studentų organizacijos. Gražiai susiejama universitete pasireiškęs senovės pamėgimas, Lietuvos branginimas (Onacevičiaus ir Varšuvon dabar nukelto Lelevelio įtaka), tautosakos vertinimas bei rinkimas. Pagrindinis veikėjas studentas Kazimieras Žibartas klauso seno skerdžiaus Kleopo pasakojimų apie laumes, senovės religiją. To senio legendos nejučiomis pereina į tikras pasakas. Čia tinka ir senovės papročių aprašymai, kaip mergaitės per derliaus šventę plukdo vainikus ir buria savo ateitį, o senoji Leliū-nienė lemia kraupų Olimpijos, kitos pagrindinės veikėjos, likimą. Jaučiamas šviesesnių bajorų artėjimas prie liaudies. Didikas B. Binkevičius su kunigaikštyte Olimpija bei kitais atvažiuoja į šienapjūtę, rengia derliaus šventes, raitelių lenktynes. Studentai ne tik gieda "Gaudeamus" ar "Krambambulį", bet susibaudėliš-kai gudriu planu išgauna iš Vilniaus arsenalo .kelis vežimus ginklų, tokių reikalingų rengiamam sukilimui.

Dvejopi bajorai — unijos šalininkai ir separatistai — kovoja už Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją. Iš pirmųjų. — Olševskis, baronas Prozoras, iš antrųjų — Boleslavas Binkevičius, kunigaikštytė Olimpija, Karolis ir Kazimieras Žibartai. Šitos dvi grupės kartais ne juokais susikerta.
Didikas B. Binkevičius tiek demokratiškas, kad, keldamas puotą brolio dukteriai Olimpijai, Alšėnų kunigaikščių palikuonei, pagerbti, šalia jos pastato ir žemaičių bajoro, bet vis dėlto savo dvarų administratoriaus, sūnų Kazimierą Žibartą ir neprieštarauja jaunų širdžių meilei.

Abi bajorų grupės, pasitelkdamos ir liaudies vyrus, tuo tarpu ryžtasi kovoti kartu. Bet ir čia nėra vieningumo: vieni pirmiausia nori išvyti rusus iš Vilniaus ir išlaisvinti dvarus iš rusų priespaudos, o kiti, pasitikėdami Anglijos ir Prancūzijos pagalba bei prižadėtais ginklais, nori įsitvirtinti Palangos krašte, kur turėtų būti teikiami ginklai. Vyriausias Lietuvos sukilėlių kariuomenės vadas generolas Gelgaudas vaizduojamas neryžtingas, neveiklus^ be savo nuomonės. Per jo kaltę ir bajorų nesutarimą sukilimas žlunga — jis leidžia rusams sutelkti jėgas Vilniuje ir pavėluotai jį puola, pražudydamas savo kariuomenę. Daug sukilimui pakenkia buvęs susibaudėlių studentų vadovas, iš pradžių patarnavęs sukilimui, Ignacas Natkevičius. Jis sugalvojo ir įvykdė planą ginklams iš arsenalo išgauti; bet, įsipainiojęs į pinkles, ir pats nuėjo išdaviko keliu, nors atrodo pagailėjęs ir neišdavęs pačių savo artimųjų.
Svarbiausi veikėjai, kaip jau užsiminta, yra žemaičių bajorų atstovas Kazimieras Žibartas ir Alšėnų kunigaikščių palikuonė Olimpija, kilusi iš Sofijos (Sonkos) Jogailienės giminės. Kazimieras Žibartas — taurus idealistas jaunuolis, Vilniaus universiteto studentas, išaugęs šiltoje namų atmosferoje, jausmingas, romantiškas, linkęs pasiaukoti, galantiškai įsimylėjėlis. Olimpija — kiek egzaltuota muzikė, atsigrįžtanti į savo tautą, kaip ne viena mūsų bajoraičių, iš pirmo pamatymo pamilsta Kazimierą. Fataliste, sapnuojanti šiurpius sapnus, jaučianti prosenolės dvasią senuose rūmuose, kalbančią jai iš portreto. Sonka lanko ją sapnuose, pranašaudama šiurpią ateitį. Kazimiero Žibarto mirties valandą mato jį sapne mirtinai sužeistą. Gyvenimą ji baigia Paryžiuje, įstojusi į vienuolyną . . . Yra eilė įspūdingų jų meilės scenų, ypač išsiskiriant prieš Vilniaus mūšį.

Autorius pažįsta jau dabar mums egzotišką Lietuvos girių dvasią, jų nakties nuotaiką, vandens ir miško gyventojų įvairybę, gabiai tapo karo ir taikos gyvenimo vaizdus. Tik pastebėkime vaizdų pynę: šienapjūtė, arklių lenktynės, derliaus šventė, žvejonė, medžioklė, ginklų išgavimo sąmokslas, karinė mankšta girioj, jojimas upės dugnu, slaptažodžiai, meilės scenos, šiurpus Olimpijos sapnas. Jautri romantika kaitaliojasi su realizmu. Apskritai pasakojimas vedamas  sklandžiai ir nenuobodžiai.

Tikimės, kad autorius dar parašys ne vieną knygą, prikeldamas kitus mūsų praeities epizodus, tad norime, kiek ilgiau apsistoti prie kalbos, žodyno ir kitų dalykų. Autoriaus kalba žodinga; jis pavartoja daug retų ir pamirštų vaizdingų žodžių. Bet yra ir kalbos silpnybių. Rašoma: kokiame laike gyveno, turėtų būti — kokiu laiku gyveno; aš negaliu pernešti — negaliu iškęsti, pakęsti (išgyvenimo prasme); deda visas pastangas — visaip stengiasi, stengiasi, kiek tik gali; susėdo vakarienei — susėdo vakarienės; asmeniškai nesutikau — pats nesutikau, nesusitikau; didaktiniai patriotinės paskaitos — didaktiškai patriotinės paskaitos; merginos marguose apdaruose, geltonas kasas papuošė spalvingais nuometais — merginos margais apdarais, geltonas kasas papuošė spalvingais galionais, spalvingomis pakalkėmis (merginos nedėvėdavo nuometų, o tik ištekėjusios moterys, ir nuometai paprastai būdavo baltos drobės). Beje, alyvos ir jazminai nežydi tuo pačiu metu). Prieiname išvados — prieiname išvadą; kad būtume nuo Sidabravos ir rungtynių teisėjais — kad būtume Sidabravos teisėjais per rungtynes, kad būtumėte rungtynėse Sidabravos pusės teisėjais; ilgoje šilko suknioje — ilga šilko suknia; to, ką atvežė per Kalėdas — to, kur atvežė per Kalėdas; persikėlė per Nemuną tikslu žygiuoti — persikėlė per Nemuną žygiuoti, persikėlė per Nemuną, norėdami žygiuoti; pažinojau tavo motiną dar jaunose dienose — pažinojau tavo motiną dar jauną (o gal: pažinojau tavo motiną dar jaunas būdamas?); laikykite stovykloje budrumą ir sekimą — stovykloje būkite budrūs ir sekite; kur aš nebūčiau — kur aš bebūčiau.

Pasitaiko anachronizmų: 1831 metais cituojamas J. Sauerveino (1831-1904) eilėraštis "Lietuva ant visados" parašytas apie 1881 m. J. Kraševskis (1812-1887) vienur vadinamas studentų draugijos pirmininku, o kitur vadinamas jau žymiu rašytoju. Aštuoniolikametis Kraševskis turbūt dar nebuvo žymus rašytojas. Beje, dailininkas Pr. Smuglevičius rašomas: Smulgečius, o vienur net Smilgevičius.

Žinoma, istoriniuose romanuose nesilaikoma tikslios chronologijos, bet kad šitie asmenys per gerai žinomi...
Žodyno dalykai: bliūdas, turėtų būti — dubuo; prietelis — bičiulis, draugas; liekarstininkė — žolininkė; jėgeris — šaulys; proanūkas — provaikaitis, palikuonis; dvasiškija — dvasininkai; uzbonėlis — ąsotėlis, razumas — protas; parėdymai — įsakymai, potvarkiai, įsakai; pianas — pianinas, vainikas skendė — skendėjo; apleido menę — išėjo iš menės, paliko menę; pribusime — atvyksi-me, atjosime, atkeliausime; ne daugiau po du — ne daugiau kaip po du; mūka — kančia; pralėbdavo — praūždavo, prašvilpdavo prapuotaudavo. Liaudies kalboje barbarizmai leistini, bet lenkiškai kalbėjusieji bajorai neturėtų jų vartoti, nesgi jų lietuvių kalba čia tik sąlyginė literatūrinė būtinybė . . .

Keli rašybos dalykai: Olimpia — Olimpija, Helena — Elena, Reigar-das — Raigardas, Šventasis Alkas — šventasis alkas. Klaidingai linksniuojama: su Julių — su Julium; klaidinga giminė: bažnytinį dešimtinį — bažnytinę dešimtinę; klaidinga galūnė: dvikojas stirnaites — dvikojės stirnaites. Klaidingas linksnis: kaip išdrįso įžengti miliciją — kaip išdrįso įžengti milicija. Vilnelė, arba Vilnia, kai kur vadinama Vilija. Rašoma Kurjer Warszawski ir Kuryer Warszawsky. Pasitaiko spaudos riktu! ragučių — raguočių, laisvais — laivais, balus — balsu.
Vladas Kulbokas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai