| |
|
|
Taip jau, turbūt, buvo žadėta, nes ko gi kitaip Mykolas Vanagas iš Kartenos ir Gailiai iš Darbėnų suvažiavo į tuos pačius atlaidus trečion parapijon. Ir kur? — Tai Kretingon. Ir kada?— Tai per šventą Antaną. Kada gražiausios dienos, kiekviename vežimėlyje arkliams pašarui prikrauta ką tiktai pripajutos žolės, o visas miestas kvepia šienapjūte. Vyrai vilki lengvus apdarus, ką jau besakysi apie mergaites — jos yra šviesios ir išsipusčiusios ir bažnyčia atrodo, lyg pieva, pribarstyta sužydusių gėlių.
Bet kodėl iš jų visų, tokios daugybės, Mykolas Vanagas pamatė vieną? Nei jam reikėjo žvalgytis, nei tokį įprotį turėjo, bet staiga ėmė ir pasuko galvą į moterų pusę. Lyg vėjo papūsta žolė, atsigręžė ir mergaitė.
— Tai plonis, kaip grėbliakotis, — pamanė vyras, o Gailių Justė tarė sau:
— O čia koks išpuikėlis? Rodos, kad jis bažnyčią pastatė.
Ji tebuvo žvilgterėjus tiktai akimirką ir daugiau nepasidavė pagundai, nors ir labai traukė — rodos, kažkas tempė už skarelės kampų, bet ji laikėsi.
Vanagas gi pasižiūrėjo kartą ir kitą, kaip tiktai į skarelę ant jos galvos, bet galvojo apie plaukus, kurių vis daugiau matėsi iš po slidinėjančio šilko:
— Žiūrėk, tie jos plaukai auga per akis, bematant. Kaip karklo vytelės.
Išgarsinti Kretingos vargonai gaudė, keldami žmones augščiau už bokštus ir debesis, o ir choras giedojo neblogiau už angelus. Nebuvo tarpelio jokiai svietiškai minčiai tokioje valandoje, bet Justę taip gundė pasisukti, stačiai, kaip smilga dūrė kairįjį žandą į vyrų pusę. Tačiau ji meldėsi ir nepasidavė.
Vanagas gi kaip tiktai mate vieną jos skruostą ir galvojo:
— Tai kad rausta, kaip žemuogė prieš saulę sirpsta.
Kai trečią kartą jis pasisuko į mergaitės pusę, jį kaip dalgiu perkirto baimė:
— O jeigu ji jau kieno pati? O gal sutarta? Kodėl ji nepažvelgia?
Jis nebežiūrėjo daugiau ir stovėjo paniuręs — jis nemėgo, kad kas kitas uždėtų rankas ant to, ko jis sau norėjo. Jis tiktai laukė, kad suma baigtųsi, jis ir su pirmuoju vyrų potvyniu išplaukė iš bažnyčios. Bet išėjęs nesitraukė, o stovėjo netoli didžiųjų durų, kad matytų einančius. Ir ne vienas stovėjo — buvo nutvėręs kaimyną iš savo kaimo, pagyvenusį ir buvauną žmogų, kuris pažino per kelias parapijas į kiekvieną šoną.
— Palauk, — vis stabdė Vanagas, kai kaimynas ragino trauktis į pašventorių, kur vyrai rinkosi arklių apžiūrėti, o tie, kur taupė centą ar nemėgo stumdytis prie arbatinių ar restoranų stalų, užkandinėjo savo atsivežtas gerybes.
— Ko čia tykai, ar rožančių kas pavogė?— murmėjo kaimynas. — Kiek čia to laiko, o reikalų pūrai — va, palangiškis giminė, aš einu.
— Palauk, — griežtai ištarė Vanagas.
Kaimynas atsiminė savo skolą jam ir stovėjo, bet negalėjo susigaudyti kodėl. Jis matė, kad Vanagas žiūri per išeinančius žmones, rodos, galvas skaito, ir staiga nutvėrė kaimyno alkūnę, broleli, kaip su plieno žnyplėmis.
— Veizėk, šita — trečioji nuo mūsų. Nepažįsti? Eik iš paskos ir sužinok kas, iš kur — aš lauksiu prie savo vežimo. Nesigailėsi pabuvęs man piršliu.
Kaimynas suspaudė ūsus į saują ir susijuokė: tai priėjo galą ir toks, kur rinkosi ir net rinktis didžiavosi, žaltys!
Ir susigėdo, mintyje sukeikęs šventoje vietoje. Ką gi, svetimiems nepiršliavo, kas čia tepsis tokiu užsiėmimu, bet savo kaime padėjo, kaip bet kokioje talkoje — o jau Vanagui būti piršliu, bus ir pelno. Bet garsiai jis tarė:
— Nu, ir pasakė, bėgiosiu paskui mergas — pats galėtum, jaunos kojos.
Tačiau jis pasitraukė, tiktai neiškentė ir atsisukęs pabaidė:
— Atvesiu aš tau jos vyrą.
Tie žodžiai badė Vanago širdį, kaip dagys, kai jis stovėjo prie vežimo. Ir ilgas buvo laikas, jis vos ne po vieną žolę dalino arkliams, kad tik turėtų darbo. Ir apgraibomis kalbėjosi su pažįstamais, o tikram dėdei, seniai matytam, atsisakė eiti ištraukti burnelę. Gi kaimyno vis nebuvo.
Pagaliau atsirado, ir taip staigiai pasirodė, lyg iš arklio ausies išlindo, ir toks pašaipingas veidas, glosto sau atšerpetojusius ūsus, ir Vanagas pajunta, kad jo paširdžiuose skauda, tarytum pjūtį gavo. Jis atmetė galvą ir nerūpestingai tarė:
— Turbūt, nieko taip ir neuždirbsi iš manęs — kitas jau seniai gavo stuomenis.
— Taigi, kad ne, — sako kaimynas, ir balsas jo pasidarė rimtas, kaip ir dera aptariant reikalus. — Tik pats ar panorėsi — kažkur papeklėj, darbėniškiai. Ūkis vidutinis, du sūnūs auga, keturios mergos — ne kalnus pasogos tėvai išsigalės.
— Kiek duos, tiek paimsim, — pasakė Vanagas ir pasijuto vėl, kaip visuomet: turi sektis jam, kitaip neišeina, ir viskas, ko panori, bus jo. Dabar jis susijuokė, kad neseniai buvo praradęs viltį — juk jeigu jam pasodinta buvo ta gėle, kas kitas gali nulaužti?
Lyg jam nerūpėtų daugiau, jis sako:
— Pietų laikas, eime į Šaulių klubą.
Jis žinojo Kretingą, ir ne į bet kokią skylę lindo, be to, reikėjo ir prieš kaimyną papuikauti.
Tačiau kaimynas nespėjo ir pajusti tos puikybės, jis jau buvo įsiskaninęs tapti piršliu ir nenorėjo taip lengvai baigti:
— Reikia mokėti užuosti, — pasakė jis kiknodamas, — beidamas paskui tavąją, taip iš karto ir susistabdžiau darbėniškį — esame susitikę su linais Liepojoje — sakau, gal žinai, iš kur tos zylės. Pažista, tigi tėvus, padorūs žmonės.
Jis tebekalbėjo ta pačia puse ir sėdėdamas klube ir išsėres pirmus du stikliukus, o prie trsčio pasidarė šelmiškas:
— Ar tu gerai įsižiūrėjai? Mergos viena už kitą dailesnės — bus daugiau vargą išsirinkti katrą, negu išsiderėti didelę dabą.
Bet Vanago ranka su stikliuku nusviro: juk mergaitė ne gandras, kad pati atskristų. Ką ji žino, kokios jo mintys? Parapija trečia ar ketvirta nuo jo, o iki rudens toli.
Jis pasodino prie kaimyno kitą gerą žmogų, apmokėjo jiems dar vieną bonką ir paliko linksmintis, gi patsai išėjo ir ėmė žvalgytis.
Jis perėjo miesto vidurį, kur šiai vienai dienai buvo atsiradęs būdų miestelis su visokiomis gėrybėmis ir vilionėmis. Čia galėjo prarasti galvas vaikai, piemenys ir mergos — tiek grožybių buvo sukabinėta ir išdėstyta. Bet jis nematė, ko jieškojo, o jo akys buvo geros.
Jis stovėjo tame miesto viduryje, aikštėje, iš kurios matėsi daugelio krautuvių ir karčiamų durys, ir galvojo, kur ji buvo dabar, kas vaišino jos tėvus, auginančius gražias dukras, kas jai pirko saldainius ar girdė vynu? Bet juk jis negalėjo varstyti visų durų, ir užtat žengė piktas.
Priėjęs vėl netoli bažnyčios, jis žiūrėjo į plentą — tai kelias į Darbėnus, pro kapines, pro grafo rūmus. Gražu tenai vaikštinėti, ir palei senas kūdras parke daug atvažiavusių atlaidininkų eina pasižiūrėti, kaip seniau ponai gyveno. Gal ir ji tenai?
Pasuksiu pažioplinėti, palei kapines, sako jis sau pasiteisindamas ir, atkirtęs vingį, eina stačiai per šventorių.
Nugi, kas ten sėdi šventoriaus kampe, prie stacijos? Trys. Tai ir bus seserys, mano jis, bet be reikalo piršlys bijojo, jokio vargo jam nėra pasirinkti — ką čia kalbėti, kaip gali lyginti prie jo tikrosios. Tačiau visos dailios, nėra ko meluoti — sėdi sau jos, kaip kniūpsčia sumestos aguonos, suknelės aplinkui papurusios ir tiktai kojų letenėlės kyšo. Jis žiūri į savosios rudus batelius ir galvoja linksmai: — Tikri baravykai.
Ir galvoja: — Na, kas, kad atradai, ką veiksi toliau? Juk neisi ir nesėsi ant žolės šalimais. Bet jis vistiek artėjo į jų pusę, nors ir neišmanė ką pradėti. Gerai, kad tuo metu suskambino mišparams, o žmonės pradėjo takuoti į bažnyčią — teisybę sakant, jau nelabai daue, beveik vienos moterys. Ir trys mergaitės pašoko nuo šventoriaus žolės. Jos nesilankstė aplinkui, rūpindamosios, kad apdaras nebūtų susėdėtas, jos pasipurtė, kaip žolės rasą, nerūpestingai, ir Vanagas pamanė: — Tikros aguonos.
O kai jos buvo prie šoninių bažnyčios durų, jis užėjo tarp seserų ir jos ir nutvėrė jos ranką.
— Kada pas jus pirmi atlaidai? — staigiai klausia ir mergaitė taip pat ūmai atsako:
— Šventas Petras.
Ir tada labai nuraudo — ir jisai pajuto, kad tasai jos raudonis kaip ugnis padegė jo širdį, ir jo ranka sekundei taip pat virpėjo, kaip jos.
— Tai netrukus susitiksim, — pasakė jis, paleido jos pirštus ir pasitraukė.
Dabar jau galiu ramiai pasitraukti — mano jis. Juk ji pati supranta, kad joks vyras neužstoja kelio baltoje dienoje, bažnyčios prieangyje, jeigu galvoja tiktai niekus. Vanagui dabar netopterėjo tokia mintis, kad jai galėtų nerūpėti.
Ir nebuvo jis apsirikęs: nuo pat tų mišparų — geriau sakykim teisybe — nuo pat sumos per švento Antano atlaidus iki švento Petro, Justė neturėjo kitos durnelės. Kaip kitaip? Ar vartė pradalgius, ar karves milžo, ar vakarais rinko į armonikos dumples baltinamus audeklus, ar su seserimis dainavo pati, ar girdėjo paukštį giedant — visada galvoje ir širdyje buvo vienas vyras. Kas toks? Iš kur? Ar tikrai jis buvo užkalbinęs? Ji žiūrėjo į savo ranką, tarytum ten turėjo likti koks išdegintas ženklas ir liudyti, kad toks žmogus iš viso yra pasaulyje, o ne tiktai jai. Ranka buvo tuščia, bet ji vistiek nenusikratė minčių, net jeigu draudė sau, net jeigu ir meldėsi, kad Viešpats apgintų nuo monų.
Ir švento Petro rytą ji taip buvo apsėsta rūpesčio, kaip dar niekuomet per savo jauną amžių, tačiau ji puošėsi ir negalėjo baigti, net seserys kantrybės pritrūko ir motina truputį išjuokė. Bet juk niekas negalėjo žinoti, kaip buvo svarbu!
Ir bažnyčioje ji neatsilaikė nuodėmės, nors ir labai gailėjosi ne vieną kartą sukosi į šonus, tai tarytum žvelgė į viskas, tai stebėjo šalyse didžiąsias vėliavas, bet iš tikrųjų jieškojo vieno vyro, ir jo nebuvo.
Kaip ji galėjo matyti, jeiku Mykolas Vanagas atvažiavo pavėlavęs ir stovėjo bobnyčioje, ir žmonių taip ankštai, prie vienas kito, kaip šienas, kartimi priveržtame vežime. Žinoma, jis būtų galėjęs palenkti petį ir prasiartinti į vidurį bažnyčios, bet argi tiko jam taip daryti svetur?
Dabar jis žinojo ir tai, jog netinka stovėti prie durų ir nužiūrėjus išeinant savo pasirinktąją stverti už rankos ir nusivesti. Reikėjo veikti išmintingai. Todėl, kaip buvo sukalbėjęs iš anksto su savo būsimu piršliu, po pamaldų jie susitiko. Netrukus kaimynas jau buvo suradęs tarp pabažnyčyje stovinčių vyrų savo tolimą giminę. Ir ne bet ką, o patį viršaitį. Štai jau šitokioje draugėje, tarytum netyčia, susidurti Gailių ir sustoti pakalbėti buvo visai padorus dalykas. Ir visai aišku, jog bevaikštinėdami jie surado ir Gailienę, o su ja ėjo mažoji duktė ir vyriausioji.
Ta vyriausioji pati nežino, kodėl palaukė prie bažnyčios motinos. Tiktai šventoriuje tegalėjai pamatyti kaip tviskėjo grožiu ir apdarais merginos — tarytum iš ankštai surištos puokštės gėlės buvo pabirusios palaidai, ir galajai džiaugtis kiekviena atskirai po šita karšta saule, bet Justei nerūpėjo žiūrėti nei veidų, nei papuošalų. Jau nuo vidurio sumos jai atrodė apsiniaukę, o kai, išėjus už bažnyčios durų, niekas nesugriebė staigiai jos rankos, visai sutemo. Ir pamačiusi motiną, ji panoro būti šalia jos, tarytum pasiguosti, nors niekas ir nesapnavo, kaip ji buvo apgauta.
Ir nūnai ji stovėjo prieš savo tėvą, kuris pasakojo motinai, kokie čia viršaičio pažįstami iš tolimo krašto, o visi vyrai padavė ir jai ranką. Pakėlusi akis, ji matė, jog ji buvo apsirikusi Kretingoje: jos mintyje nešiotasis yra daug šaunesnis, negu ji galėjo įsigalvoti. Bet dabar jis laikėsi ramiai, nešoko prie jos, kur tau, jis kalbėjosi tiktai su tėvais, o kai visi pasijudino eiti, tai žengė tarp motinos ir viršaičio.
Ne kažkiek jie ir išbuvo kartu, viršaitis būtinai norėjo pasiimti juos pas save, karteniškį giminę ir Mykolą Vanagą, tai visi, galima sakyti, tiktai prasimušė drauge per žmonių spūstį miestelio viduryje. Tiesa, Vanagas įėjo į vartotojų bendrovės krautuvę ir išnešęs įdavė mažajai saldainių visą maišą, ir ne kokių nors stiklinių, o tokių su sidabriniais popieriukais, kad gali litus dirbti. Ir tada, kai visi kalbėdami iš karto atsisveikinėjo, tada jis labai trumpam ir labai stipriai suspaudė Justės ranką ir tyliai ištarė:
— Juk nelauksim nė piršlių laiko — advento? Kaip tik nurinksim vasarojų — taip ir atsirasiu.
Jis ir nelaukė atsakymo, jis nebuvo iki šiol niekam pasipiršęs, tačiau juk visiškai aišku, kad nebūtų tokios, kuri nepriimtų jo — nebuvo kcj ir teirautis.
Čia jis nebuvo apsirikęs — vistiek, ar Gailių Justė rinko rugius, ar rišo avižų pėdas, ar pažvelgdavo vakare į žvaigždes, ar girdėjo nelauktai šunis sulojant — ji galvojo: Ar tikrai? Ar jis taip kalbėjo? Ar atvyks? Iš tokios tolybės.
Ir kartais ją ėmė išgąstis: — O atvažiavęs, ar susitars su tėvu, ar nepasipigins kraičiu, ar nesimažins pasoga? Nedaug galės tėvas duoti. Dabar ji dažnai prasiverdavo skrynias, kur motina klojo visas išaustas drobes, ir galvojo, kiek jos daliai skirs ir skaičiavo kiek čia suguldyta šešioliknyčių rankšluosčių, ir kiek balčiausio lino staldangčių. Kiek bus, jeigu jos keturios? Bet gal motina atiduos jai ir mažosios dali, juk tai dar daug linų priaugs, kol reikės kraičio. Ji buvo pasiryžusi su motina derėtis, kad nebūtų gėdos nutekėti į svetimą parapiją, kad tenai kalbėtų apie jos kraitį ir girtų. Bet — bet ar reikės? Ar ne be reikalo ji varsto skrynių viršus?
Ne be reikalo. Dar rugiapjūtis nebuvo pasibaigęs, dar vos pirmi geri obuoliai prinoko svečiams pavaišinti, kai jie atvažiavo į sanderybas — Mykolas Vanagas ir jo kaimynas.
Žodis po žodžio ėjo kalba, pašaliais ir be didelės prasmės. Gailiai, atrodo, nesusigaudė, kaip čia kartiniškiai užklydo tokiu metu. Tada Vanagas suprato, jog Justė nebuvo pasisakius ką jis jai žadėjo. Ir jis dar labiau įvertino ją, kad ji protinga ir kukli, kad nesigaudo tiktai žodžio, o laukia darbų. Tačiau jį truputį nudegino ir pyktis, kad ji galėjo suabejoti, jeigu jis buvo ištaręs, kas ir kaip. Ir jis staigiai, nebe-lįsdamas už piršlio nugaros, už ilgų įžangų, tarė:
 VIKTORAS PETRAVIČIUS LINŲ ROVĖJOS (Aliejus ant popieriaus) V. Maželio nuotr.
— Atvykau Justinos.
Gailiai nesusižvelgė tarpusavyje, nebuvo ko rodytis po svetimais, kad jie nustebo, net nusigando, taip viskas dėjosi, lyg koks perkūnas per Kalėdas. Tačiau ir tėvas ir motina atsiminė švento Petro atlaidus ir suprato, jog jau tada anie bus ne tiktai melstis atvažiavę, ir dabar jau buvo paprastas dalykas ir vaišės, o kalbos aiškios.
Netrukus užkliuvo liežuviai ir už sunkesnių dalykų — piršlys rūpinosi, kiek parkeliaus į Kretingą pinigais ir gyvuliais — kraičio nereikėjo ir minėti, būtų nepadoru teirautis, kas tiktai jaunosios garbei priklauso. Jaunasis neprimetė nė žodžio — to dar trūktų, kad jis lygtųsi, kaip žydas — jis net negirdėjo galutinai, kokio plauko bus karvės ar pora pasoginių arklių, vistiek, jeigu juos ir sumanytų pakeisti uošvis, niekas negalėjo jam išmainyti išrinktosios.
Jis nespaudė čia prie stalo jos rankų, nei uždėjo savo delno ant jos pečių, bet kartą jo širdis taip užsikūrė, kad jam apkarto ir medumi pagardintas gėrimas, jis pakilo ir tarė Justei, tarė garsiai, kad visi girdėtų:
— Gal aprodysi uošvių sodybą?
Kas gi draus sutartiems pasivaikščioti po kiemą? Jie išėjo, o jau už slenksčio jis tarė jai:
— Parodyk man, kur vaikštinėjai maža būdama, kur vandenį semi, kuriuo taku miegoti eini?
Jie apvaikščiojo trobesius, perėjo daržus, sode ji parodė labiausiai prinokusius obuolius, ir jis su apynvarčiu kelis nukrėtė, paskui jie atėjo į kiemą, prie klėties. Ketverios durys buvo šiame pastate, į kiekvienas vedė išmintas takas, o priėjus radai plokščią akmenį, kaip laiptą, ir per visą trobesio ilgį gulėjo medinis prigrindas, ir galuose du išpjaustyti stulpai rėmėsi į stogą.
— Senoviškai gyvenate, — pasakė Vanagas, — pas mane rasi viską naują.
Ir tuojau pajuto, kad kalba perdaug išdidžiai. Tad jis linksmai tarė:
— Šitos tavo durys?
— Vyrų kamara, — sako ji. Jis žiūri į kitas duris:
— Šičia?
— Drabužius laikome čia, audeklus, — ji taria.
O kai jis rodo trečias, — kietis, — sako ji.
Dabar neklausęs jis prieina prie paskutinių, ir pastūmė jas iki galo — čia stovėjo trys lovos ir kvepėjo beržais. Justė neužlipo ant pagrindo, ji stovėjo atrėmus vieną koją į akmenį ir bijojo, kad jis žengs toliau, ir nesusigaudė, kodėl tas nepatiktų jai — tačiau jis pastovėjo prie slenksčio ir nusileido pas ją.
O kai jie pasuko į trobą, turėjo praeiti viduryje kiemo seną obelį, tai tenai jis sustabdė ją ir pasodino ant suolo ir pats arti atsisėdo, ir stipriai suėmė į savo glėbį ir dar stipriau pabučiavo. Paskui lengvai atkėlė ir į trobą įsivedė apkabinęs. Dabar jau jis žinojo, jog nė už ką neišsižadės jos, jeigu net tėvas būtų sudūmojęs neduoti jai nieko, ko ji pati rankose nepaneštų. Ir nepasitraukdamas nuo slenksčio pratarė, jog norėtų vestuves atšvęsti už savaitės.
— Ar svaitėji, ženteli, — sušuko Gailienė.
— Per savaitę nė pyragai neišrūgs, kaip sakoma. Nė žmonėms žodį duosi, kad pasiruoštų vestuvėms.
— Kas jau ne, tai ne, — tarė svariai Gailius, — juk ne vogtas daiktas mūsų Justikė, kad kaip akis išplikę paleistume iš rankų. Gerai, kad po poros mėnesių meistras padirbtų, kas reikia. Nė šaukšto per savaitę neišskaptuosi.
Ir piršlys padarė, ko per amžius neatsitinka — jis stojo uošvių pusėn, o grįžtant, nebuvo spėję išvažiuoti iš Gailių kiemo, kai užgulė Vanagą visu įdūkimu: .
— Tai kad padarei akibrokštą, gėda ir piršliauti tokiam! Gerai, kad tik vieną kartą tereikia vesti — nebevažiuočiau. Pagatavas mergą įsidėti į kišenę! Juk tau pačiam nauda, kad ratuota bitelė atlėktų. Jeigu tiktai dabar dirbdinasi kraitį, kelmas žino, kaip ir kiek tas meistras padarys.
Jie negalėjo ne nujausti, kad meistras ilgai spyrėsi raginamas skubėti, bet kaip Gailiams, tai pasižadėjo. Kokio gi kito kraičiui daryti negi imsi. Tas meistras, tas, žinote, Ruzgaila — jis tiek nuotakų išleido į marčias su savo rankų darbu, duok, Dieve, tokią ilgą atmintį, kad bent jų vardus beišskaičiuotų. Padarė jis ir Gailių Justinai gražiausiai išpjaustytais galais dvi lovas, ir stalą su keturiom krasėm — ir kokios užkaitės! Ir komodą, ir spintą, augštą, kad pusantro žmogaus išsitektų pagal augumą, ir skrynias
— tris. Plokščiu dangčiu ir vieną gaubtą — ir vario vinimis kaustytą, ir išgražintą pagal senus papročius, ir su prikalkomis.
(Bus daugiau)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
