Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANCIŠKONAI LIETUVOS VALSTYBĖS KŪRIMOSI PRADŽIOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M.   
Šiais metais minėdami šv. Pranciškaus Asyžiečio, pranciškoniškųjų vienuolijų įkūrėjo, 800 metų gimimo sukaktį, pastebime, kad jo dvasia, per aš-:uonis šimtmečius pranciškonų puoselėjama, nenustojo savo reikšmės. Jei žvelgsime į Lietuvos istoriją, tai atrasime, kad ji visais laikais yra intymiai sujungta su pranciškonų veikla. Pati Lietuvos valstybės kūrimosi pradžia sutampa su pranciškonų įsikūrimu ir jų išsiplatinimu Vakarų Europoje ir Lietuvoje. Tai prisiminus, šios sukakties proga yra pravartu prisiminti pranciškonų misiją ir jų išvystytą daugeriopą veiklą pagoniškos Lietuvos sukrikš-čioninimui.

I. ŠV. PRANCIŠKUS IR PRANCIŠKONAI PAŠAUKTI APAŠTALAUTI
Italijoje, Umbrijos provincijoje, Asyžiaus mieste, 1182 m. turtingam pirkliui Petrui Bernardone gimė sūnus, kurį jis pavadino Pranciškum. Jaunas Pranciškus po ilgo blaškymosi ir kavalieriaus garbės siekimo buvo pašauktas atnaujinti Bažnyčios. Jis nebuvo pašauktas atnaujinti griūvančios laukų bažnytėlės, bet gyvosios Dievo Bažnyčios. Jo pastangos 1206 m. pavasarį atnaujinti Šv. Damijono bažnytėlę tėvo pinigais davė jam progą save nugalėti, išsižadėti tėvo ir jo turtų ir savo tėvu pasirinkti dangiškąjį Tėvą. Tikrąjį pašaukimą jam atskleidė 1208 m. Porciunkulės bažnytėlėje mišių metu girdėti Evangelijos žodžiai (Mt 10,7 ss.). Tada jis taip pamilo beturtį ir nukryžiuotąjį Kristų, kaip iki tol dar niekas nebuvo pamilęs, ir pradėjo apaštalauti taip, kaip jau niekas jo laikais neapaštalavo.

Girdėti Evangelijos žodžiai: "Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė", Pranciškų taip paveikė, kad jis tikėjo, jog jie jam paties Kristaus buvo pasakyti, dėl to jis tuoj pat pradėjo sakyti pamokslus, skelbdamas taiką ir atgailą. Nuostabus jo atsivertimas, šventas gyvenimas ir pamokslai, darė gilų įspūdį klausytojams. Daugelis jų tikrai atsivertė, taisė savo gyvenimą ir panoro juo sekti.

Kai Bernardas iš Quintavalle, turtingas asyžietis, ir Petras Catani, išauklėtas teisių žinovas, pareiškė norą juo sekti, tai jis su jais nuėjo į Šv. Mikalojaus bažnyčią, norėdamas sužinoti Dievo valią, ką jie turi daryti, tris kartus atskleidė mišiolą ir surado savo būsimosios vienuolijos regulos pagrindus, kurie grindžiami šiais Kristaus žodžiais: "Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi danguje lobį. Tuomet ateik ir sek paskui mane" (Mt 19,21). "Jis pasakė jiems, siųsdamas skelbti Dievo karalystės: Nieko neimkite kelionei; nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų" (Lk 9, 2s). "Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi" (Mt 16, 24). Perskaitęs šiuos žodžius, Pranciškus tarė: "Tai yra mūsų ir visų, kurie norės pas mus ateiti, gyvenimo regula. Eikite ir įvyk-dykite, kas įsakyta".1

Kai jie, išdaliję savo turtus, su Pranciškum sakė pamokslus, tai jų gyvenimo pavyzdžiu ėmė sekti kiti, ir jų brolija pamažu pradėjo augti. Dėl to kai jų jau buvo 12, Pranciškus, iš girdėtų Evangelijos patarimų parašė trumpą regulą ir, su jais nuvykęs į Romą, prašė popiežių ją patvirtinti.

Romos kurijoje, benagrinėjant Pranciškaus regulą, paaiškėjo, kad jo brolijos nariai turėjo laikytis labai griežto neturto ir labai uoliai apaštalauti. Toks griežtas neturtas ir aktyvus apaštalavimas buvo naujas vienuoliniame gyvenime, dėl to sutiko didelį kardinolų pasipriešinimą. Nežiūrint to, kad kard. Colonna išsklaidė jų abejones, pop. Inocentas III tik žodžiu patvirtino šv. Pranciškaus regulą ir, leisdamas broliams sakyti pamokslus, juos laimindamas pasakė: "Eikite su Dievu, broliai, ir, kaip jis jums įkvėps, skelbkite atgailą. Kai visagalis Dievas padaugins jūsų skaičių ir malonę, sugrįžkite linksmi man pasakyti. Tada aš jums suteiksiu gausesnių malonių ir su didesniu pasitikėjimu jums pavesiu atlikti didesnius uždavinius".2 Tai įvyko 1209 ar 1210 m. balandžio 16 d. Bet tai buvo tik Asyžiaus atgailautojų brolijos patvirtinimas, Mažesniųjų Brolių ordinas oficialiai buvo įkurtas, kai brolija išaugo ir Pranciškus parašė galutinę regulą, kurią pop. Honorijus III 1223 m. lapkričio 29 d. patvirtino.

Pirmoji pastovesnė Mažesniųjų Brolių apsistojimo vieta buvo prie Porciunkulės, kur broliai buvo pasistatę keletą žagarais išpintų ir moliu apdrėbtų palapinių. Iš čia Pranciškus siųsdavo brolius sakyti pamokslų, patarnauti raupsuotiesiems ir elgetauti. Čia broliai ilsėdavosi, grįžę po pamokslų sakymo, ir susirinkdavo į kapitulas per Sekmines ir šv. Mykolo šventėje.

Pranciškaus noras sakyti pamokslus buvo toks didelis, kad jis nepasitenkino jų sakymu tik Italijoje. Jis 1212 m. sumanė vykti į Rytus ir skelbti Evangeliją saracėnams, užgrobusiems Šv. Žemę, bet, audrai nubloškus laivą į Slavoniją, buvo priverstas grįžti. Tada jis 1213 - 1214 m. išvyko į Ispaniją, iš kur žadėjo vykti į Maroką, bet dėl ligos turėjo grįžti į Italiją.3

II PRANCIŠKONŲ IŠSIPLATINIMAS IR APAŠTALAVIMAS
1. Pirmoji brolių misija
Žymiai padidėjus brolių skaičiui, tas pats sielų išganymo troškimas paskatino Pranciškų 1217 m. kapituloje padalyti pasaulį į provincijas ir su provincijolais siųsti brolius į tas provincijas skelbti Evangelijos. Tada jis juos pasiuntė į Rytus, Vokietiją, Vengriją, Ispaniją ir Prancūziją. Pats buvo pasiryžęs vykti į Prancūziją, bet kard. Hugolinas jį įtikino, kad turi pasilikti Italijoje vienuolijos reikalų tvarkyti.4

Iš tikro ši misija buvo dar per ankstyva ir neparuošta, dėl to susilaukė nepasisekimo. Mažesniųjų Brolių regula tik žodžiu popiežiaus buvo patvirtinta, už Italijos ribų net ir vyskupai nieko apie juos nežinojo, siunčiamieji į svetimus kraštus broliai nemokėjo tų kraštų kalbos, dėl to jiems tepavyko įsikurti tik Rytuose, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Portugalijoje ir Vokietijoje net buvo uždaryti į kalėjimus, o Vengrijoje piemenų sumušti, šunimis užpjudyti ir išrengti. Tada broliai, matydami, kad neturi pasisekimo, sugrįžo į Italiją ir papasakojo, kas jiems atsitiko.5

Apie tai patyręs kard. Hugolinas, Ostijos vyskupas, pats pranciškonams atėjo į pagalbą. Jis pasišaukė Pranciškų, pristatė jį naujai išrinktam pop. Honorijui III ir paprašė Mažesniesiems Broliams pagalbos. Tada popiežius parašė raštą, kad Pranciškus ir jo broliai ištikimi ir uolūs katalikai, kad jų gyvenimas ir pasiaukojimas yra Bažnyčios patvirtintas. Popiežius ragino visus, tą raštą skaitančius, su meile juos priimti ir jiems padėti. Panašius rekomendacinius raštus parašė vyskupams ir pats kard. Hugolinas, pranciškonų globėju paskirtas.6

Šis popiežiaus raštas ir kardinolo laiškai palengvino pranciškonų misijų padėtį tolimuose kraštuose. Tuo padrąsintas Pranciškus 1919 m. kapituloje įteikė provincijolams šių laiškų autorizuotus nuorašus ir, sudaręs brolių būrius su provincijolais, pasiuntė juos į tolimus kraštus. Tada jis ir trokštantiems kankinių mirties broliams Vitaliui, Bernardui. Petrui, Adiutui, Akursijui ir Otonui leido vykti į Afriką pas saracėnus, kur jie buvo nukankinti. Pats Pranciškus, brolių reikalams tvarkyti paskyręs vikarus Matą Narnietį ir Grigalių Neapolietį, taip pat trokšdamas kankinio mirties, išvyko į Egiptą. Jis atvyko, kai krikščionių kariuomenė ruošėsi pulti Damietos pilį. Čia sakė pamokslus kryžiaus kariams ir stengėsi palaikyti taiką nesutariančių vadų tarpe. Paskui nuvyko pas saracėnų sultoną ir bandė jį savo pamokslais atversti. Sultonas neatsivertė, bet Pranciškaus jis nenukankino. Tada, gavęs sultono leidimą, aplankė Šv. Žemę ir Siriją ir grįžo į Italiją, nes jo palikti vikarai pradėjo įvesti naujoves, svetimas jo regulai.7

Grįžęs į Italiją, Pranciškus su pop. Honori-jaus III ir kard. Hugolino pagalba sugrąžino savo ordinui ramybę ir vienybę. Tada 1221 m. per Sekmines prie Porciunkulės sušaukė generalinę kapitulą, kurioje, pasak Jordano iš Jano, dalyvavo 3,000 brolių,8 o pagal šv. Bonaventūrą — 5,000.9 Mat tada generalinėse kapitulose galėjo dalyvauti visi broliai, net ir novicai.10

2. Pranciškonų įsikūrimas ir apaštalavimas Vokietijoje
1221 m. kapitulai baigiantis, Pranciškus sumanė vėl savo brolius siųsti į Vokietiją, kad jie ir ten skelbtų Dievo žodį. Greitai susidarė nemažas būrys brolių savanorių, norinčių ten vykti. Jiems Pranciškus provincijolu paskyrė vokietį kunigą Cezarijų iš Spiros. Jis iš daugelio savanorių išsirinko tik 12 kunigų ir 15 brolių. Tarp jų buvo Jonas iš Plano Carpinio — pamokslininkas lotynų ir lombardų kalbomis, Barnabas — garsus pamokslininkas lombardų ir vokiečių kalbomis, Tomas iš Celano — pirmasis šv. Pranciškaus biografas ir Jordanas iš Jano — diakonas, parašęs pranciškonų įsikūrimo Vokietijoje kroniką.

Šv. Mykolo šventėje, rugsėjo 29 d., visi vykstantieji į Vokietiją susirinko į Tridentą, kur juos vietos vyskupas 15 dienų globojo. Paskui atvykęs Cezarijus išsiuntė juos po tris per Bolzaną ir Alpes į Vokietiją. Kelionėje broliai patyrė daug vargo, kol atvyko į Augsburgą, kur vietos vyskupas, kunigai ir tikintieji juos maloniai priėmė ir aprūpino.

Tada atvykęs provincijolas Cezarijus 1221 m. spalio 16 d. Augsburge sušaukė brolius į kapitulą. Šioje kapituloje buvo paskirti broliai eiti į tas vietas, kur buvo manoma įsikurti. Jonas iš Plano Carpinio ir Barnabas buvo paskirti pamokslinin-

GIOTTO     POPIEŽIAUS INOCENTO III SAPNAS
 


G I O T T O      ŠV. PRANCIŠKUS SKELBIA MOROKO SULTONUI EVANGELIJĄ


G I O T T O      ŠV. PRANCIŠKUS SKELBIA MOROKO SULTONUI EVANGELIJĄ
 
kais ir pasiųsti į Wurzburgą. Paskui iš ten jie turėjo vykti į Mainzą, Wormsą, Spirą, Strassburgą ir Kolną sakyti pamokslų ir paruošti atvykstantiems broliams vietos. Diakonas Jordanas iš Jano su kitais dviem broliais buvo pasiųsti į Salzburgą, kur juos vyskupas maloniai priėmė. Kiti trys broliai buvo pasiųsti su broliu Juozapu į Regensburgą.

Šį kartą Vokietijoje broliams visur gerai sekėsi. Tuoj pradėjo atsirasti ir vietinių kandidatų. Tais pačiais 1221 m. į ordiną įstojo trys vėliau pagarsėję broliai, o jau 1222 m. provincijolas priėmė daug dvasiškių ir pasauliškių.

Kadangi 1223 m. turėjo įvykti prie Porciunkulės Sekminių ka;itula, dėl to Vokietijos provin-vincijolas Cezarijus, palikęs savo vietoje vikaru Tomą iš Celano, su keliais broliais išvyko į kapitulą. Kapituloje jis buvo atleistas iš pareigų, ir jo vietoje Vokietijos provincijolu paskirtas Albertas iš Pisos. Su pastaruoju į Vokietiją atvyko vėl nemažas brolių būrys.

Atvykęs į Vokietiją, naujas provincijolas tais pačiais 1223 m. rugsėjo 8 d. Wormse sušaukė brolius į kapitulą, kurioje buvo sumanyta įkurti 4 kustodijos, dėl to joms buvo paskirti kustodai. Jonas iš Plano Carpinio buvo paskirtas organizuoti Saksonijos kustodiją. Jo pamokslai padarė gerą įspūdį Saksonijos vyskupams ir kunigams, dėl to jie padėjo jam įkurti daug vienuolynų, kurie davė pagrindą Saksonijos provincijai.

Po šv. Pranciškaus mirties 1227 m. generalinėje kapituloje išrinktas generolas Jonas Parens Vokietijos provincijolu paskyrė Simoną iš Anglijos, žymų teologą, kurį, 1228 m. steigiant provincijos studijas, įpareigojo dėstyti teologiją, dėl tojo vietoje provincijolu paskyrė Joną iš Plano Carpinio, kuris paruošė dirvą pranciškonams kurtis slaviškuose kraštuose. Pastarasis dalyvavo 1230 m. generalinėje Asyžiaus kapituloje, kurioje Vokietijos provincija buvo padalyta į Renanijos ir Saksonijos provincijas, o jis pats paskirtas Ispanijos provincijolu (1230 - 1232)11

Po dvejų metų Jonas iš Plano Carpinio buvo paskirtas Saksonijos provincijolu (1232 - 1239). Tas pareigas eidamas, stiprino ir plėtė provinciją, pasiuntė brolius į Bohemiją, Daniją ir Lenkiją, kurie, ten įsikūrę, jau priartėjo prie Lietuvos ribų.12 Šiuose kraštuose įsikūrę broliai kelerius metus dar priklausė Saksonijos provincijai, o vėliau įkūrė savo provincijas.
3. Pranciškonų įsikūrimas Bohemijoje, Silezijoje ir Lenkijoje

Furstenhaino kronikos žiniomis, Jono iš Plano Carpinio pasiųsti broliai 1232 m. atvyko į Bohemiją ir karalaitės Agnietės rūpesčiu buvo įkurdinti Prahoje. Čia jiems pirmąjį vienuolyną pastatė Bohemijos karalius Otokaras-Premislovas.13 Tais pačiais metais buvo įkurtas ir Mies vienuolynas, dėl to Saksonijos provincijolas 1234 m. atsiuntė į Prahą antrą brolių būrį. Bohemijoje vienuolynų tinklas greitai plėtėsi, nes 1237 m. pranciškonai įsikūrė Leitmeritze, Brūxe, Koniggratze ir kitose vietose.14 Iš šių vienuolynų buvo sudaryta Bohemijos kustodiją, priklausanti Saksonijos provincijai.

Beveik tuo pačiu metu pranciškonai įsikūrė ir Silezijoje. Juos 1236 m. Breslave įkurdino Henrikas Pamaldusis, Silezijos ir Krokuvos kunigaikštis.15 Ilgainiui pranciškonai įsikūrė ir kitose Silezijos vietose, dėl to Silezijos kustodiją apie 1343 m. turėjo 8 vienuolynus.16

Lenkijon pagal seną tradiciją pranciškonai atvykę iš Bohemijos; juos iš Prahos į Krokuvą 1237 m. pakvietęs kunigakkštis Boleslovas Skaistusis. Jis, motinos Grymislavos raginamas, pranciškonams padovanojęs vietą, pastatęs didelį mūrinį vienuolyną ir Šv. Pranciškaus bažnyčią.17 Tačiau šią tradiciją griauna K. Kantak.18 Jis įrodinėja, kad Boleslovas, tuomet dar mažametis, nors iki 1239 m. gyveno Krokuvoje, bet dar nebuvo Krokuvos kunigaikščiu. Tada Krokuvos kunigaikščiu buvo Henrikas Pamaldusis, dėl to jis, ne Boleslovas, įkurdinęs juos Krokuvoje. Kiek vėliau pranciškonai įsikūrė ir kitose Lenkijos vietose. Apie 1343 m. jie jau Lenkijoje turėjo dvi kustodijas: Gnezno su 7 vienuolynais ir Krokuvos su 6.19

Visus šiuos Bohemijos, Silezijos ir Lenkijos vienuolynus priėmė Saksonijos provincijolas Jonas iš Plano Carpinio, dėl to jie turėjo priklausyti Saksonijos provincijai. Tačiau netrukus, šių kraštų valdovams prašant, ordino generolas Elijas iš Cor-tonos (1232 - 1239) pavedė Saksonijos provincijolui Jonui iš Plano Carpinio įsteigti Bohemijos-Lenkijos provinciją. Tada jis 1238 m. liepos 25 d. Šv. Jokūbo vienuolyne, Prahoje, sušaukęs brolius į kapitulą, oficialiai įkūrė Bohemijos - Lenkijos provinciją ir jos provincijolu paskyrė Tvar-zimirą, kuris tais pačiais metais spalio 14 d. Breslave sušaukė brolius į pirmą kapitulą.20

Ši provincija ilgainiui taip išaugo, kad apie 1345 m. turėjo 7 kustodijas su 44 vienuolynais.21 Pagaliau observantų reformų metu, kai šios provincijos pranciškonai nenorėjo tapti observantais ir liko konventualais, jų provincija 1517 m. buvo padalyta į dvi atskiras, Bohemijos ir Lenkijos, provincijas. Bohemijos provincijai teko visi Bohemijos karalystės teritorijoje esantieji vienuolynai, o Lenkijos provincijai — visi Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje  esantieji.   Tada  Lenkijos  provincijai priklausė trys kustodijos ir Lietuvos vikarija.22 Vėliau, 1525 m., Lenkijos provincija taip pat buvo padalyta į dvi, Lenkijos ir Rusijos - Lietuvos, provincijas, o 1587 m. ši paskutinė buvo padalyta į atskiras Rusijos ir Lietuvos provincijas.23

4. Pranciškonai Livonijoje Saksonijos provincijolo Jono iš Plano Carpinio į Šiaurės kraštus pasiųsti broliai į Daniją atvyko
1232    m. ir netrukus įkūrė didelę Danijos provinciją, kuri apėmė Danijos, Norvegijos ir Švedijos teritorijas. Apie 1343 m. ji jau turėjo 8 kusto-dijas su 34 vienuolynais. Nors šios provincijos pranciškonai Skandinavų kraštuose yra atlikę didelę krikščionybės misiją, bet jų istorija iki šiol neištirta. Tiek tėra žinoma, kad Baltijos jūros Gotlando saloje, Visby mieste, pranciškonai įsikūrė
1233    m., iš kur, atrodo, paskui jie atvyko ir į Rygą.24

Kada pranciškonai atvyko į Livoniją ir kas juos čia pakvietė, žinių nerandame. Bet jie turėjo atvykti ketvirto Livonijos vyskupo laikais (1223 -1253),25 nes 1238 m. balandžio 21 d. šio vyskupo su Livonijos ordino broliais žemių pasidalinimo susitarime, dalyvaujant Apaštalų Sosto legatui Vilhelmui, Modenos vyskupui, liudininkais buvo ir keturi pranciškonai: brolis Virikas, brolis Jonas, brolis Konradas ir brolis Henrikas.26 Kai Livonijos Vokiečių ordino magistras Andrius von Veven 1241 m. atkritusiems nuo tikėjimo Osilijos ir Mari-timos gyventojams davė įsakymus, kaip elgtis su tikinčiaisiais ir paskelbė bausmes už prasikaltimus, tai tarp liudininkų buvo ir du pranciškonai: Konradas ir Fridrikas.27 Taip pat ir Osilijos vyskupui Henrikui 1241 m. balandžio 13 d. Rygoje skelbiant savo potvarkius dėl dešimtinės mokėjimo, dalyvavo du pranciškonai: Henrikas ir Verneras.28 Visa tai rodo, kad keli pranciškonai nuo 1238 m. jau gyveno Rygoje.

Pagaliau iš 1253 m. balandžio 4 d. Kuršo vysk. Henriko su Livonijos Vokiečių ordino magistru Kuršo žemių pasidalinimo dokumento sužinome, kad tais metais Rygoje jau buvo reguliarus pranciškonų konventas, nes, šį dokumentą rašant, dalyvavo Mažesniųjų Brolių gvardijonas Henrikas su broliu Tomu.29 Negana to, 1254 m. balandžio mėnesį Rygos pranciškonų konvento gvardijonas Albertas dalyvavo liudininku Rygos arkivyskupo Alberto su Livonijos Vokiečių ordino magistru Žemgalių žemių pasidalinime; jo vardas minimas ir kitose dviejose 1256 m. sutartyse.30 Vėliau vis dažniau randame Rygos konvento gvardijonų vardus,  kurie  dalyvaudavo  įvairių  sutarčių  metu.

Netrukus sužinome, kad pirmasis Šv. Kotrynos pranciškonų vienuolynas Rygoje, padidėjus vienuolių skaičiui, pasidarė per mažas, dėl to jie 1255 m. vasario 21 d. iš Rygos kapitulos pirko žemės sklypą ir mūrinius namus, susiliečiančius su gynybiniais miesto mūrais taip, kad namų siena buvo pats miesto mūras.31 Apie šį pirkimą liudija ir 1258 m. Rygos domininkonų prijoro prie liudininkų išduotas raštas, iš kurio paaiškėja, kad pranciškonai šalia minėtų namų įsigijo ir aikštę su miesto mūrų vartais į Rygos upę. Bet greitai ir šie iš kapitulos pirkti namai pasidarė per maži, dėl to, vienuoliams prašant, Rygos miesto valdyba dovanojo jiems žemės sklypą už miesto mūrų naujam vienuolynui statyti, kaip tai liudija 1267 m. to vienuolyno pranciškonų raštas.33
Šis vienuolynas pradžioje priklausė Danijos provincijai, o vėliau perėjo Saksonijos provincijolo jurisdikcijon, nes jis apie 1343 m. jau priklausė Liubekos kustodijai,34 o vėlesniais laikais įėjo į Prūsijos ir Livonijos kustodijos sudėtį.

Šio vienuolyno pranciškonai buvo labai įtakingi ir aktyviai reiškėsi bažnytiniame ir politiniame Rygos miesto ir bendrai Livonijos gyvenime. Juos dažnai randame įvairių askivyskupų ir vyskupų sutarčių su Livonijos Vokiečių ordinu liudininkais, tarpininkais ir pasiuntiniais.35 Net arkivyskupui Albertui mirus, kai Rygos kapitula išrinko kun. Joną ir paprašė, kad jį paskirtų arkivyskupu, pop. Grigalius X 1273 m. gegužės 21 d., abejodamas Jono išsilavinimo pakankamumu, Dunemundės cistersų abatui, Rygos domininkonų prijorui ir pranciškonų gvardijonui pavedė jį egzaminuoti.36 Rygos pranciškonai buvo arkivyskupo ir vyskupų kapelionais.

Jie taip pat stengėsi palaikyti taiką tarp arkivyskupo ir miestiečių su Livonijos Vokiečių ordino broliais. Kai 1797 m. Vokiečių ordino broliai norėjo nugriauti miestiečių per Dauguvą pastatytą tiltą, tai jie stengėsi juos sutaikinti.37 Pagaliau jie kartu su miesto valdyba, kapitula, cistersų abatu ir domininkonais 1298 m. kovo 20 d. visiems krikščionims pranešė, kad jie su Lietuvos kunigaikščio Vytenio pasiuntiniais padarė draugiškumo sutartį ir kad lietuviai pasižadėjo priimti krikštą.38 Tuo prasidėjo pranciškonų veikla Lietuvoje, davusi progą jiems įsikurti Naugarduke ir Vilniuje ir palaikyti Vytenio ir Gedimino politiką prieš Vokiečių ordiną, kartu ruošiant kelią krikščionybės įvedimui Lietuvoje.39

5. Pranciškonai Prūsijoje

Netrukus pranciškonai atvyko ir į Prūsiją, į kurią juos pakvietė Prūsijoje pradedąs įsigalėti Vokiečių ordinas. Užimtoje pagoniškoje Prūsijoje krikščionių tikėjimui įvesti reikėjo pasišventusių misionierių, o tokie anuomet buvo pranciškonai, dėl to krašto magistras juos ir įkurdino.

a. Torūnės vienuolynas

Apie 1230 m. pagoniškoje Prūsijoje kūrėsi Torūnės miestas, dėl to Vokiečių ordino vadovybė sumanė naujame mieste įkurdinti pranciškonus. Atvykę į Torūnę pranciškonai apsigyveno laikinuose namuose,40 kuriuos 1239 m. Bruno kapituloje priėmė Bohemijos - Lenkijos provincijolas Tvorzimiras.41 Vėliau vienuolynui vietą padovanojo generalinis Vokiečių orgino magistras Poppo von Osternach (1253 - 1256), įpareigodamas pranciškonus melstis už kovose kritusius Vokiečių ordino brolius. Šis vienuolynas ir jo bažnyčia buvo pavadinta šv. Marijos vardu.42

Kadangi Poppo von Osternach generaliniu Vokiečių ordino magistru buvo 1253 - 1257, o anksčiau (1244 - 1246) — tik Prūsijos krašto magistru, dėl to manoma, kad jis, dar būdamas Prūsijos magistru, laikinajam vienuolynui dovanojo žemų ir užrašė malūno pajamas vienuolyno statybai,43 kuri buvo užbaigta apie 1246 m., nes tais pačiais metais pranciškonas Albertas de domo Thuro-nenensi, iš Torūnės namų, kovo 10 d. buvo Vokiečių ordino sutarties su Liubekos miestu liudininku.44

Pažymėtina, kad Vokiečių ordino magistro Liudviko von Baldersheim laikais (1263 - 1269) Torūnės miestas sudegė, dėl to nėra žinoma, kur buvo pirmasis pranciškonų vienuolynas. Manoma, kad po gaisro naujas vienuolynas su gražia Šv. Marijos bažnyčia buvo pastatatytas šiaurinėje miesto dalyje.45 Šioje bažnyčioje Torūnės pranciškonai labai gražiai ir iškilmingai laikydavo liturgines pamaldas. Į jas lankydavosi miesto ir plačios apylinkės tikintieji. Po 1343 m. Kaličo taikos, būdamas Vokiečių ordino svečiu, į pamaldas atsilankė Lenkijos karalius Kazimieras II. Taip pat ir 1466 m. spalio 19 d., padarius Torūnės taiką, Lenkijos karalius su generaliniu Vokiečių ordino magistru dalyvavo pamaldose šioje gražioje pranciškonų bažnyčioje, kur popiežiaus legatas ambrozijoniškomis apeigomis giedojo mišias. Šioje bažnyčioje XIV amž. yra pasilaidoję daug žymių žmonių.46

b. Kulmo Šv. Jokūbo ir Šv. Mikalojaus vienuolynas

Apie Kulmo pranciškonų vienuolyno įkūrimo laiką yra dvi skirtingos žinios. Pirmiausia apie šio vienuolyno įkūrimą sužinome iš apie 1330 m. rašytos kronikos Annales Minorum Prussicorum, kur yra parašyta, kad Kulmo mažesniųjų brolių vienuolynas buvo priimtas Bohemijos - Lenkijos provincijolo Danieliaus 1258 m. šv. Antano šventėje, birželio 13 d. Šiam vienuolynui žemę padovanojo Gerhardas von Hirzberg, Prūsijos Vokiečių ordino magistras.47
Kita žinia yra iš 1773 m. spalio 13 d., kurią užrašė Kulmo gvardijonas Stanislovas Flesinskis, kad 1255 m. birželio 12 d. buvo priimti vienuolyno namai ir bažnyčia.48 Taigi trejais metais anksčiau. Čia nieko nuostabaus, nes pranciškonai galėjo jau anksčiau Kulme apsigyventi ir net neoficialiai jiems dovanotoje vietoje pasistatyti namus ir bažnyčią, o paskui 1257 m. Gerhardas von Hirzberg, tapęs Prūsijos Vokiečių ordino magistru (1257 -1259), oficialiai padovanojo žemę,49 kurią paskui kartu su namais ir bažnyčia 1258 m. Krokuvos kapituloje priėmė Bohemijos - Lenkijos provincijolas Danielius.50 Tai patvirtina ir Jonas Komorovvskis savo kronikoje.51

Kulmo vienuolynas buvo pastatytas rytiniame miesto pakraštyje, netoli turgavietės. Sename miesto plane yra pažymėta gatvė, vedanti į pranciškonų sodą, kuriame yra "Barfiissern" bokštas. Bažnyčia buvo išsilikusi iki antro pasaulinio karo katalikų rankose, nuo 1918 m. ji priklausė katalikų gimnazijai.52 Kulmo vienuolynas buvo konventas, nes dokumentuose minimi gvardijonai, dėl to jame pagal anų laikų tvarką turėjo gyventi 13 brolių.

Šiame vienuolyne gyveno du žymūs vienuoliai: lektorius Jonas Labedau, Torūnėje gimęs prūsas, pasižymėjęs šventu gyvenimu, miręs 1264 m. spalio 9 d., palaidotas Šv. Jokūbo ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje, pagarsėjęs stebuklais, padėdamas plau-kiojantiems Baltijos jūroje.53 Kitas garsus pranciškonas yra Simonas, taip pat lektorius, 1410 m. gyvenęs Marienburgo pilyje, kai po Žalgirio mūšio Vytautas ir Jogaila šią Vokiečių ordino pilį apgulė. Jis savo pasakojimais papildė Ditmaro kronikos žinias apie šį apgulimą.54

c. Neuenburgo vienuolynas

W. Roth teigia, kad Neuenburgo vienuolynui vietą 1282 m. pranciškonams padovanojęs Pamario (Pomeranijos) kunigaikštis Mestvinas II.55 Ją priėmė Saksonijos provincijolas Burchardas 1284 m. Bres-lavo kapituloje, Silezijoje.56

Vokiečių ordino kovose dėl Pamario (Pomeranijos) užgrobimo 1308 m. Neuenburgas buvo sugriautas ir 1313 m. buvo Vokiečių ordino užimtas. 1336 m. vienuolynas buvo apgriuvęs, ir reikėjo naujų pastatų. Iš senų pastatų buvo išlikusi tik mūrinė bažnyčia. Vienuolynas buvo pietinėje miesto dalyje prie Vislos upės. Jo bebokštė bažnyčia iš-siliko iki mūsų dienų.57 Kadangi XIV amž. pradžioje įvairiuose dokumentuose minimi gvardijonų vardai, tai iš to galima spėti, kad Neuenburgo vienuolynas buvo reguliarus konventas.58

Vienas iš svarbesnių įvykių buvo Jogailos ir Vytauto įsiveržimas į Neuenburgą, kurio metu buvo sudedintas Neuenburgas ir Lietuvos valdovų kariuomenėje esančių totorių "saracėnų" buvo pagrobti iš vienuolyno bažnyčios brangūs bažnytiniai indai ir drabužiai. Dėl to Prūsijos pranciškonų kustodas savo pavaldinių ir tikinčiųjų paguodai paprašė Martyną V Neuenburgo vienuolyno bažnyčią lankantiems šv. Pranciškaus ir šv. Petro pančiuose šventėse suteikti Porciunkulės atlaidus, kuriuos popiežius 1419 m. spalio 9 d. suteikė.59

d.    Braunsbergo Šv. Marijos vienuolynas

Varmės vysk. Henrikas Flemingas 1296 m kovo 29 d. padovanojo pranciškonams vietą vienuolynui statyti, kurią Saksonijos provincijolas Buechardas Erfurto kapituloje priėmė. Bet dėl nežinomų priežasčių šis pirmasis vienuolynas buvo kažkieno sunaikintas. Tada 1300 m. pranciškonai vienuolynui statyti gavo kitą vietą, kurią priėmė 1308 m. Neisės kapituloje.60 Šis vienuolynas, kaip iš pop. Jono XXII 1330 m. vasario 20 d. laiško paaiškėja, buvo priemiestyje, už miesto mūrų, dėl to užmiesčio pagonys jį užpuldinėdavo ir apiplėšdavo.61 Iš tikro Braunsbergo apylinkes užpuldinėdavo ne tik vietiniai prūsai, bet ir lietuviai.

Vieną tokį užpuolimą 1311 m. padarė ir Lietuvos kunigaikštis Vytenis.62 Dėl to popiežius minėtu raštu leido vienuolyną perkelti į miestą. Miestan perkelto vienuolyno bažnyčia buvo pavadinta Šv. Marijos vardu. Šis vienuolynas taip pat buvo konventas, nes įvairiuose dokumentuose minimi jo gvardijonai.63

Pop. Klemensas V 1310 m. viename laiške rašo, kad Braunsbergo pranciškonai labai uoliai dirbo misijų darbą pagonių tarpe, ypač vienas iš jų labai pasižymėjo žodžiais ir darbais. Jis kiekvieną dieną lankydavo ir mokė juos tikėjimo dalykų ir daug jų pakrikštijo. Bet Vokiečių ordino broliai buvo nepatenkinti pranciškonų darbais, nes jie nesiderino su jų misijų sistema, dėl to sunaikino jų vienuolyną ir pačius pranciškonus išvijo. Čia turbūt kalbama apie pirmąjį vienuolyno sunaikinimą.64

e.    Prūsijos kustodija ir jos darbai

Iš Torūnės, Kulmo, Neuenburgo ir Braunsbergo vienuolynų buvo sudaryta 12-oji kustodija, Saksonijos provincija, kuri veikė Prūsijos misijose.65 Šios kustodijos pranciškonai, gyvendami Vokiečių ordino okupuotame pagonių krašte, turėjo rūpintis jų sukrikščioninimu, turėjo mokyti katalikų religijos mokslo ir krikščioniško gyvenimo, turėjo juos krikštyti, gilinti jų tikėjimą. Gyvendami tuomet besikuriančiuose miestuose, jie turėjo aptarnauti ir krikščionis vokiečius kolonistus, o taip pat ir Vokiečių ordinui į pagalbą atvykstančius karius kryžiuočius, vadinamus maldininkais. Visa tai buvo kasdieninis, nesibaigiantis, jų darbas, kronikininkų neužrašytas, dėl to apie jų apaštalavimą tiek mažai teturime žinių.

Iš kitos pusės, jie buvo savo laikų žmonės. Juos taip pat veikė anų laikų pasaulėžiūra ir politika, sujungta su krikščionybės platinimu.66 Dėl to jie Prūsijoje, Vokiečių ordino pakviesti ir įkurdinti, su mažomis išimtimis, sekė savo fundatoriaus apaštalavimo būdą, surištą su pagoniškųjų kraštų užkariavimu, nors tai buvo priešinga šv. Pranciškaus dvasiai ir apaštalavimo būdui. Jie net kartais gindavo Vokiečių ordino brolių įsišokimus, rašydami krikščioniškam pasauliui ir popiežiui pateisinančius laiškus.67

Vieną tokį pateisinantį laišką, turbūt Vokiečių ordino vadovybės prašomas, parašė Torūnės konvento gvardijonas. Kai popiežiaus legatas Menzano abatas, atradęs kaltus, ekskomunikavo Vokiečių ordino magistrą ir brolius, tai jis 1258 m. liepos 28 d. parašė pop. Aleksandrui IV ir kardinolams Vokiečių ordino magistrą ir brolius ginantį laišką. Šiuo laišku jis paneigė visus kaltinimus prieš magistrą ir brolius, tvirtindamas, kad jie jų priešų iš neapykantos ir pavydo prasimanyti.68

Bendrai Prūsijos pranciškonai turėjo gerą vardą pas vyskupus ir pasaulinę valdžią. Jie, kaip ir Rygos vienuolyno broliai, buvo įvairių sutarčių liudininkais, tarpininkais ir taikadariais. Tačiau jie nesuvaidino Lietuvos gyvenime tokio reikšmingo vaidmens, kokį suvaidino Rygos pranciškonai Mindaugo, Vytenio ir Gedimino laikais.

III. PRANCIŠKONAI KRYŽIAUS KARŲ SKELBĖJAI
1. Kryžiaus karai viduramžių požiūriu
Istorikas J. Stakauskas rašo, kad "krikščionybė, būdama savo paskyrimu visuotinė, turėjo ir turi tendenciją plėstis. Jos tikslas yra sudaryti vieną krikščionišką pasaulį ir visai jo kultūrai uždėti savo visuotinumo dvasinį antspaudą. Šis specifinis savumas kyla iš jos įsteigėjo žodžių:69 "Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai" (Mt 16,15). Apaštalai ir jų įpėdiniai, apdovanoti Kristaus pažadėtomis galiomis, Šv. Dvasios stiprinami,  skelbė Evangeliją, stengėsi atnaujinti žmoniją, pakreipti ją antgamčio linkme. Šio naujo krikščionybės mokslo daigai, su didele meile ir pasiaukojimu diegiami ir daugelio tūkstančių kankinių krauju per tris šimtmečius laistomi, pakeitė Romos imperijos funkciją. Krikščionių religija, mokydama, kad kiekviena valdžia iš Dievo, atėmė imperatoriui dievystę ir nuo Konstantino laikų (313) padarė jį Bažnyčios gynėju.

Religija, kaip aukščiausias žmonijos gėris, vedanti prie antgamtinio tikslo, ano meto supratimu, turėjo apimti visas žmogiškojo gyvenimo apraiškas. Jai turėjo būti palenktas ne tik individas, bet ir valstybė. Visos tautos turėjo sudaryti vieną Krikščionių Respubliką, kuri dvasiniu atžvilgiu būtų Bažnyčia, o pasauliniu — imperija. Bažnyčios uždavinys — sielų išganymas, o imperijos — laikinasis gėris. Bažnyčią valdo popiežius, o imperiją — imperatorius. Dvi valdžios viena nuo kitos skirtingos, bet pasaulinė valdžia tikėjimo ir doros dalykuose palenkta dvasinei.

Popiežius, kaip Bažnyčios galva, yra krikščioniškos moralės sargas. Jis turi prižiūrėti, kad doros dėsniai nebūtų pažeidžiami, dėl to nuodėmės atveju jis galėjo bausti kaip paprastus tikinčiuosius, taip ir valdovus — karalius ir imperatorių. Imperatorių rinkdavo kunigaikščiai, bet karūnavimas priklausė popiežiui, dėl to jis galėjo spręsti apie išrinktojo tinkamumą. Svarbiausios imperatoriaus pareigos buvo pasaulio valdymas ir Bažnyčios gynimas bei tikėjimo platinimas, dėl to jam popiežius suteikė valdžios kardą, kurį galėjo vartoti Bažnyčios gynimui ir tikėjimo platinimui.70

Pagoniškos tautos į Krikščionių Respubliką negalėjo įeiti. Jų laimėjimu Bažnyčiai rūpinasi popiežius, o įjungimu imperijon — imperatorius. Išnykus apaštalų laikų misionieriškam Kristaus mokslo skelbimo uolumui, susidarė nuomonė, kad pagonių tautas reikia užkariauti, pakrikštyti ir į Krikščionių Respubliką įjungti. Dėl to Bažnyčios vadovybė viduramžiais, tarsi pamiršusi antgamtines priemones, kuriomis ji išaugo ir įsigalėjo Romos imperijoje, Kristaus mokslui skelbti vartoja bra-chium saeculare, paveikia valdovus, kad jie prievarta įvestų krikščionybę. Šiam tikslui net buvo įkurti kariški vienuoliniai ordinai, kurių žymiausias buvo Vokiečių ordinas, užkariavęs Livoniją ir Prūsiją ir visomis išgalėmis stengęsis užkariauti Lietuvą.

Viduramžiais yra būdingos dvi viena kitai priešingos pagonių krikščioninimo akcijos: karai, sujungti su Kristaus Evangelijos skelbimo misija. Bažnyčia autorizavo tuos karus, kurie buvo vedami krikščionybės vardu. Taip atnaujintos Romos imperijos imperatorių vardu buvo sukrikščioninti IX amž. saksai ir X amž. vendai, kurių teritoriją kolonizavo vokiečiai.71

Vėliau  vokiečiai  imperatoriai  krikščionybės įvedimo priedanga vokiečių kolonizaciją tęsė baltų kraštuose. Dar 1219 m. kovo 23 d. imperatorius Fridrikas II dovanojo Lietuvą Magdeburgo arkivyskupui.72 Paskui tas pats imperatorius 1245 m. birželio mėnesį padovanojo Vokiečių ordinui Kuršą, Lietuvą ir Žemgalą, kad jis, tuos kraštus užkariavęs, įvestų krikščionybę,73 o 1337 m. lapkričio 15 d. imperatorius Liudvikas Bavarietis Vokiečių ordinui padovanojo Lietuvą su jai priklausančiomis žemėmis.74 Šie imperatorių dovanojimai Vokiečių ordinui davė pagrindą, ant kurio atsistojęs, pagonių krikščioninimo pretekstu jis užgrobė Livoniją ir Prūsiją ir per pusantro šimtmečio dėjo pastangas užgrobti Lietuvą.

Kai popiežių įtaka nugalėjo imperatorius, tai karinę krikščioninimo misiją perėmė popiežiai. Tų laikų Bažnyčia pagonių krikščioninimą sujungė su kryžiaus karų idėja.75 Kryžiaus karų idėja kilo Šv. Žemei išvaduoti iš mahometonų rankų, o vėliau ir Vakarų Europai nuo jų įsiveržimų apginti. Ilgainiui išsivystė mintis kryžiaus karais sukrikščioninti pagonių kraštus, atseit taikos Evangeliją skelbti kalaviju.
Viduramžių požiūriu kryžiaus karai prieš pagonis buvo savotiškai pateisinami. Šią pažiūrą, atrodo, krikščionys paveldėjo iš išrinktosios tautos Senojo Įstatymo mokslo. Šiai pažiūrai viduramžiais susiformuoti padėjo šv. Augustino veikalas "De civitate Dei". Šiame istorijos filosofijos veikale šv. Augustinas dškelia kaip aukščiausį idealą dieviškąją visatos harmoniją, pasireiškiančią vidine ir išorine pusiausvyra, kurioje kaupiasi visa kūryba, tokia, kokia ji išėjo iš Dievo valios ir savo absoliutine subordinacija dalyvauja Dievo egzistencijos vienybėje. Iš to išvada, kad blogi krikščionys, heretikai ir dar labiau pagonys ardo šią dieviškąją harmonija

Be to, to meto pažiūromis žemiškosios gėrybės galėjo būti vartojamos tik Dievo garbei. Kadangi pagonys, klaidatikiai ir blogi krikščionys negali savo turtų panaudoti Dievo garbei, dėl to jie tuos turtus valdo neteisėtai. Iš to išplaukia išvada, kad krikščionys turi teisę nusavinti pagonių žemes. Kai pagonys Livonijoje, Prūsijoje ir Lietuvoje gynė savo žemes ar stengėsi atsikratyti Vokiečių ordino jungo, tai jie net oficialiuose raštuose buvo vadinami velnio vaikais, ar antikristais, norinčiais sugriauti Dievo karalystę žemėje.76 Dėl to to meto pažiūromis kryžiaus karai prieš pagonis buvo teisingi ir šventi, nes jų tikslas buvo kovoti su velnio karalyste ir platinti Dievo garbę. Dėl to į tuos karus vykstantiems būdavo teikiami atlaidai, o karuose kritusieji buvo laikomi kankiniais už tikėjimo platinimą.77
 
Jei buvo pateisinami kryžiaus karai, tai nebuvc pateisinamas prievartinis pagonių krikštas ir neofitų vergais pavertimas, nes yra dokumentų, iš kurių matome, kad ir tada prievartinis krikščioninimo būdas buvo neleistinas. Kai Kujavijos ir Lančicos kunigaikštis Kazimieras pranešė, kad jo kaimynai jotvingiai laisvu noru nori priimti krikščionių tikėjimą ir jo valdžiai pasiduoti, tai pop. Aleksandras IV, kuris daugiausia kryžiaus karų paskelbė prieš lietuvius, su džiaugsmu Varmės vyskupui, Kulmo domininkonų prijorui ir Baltramiejui iš Bohemijos 1256 m. apie tai pranešdamas, pareiškė: "Iš tikro, turi būti laisvas, ne priverstas atsivertimas, nes priversto atsivertimo Dievas nepriima".78 Pop. Grigalius IX iš savo legato Vilhelmo sužinojęs, kad Vokiečių ordinas priėmusius krikščionių tikėjimą neofitus pavergia, 1238 m. kovo 8 d. įsakė jam prižiūrėti, kad taip daugiau nebūtų daroma.79

2. Pranciškonai kryžiaus karų skelbėjai

Šv. Pranciškus savo sekėjams įsakė siekti tobulybės ir apaštalauti. Jo idealas buvo beturčio Kristaus sekimas ir taikos Evangelijos skelbimas krikščionims ir pagonims.80 Bet jis reguloje įsakė griežtai klausyti popiežiaus, dėl to vėliau popiežiai, tuo remdamiesi, įsakydavo pranciškonams skelbti kryžiaus karus Šv. Žemės išvadavimui iš saracėnų rankų, krikščionių gynimui ir krikščionybės platinimui pagonių kraštuose. Tai nesiderino su šv. Pranciškaus dvasia, kuris, nuvykęs į Egiptą, nepuolė saracėnų kartu su krikščionių kariuomene, bet nuvyko pas patį jų sultoną ir skelbė jam taikos Evangeliją, tikėdamas jį atversti, nebijodamas mirti kankinio mirtimi. Kadangi toks popiežių įsakymas prieštaravo šv. Pranciškaus neturto ir taikos idealams ir pranciškoniškam apaštalavimo būdui, tai pranciškonai be didelio entuziazmo, tik klusnumo įžadu popiežių įpareigoti, skelbė jų įsakytus kryžiaus karus, rinko jiems karius ir karų reikalams aukas.

Kryžiaus karus prieš pagonis paprastai skelbdavo popiežiai, dažniausiai karalių ar Vokiečių ordino magistrų, kurie organizuodavo tuos karius, paprašyti. Popiežiai įsakydavo arkivyskupams, vyskupams ir vienuoliams, sukvietus žmones, sakyti pamokslus, iškeliant kryžiaus karo reikalą, priimti norinčių eiti į karą pažadus ir aukas. Didesniam karių ir aukotojų paskatinimui popiežiai suteikdavo Šv. Žemėn vykstančių maldininkų atlaidus, kuriuos tų laikų tikintieji labai vertino.

Kai Livonijos vyskupų įkurtas Kalavijuočių ordinas užkariavo latvių gimines ir jas prievarta pakrikštijo, tai jis sumanė didesnį karo žygį suruošti į Lietuvą. Jo paprašytas, pop. Grigalius IX 1236 m. vasario 19 d. įsakė savo legatui Vilhelmui iš Modenos skelbti pirmąjį kryžiaus karą prieš Lietuvos pagonis Bremeno arkivyskupijoje, Gotlando, Magdeburo, Paderborno, Havelbergo, Verdeno Mindeno ir Brandenburgo vyskupijose.82 Šis Kalavijuočių organizuotas karo žygis baigėsi Šiaulių mūšyje 1236 m. krikščionių pralaimėjimu. Tada Kalavijuočių ordinas, pamatęs, kad vienas prieš lietuvius neatsilaikys, 1237 m. susijungė su Prūsijoje veikiančiu Vokiečių orbinu.83

Pranciškonams kartu su Kuršo ir Osilijos vyskupais kryžiaus karą Vokietijoje skelbti pirmą kavtą 1256 m. rugpjūčio 21 d. įsakė pop. .Aleksandras [V. Jie turėjo jį skelbti Vokiečių ordino pagalbai, krikščionių gynimui ir tikėjimo platinimui Livonijoje, Prūsijoje ir Kurše. Tada Vokietijos pranciškonai kryžiaus karą turėjo skelbti Magonzos ir Kolno provincijose. Jiems buvo suteiktos labai plačios teisės ir galios. Jie galėjo net sunkiai nusikaltusius kanono teisei priimti kryžiaus kariais. Dalyvaujantiems jų pamoksluose galėjo suteikti 20 dienų atlaidus ir vykstantiems Vokiečių ordinui į pagalbą galėjo suteikti Šv. Žemėn keliaujančių atlaidus.84

Prasidėjusi kryžiaus karų akcija prieš Prūsijos, Kuršo ir Livonijos pagonis iš tikro buvo kova prieš Žemaičius, Mindaugo Vokiečių ordinui padovanotus, kurie ne tik jam nepasidavė, bet dar rėmė pavergtas latvių gimines ir patys užpuldinėjo Livoniją.85 Kadangi tuomet grėsė Vakarų Europai totorių invazija, tai pop. Aleksandras IV buvo priverstas 1258 m. liepos 15 d. skelbti kryžiaus karą totoriams. Tada Vokiečių orgino magistras, supratęs, kad, skelbiant kryžiaus karą prieš totorius, nutrūks karių rinkimas jo pagalbai kovai su žemaičiais, paveikė popiežių, kad jis kryžiaus karą prieš totorius skelbiantiems įsakytų netrukdyti Vokiečių ordino pagalbai skelbiančių.86 Be to, jo prašomas, popiežius 1260 m. birželio 13 d. vėl paragino Vokietijos pranciškonų provincijolus, kustodus gvardijonus ir jų pavaldinius skelbti kryžiaus karą Magdeburgo provincijoje prieš Livonijos, Kuršo ir Prūsijos pagonis.87

Taip surinkus didelę kariuomenę, Vokiečių ordino vadovybė manė pajėgsianti įveikti lietuvių kariuomenę ir užimti Žemaičius. Tačiau 1260 m. liepos 13 d. mūšyje prie Durbės ežero jungtinė krikščionių kariuomenė buvo sumušta. Kovoje žuvo Livonijos Vokiečių ordino magistras Burchardas vonHornhusen, ordino maršalas Henrikas Botel h 150 brolių. Taip pat žuvo Švedijos princas Karolis ir daug į kryžiaus karą atvykusių maldininkų.88 Po šio didelio Vokiečių ordino pralaimėjimo sukilo Prūsijos ir Livonijos ordino pavergtieji. Kuršiai, lietuvių padedami, užėmė visas ordino pilis Livonijoje į vakarus nuo Ventos upės, atsilaikė tik Goldinga ir Klaipėda. Prūsijoje atsilaikė tik labai sutvirtintos ordino pilys. Truko daugiau kaip 20 metų, kol Vokiečių ordinas, numalšinęs sukilimą, vėl atsigavo. Lietuvai, po Mindaugo nužudymo neturint vieno galingo valdovo, šis Durbės mūšio laimėjimas buvo labai reikšmingas. Jis apsaugojo ją nuo Vokiečių ordino okupacijos.

Kai pop. Aleksandrą IV pasiekė žinia apie Vokiečių ordino pralaimėjimą prie Durbės ir Prūsijoje, taip pat Kurše ir Livonijoje vykstantį sukilimą, tai jis, vos neverkdamas — "Vix absque lacrimis", šoko gelbėti pavojuje esantį ordiną. Tuo reikalu jis 1260 m. rugsėjo 9 d. parašė net kelis laiškus. Bohemijos karalių ir Brandenburgo grafą jis prašė, kad jie padėtų Vokiečių ordinui numalšinti sukilimą, nes be kitų tikinčiųjų pagalbos Prūsijoje, Livonijoje ir Kurše gali žūti ordino brolių pastangomis ir jų gyvybių aukomis įdiegta krikščionybė.89 Tą pačią dieną įsakė domininkonams ir pranciškonams skelbti kryžiaus karą Vokiečių ordino pagalbai Livonijoje ir Prūsijoje.90 Tą patį įsakymą jis jiems pakartojo dar ir 1261 m. vasario 4 d.91

Aleksandrui IV mirus, kiti popiežiai įsakinėjo skelbti kryžiaus karą Vokiečių ordino pagalbai. Urbonas IV 1261 m. gruodžio 11 d. įsakė Vokietijos ir Danijos pranciškonams skelbti kryžiaus karą prieš Prūsijos ir Livonijos sukilėlius.92 1261 m. gruodžio 23 d. tą patį jis įsakė Bohemijos ir Moravijos pranciškonams93 ir vėl pakartojo 1262 m. rugpjūčio 11 d.94 ir 1263 m. gegužės 23 d.95 Urbonui IV mirus, jo įpėdinis Klemensas IV taip pat kelis kartus pranciškonams ir kitų ordinų vienuoliams įsakė skelbti kryžiaus karą Vokiečių ordino pagalbai Prūsijos, Kuršo ir Livonijos sukilėliams numalšinti.96

Kadangi kryžiaus karo skelbimas neatitiko šv. Pranciškaus dvasios, tai pranciškonai tik iš paklusnybės popiežiui ir jo paklusnybe įpareigoti skelbė kryžiaus karus tiek Šv. Žemei išvaduoti, tiek krikščionybei plėsti, tiek Vokiečių ordino pagalbai sukilusiems pavergtiesiems numalšinti. Jei jie jau be didelio uolumo skelbė kryžiaus karą Kristaus karstui išvaduoti,97 tai dar mažiau entuziazmo rodė jį skelbdami Vokiečių ordino pagalbai Livonijoje ir Prūsijoje už savo laisvę kovojantiems sukilėliams numalšinti.
Įdomu, kad kaip tik tuo metu, kai vyko Prūsijoje ir Livonijoje sukilimas, pranciškonai net pasižadėjusius vykti Vokiečių ordinui pagalbon karius lengvai atleisdavo nuo įžadų ir, pamokslus sakant, surinktus pinigus, nežiūrint Urbono IV ir Klemenso IV įspėjimų, skirdavo Šv. Žemės išvadavimui.98 Dėl to vėliau popiežiai, matydami, kad pranciškonai nenoromis skelbia kryžiaus karus Vokiečių ordino pagalbai prieš prūsus, latvius ir lietuvius, daugiau jų skelbti neįpareigojo.

IV PRANCIŠKONAI DIDŽIOJOJE LIETUVOS KUNIGAIKŠTIJOJE

1. Pranciškonų žinios apie lietuvius
Pats šv. Pranciškus, atrodo, žinojo, kad lietuviai, gyveną Europoje, dar negirdėjo Kristaus mokslo. Jo laikais viso krikščioniško pasaulio akys buvo nukreiptos į plintantį ir krikščionybei gresiantį Islamą. Šv. Pranciškus į lietuvius atkreipė savo dėmesį. Mažesniųjų Brolių regulos XII skyriuje duodamas nurodymus misininkams, kurie panorės vykti pas saracėnus ir kitus netikinčiuosius.

Keliems dešimtmečiams praslinkus, garsus mokslininkas pranciškonas anglas Rugerijus Bakonas (1214 - 1294) apgailestavo, kad ne tik tolimuose kraštuose, bet ir čia prie (Baltijos) jūros dar yra tokių pagonių, kuriems niekada nebuvo skelbta Evangelija ir jie dar nepriėmė Dievo įstatymo, kaip prūsai, lietuviai ir daugelis kitų, šalia Vokietijos gyvenančių.99

Tačiau pirmąją žinią apie lietuvius pranciškonų šaltiniuose užrašė jau mums gerai žinomas Jonas iš Plano Carpinio, kaimyniniuose kraštuose pranciškonų įkūrėjas. Kai totoriai, 1238 - 1241 nusiaubę Rytų ir Vidurio Europą, pradėjo grėsti Vakarų Europai, tai pop. Inocentas IV sumanė su jais užmegzti diplomatinius santykius. Tiems santykiams užmegzti ir totorių kariuomenės organizacijai ištirti jis savo legatu paskyrė buvusį Saksonijos provincijolą Joną iš Plano Carpinio, kuris 1245 m. balandžio 16 d. išvyko iš Liono pas didįjį totorių kaną. Jis vyko per slavų kraštus, dėl to savo palydovais pasirinko du tų kraštų pranciškonus — Steponą iš Bohemijos ir Benediktą iš Lenkijos.100 Jų kelionė buvo ilga, varginga ir pavojinga, į ten ir atgal truko šešis mėnesius su puse.

Vykdamas pas totorius, Jonas iš Plano Carpinio su savo palydovais buvo sustojęs Vladimire, Vo-linijoje, kur buvo sušauktas stačiatikių vyskupų sinodas, kuriame jis stengėsi šio sinodo vyskupus sugrąžinti Romos popiežiaus paklusnybėn, bet jam tai nepavyko. Paskui, Volinijos kunigaikščio lydimas, leidosi kelionėn į Kijevą. Toje kelionėje, kaip jis savo kelionės užrašuose rašo, labai bijojo lietuvių užpuolimo: "Visą laiką vykome su pavojumi prarasti galvas, bijodami lietuvių, kurie dažnai Rusijos žemėje (Volinijoje) keliaujančius užpuldinėdavo ir labiausiai tose vietose, kurias turėjome

GIOTTO        ŠV. PRANCIŠKUS SVEČIUOSE

pereiti".101 Mat jau tada lietuviai stengėsi įsitvirtinti Volinijoje.102 Bet Jonas iš Plano Carpinio lietuvių nesutiko nei vykdamas pas totorius, nei iš jų grįždamas. Tai yra pirmoji žinia apie lietuvius pranciškonų šaltiniuose.

2. Henriko Liuksemburgiečio veikla Žemgaloje, Kurše ir Lietuvoje
Iki šiol aprašyti pranciškonai gyveno ir veikė už Lietuvos ribų, bet XIII amž. viduryje atėjo laikas, kai jie pradėjo susitikinėti su lietuvių giminėmis: žemgaliais, kuršiais ir pačiais lietuviais ir ėmė veikti Lietuvos teritorijoje. Pirmasis jų buvo Henrikas Liuksemburgietis, pradžioje Žemgaloj (1247 - 1251), paskui Kuršo (1251 - 1263) vyskupas ir pagaliau Lietuvos karaliaus Mindaugo globėjas (1251 - 1263).

a. Žemgalos vyskupas (1247 - 1251)

Kai Kalavijuočių ordinas įveikė lybius, latvius, žemgalius ir kuršius ir juos privertė priimti krikštą, tai Šv. Sostas įkūrė Rygos (1186), Žemgalos (1217), Kuršo (1227) ir kitas vyskupijas.103 Kadangi Livonijos Kalavijuočių ordinas ir Rygos arkivyskupas planavo užkariauti ir Lietuvą, tai pop. Grigaliaus IX legatas Vilhelmas iš Modenos, pertvarkydamas Rygos, Žemgalos ir Kuršo vyskupijų ribas, jų prašomas, į Žemgalos ir Kuršo vyskupijų ribas įtraukė ir Lietuvą.104 Mat didinant Rygos vyskupijos ribas, prie jos buvo prijungta didelė Žemgalos vyskupijos dalis, dėl to popiežiaus legatas, norėdamas padidinti Žemgalos vyskupiją ir patenkinti prašančiųjų pageidavimus, Kuršo ir Žem-Žemgalos vyskupijoms priskyrė dar neužkariautus Lietuvos plotus.

Tada Rygos vyskupijai buvo priskirtas Žemgalos vyskupijos plotas kairėje Dauguvos pusėje. Šiaurėje jos ribos ėjo pajūriu iki Ventos žiočių; vakaruose — Ventos upe į pietus iki ten, kur Abava įteka į Ventą, o paskui tiesiai į Dauguvą ten, kur buvo Cocanis - Kukenoys pilis.105

Į Kuršo vyskupiją popiežiaus legatas Įjungė vakarinę Žemaitiją tarp Baltijos jūros, Ventos, Aba-vos ir Nemuno upių.106 Žemgalių vyskupijai legatas Vilhelmas tada nustatė tokias ribas. Ji šalia Rygos vyskupijai nepriskirtos Žemgalos vyskupijos teritorijos apėmė beveik visą etnografinę Lietuvą tarp Nemuno, Dauguvos ir Neries upių, o paskui nuo Neries pradžios tiesia linija į Polocką.107 Kai į šių vyskupijų ribas Vilhelmas iš Modenos Livonijos vyskupų patarimu ir noru įjungė Lietuvą,108 tai lietuviai dar nieko nežinojo apie krikščionybę.

Kadangi tuomet pranciškonai ir domininkonai buvo pagarsėję misijų darbe, dėl to pop. Inocentas IV, įvertindamas jų darbą 1246 m. gegužės 3 d. leido Šv. Sosto legatu paskirtam Rygos arkivyskupui iš šių ordinų parinkti asmenis ir paskirti vyskupais.109 Iš tikro tuo metu šiuose kraštuose buvo paskirti keli vyskupai pranciškonai ir domininkonai, tarp jų ir Žemgalos vyskupas Henrikas Liuksemburgietis. Jis buvo Mainzo arkivyskupo Zigfrido anūkas. Šiam arkivyskupui prašant, Inocentas IV 1246 m. gruodžio 16 d. pavedė Ferraros vyskupui Pilypui ir 1247 m. rugpjūčio 24 d. įsakė savo legatui kard. Petrui parūpinti pranciškonui Henrikui Liuksemburgiečiui vyskupystę,110 o 1247 m. gruodžio 5 d. Rygos arkivyskupui įsakė, kad jis, priėmęs dėl silpnos sveikatos Žemgalos vysk. Balduino atsisakymą, jo vietoje vyskupu paskirtų Henriką Liuksemburgietį.111 Kada Henrikas konsekruotas ir kada atvyko į į vyskupiją, nežinoma.

Tapęs Žemgalos vyskupu, pagal įsigalėjusią Livonijos vyskupų su Vokiečių ordinu sutartį Kuršo vysk. Henrikas turėjo gauti trečiąją dalį Kuršo žemių, iš kurių pragyvendamas, turėjo rūpintis tikinčiųjų reikalais ir plėsti tikėjimą pagoniškoje vyskupijos dalyje ir Lietuvoje, kuri buvo prijungta prie Žemgalos vyskupijos. Tačiau Vokiečių ordinui nepajėgiant Lietuvos okupuoti, popiežiaus legato ir Livonijos vyskupų planas įjungti ją į Žemgalos vyskupiją ir pakrikštyti liko neįvykdytas. Dėl to po to, kai didelė Žemgalos vyskupijos dalis buvo prijungta prie Rygos vyskupijos, Žemgalos vyskupija tapo labai maža ir negalėjo egzistuoti.112

Tada buvo sumanyta ją prijungti prie Rygos vyskupijos, motyvuojant, kad Rygos vyskupija esanti per maža, nepajėgianti atsilaikyti prieš dažnus pagonių užpuolimus. Tuo remdamasis, popiežiaus legatas Vilhelmas 1251 m. kovo 3 d. Žemgalos vyskupiją prijungė prie Rygos vyskupijos, o vysk. Henriką perkėlė į Kuršo vyskupiją, kuri tuomet neturėjo vyskupo. Tada legatas jam suteikė visas prieš jį vyskupų turėtas teises ir privilegijas, priminė, kad jam, kaip vyskupui, priklauso trečia dalis Kuršo žemių, o Vokiečių ordinui dvi trečiosios dalys. Žinant, kad Kuršo vyskupui dėl nuolatinių pagonių lietuvių užpuldinėjimų dažnai reikia gyventi Rygoje, jam buvo atiduoti Žemgalos vyskupo turėti namai su sąlyga, kad jis juos nupirktų iš Rygos arkivyskupo.113 Šį legato patvarkymą pop. Inocentas IV 1251 m. kovo 14 d. patvirtino.114

b. Vysk. Henriko veikla Kuršo vyskupijoje (1251 -1263)

Kuršas, į kurį Žemgalos vyskupiją panaikinus, buvo perkeltas vysk. Henrikas, jau nuo 600 m. po Kristaus buvo Vakarų Europai žinomas. Nuo tada pasiplėšimo ir prekybos tikslais čia atvykdavo skandinavai — švedai ir danai. Jie prie dabartinės Liepojos (650 - 800) buvo įkūrę skandinavų miestą, kurį kuršiai sunaikino. Kai XII amž. gale Livonijoje vokiečių pirkliai, įkūrę savo kolonijas, stiprinosi, tai kuršiai pradėjo juos pulti. Bet ilgainiui, ten įsikūrus Kalavijuočių ordinui, buvo nugalėti ir pakrikštyti.115

Nors Kuršo vyskupija, atrodo, buvo įkurta 1219 m. ir prieš vysk. Henriko į Kuršą atkėlimą jau turėjo du vyskupus — Hermanną (1219 - 1223) ir Engelbertą (1227 - 1245), bet iš tikro dar nebuvo suorganizuota. Joje nebuvo nei vyskupo rezidencijos, nei katedros, nei kapitulos. Tik prie Vokiečių ordino pilių galėjo būti viena kita bažnyčia ar koplyčia. Tikinčiųjų galėjo būti tik šiaurinėje Vokiečių ordino okupuotoje vyskupijos dalyje, o prie vyskupijos prijungtoje Žemaitijoje tikinčiųjų, atrodo, visai nebuvo. Kai Vokiečių ordinas prieš vysk. Henriko atvykimą (1244 - 1245)116 užkariavo Kuršą, tai jis atvykęs rado geresnes sąlygas apaštalauti ir vyskupijai organizuoti.

Kadangi legatas Vilhelmas vysk. Henriko į Kuršą perkėlimo raštuose priminė, kad trečioji dalis Kuršo žemių priklauso vyskupui, o dvi trečiosios — Vokiečių ordinui, tai jis su Livonijos ordino magistru turėjo išsiaiškinti ir susitarti, kurios žemės priklausys jam, kurios ordinui, kokias teises ir pareigas į jas turės vyskupas ir ordinas, ką jie turės veikti kartu ir ką kiekvienas atskirai savo žemėse. Tai buvo labai jautrūs dalykai, kurie tarp Vokiečių ordino ir Prūsijos bei Livonijos vyskupų, ypač Rygos arkivyskupo, kėlė nesantaikas. Iš vysk. Henriko sutarčių atrodo, kad jis su Vokiečių ordino broliais tokių nesantaikų neturėjo.

Atvykęs į Kuršą, vysk. Henrikas su Livonijos Vokiečių ordino magistru pirmiausia pasidalino Kuršo žemes, nes šį pasidalinimą 1251 m. gegužės 5 d. patvirtino generalinis Vokiečių ordino magistras Vilhelmas von Urenbach.117 Tolimesnės dalybos ir susitarimai, matyti, ne taip sklandžiai ėjo, nes jų tarpininku buvo Osilijos vysk. Henrikas, dominkonas. Jose Kuršo vysk. Henrikas 125:Z m. balandžio 19 d. atsižadėjo teisių į trečią dalį Goldingos pilies ir jos žemes, o Vokiečių ordino magistras ir jo broliai dovanojo vyskupui 1100 sidabrinių markių, kurias ordinas buvo išleidęs Kuršo gynimui. Tą pačią dieną buvo susitarta dėl miestų statybos ir patronato teisių bažnyčiose. Buvo nutarta, kad nauji miestai bus statomi bendru vyskupo su ordinu susitarimu, kuriuo viena trečioji dalis priklausys vyskupui, o dvi trečiosios dalys ordinui. Jei meiste bus viena parapijos bažnyčia, tai patronato teisė priklausys vyskupui ir ordinui; jei dvi, tai vieną kartą vyskupui, o kitą ordinui; jei trys, tai vienoje kolakcijos teisė priklausys vyskupui, o dviejose ordinui; jei keturios, tai dviejose vyskupui ir dviejose ordinui.118 Šiuo susitarimu buvo nustatytas visų vyskupo su ordinu santykių pagrindas, kurio buvo griežtai laikomasi.

Kai Vokiečių ordino magistras, einąs generalinio ministro pareigas Livonijoje ir Kurše, Eber-hardas von Seyne su Livonijos ir Kuršo broliais sumanė ten, kur Dangės upė (Akmena) įteka į Kuršių marias, statyti Klaipėdos pilį ir miestą, tai ir Kuršo vysk. Henrikui, kuris savo vyskupijoje neturėjo nei rezidencijos, nei katedros, atėjo mintis įsikurti Klaipėdoje, dėl to jis prisidėjo prie Klaipėdos statybos. Jis 1252 m. liepos 29 d. pasižadėjo Klaipėdos statybai per 5 metus nuo pirmosios statybos dienos mokėti 500 uncių,119 už kiekvieną uncią po dvi lopones, ir atiduoti Vokiečių ordinui tai, ką gaus iš jam priklausančių Ceklio, Megovės, Pilsato ir Dovzarės žemių. Taip pat buvo sutarta, kad per pirmuosius metus prie miesto statybos dirbs vyskupo ir ordino žmonės, o per kitus 4 metus Klaipėda bus statoma ordino lėšomis. Praėjus metams, burtų traukimu vyskupui teks viena trečioji, o ordinui dvi trečiosios miesto žemės dalys. Ant tos žemės tiek vyskupas, tiek ordinas galės pasistatyti, ką norės. Praėjus dvejiem metam nuo pilies statybos pradžios, jei terminas nebus pratęstas, ordinas pasižadėjo šalia pilies pastatyti miestą, kuriame vyskupas galės pasirinkti vietą savo kurijos, katedros, kanauninkų namų ir kitiems pastatams statyti.120 Šią sutartį vysk. Henrikas 1252 m. rugpjūčio 1 d. patvirtino dviem raštais lotynų ir vokiečių kalbomis.

Ruošdamiesi statyti Klaipėdą, vysk. Henrikas ir Vokiečių ordino magistras Eberhardas 1252 m. spalio 19 d. Goldingos pilyje nutarė išleisti pinigus, kurie kursuos visoje Kuršo vyskupijoje, kurių viena dalis bus vyskupo, o dvi dalys ordino. Taip pat tą dieną buvo nutarta, kad Kuršo vyskupijos gyventojai laisvai gali pasirinkti vyskupo ar ordino teismus.121

Klaipėdos pilis buvo greitai pastatyta, nes joje jau 1253 m. vasario 8 d. vysk. Henrikas su vokiečių ordinu pasidalino miestui statyti žemės sklypus. Dalinantis žemes, burtų traukimu vyskupui teko mažas ir drėgnas žemės sklypas prie Dangės upės. ant kurio nebuvo galima statyti vyskupui reikalingų mūrinių pastatų, dėl to Vokiečių ordino vadovybė jam leido pasirinkti kitą, tinkamesnę, vietą. Tada vyskupas pasirinko aukštesnę vietą prie Kuršių marių ir Dangės upės, kad galėtų statyti katedrą, savo kuriją ir kanauninkų namus.122 Įdomu, kad šiame miesto žemių pasidalinimo dokumente minima, jog miesto žemių ribos eina iki lietuvių ir sembiečių stovyklų, iš kurių jie puolė statomą Klaipėdos pilį.123 Mat lietuviai ir sembiečiai nenorėjo leisti vokiečiams įsitvirtinti Klaipėdoje, dėl to jie užpuldinėjo statomą pilį.124 Pastačius Klaipėdą, vysk. Henrikas 1258 m. suteikė jai miesto privilegijas125
Sutvarkę Klaipėdos statybos riekalu Henrikas ir Vokiečių ordino broliai, tarpininkaujant Osilijos vysk. Henrikui ir kitiems, 1253 m. balandžio 4 d. Rygoje pasidalino Kuršo vyskupijos žemes. Šiame pasidalinime buvo išvardintos Vrede-kuronijos, Ventos, Bandovės, Bihavelanco procin-cijų vietovės, nurodant, kurios priklauso vyskupui ir kurios ordinui.126 Negana to, balandžio 5 d. Goldin-goje pasidalino dar nekultivuojamas Ceklio, Dovzarės, Megovės, Pilsato ir kitų provincijų žemes.127 Kadangi daugelis šių vyskupijos žemių buvo Žemaitijoje, o žemaičiai puolė krikščionis, dėl to buvo nutarta bendromis jėgomis gintis nuo pagonių.128

Iki šiol nagrinėjome, ką pranciškonas Kuršo vyskupas darė organizuodamas vyskupiją ir keldamas krašto kultūrą, o dabar pažvelgsime, ką jis veikė apaštalavimo srityje. Jis negalėjo laisvai išvystyti primityvaus pranciškoniško apaštalavimo, nes buvo įstatytas į prieš jį šiame krašte įvestą apaštalavimo sistemą, kuri iššaukė ginkluotą pagonių pasipriešinimą. Jis turėjo veikti sutartinai su Livonijos Vokiečių ordino vadovybe, nes taip norėjo Apaštalų Sostas. Jis rado popiežiaus legato nustatytas ir paties popiežiaus patvirtintas vyskupijos ribas, į kurias įėjo ne tik pusiau pagoniškas Kuršas, bet ir pagoniška vakarų Žemaitija. Jį perkeliant iš Žemgalos vyskupijos, buvo pasakyta, kad jis savo vyskupijoje turės tik dvasinę valdžią, o vyskupijos žemes turės dalintis su Vokiečių ordinu, pats gaudamas tik trečiąją dalį žemių. Iš kitos pusės pagonių puolamas, neturėjo
galimybės apsiginti, dėl to buvo priverstas bend rauti su Vokiečių ordinu.
 
Jo vyskupijos dvasinė ir religinė padėtis buvo labai sunki. Nors vyskupija buvo įkurta 1219 m., bet kuršiai tikėjime buvo nepastovūs: čia priimdavo krikštą, čia vėl atkrisdavo nuo tikėjimo ir, susidėję su žemaičiais, puldavo krikščionis. Dėl to vyskupai gyvendavo Rygoje. Net ir pakrikštytųjų vietovėse trūko kunigų ir bažnyčių, dėl to vysk. Henrikas su Vokiečių ordino magistru Eberhardu von Seyne 1252 m. spalio 18 d. nutarė pastatyti daugiau bažnyčių. Tada jie nutarė pastatyti po tris bažnyčias Bihavelando, Bandovės ir Ventos provincijose. Pagal sutartį vyskupas kiekvienoje provincijoje turėjo pastatyti po vieną, o ordinas savo dalyje po dvi bažnyčias. Šalia to vyskupas ir ordinas Vredekuronijos provincijoje turėjo pastatyti po vieną bažnyčią.129 Jei jie savo pažadus įvykdė, tai Kuršo vyskupijoje tada buvo pastatyta 11 naujų bažnyčių. Negana to, Klaipėdoje buvo pastatytos Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčios. Pagal Livonijos Vokiečių ordino magistro su vysk. Henriku 1258 m. liepos 27 d. susitarimą Šv. Mikalojaus bažnyčia turėjo motiniškos parapijos teises. Joje klebono paskyrimo teisė priklausė Vokiečių ordinui. Jai buvo užrašyti Poys, Acketės, Kretingos, Duvris-tenės, Palangos ir Kalačių pilių gyventojai.130 Šv. Jono bažnyčiai 1258 m. liepos 27 d. taip pat buvo suteiktos motiniškos parapijos teisės. Prie jos turėjo priklausyti Klaipėdos miesto gyventojai. Patronato teisę nominuoti ir skirti kleboną vyskupas su ordinu pagal susitarimą turėjo pakaitomis.131

Dabar kyla klausimas, ar vysk. Henrikas pastatė Klaipėdoje savo kuriją, katedrą ir kanauninkų namus. Nėra jokių žinių, kad vysk. Henrikas būtų apsigyvenęs Klaipėdoje, nors keli jo raštai išduoti Klaipėdoje. Keliuose dokumentuose kalbama apie jo norą ir pastangas Klaipėdoje pastatyti katedrą, kuriją ir kanauninkų namus, bet niekur nėra pasakyta, kad katedra būtų pastatyta ar konsekruota, nebent prokatedra būtų buvusi viena iš minėtų Klaipėdos bažnyčių. Taip pat niekur nėra pasakyta, kad būtų pastatyta vyskupo kurija ir kanauninkų namai. Iš viso neaišku, ar kapitula buvo vysk. Henriko laikais, nes yra dvi viena kitai prieštaraujančios žinios. Pop. Aleksandras IV, 1260 m. balandžio 19 d. patvirtindamas vysk. Henriko su Vokiečių ordinu Kuršo pasidalinimą, remdamasis Vokiečių ordino žiniomis, mini, kad Kuršo vyskupas neturi kapitulos.132 o jau 1263 m. Livonijos Vokiečių ordino magistras Andrius rašo, kad, su Kuršo vyskupu Henriku darant sutartį, jai pritaręs vyskupas su savo kapitula133

Naujai įkurtoje Klaipėdoje* vyskupui įsikurti susidarė nepalankios sąlygos. Mindaugas, priimdamas krikštą ir įkurdamas Lietuvos vyskupija Livonijos Vokiečių ordinui ir Lietuvos vyskupui dovanojo daug žemių Žemaitijoje ir apie 10 metų gyveno taikoje. Tas davė laiko ordinui įsitvirtinti Klaipėdoje, kurią statant norėjo ir Kuršo vyskupas įkurti savo rezidenciją.134 Vėliau padėtis keitėsi. Padovanotieji žemaičiai nepasidavė. Nuo 1256 m. jie pradėjo daryti dažnus žygius į Kuršą ir puolė Klaipėdą. Mūšyje prie Klaipėdos žuvo 12 ordino brolių, o kitose kautynėse prie Skuodo žuvo 33 broliai. Suruoštas 1260 m. didelis kryžiaus žygis baigėsi dideliu pralaimėjimu prie Durbės. Tada sukilus kuršiams, atrodo, kad vysk. Henrikas pabijojo įsikurti toliau nuo Vokiečių ordino pilių izoliuotoje Klaipėdoje.135

Nesant pakankamai diecezinių kunigų, Kuršo vysk. Henrikas šaukėsi Rygos pranciškonų ir kitų vienuolių pagalbos. Dėl to pranciškonus randame daugelio jo sutarčių su Livonijos Vokiečių ordinu tarpininkais, liudininkais ar dalyviais. Įdomu, kad beveik niekur jo oficialiuose veiksmuose nedalyvavo Vokiečių ordino kunigai. Atrodytų, kad tuomet, jei jų Kurše ir buvo, jie aptarnavo tik ordino pilių įgulas ir parapijas, o viešame gyvenime jokio vaidmens nevaidino.

Taip jau 1252 m. balandžio 19 d. vysk. Henrikui perleidžiant ordinui Goldingos pilį ir nustatant joje patronato teises, tarp aukštų Vokiečių ordino pareigūnų dalyvavo pranciškonai ir domininkonai ir kartu su kitais pridėjo savo antspaudus.136 Vysk. Henrikas ir savo kapelionu buvo pasirinkęs pranciškoną Konradą, kuris kartu su kitais 1253 m. vasario 8 tarpininkavo ir dalyvavo vyskupo su ordino magistru statomos Klaipėdos pasidalinime137 ir balandžio mėnesį Kretingos pilies žemių keturiems lenininkams atidavime.138 Popiežiaus legato Vilhelmo potvarku, vysk. Henrikui dalinantis su ordinu Kuršo vyskupijos dirbamas žemes, 1253 m. balandžio 4 d. tarp kitų dalyvavo tarpininku Rygos pranciškonų gvardijonas Henrikas ir brolis Tomas.139 Brolis Tomas 1253 m. balandžio 5 d. taip pat dalyvavo ir nedirbamų Kuršo žemių pasidalinime. Tas pats brolis Tomas dalyvavo 1253 m. balandžio mėnesį vysk. Henriko susitarime su Vokiečių ordinu ginti Kuršą nuo pagonių užpuldinėjimų.140 Tų pačių metų liepos 20 m. pranciškonai Adolfas ir Tomas dalyvavo Ceklio žemių (šiaurės vakarų Žemaitijoje) pasidalinime.141 Net Rygos arkivyskupo sušauktoje vyskupų konferencijoje dalyvavo pranciškonai ir domininkonai.142 Taip pat ir vysk. Henrikui 1256 m. leidžiant Vokiečių ordino broliams prie Dangės upės statyti malūną, dalyvavo pranciškonas Andrius.143 c, Vysk, Henriko rjšic4 su Lietuva

Pranciškonas Henrikas, būdamas Žemgalos (1247 - 1251) ii Kuršo (1251 - 1263) vyskupu, per 13 metų turėjo šiokius kokius ryšius su lietuviais ir žemaičiais. Jau esame minėję, kad į Žemgalos ir Kuršo vyskupijų teritoriją 1237 m. buvo įjungta beveik visa etnografine Lietuva, dėl to, būdamas šių vyskupijų vyskupų, neišvengiamai turėjo palaikyti ryšius su lietuviais ir dar daugiau su žemaičiais. Su šiaurės vakarų žemaičiais vyskupas turėjo ir tiesioginius ryšius, nes Kretingos, Palangos ir kitų šios apylinkės vietų gyventojai buvo priskirti prie Klaipėdos Šv. Mikalojaus parapijos, o Kretingą jis buvo atidavęs savo lėnininkams. Dėl to šios apylinkės žemaičiai vysk. Henriko laikais turėjo būti šiek tiek susipažinę su krikščionių religija.
Be to, Mindaugas, turėdamas daug priešų, po krikšto paprašė popiežių paimti jo karalystę, jį, jo žmoną ir vaikus savo globon. Pop. Inocentas IV, išklausęs jo prašymą, 1251 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvą šv. Petro nuosavybėn., o Mindaugą ir jo šeimą paėmė Apaštalų Sosto globon. Tada jis Lietuvai, Mindaugui ir jo šeimai globoti paskyrė Kuršo vysk. Henriką, pranciškoną, ir Osilijos vysk. Henriką, domininkoną, ir įsakė jiems bažnytinėmis bausmėmis bausti tuos, kurie išdrįstų skriausti ar užpulti Lietuvą, jos karalių ir jo šeimą.144
Aišku, kad jie, gavę tokias pareigas, turėjo jas eiti. Dėl to teisingai J. Stakauskas mano, kad, Mindaugo vainikavimo apeigos turėjo būti atliktos pagal vokišką ritualą, žinomą jau X amž.145 "Iš to ritualo matome, kad vainikavimo apeigas atlikdavo metropolitas, o kiti du vyskupai turėjo asistuoti. Mindaugo vainikavime metropolito funkcijas ėjo Kulmo vysk. Henrikas, domininkonas, kaip tiesioginiai popiežiaus įgaliotas, o jo asistentais turbūt buvo Kuršo ir Osilijos vyskupai, kaip Mindaugo privilegijų saugotojai/'146
3. Pranciškonų veikla Lietuvoje Mindaugo laikais (1250 - 1263)

Apie XIII amž. vidurį Mindaugas užbaigė Lietuvos valstybės kūrimo darbą. Jungdamas savo valdžion Lietuvą, jis pašalino daug kunigaikščių, neišskiriant nė savo brolvaikių, kurie, išvaryti Rusijon, suorganizavo galingą sąjungą prieš Mindaugą. Į tą sąjungą buvo įtraukti jotvingiai, vakariniai žemaičiai, Volinijos kunigaikštis Danielius ir Livonijos Vokiečių ordinas.
Tiesa, pirmą priešų puolimą Mindaugas atlaikė Vorutos pilyje, bet toliau savo jėgomis jis nepasitikėjo, dėl to sumanė ardyti priešų sąjungą. Jis pradėjo derybas dėl taikos su pavojingiausiu priešu — Livonijos Vokiečių ordino magistru, kuris ne tik prižadėjo taikintis, jei Mindaugas su savo pavaldiniais priims krikščionių religiją, bet ir pasirūpinti jam i? popiežiaus karaliaus vainiką, Nežinia, ar Mindaugas nuoširdžiai, ar tik aplinkybių verčiamas, pasižadėjo krikštytis.147

Dabar atsirado reikalas Mindaugą, jo šeimą ir jam ištikimus pavaldinius paruošti krikštui. Pats Livonijos Vokiečių ordino magistras Andrius von Stirland ir kiti ordino broliai buvo pasauliškiai, savo ordino kunigų, kaip jau minėta, nedaug turėjo, dėl to neišvengiamai reikėjo apaštalaujančių vienuolių pagalbos. Rimuotoje Livonijos kronikoje sakoma, kad po derybų "Magistras paliko kunigų ir brolių Lietuvoje, ir liepė jiems taip žmones mokyti, kad jie galėtų būti laimingi".148 Kas buvo tie kunigai, niekur šaltiniuose nepasakyta, bet. kadangi Rygoje gyvenantieji pranciškonai stipriai reiškėsi Livonijoje ir Kurše, tai jiems, iš pašaukimo r: ninkams, dabar Lietuvoje atsirado geriausia darbo dirva.

Apie pranciškonų ir domininkonų misininkų darbą Lietuvoje Mindaugo krikšto ir karūnacijos metu kalba ir paties karaliaus Mindaugo Livonijos Vokiečių ordinui dovanojimo raštas, rašytas 1253 m. liepos mėnesį. Mindaugui šį dovanojimą darant, tarp liudininkų buvo iš domininkonų — Sinderamus, o iš pranciškonų — Adolfas ir jo draugai. Jis, atrodo, išduotas Mindaugo vainikavimo proga, nes, jį rašant, buvo ir Mindaugą vainikavęs Kulmo vysk. Henrikas.149 Vėliau, atrodo, Livonijos vokiečių ordino vadovybė, jau po Mindaugo mirties, pati pasigamino kitą žemių dovanojimo dokumentą, tariamai išduotą 1260 m. birželio viduryje, Lietuvoje; juo Mindaugas už pagalbą nugalėti priešus, už krikštą ir karaliaus vainiką dovanoja visas savo žemes. Šiame falsifikate vėl minimi tie patys liudininkai — domininkonas ir pranciškonai.150 Teisingai pastebi mūsų istorikas J. Stakauskas, sakydamas: "Jei šis paskutinis dokumentas ir būtų falsifikatas, kaip teigia Kętrzynskis,151 tai vis dėlto galima jį imti minėtų vienuolių Lietuvoje buvimui įrodyti, nes į šiuos dokumentus buvo įtraukti visi tie asmenys, kurie buvo ordinui žinomi, kaip dalyvavę Mindaugo vainikavimo iškilmėje.152

Iš labai šykščių turimų žinių vis dėlto galime daryti išvadą, kad pranciškonai su domininkonais, Mindaugui pasižadėjus krikštytis, tuoj atvyko į Lietuvą, mokė jį, jo šeimą, dvariškius ir norinčius priimti krikštą krikščioniško gyvenimo pagrindų, krikštijo ir teikė kitus sakramentus, mokė melstis, ragino laikytis Dievo įsakymais įsakytos doros. Tas jų darbas buvo nelengvas ir surištas su pavojais, bet pranciškonai tokį misijų darbą dirbti,

GIOTTO       ŠV. PRANCIŠKAUS ĮSCENIZUOTOS KALĖDOS


GIOTTO   ŠV. PRANCIŠKAUS EKSTAZĖ

šv. Pranciškaus išmokyti, nesigailėjo nei jėgų, nesibijojo nei mirties pavoja. Didžiausias vargas buvo tai kalbos nemokėjimas. Jie buvo vokiečiai, kai bėjo vokiečių ir lotynų kalbomis, gyvendami ir dirb darni Rygoje, Livonijoje ir Kurše, lietuviams giminingų latvių tarpe, jie galbūt buvo pramokę latviškai, bet greičiausiai jie tuomet Lietuvoje kateki-zavo pagonis per vertėjus.

Kur jie gyveno, taip pat nežinoma. Aišku, juos turėjo globoti Mindaugas, kad pagonys jų nenužudytų. Apie jų gyvenamą vietą taip pat neturime žinių. Greičiausiai jie gyveno Mindaugo dvare, kurioje nors pilyje, jo paskirtose patalpose, jo aprūpinti. Bet kur buvo tas Mindaugo dvaras, jo sostinė Vorutos pilis, niekas nežino. Gal ji buvo Kernavėje, gal Trakuose, Vilniuje ar Naugarduke? Žinių neturime. Yra tik istorikų spėliojimai. Visi Mindaugo raštai rašyti Lietuvoje. Niekas nežino, ar tai buvo vietovė, ar visas kraštas. Aišku, kad ten, kur gyveno Lietuvos karalius, buvo ir pirmųjų pranciškonų gyvenamoji vieta Lietuvoje.

Kiek ilgai pranciškonai gyveno Lietuvoje, jau galima apytikriai apskaičiuoti. Mindaugas priėmė krikštą 1250 m. gale ar 1251 m. pradžioje,153 dėl to jie į Lietuvą turėjo atvykti 1250 m. Pirmasis Mindaugo Livonijos Vokiečių ordino broliams žemių dovanojimo dokumentas, kurį rašant dalyvavo ir pranciškonai, buvo parašytas 1253 m. liepos mėnesį,154 o antras, laikomas falsifikatu, 1260 m. birželio mėnesį.155 Vėlesnių šaltinių žiniomis, po Mindaugo nužudymo (1263) visi kunigai, pranciškonai ir domininkonai turėjo palikti Lietuvą. Aukštoji Rygos dvasiškija, kaltindama Livonijos Vokiečių ordino brolius netinkamu elgesiu su neofitais ir pagonimis, rašo: "Item, quod Lvtuini statim Rege reverso pro eo, quod baptismum receperat ipsum regem... occiderunt; item quod in dicto Regno cessaverunt esse episcopi,presbyteri, fratres minores etpredica-tores.156 Ši žinia ne tik pasako, kad po karaliaus nužudymo pranciškonai buvo priversti pasitraukti iš Lietuvos, bet dar kartą patvirtina jų buvimą Lietuvoje Mindaugo laikais (1250 - 1263).

4. Pranciškonų misijos jotvingių krašte
Jau pastebėjome, kad Livonijoje ir Mindaugo valdomoje Lietuvoje pranciškonai veikė kartu su domininkonais. Tą patį matome ir Sūduvoje, jotvingių krašte, kuris atrodo dar buvo niekieno žemė, nors į ją reiškė pretenzijas Mindaugas, Vokiečių ordinas ir Lenkijos kunigaikščiai. Čia pradžioje buvo palanki dirva pranciškonams ir domininkonams be jokių politinių užmačių dirbti misijų darbą ir turėti pasisekimą. Čia beveik tuo pačiu metu, kai Mindaugas kūrė Lietuvos vyskupiją, tarsi spontaniškai atsirado antra vyskupija; jai Gnez-no arkivyskupas Pelka 1253 m, konsekravo vyskupu domininkoną Vitąf 57 kurio rezistencijai, atrodo,buvusi parinkta Veisiejų apylinkė.158 Bet atrodo, kad vysk. Vitas, negalėdamas gyventi ano meto vyskupų būdu, negaiėjo čia įsiKurci, ir, jam prašant, Aleksandras IV 1255 m. atieiao j: nuo pareigos vyskupijoje gyventi.159

Tuo tarpu Bohemijos - Lenkijos provincijos pranciškonai sėkmingai dirbo misijų darbą vakarinėje jotvingių dalyje: Lukovo apylinkėse, tarp Augustavo ežerų, prie Luko ežero ir upės.160 Ten jie turėjo daug atsivertimų. Dėl to, kad jų darbas būtu dar sėkmingesnis, pop. Inocentas IV 1254 m. liepos mėnesio 13 d. įsakė savo legatui abatui iŠ Mezzano, kad jis įsakytų Krokuvos vyskupui aprūpinti Lukovo apylinkės tikinčiuosius, o jei vyskupas to nepadarytų, tai pasitarus su Gnezno arkivyskupu ir kitais tos provincijos vyskupais, Krokuvos vyskupui pritariant, paskirti to krašto vyskupu vieną iš veiklių ir iškalbių pranciškonų.161
Apie šios apylinkės jotvingių laisvu noru atsivertimą sužinome ir iš pop. Aleksandro IV 1256 m. liepos 15 d. laiško, kuriuo jis įsako Breslavo vyskupui, Kulmo domininkonų prijorui ir pranciškonui Baltramiejui iš Bohemijos globoti šio krašto pagonis, laisvu noru priimančius tikėjimą.162

Jotvingių atsivertimo viltis, atrodo, vis didėjo, kaip tai pareiškė pop. Aleksandrui IV Krokuvos ir Sandomiro kunigaikštis Boleslovas. Pasak jo, jotvingiai, pranciškonų raginami, tikrai žada atsiversti, dėl to jiems reikia paskirti vyskupą. Tada popiežius 1257 m. sausio gale Gnezno arkivyskupui pavedė surasti tinkamą asmenį ir jo autoritetu paskirti jotvingių vyskupu.163

Į jotvingių vyskupus kandidato beieškant, daugelio akys nukrypo į labai veiklų pranciškoną pamokslininką Baltramiejų iš Bohemijos. 164Jį popiežiui rekomendavo Krokuvos ir Sandomiro kunigaikštis Boleslovas ir jo sesuo pranciškonė klarisė Salomea bei Templininkų ordino magistras, kuriam kunigaikštis Boleslovas padovanojo Lukovo pilį Lietuvos pasienyje. Jie prašė pop. Aleksandrą IV suteikti Lukovui miesto teises, leisti jame pastatyti katedrą, įkurti vyskupo rezidenciją ir Baltramiejų iš Bohemijos paskirti vyskupu, nes tam ir Krokuvos vyskupas duoda sutikimą. Tada popiežius 1257 m. vasario 1 d. pavedė Gnezno arkivyskupui ir Krokuvos vyskupui, kad jie, visa tai apsvarstę, jei tai galima, jo vardu įvykdytų.165

Bet kai pop. Aleksandras IV, Krokuvos ir Sandomiro kunigaikščio Boleslovo ir jo sesers Salomeos prašomas, 1257 m. vasario 1 d. Gnezno arkivyskupui ir Krokuvos vyskupui pavedė įsteigti Lukovo vuskupiją ir jos vyskupu paskirti Baltramiejų iš Bohemijos, tai jis jau buvo Vokiečių ordino vadovybės paveiktas, dėl to pridėjo klauzulę: "Si hoc sine dilectorum filiorum Magistri et fratrum hospi-talis sanctae Mariae Theutonicarum et aliorum preiudicio fieri poterit".166 Ši klauzulė (jei tai būtų galima padaryti be skriaudos Vokiečių ordinui) sugriovė viską, nes Vokiečių ordinas protestavo prieš lenkų planus, esą lenkai nori iš jo paveržti lietuvius ir jotvingius, kuriuos užkariauti ir pakrikštyti jis anksčiau už lenkus yra gavęs iš imperatoriaus ir popiežiaus privilegiją. Dėl jos nei Lukovo vyskupija negalėjo būti įkurta, nei jai vyskupu pranciškonas Baltramiejus konsekruotas. Tada ir pranciškonai su gailesčiu buvo priversti pasitraukti iš misijų jotvingių kraute.167

BAIGIAMOSIOS MINTYS

Taip atrodo pranciškonų misijų darbai, vienokiu ar kitokiu būdu surišti su lietuviais Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje. Mažesnieji Broliai, kaip ir jų įkūrėjas šv. Pranciškus, buvo pašaukti skelbti Evangelijos visiems ir visokiose aplinkybėse. Pradžioje jis su savo broliais sakė pamokslus Italijoje. Vėliau, kai į jo vienuoliją įstojo daugiau brolių, jis siuntė juos į krikščionių ir saracėnų kraštus. Mums labiausiai yra reikšmingas 1221 m. Pranciškaus pasiųstas didelis brolių būrys į Vokietiją, kur turėjo didelį pasisekimą, greitai augo ir plėtėsi germaniškuose ir slaviškuose katalikų kraštuose ir, greitai pasiekęs pagoniškas baltų tautas, pradėjo rūpintis jų sukrikščioninimu. Dar prieš 1240 metus jie jau buvo įsikūrę Lietuvos kaimynystėje — Lenkijoje, Livonijoje ir Prūsijoje ir mezgė šiokius tokius ryšius su lietuviais.

Bet nuo pranciškoniško taikos Evangelijos skelbimo darbo kurį laiką juos atitraukė popiežių paklusnybės įžadu įpareigotas kryžiaus karų skelbimas prieš prūsus, kuršius ir lietuvius. Jie tai darė prievarta ir be entuziazmo. Kadangi jie tai darė nenoromis, tai popiežiai, tai matydami ir suprasdami, po 1266 m. jiems Vokiečių ordino pagalbai kryžiaus karų skelbti neįsakinėjo.
Netikinčiųjų atsivertimu rūpintis pranciškonus paskatino savo regula pats šv. Pranciškus. Dėl to pranciškonams, prisiartinus prie Lietuvos sienų, parūpo vienintelių Europoje likusių pagonių sielų išganymas. Jie suprato, kad lietuvių į Kristaus laisvės tikėjimą kryžiaus karų prievarta nepatrauks, nes visi didesnieji karai Šiaulių (1236), Skuodo (1258) ir Durbės mūšiuose baigėsi dideliais pralaimėjimais ir po jų pavergtų kuršių ir prūsų sukilimais,
Apie lietuvius to meto pranciškonai turėjo labai blogas informacijas: kad jie labai žiaurūs, ir į jų kraštą vykti labai pavojinga, nes jie užpuldinėja keleivius. Pirmoji žinia apie lietuvius pranciškonų šaltiniuose užrašyta 1245 m. paties Bohemijoje, Livonijoje ir Prūsijoje pranciškonų įkūrėjo Jono iš Plano Carpinio, kuriam, kaip popiežiaus legatui, vykstant pas totorius Volinijo-je, buvo pasakyta, kad tarp Vladimiro ir Kijevo lietuviai užpuldinėja keleivius.

Bet netikėtai pranciškonams tarp lietuvių veikti atsirado geresnės sąlygos. Jos atsirado, kai pranciškonas Henrikas Liuksemburgietis tapo Žemgalos (1247 - 1251) ir Kuršo (1251 - 1265 vyskupu ir kai Mindaugas priėmė Krikštą ir tapo Lietuvos karalium (1250 - 1263). Ryšium su lietuviais pranciškono vyskupo veikla labiausiai pasireiškė tada, kai jis vyskupavo Kuršo vyskupijoje. Tada jis, norėdamas pasistatyti katedrą, savo ir kanauninkų kapitulos namus, prisidėjo prie Klaipėdos miesto įkūrimo; Klaipėdoje pastatė Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono parapijų bažnyčias ir rūpinosi bažnyčių statyba kitose Kuršo vuskupijos vietovėse. Tada jis savo kapelionu pasiėmė pranciškoną ir visur į pagalbą kvietė Rygos pranciškonus.

Mindaugui prašant savo karalystei, sau ir savo šeimai popiežiaus globos, pop. Inocentas IV 1251 m. paskyrė vysk. Henriką Mindaugo, jo šeimos ir valstybės globėju, dėl to manoma, kad jis 1253 m. dalyvavęs ir Lietuvos karaliaus vainikavime. Mindaugui pasižadėjus priimti krikštą, pranciškonai atvyko iš Rygos, mokė jį, jo šeimą ir pavaldinius tikėjimo tiesų ir įsakymų, patarė jam, kaip tvarkyti Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo reikalus. Gyvendami karaliaus dvare, jie mokė ir krikštijo lietuvius. Tik nužudžius Mindaugą, jie turėjo pasitraukti iš Lietuvos, bet, į ją sugrįžę Vytenio laikais (1296 - 1316), iš jos daugiau nepasitraukė.
Kai vokiečiai pranciškonai iš Rygos vienuolyno Mindaugo krikšto metu ir po jo darbavosi Lietuvoje, tai tuo pat metu Bohemijos - Lenkijos pranciškonai Lukovo apylinkėse, jotvingių krašte, buvo pasiekę gražių laimėjimų, nes mažai betrūko, kad būtų įkurta Lukovo vyskupija ir jų ordino brolis Baltramiejus iš Bohemijos būtų paskirtas jos vyskupu. Bet tai įvykdyti sutrukdė Vokiečių ordinas, kuris, remdamasis jam anksčiau suteiktomis imperatoriaus ir popiežiaus privilegijomis, sa-vinosi sau teisę užimti šį kraštą ir jį pakrikštyti. Dėl to kelerių metų pranciškonų misijų darbas paliko be vaisių, ir jie patys turėjo palikti šį kraštą.
Ši kukli mano studija yra tarsi įvadas į Lietuvos pranciškonų istoriją, kuri po Mindaugo mirties per 50 metų nutrūksta, kol, vėl Vytenio ir Gedimino pakviesti ir Lietuvoje įkurdinti, pranciškonai savo gyvenimu ir darbais ją atgaivina ir iki mūsų dienų, vadovaudamiesi savo serafiškojo tėvo šv. Pranciškaus dvasia, ją tęsia.


Šaltinių ir literatūros išnašos
1.    D. Mandič, De legislatione Ordinis Fratrum Minorum, I, Mostar, 1924, p. 122-123.
2.    AF — Analecta Franciscana sive chronica aliaąue varia documenta ad historiam Fratrum Minorum Spec-tantia a Patribus Collegii S. Bonaventurae edita, Ad Claras Aąuas, Florentiae, 1941, p. 5-27.
3.    T. Celano, pars I, cap. 20, žr. AF, X, p. 42-44.
4.    H. Holzapfel, Manuale historiae ordinis Fratrum Minorum. Friburgi Brizgoviae, 1904, p. 7.
5.    Chronica XXIV generalium Ordinis Minorum, žr. AF, III, Florentiae, 1897, p. 9; Chronica fratris Nicolai Glass-
berger, žr. AF, II, Florentiae, 1887, p. 9.
6.    Chronica fratris Iordani a Iano, žr. AF, I, Florentiae, 1885, p. 2-3.
7.    BF — Bullari Franciscani Epitome et Supplementum, redegit C. Eubel, Ad Claras Aquas, 1908, n. 2, p. 1.
8.    H. Holzapfel, Manuale historiae ordinis Fratrum Minorum, p. 7-8.
9.    Chronica fratris Iordani a Iano, žr. AF, I, p. 6.

10.    S. Bonaventūra, Legenda maior S. Francisci. cap. 4. žr. AF, X, p. 575.
11.    Chronica fratris Nicolai Glassberger, žr. AF, II, p. 18.
12.    Ten pat, p. 19-56; Chronica Anonyma Fratrum Minorum Germaniae, žr. AF, I, p. 279-291; Chronica fratris Iordani a Iano, žr. AF, I, p. 6-19.
13.    Kronika Furstenhaina, žr. K. Kantak, Franciszkanie Polscy, I, Krakovv, 1937, p. 413.
14.    Chronica fratris Nicolai Glassberger, žr. AF, II, p. 56 ir 58.
15.    V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus in Lituania, Roma, 1950, p. 3.
16.    Provinciale ordinis Fratrum Minorum, Ad Claras Aąuas, 1892, p. 4 ir 30.
17.    V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus in Lituania, p. 3-4.
18.    K. Kantak, Franciszkanie Polscy, I, p. 16.
19.    Provinciale ordinis Fratrum Minorum, 4 ir 30.
20.    V. Gidžiūnas, De Fratribus Minoribus in Lituania, p. 6-7.
21.    Chronicon Iurdani a Iano et epistolae duae, žr. Colletion d'ėtudes et de documents sur Vhistoire religieuse et littėraise du Moyen dge, VI, Paris, 1908, p. LXI-XXIII ir 72-75; Provinciale ordinis Fratrum Minorum, p. 31-32.
22.    K. Kantak, Franciszkanie Polscy, II, p. 491.
23.    Ten pat, p. 3.
24.    Provinciale ordinis Fratrum Minorum, p. 38-39; L. Lemmens, Geschichte der Observantenkustodie Livland und Preussen, žr. Beitrage zur Geschichte der Sachsi-schen Franziskanerprovinz vom heiligen Kreuze, 6, Dūsseldorf, 1913, p. 5-67.
25.    C. Eubel, Hierarchia Catholica medii aevi, I, Monas-terii, 1913, p. 420.
26.    LUB — Liv-, Est- und Kfir/andisches Urkundenbuch,
herausgegeben von F. G. von Bunge, III, Scientia Verlag Aalen, 1967, n. 159, skl. 29.
27.    LUB, III, n. 169, skl. 31-33.
28.    LUB, III, n. 169, skl. 33.
29.    LUB, I, n. 248, skl. 322-327.
30.    LUB, I, n. 264 ir 265, skl. 345-348.
31.    L. Lemmens, Die Observantenkustodie Livland und Preussen, žr. Urkundenbuch der alten Sachsischen Fran-ziskanerprovinzen, I, Dūsseldorf, 1913, n. 15, p. 17.
32.    LUB, I, n. 318, skl. 406 ir Regėt. n. 359, p. 88.
33.    LUB, I, n. skl. 505.
34.    Provinciale ordinis Fratrum Minorum, p. 4 ir 28.
35.    LUB, I, n. 264, skl. 345; n. 265, skl. 347; n. 288, skl. 374; n. 294, skl. 380-381; n. 300, skl. 188-189; VI, n. 3027, skl. 4301.
36.    LUB, VI, n. 2749, skl. 38-39; Bullarium Franciscanum, Epitome, n. 1341, p. 135.
37.    LUB, I, n. 567, skl. 709-712.
38.    LUB, I, n. 570, skl. 714-715.
39.    L. Lemmens, Die Observantenkustodie Livland und Preusse, I, n. 37, p. 20.
40.    Die Dominikaner u. Franciskaner im Deutsch-Ordens-land Preussen. Inaugural-Dissertation vorgelegt von Werner Roth, Konigsberg, 1918, p. 126.
41.    Scriptores rerum Prussicarum, V, paruošė Hirsch, M. Toppen, E. Strehle, Lipsiae, 1874, p. 648. Perspausdino Minerva GMBH — Frankfurt am Main, 1965, p. 648; L. Lemmens, perspausdino Annales Minorum Prussico-rum, žr. Archivum Franciscanum Historicum — AFH, VI. (1913), p. 702.
42.    Die Dominikaner u. Franciscaner, p. 126 - 127.
43.    K. Lemmens, Die Observantenkustodie Livland und Preussen, II, n. 371, p. 105.
44.    Ten pat, n. 373, p. 105.
45.    Die Dominikaner u. Franciskaner, p. 128.
46.    Ten pat, p.p. 128-132.
47.    L. Lemmens, AFH, VI, (1913), p. 702.
48.    Die Dominikaner u. Franziskaner, p. 133.
49.    L. Lemmens, AFH, VI, (1913), 707, nota 4.
50.    Die Dominikaner u. Franziskaner, p. 132-133.
51.    Johannis de Komorowo, Tractatus Cronice Fratrum Minorum Observantium, žr. H. Zeissberger, Archiv fūr Oesterreichische Geschichte. XLIX, pars II, p. 317.
52.    Die Dominikaner u. Franziskaner, p. 134-135.
53.    Ten pat, p. 108-109.
54.    Ten pat, p. 135-136; Scrip. rer. Prus., III. Beilage II, p. 404.
55.    Ten pat, p. 136; Lemmens, Die Observantenkustodie Livland und Preussen, II, n. 403, p. 110; Scrip. rer. Prus., II, p. 469.
56.    L. Lemmens, AFH, VI (1913), 702.
57.    Die Dominikaner u. Franziskaner, p. 137.
58.    Ten pat, p. 139.
59.    L. Lemmens, Die Observantenkustodie Livland und Preussen, II, p. 119.
60.    L. Lemmens, AFH, VI, (1913), p. 703.
61.    BF — Bulgarium Franciscanum, edidit C. Eubel, V, Vaticano, 1898, n. 417, p. 113.
62.    LE — Lietuvių Enciklopedija, XXXIII, p. 142.
63 BF, V, n. 430, p. 459; Die Dominikaner u. Franziskaner, 140 - 146.
64.    LUB, II, n. 630, skl. 51.
65.    Provinciale ordinis Fratrum Minorum, p. 30.
66.    J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa XlII-ma amžiuje, Kaunas, 1937, p. 31-41.
67.    LUB, II, n. 698, p. 162.
68.    LUB, I, n. 331, skl. 419-421.
69.    J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa, p. 15.
70.    J. Mara, Manuale di storia ecclesiastica, I, Firenze (be išleidimo metų), p. 268 ir sek., 319 ir sek.
71.    J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa, p. 16 - 18.
72.    LUB, III, n. 42a, skl. 3-6.
73.    LUB, I, n. 185, skl. 241-243.
74.    PUB — Preussisches Urkundenbuch, III, 1 dalis, L. D. Hein. Scientia Aalen, 1961, n. 134, p. 96-100 ir n. 135, p. 100-101.
75.    J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa, p. 19.
76.    LUB, I, n. 157, skl. 203.
77.    J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa, p. 35-36.
78.    MPL — Vetera Monumentą. Poloniae et Lithuaniae gentiumque finitimarum historiam illustrantia, I, repro-ductio phototypica editionis 1860-1864. Otto Zeller Osna-bruck, 1969, n. 139, p. 71.
79.    LUB, I, n. 157, skl. 202-203.
80.    Šv. Pranciškaus Regula, III, IX ir XI skyriai.
81.    Thomas de Celano, Vita prima S. Francisci, pars 1, caput XX, žr. AF, X, 42-44; Doctoris Seraphici S. Bo-naventurae, Legenda maior S. Francisci, žr. AF, X, caput IX, p. 597-601.
82.    LUB, I, n. 144, skl. 183 - 185.
83.    LUB, I, n. 149, skl. 191-193.
84.    L. Waddingus, Annales Minorum, Quaracchi, 1931, ad an. 1256, IV, n. 41, p. 46-47; BF, II. n. 231, p. 154-155.
85.    Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, Roma, 1978, p. 178-180.
86.    PUB, I, 2 dalis, n. 109, p. 98-99.
87.    PUB, I, 2 dalis, n. 103, p. 88-89.
88.    P. Dusburg, Chronica Terrae Prussiae, žr. Scrip. rer. Prus., I, p. 97.
89.    PUB, I, 2 dalis, n. 111, p. 101-102.
90.    PUB, I, 2 dalis, n. 114, p. 104-15.
91.    LUB, I, n. 359, skl. 457 - 4.
92.    PUB, I, 2 dalis, n. 141, p. 117.
93.    PUB, I, 2 dalis, n. 147, p. 123-124.
94.    PUB, I, 2 dalis, n. 167, p. 137-138.
95.    PUB, I, 2 dalis, n. 201, p. 155-156.
96.    PUB, I, 2 dalis, n. 234, p. 171-173; n. 235, p. 173.
97.    L. Pisanu, L'attivitd politica d'Inoocenzo IV e i Fran-cescani (1243 - 1254), Napoli, 1957, p. 37-38.
98.    LUB, I, n. 387, skl. 191-193; PUB, I, 2 dalis, n. 259, p. 177 - 178.
99.    R. Bacon, Opera ąuaedam inedita, I, Compendium studii philosophiae, ed. Brevver, London, 1859, p. 403.

100.    A. Van den Wyngaert, Sinica Franciscana, I, Qua-racchi, 1929, p. XLVII ir LXI; Chronica fratris Nico-lai Glassberger, žr. AF, II, p. 71.
101.    "Post hec dux predictus usąue in Kiovam nobiscum unum servientem transmisit; nichilominus tamen ibamus semper sub periculo capitis, propter Lithuanos, qui sepe insultum faciebant occulte ąuantum poterant super terram Ruscie, et maxime in locis illis per que debebamus transire". A. Van den Wyngaert , Sinica Franciscana, I, n. 4. p. 103-104.

102    Volinija, žr. LE, XXXIV, p. 510-515.
103    C. Eubel, Hierarchia Catholica medi aevi, I, editio altera Monasterii, 1913. Re-impressio immutata, Patavii, 1960, p. 420, 445, 219.
104    LUB, I, n. 133, skl. 197 ir n. 153, skl. 196-198; J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa, p. 99 ir sek.
105    LUB, I, n. 153, skl. 197.
106    "Curonensem vero dioecesin sic limitamus, ut quidquid est inter Memelam et praeductum lliuvium Vende, usque ad Litoviam, et sicut Aboa clauditur versus fliuvium Vende, usque ad terminos Semigalliae, in Curonensi dioecesi computetur". Ten pat, skl. 197. 107. "Semigalliensem autem dioecesin sic limitamus, ut quidquid extrapraedictos terminos de Semigallia, et extra Curoniam concluditur inter Memelam et Dunam citra Fluvium \igrix et lineam ab ortu Nierz, countra Plocke, in Semigalliensem dioecesin computetur". Ten pat, skl. 197-198.
107    "Has vero limitationes fecimus de consilio et voluntate venerabilium patrum episcoporum et dilectorum fratrum H. prepositi et capituli Semigalliensis. cum sedes ibi vaceret, et aliorum de terra praelatorum. Datum in Riga, anno Domin. incarnationis nuliesimo ducentesimo tri-gesimo septimo" (1237). Ten pat, p. 198.
108    BF, I, n. 132, p. 142; BF Epitome, n. 406. p. 39.
110.   LUB, VI, Nachtrage, n. 217 b ir 217 c. p. 11: BF. L
177, p. 144; n. 237, p. 488. 111   BF, I, n. 252, p. 498; Hierarchia Catholica. I. p. 445.
112.    J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa, p 101.
113.    LUB, I, n. 219, skl. 276-279.
114.    LUB, I, n. 222, skl. 281-282.
115.    Kuršiai, žr. LE, XIII, p. 418-426.
116.    Hermani de Wartberge Chronicon Livon:    ^crip. rer. Pruss., II, p. 35; J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa, p. 52.
117.    LUB, III, n. 217 a, skl. 42; n. 216, skl. 404: n. 224. skl. 283-284.
118.    LUB, I, n. 234, skl. 293-294.
119.    Uncia buvo romėnų pinigai, žr. V. Kuliešius, Praktiik^ lotyniškas žodynas, Kaunas, 1932, p. 669.

120    LUB, I, n. 236, skl. 295-298; n. 237, skl. 297-300.
121    LUB, I, n. 241, skl. 305-308.
122.   LUB, I, n. 244, skl. 313-314; n. 245, skl. 313-320.
123    Ten pat, skl. 317.
124    J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa, p. 154.

125.    LUB, I, n. 317, skl. 405-406.
126.    LUB, I, n. 248, skl. 321-327.
127.    LUB, I, n. 249, skl. 317-329.
128.    LUB, I, n. 250, skl. 329-330.
129.    LUB, I, n. 240, skl. 302-304.
130.    LUB, I, n. 329, skl. 416-417.
131.    LUB, I, n. 330, skl. 417-418.
132.    LUB, I, n. 351, skl. 446.
133.    LUB, I, n. 373, skl. 475-476.
134.    Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, I, p. 181.
135.    Ten pat, p. 181 ir sek.
136.    LUB, I, n. 234, skl. 294.
137.    LUB, I, n. 245, skl. 318-319.
138.    LUB, I, n. 346, skl. 320.
139.    LUB, I, n. 248, skl. 325-327.
140.    LUB, I, n. 249, skl. 329; n. 250, skl. 330.
141.    LUB, n. 253, skl. 336.
142.    LUB, I, n. 277, skl. 358-360; VI, 2024 b, skl. 425-426. 153.   LUB, I, n. 290, skl. 375-378.

144.    LUB, I, n. 225, skl. 284-285.
145.    J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa, p. 96.
146.    Ten pat, Waitz, Die Formulen der deutschen Konigs — und romischen Kaiserkronimg vom 10. bis zum 12. Jhdt., žr. Eichmann, Kirche und Staat, I, Paderborn, 1912, n. 37, p. 68-78.
147  J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa, p. 63-73; Z
Ivinskis, Mindaugas, žr. LE, XVIII, p. 495-497. 148.   "Der Meister pfaffen und brudere liez zū Littowen unde hiez, daz sie daz vole lėrten so daz ez zū jungest wurde vro".
Livlandische Reimchronik, Herausgegeben von L. Meyer, Heldescheim, 1963, eil. 3569-3572, p. 82.
149.    LUB, I, n. 252, skl. 333-334.
150.    LUB, į n. 354, skl. 449-451.
151.    W. Kętrzynski, O dokumentach Mendoga, krola litews-kiego, Krak6w, 1907.
152.    J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa, p. 71.
153.    Z. Ivinskis, Mindaugas, žr. LE, XVIII, p. 497.
154.    LUB, I, n. 252, skl. 333-334.
155.    LUB, I, n. 354, skl. 449-451.
156.    Scriptores rerum Livonicarum, I, Riga und Leipzig, 1848 p. 753.
157.    A. Alekna, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, Kaunas, 1937, p. 12.
158.    J. Stakauskas, Lietuva ir Vakarų Europa, p. 118 ir sek.
159.    Ten pat, p. 121.

160.    Lukas arba Lukai ((Vokiškai — Lyck, lenkiškai Eik) miestas Allensteino vaivadijoje, prie Luko ežero ir upės, 35 km į vakarus nuo Augustavo. LE, XIII; p. 506; Baltramiejus iš Bohemijos — Lukovo vyskupas, vokiškai Lyck, lietuviškai Lukas ar Lukai, stovi tarp Prūsų ežeryno pietinės dalies ir Augsutavo miesto, kryžiuočių okupuotoje Jotvingių žemėje. LE, II, p. 127.
161.    MPL, I, n. 119, p. 58.
162.    MPL, I, n. 139, p. 71.
163.    Monumentą Poloniae Vaticana, III, edidit J. Ptasnik, Cracoviae, 1918, n. 512, p. 464.
164.    K. Kantak, Franciszkanie Polscy, I, p. 75, 67, 99-102.
165.    MPL, I, n. 143, p. 72; BF, n. 287, p. 191; PUB, I, 2 dalis, n. 4, p. 3.
166.    Ten pat; Monumentą Poloniae Vaticana, III, n. 512, p. 464.
167.    V. Gidžiūnas, De missionibus Fratrum Minorum in L-tuania (saec XII et XIV), Extractum ex periodico Ar-chivum Franciscanum Historicum. 42 (1949). p. 14.


GIOTTO    ŠV. PRANCIŠKAUS MIRTIS
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai