Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANAS DOVYDAITIS PDF Spausdinti El. paštas
IŠTRAUKA IŠ VEIKALO APIE STASĮ ŠALKAUSKĮ

Šalkauskis Dovydaitį reikšmingai sutiko tris kartus. Pirmiausia apie 1910 m. Maskvoje, kur abu studijavo ir Stasys jieškojo sąlyčio su tautiečiais katalikais. Antrą kartą 1922 m., kada abu Kaune pradėjo profesoriauti Filosofijos skyriuje, ir trečią sykį, kai 1927 m. ateitininkai Šalkauskį — Dovydaičio vietoje — išrinko savo vyriausiuoju vadu. Čia bandoma bendrais bruožais atvaizduoti Dovydaičio būdą ir tas aplinkybes, kuriose mūsų filosofas pakeitė savo kolegą ir bičiulį Praną.

*

Šalkauskis Filosofijos skyriuje dėstydamas rinktiniam, tačiau siauram studentų būreliui, suprato, kad jo įtaka per jį plis tik labai lėtai. Būdamas tačiau uolus savo idėjos misijonierius, jis jieškojo vis naujų nešėjų ir juos rado, žinoma, ateitininkuose. Dėl to mielai į juos kreipėsi, sakysime, 1925 m. rugpjūčio 12 d. Valstybės Teatre Kaune per jų jubiliejinį kongresą.

Tokiomis progomis filosofiškasis mūsų reformistas įsitikino, kad Ateitininkų Sąjunga būtų ideali dirva jo misijai. Ir prof. P. Kuraitis buvo tos nuomonės ir visaip jį ragino perimti viso ateitininkiško judėjimo vairavimą. Užkalbintasis vienok baiminosi dėl trapios savo sveikatos, dėl nemėgimo organizacinių darbų, dėl pavojaus nutolti nuo mokslo ir t.t. Tačiau svarbiausia atsisakinėjimo priežastis bus buvęs jo nenoras išstumti savo draugą Praną iš augšto jo posto. Šalkauskis ir šiuo atveju mėgo fair play ir laikė nedžentelmeniška nustumti taip nusipelniusį kovotoją, kuris save galėjo laikyti ateitininki-' jos tėvu. Paskutinis akstinas, kuris mūsų ideologą, turbūt, galutinai palenkė naujoms pareigoms, bus buvęs gruodžio 17-tos perversmas, kuriame dalis ateitininkų, palikta be aiškių nurodymų, taip pat dalyvavo, ką jis laikė tikra klaida. Apsisprendimo metu jis dažnai manęs klausė, kaip aš jaučiuos pavasarininkų priešakyje. Buvo jausti, kad jis pamažu apsipranta su mintimis tapti ateitininkų vadu. Kokia žavi mintis per studijuojantį jaunimą, kuris iš savo pusės vėl vadovavo jaunuomenei kaime, pasiekti net toliausius užkampius! Kaip ir bebūtų buvę, pasilieka faktas, kad jis per 1927 m. vasarą Palangoje įvykusią konferenciją leido save išrinkti į vyriausius vadus.

Dovydaitis — gyva enciklopedija
O Dovydaitis? Pažvelkime truputį atgal. Pranas buvo gimęs 1886 m. gruodžio 2 d. tankių miškų apsuptame Runkių kaime, Višakio Rūdos parapijoje. Ėjęs piemens, paskui ir "akėtpiemenio" pareigas tėvo ūkelyje, 1905 m. stojo į Veiverių mokytojų seminariją, iš kurios tačiau dėl pasipriešinimo valdžiai buvo pašalintas. Paskui bandė savo laimę Marijampolės gimnazijoj, kurią 1908 m. kaip eksternas ir baigė. Tuoj persikėlė į Maskvą, kur nuo 1908 iki 1912 m. studijavo juridiniame, o 1912/13 m. istorijos-filologijos fakultete. 1913 m. rudenį jis buvo pakviestas redaguoti Vilniuje einantį laikraštį "Viltį". Ten jis redaktoriaus kėdėje pakeitė A. Smetoną, kuris Dovydaičiui šio "nustūmimo" niekad nedovanojo. 1916 m. pradžioje jis persikėlė į Kauną, kur jam teko direktoriauti "Saulės" gimnazijoj. Visur suburdamas besimokslinantį jaunimą aplink jo vedamą "Ateitį", uolusis mūsų veikėjas tapo toks populiarus, kad ateitininkai jį 1921. VIII. 8 m. Kaune išsirinko į vyriausios ateitininkų tarybos pirmininkus. Šios pareigos pasidarė itin reikšmingos, kai jis nuo 1922 m. pradėjo profesoriauti Filosofijos skyriuje, kur akis į akį atsistojo ties besiformuojančia katalikiškąja studentija. Ši žavėjosi jo praktiškuoju nuoširdumu bei kaimišku paprastumu; žavėjosi taip pat jo be atvangos varomu mokslo darbu.

Tas darbas buvo daugiausia apolegetinio pobūdžio. Jis jį varė be poilsio, nes kur tik Vakaruose jis užtiko kokį mokslininką — vienadvasį, jo raštus vertė į lietuvių kalbą ir su juo — jei dar gyvas — susirašinėdavo. Pinigus taupydamas, naudojosi atvirutėmis, kurias smulkiu šriftu prirašydavo — daugiausia vokiečių kalba — nuo krašto ligi krašto. Užkalbintieji mielai jam atsakinėdavo. Taip užsimezgė istorinės reikšmės korespondencija, atvaizduojanti lietuvių katalikų įsijungimą į bendrą Europos mokslo darbą. Dovydaitis tiek buvo susigyvenęs — bent raštais — su savo vienminčiais Vakaruose, kad panorėjo juos ir asmeniškai pažinti. Dėl to apie 1925 m. išvyko į vieną jų kongresą. Tačiau Berlyno painiavoje jis įsėdo į netikrą traukinį, supyko ir tuoj vėl grįžo namon. Tokiu būdu jam niekad neteko išvysti tų Vakarų, kurių atkrikščionintasis mokslas buvo jo idealas, niekad asmeniškai nesutiko savo kolegų, kurių raštai jį rakinte prirakino prie rašomojo stalo.

Savo kaip apologeto darbe Dovydaitis pirmoje eilėje buvo atkūrėjas. Jis dažniausiai sujieškodavo ir pritaikydavo mūsų sąlygoms Vakarų paruoštąją medžiagą. Tuo jis buvo tikra jėgainė, prikraunanti ir perduodanti iš svetur renkamoji jėga. Originalioms mintims išvystyti ir nuosekliai savo sistemai sukurti Dovydaitis — visai priešingas Šalkauskiui — mažiau buvo linkęs. Bet už tai jis buvo tas didysis tarpininkas, kuris Friburgo bei Louvaino universitetų ir panašių institucijų mokslo vaisius atitinkamai pateikė mūsų akademiškam ir šiaip besimokančiam jaunimui. Taigi, Dovydaitis iš esmės buvo tarpininkas, pritaikytojas ir kūrybiškas vertėjas. Tik atkuriamasis jo mokslinės veiklos pobūdis jam leido apimti visas mokslo sritis nuo kolegijos iki gamtos mokslų ir pagaminti tiesiog nesuskaitomą daugybę raštų. Jo židinys Kaune buvo tikra mokslo radijo stotis — priimtuvas, transformatorius ir siųstuvas. "Jei kam iš tikro priklauso Lietuvoje enciklopedisto vardas, tai pirmoje eilėje Tau," kreipiasi Šalkauskis į savo kolegą Praną ("Atsakymas Dovydaičiui" 477 p.).

Kad jo pagrindė mintis — tikėjimo vainikavimas mokslu, mokslo sutaikinimas su tikėjimu — tikrai pasiektų jaunąją kartą. Dovydaitis pristeigė vis naujų žurnalų. Dar 1910 m. jis kartu su Jakštu-Dambrausku buvo pradėjęs leisti "Ateitį". Paskui sekė mokytojams "Lietuvos mokykla", mergaitėms "Naujoji Vaidilutė", gamtininkams "Kosmos", filosofams "Logos". Net teologai iš jo susilaukė savo organo ("Soter"), kuo Lietuva tapo, turbūt, vieninteliu kraštu, kur pasaulietis redagavo religijos mokslų leidinį. "Tik tikras enciklopedistas g'Hjo įstengti kurti ir net kurį laiką redaguoti visus šituos žurnalus", pastebi jo kolega Stasys, pridurdamas dar: "Apie tave kada nors Lietuvos kultūros istorikas turės pasakvti, kad mokslinai Lietuvą visu mokslų ratu" ("Atsakymas Dovydaičiui" 479 p.).

Krikščioniško mokslo skleidėjas
Praktiškasis Dovydaičio būdas ir geležinė jo sveikata apsaugojo jį nuo pavojaus pavirsti savo rašomojo stalo vergu, savo kambario kaliniu, — juk jis pats rūpinosi savo raštų ir rinkimu, ir spausdinimu, ir išsiuntinėjimu. Kadangi beveik visus jo rašinius spausdino Šv. Kazimiero Draugijai priklausanti "Šviesos" spaustuvė Kaune, prietelių Praną bet kokią dienos ar vakaro valandą galima buvo sutikti šioje įmonėje Jakšto gatvėje. Jis ten m tik dirigavo teksto surinkimą bei jo išspausdinimą, bet ir pats, atsistojęs prie šriftų dėžių, imdavo rinkinėti raides, ypač svetimomis kalbomis. Kadangi apie 1930 m. keletą metų gyvenau antrame augšte tų namų, kur buvo "Šviesos" spaustuvė, aš ten nuolatos sutikdavau kolegą Dovydaitį, kai jis, prijuostę prisikišęs, įšilęs nuo komandiravimo ir murzinas nuo rinkimo, valdė tą įmonę su tokiu supratimu, kad tarnautojai, atlaidžiai nusišypsodami, jam leido viešpatauti. Dovydaitis, tarsi pats būdamas savininkas, čia rašė, čia rinko, čia taisė, čia priiminėjo, čia posėdžiavo, čia ir valgė ir gėrė, čia kartais ir miegėjo. Jis iš čia telefonu ir tvarkydavo savo ateitininkiškus bei pavasarininkiškuosius reikalus. Jieškantiems Dovydaičio, jo žmonelė patardavus skambinti į "Šviesos" spaustuvę.

Nors joje kai kada elgdavosi kaip tikras diktatorius, niekas rimtai ant jo nepykdavo, nes veikė taip smagiai, kad jo viešpatavimas buvo laikomas visai natūraliu reiškiniu. Atsitikdavo, jog jis vienas užversdavo spaustuvę savo rankraščiais taip, kad ji jokio kito darbo negalėjo priimti. "Šviesos" spaustuvė tuomet juokais nejuokais buvo vadinama "Dovydo spaustuve". Vienintelis drįstąs kai kada burbtelti dėl tekio savo įmonės užvaldymo buvo prel. Dambrauskas. Bet greit vėl atsileisdavo. Juk žinojo, kokiam kilniam tikslui tas įsibrovėlis taip smarkiai čia šeimininkavo. Jakšto gatvė iš tikrųjų buvo "Dovydaičio gatvė". Jei Gutenberras nebūtų išradęs spausdinimo, Dovydaitis ji būtų išradęs.

Bet jis net nė savo spaustuvėje neužsidarydavo, nes troško tiesos žodį nešti ir tiesiog į žmones. Dėl to nebuvo galo jo paskaitoms moksleiviams, studentams, pavasarininkams, darbininkams ir visiems, kurie tik norėjo klausytis. Tema būdavo vis ta pati: Laisvamaniai klysta, nes tikėjimas yra pilnai suderinamas su mokslu. Tokiu būdu be atvangos rašąs, kalbąs ir spausdinąs mūsų veikėjas jaunime sutvirtino Įsitikinimą, kad tikėjimas ir mokslas gali ir net turi eiti ranka rankon. Tai buvo reikšmingas faktas, nes ealima buvo tikėtis, kad senos kartos materializmas bei pozityvizmas jaunosios nebepaveiks.

Didžiai savo idėjai platinti Dovydaitis nesigailėjo nei laiko nei lėšų. Jo negalėdavo sulaikyti nei vasaros karščiai, nei žiemos speigai, nei pavasario audros, nei rudens purvai — jis amžinai keliavo. Jo "žodis" būdavo dažniausiai ilgas. nes mėgdavo klausimą išgvildenti iš esmės. Nors ir prisilaikydavo tam tikro plano, tačiau iterndavo tiek anekdotų, kad vietomis visai pamiršdavo savo temą. Tačiau publika klausėsi noriai ir kantriai, nes Dovydaitis vis papasakodavo įdomiai, su humoru ir visiems suprantama kalba. Mat, jis turėjo talentą ir painiausius klausimus išdėstyti taip, kad viskas būtų aišku kaip ant delno. Jo kalba buvo liaudies šneka, nes prabildavo į žmones jų žodžiais, paberdamas tiek vaizdų iš jų trobesių, klėčių, daržų ir sodelių, tiek palyginimų iš žaliuojančių laukų, iš jų kūlimo bei malimo, iš jų atlaidų bei procesijų, kad visa Lietuva jo kalbose pažino save. Žmonės tuo negalėjo atsigėrėti, net ilgiausios kalbos jiems neįkyrėdavo. Priešingai, jam griausmingais aplodismentais padėkodavo už jo dėdiškai smagius pamokymus.

Taip buvo ir 1932 m. liepos mėnesį, kada jis Marijampolėje prabilo į savo kongresą suplaukusius Suvalkijos pavasarininkus. Daug-tūkstantinė minia jį suprato ir audringai jam pritarė, kada jis įžnybo tautininkų valdžią, uždraudusią švęsti galingą jaunimo šventę Kaune. Jis ironišką ir rūsčią savo kalbą baigė grūmodamas tiems talmudiškiems nacionalistams, kurie istoriškąjį Vytį panaudoja piktoms savo užmačioms: "Ne — jis sušuko, — mes arkliui neleisime užlipti ant altoriaus!"

Po kelių dienų Pranas Dovydaitis vėl atsidūrė Marijampolėje, šį kartą kalėjime.

Sukišimas į kalėjimą—dargi be formalaus apkaltinimo ir be teismo, vien administraciniu būdu tos srities karo komandanto įsakymu, t. y. eryna sauvale, — jį skaudžiai užgavo. Bet toks baudimas jo nepakeitė. Tuoj su ten pat už tą pat atsidūrusiais Leimonu ir Eretu įsteigė "Akademiją", kurioje toliau rašė savo pradėtąją studiją apie garsų švedų botaniką Linnėju. Kai liepos 31 d. šių eilučių autoriui Šakiuose gimė antroji dukrytė, kalinys Dovydaitis siūlė ją krikštvti "Laisve", Laisvute. Po mūsų išlaisvinimo taip ir įvyko. Krikšto tėvas, žinoma, buvo Dovydaitis.

Palaimingą jo veikimą ypatingai patyrė pavasarininkai. Jo keliantis, padrąsinantis žodis gaivino visus, kaip skaidrus vanduo gaivina tyrlaukius. Juokais save vadindavo "puskunigiu", ypač kai jam tekdavo per atlaidus šventoriuje i. tikinčiuosius prabilti. "Pavasario" vadovybė jam buvo dėkinga už tokią talką, už kurią jis sau nieko nenorėjo. "Dovydaitiško separatizmo" pavojaus mums niekad negrėsė.

Nors veikime ir ne j ieškojo šlovės, tačiau buvo patenkintas, kai jį tinkamai pagerbdavo. Pvz. visai nesipriešino, kad 1936 m. ateitininkai jam, sulaukusiam 50 metų, suruoštų iškilmingą pagerbimą. Mano paklaustas, kodėl jis sutiko būti tokio viešo išgarbinimo objektu, jis vaiko raivumu atšovė: "Po mirties neišgirsiu, kaip mane vertina. Bet aš tai noriu žinoti!" Kai tais pačiais metais ateitininkai norėjo panašiai ir Šalkauskį pagerbti, šis ginte išsigynė: "Net visais Lietuvos arkliais manęs ten nenutempsite!" Ir neminėjo.

PRANAS DOVYDAITIS

Dovydaitis — išmokslintas kaimietis

Dovydaitis ir Šalkauskis idėjų plotmėje veikė sutartinai, nes buvo tos pačios dvasios įkvėpti, tačiau veikime žymiai skyrėsi, kiekvienas pagal savo būdą. Dovydaitis buvo kilęs iš kaimo ir per visą gyvenimą jame ir pasiliko. Studentaudamas bei profesoriaudamas gyveno mieste, tačiau neišsižadėjo savo kaimietiškumo. Lietuvybė ir katalikybė jam taip esmingai buvo surišti su kaimu, kad šįjį visur vežėsi su savimi. Kur buvo Dovydaitis, ten buvo ir kaimas, — kad ir labai apšviestas kaimas. Prisilaikydamas gerų jo papročių, kolega Pranas buvo tikras sekėjas Marijos Pečkauskaitės, kuri savo veikaluose sveikąjį lietuvių kaimą pastatė prieš smunkantį lenkiškos orientacijos bajoriškumą. Jis buvo panašus į Vincą Stonį, buvo iš romano puslapių į gyvenimą žengęs jaunuolis idealistas, siekiąs gydyti plačiąją visuomenę. Dovydaitis jautėsi įpareigotas iš apysakos personažo padaryti tikrą gyvenimo veikėją, vadinasi, norėjo gyvenime užbaigti, ką rašytoja literatūroje buvo pradėjusi. Jis Pečkauskaitę giliai gerbė ir save laikė dvasinio jos darbo atbaigėju. Dėl to — kaip retas — jis prisidėjo prie kaimo išgydymo nuo visokių "ligų". Kitur jis būtų gavęs medicinos daktaro laipsnį honoris causa — tiek jis gydė savo kaimiečius nuo rusiško girtumo bei palaidumo, nuo šunba j oriško išdidumo bei palinkimo į dvarininkišką nutautėjimą, nuo Bažnyčios niekinimo bei kunigų pašiepimo iš pusinteligenčių pusės. Vienok Dovydaitis tos garbės negalėjo tikėtis iš Medicinos fakulteto, kurių vyresnioji gydytojų karta buvo prisiekusioji Darwino. Haeckelio, Ostwaldo, Claude Bernardo ir panašių gynėja.

Gyvendamas veidu į kaimą, Pranas Dovydaitis mieste niekad jaukiai nesijautė. Kaune jis prie Ukmergės plento buvo pasistatęs namus, panašius į ūkininkišką pirkią, kurioje jis ir šeimininkavo kaip gaspadorius. Joje kaimo nuotaiką dar sustiprino jo žmonelė, kurią buvo pasirinkęs iš kaimiečių tarpo. Kaimiškas buvo ir vaikų išauginimas.

Gerasis mūsų Pranciškus to savo kaimiško stiliaus niekad nekeitė. Jis, vykdydamas Marijos Pečkauskaitės testamentą, laikė save grynu atstovu jos siekiamos sveiko gyvenimo formos. Dėl to jis liko tas pats visame kelyje nuo tamsių girių apsuptojo Runkių kaimo iki ministerio pirmininko garbės ir Kauno universiteto rūmų. Jis negalėjo keistis, kadangi nenorėjo keistis. Jis dėvėjo kukliai, kartais r et. ubagiškai. Jo poelgis buvo be ceremonijų, kaip jis išsireikšdavo, ir dėl to mandagumo formų nemėgo. Miestelėniškai išprusintoje draugijoje jis varžydavosi. Į visus — išskyrus tik vyskupus ir tolygius — jis kreipdavosi draugiškuoju "tu" ir be titulų. Žinoma, ir į Šalkauskį, kuris dėl to ir jiji "tujendavo", ko kitų atžvilgiu niekad nedarė. "Dovydas" — kaip mes jį bičiuliškai vadindavome — žingsniuodavo sunkiai, tartum gaspadorius paskui plūgą. Kai norėjo pabrėžti savo argumentų svarbumą ar parodyti savo simpatiją, jis sunkia savo "letena" tau duodavo per petį ar niukstelėdavo tau i šoną. Kukliai apsirėdžiusioms ir paprastai besielgiančioms moterims reiškė savo pagarbą, visuomet kampuotą, o išeinančioms iš savo kaimiško idealo remų jis nepašykštėjo skaudžių pastabų, skolintų dažnai iš zoologijos žodyno.

Taigi mūsų Pranas turėjo charakterį, kuris jam neleido mieste įleisti šaknis. Visa jo būtybė jį traukė atgal į kaimą, kur jis jautėsi toks laimingas ir laisvas. Kas jo arčiau nebuvo pažinęs, negalėjo suprasti, kaip šis mokytas ir kilnus žmogus galėjo kartais būti toks šiurkštus. Dažnai jis buvo vadinamas "grubiuoju Šv. Pranciškum" arba "gaspadorišku Savonarola". Kai 1919 m. jam buvo pavesta sudaryti ministerių kabinetą, mes nustebome. Jis gi visiems abejonių keliantiems ramiai atsakė: "Kodėl kaimų Lietuvos negali vesti kaimų žmogus?" — Mes vis dėlto jautėme, kaip jam — Šalkauskio žodžiais tariant — kenkė šis neatitikimas "tarp savo išviršinės išvaizdos ir esmiško turinio". Šis išviršinės išraiškos nerūpestingumas tikrai "sukliudė Tau ne vieną kartą užimti visuomeninėje hierarchijoje tą augštą vietą, kurios esi nusipelnęs" ("Atsakymas Dovydaičiui" 480 p.).

Tuo tarpu kai Dovydaitis liko tas pats, aplink jį įvyko žymių atmainų. Kaimų Lietuva pasidarė kaimų ir miestų Lietuva. Anksčiau lietuviai gyveno laukų platybėje, miesteliuose gi buvo įsikūrę rusai, žydai, vokiečiai ir aplenkėjusieji. Tai buvo liguistas reiškinys, nes miestas neatitiko kaimo; juodu turėjo skirtingas kraujo apytakos sistemas. Nepriklausomybės laikais tas dvi sistemas reikėjo sujungti į vieną sveiką organizmą, o tai buvo galima tik miestų sulietuvinimu savo verslininkais, prekybininkais, valdininkais ir kitų profesijų atstovais. Gyvenimas pats prie to stūmė ir išaugino naują lietuvių luomą — miestelėnų. Jie iš pagrindo pakeitė sociologinę mūsų gyventojų struktūrą, kuo savaime pasikeitė ir sociologinis Lietuvos veidas. Taigi, šalia provincijos atsistojo centras, šalia žemdirbio — miestelėnas, šalia plūgo atsirado plunksna, kuo ūkininkiškasis gyvenimas pamažu virto ir urbaniškuoju. Su naujuoju elementu išsidirbo ir nauja sugyvenimo forma ir tuo pat ir naujas stilius. Savas miestas — tai reikšmingas Nepriklausomosios Lietuvos kūrinys. Ta krašto urbanizacija buvo reikalinga, nes nors tauta ir galėtų pasitenkinti kaimu, tačiau negali valstybė.


ADOMAS GALDIKAS PEISAŽAS (V. Maželio nuotr.)

Nors šis mūsų miestų sulietuvinimas ir buvo sveikas reiškinys, Dovydaitis juo nelabai buvo patenkintas. Jei jis būtų galėjęs, jis būtų sustabdęs vykstančią urbanizaciją, jo tėvynė būtų turėjusi likti vienas vienintelis žydįs kaimas, kuris Vilniuje būtų turėjęs savo istorinį muzėjų, o Kaune savo prekybos kontorą. Toks jo nusistatymas nūnai buvo nustelbtas natūrahus vyksmo. Jaunoji karta pamažu įsikūrė mieste, Dovydaitis gi liko kaime. Taip jis atsidūrė pavojuje pasidaryti generolu be kariuomenės. Aišku, kad tokioje situacijoje jo dienos ateitininkijos priešakyje buvo suskaitytos. Bet kas jį pavaduos?

Šalkauskis miesto dvasios aristokratas
Šis klausimas dar gerokai prieš 1927 m. kvaršino atsakingųjų galvas. Suprantama, kad naujasis įvadas turėjo būti žmogus, suprantąs tiek kaimą, tiek miestą, bet linkstąs labiau į urbaniškumą. Nelengva buvo rasti tokį žmogų, kuris ateitininkijos gyvenime galėjo atversti šį naują lapą. Buvo svarstomos visokios kandidatūros, tačiau vadai vis grįždavo prie Šalkauskio. Beveik visi jo privalumai padarė jį idealiu kandidatu: kilmė ir išauklėjimas, profesija ir gyvenimo koncepcija, o labiausiai jo būdas, nes jis jau buvo tuo, kuo kiti ateitininkai dar tik turėjo tapti. Taigi, kiek Dovydaitis buvo realusis vadas praeityje, tiek Šalkauskis toks pat galėjo būti ateičiai.

Viskas būtų buvę gerai, jei tik užkalbintasis būtų sutikęs. Jam iš pradžios buvo neįmanoma kandidatuoti j savo bičiulio ir kolegos Prano vietą. Teisinosi visaip. Bet jo draugai neatlyžo. Ypačiai Kuraitis, kuris iš viso katalikų užkulisiuose buvo labai veiklus. Viešumos jis nemėgo, taip pat nė tiesioginės akcijos, kurioje pats turėjo figūruoti. Tuo atžvilgiu Kuraitis buvo tikra katalikų "pilkoji eminencija". Savo planams išdėstyti jis surinko aibę patikimų vienminčių tiek iš jo paties, tiek iš jaunesniosios kartos. Vyresnieji turėjo sutikti su jo projektais, o jaunesnieji juos vykdyti. Jis buvo tikras kompi-ra^crius, rikiuojąs savo gvardiją iš nepasiekiamų užkulisių. Pasitarimus jis užmaskuodavo vaišėmis savo bute Jakšto gatvėje, kur stalai lūždavo nuo gėrybių, su kuriomis išalkę studentai lengvai apsidirbdavo. Po tokia skraiste Kuraitis diskretiškai iškeldavo — dažnai per kitus — opiuosius dienos klausimus ir sumaniai vedė diskusiją prie jo siekiamo tikslo. Šįjį pasiekti jis dažniausiai palikdavo kitiems, nes nebuvo iškalbus ir nemokėjo užvaldyti bei vesti masę. Nors iš esmės tebuvo kabinetinis gudruolis, tačiau nebuvo bailus, sakysime, tautininkų režimui jis priešinosi per kunigams leidžiamąjį savo žurnalą "Tiesos Kelią" ne tik sumaniai, bet ir drąsiai. Jei katalikai būtų turėję savo masonų, Kuraitis būtų tikęs į jų didmeisterius. Nesakyčiau, kad jis perdaug būtų buvęs mėgiamas, bet jis vienminčių buvo gerbiamas dėl jo principiškumo bei altruizmo, nes sau nieko nenorėjo. Draugiškos šilumos aplink jį nebuvo, — juk visa jo aplinkuma tebuvo vienintelis voratinklis, kuriame visus pagaudavo savo — tiesa, neasmeniškiems — planams. Šis Kuraitis, palaikomas Turausko ir šiaip daugumo atsakingųjų, nuolatos kurstė Šalkauskį ir nedavė jam ramybės, kol sutiko tapti Dovydaičio įpėdiniu. Jis ir "kuraitininkai" mokėjo mūsų filosofą įtikinti, kad jis turįs ateitininkiją vesti į miestą ir tuo besikuriančiam Lietuvos miestui įkvėpti lietuvišką bei krikščionišką sielą. Lakusis Pakštas trumpai tarė: "Ateities" ateitis — miestas."

Šalkauskis buvo nusistatęs tik trejus metus išbūti vyriausiojo vado vietoje. Po to jaunesnė pajėga būtų turėjusi užbaigti pradėtąjį darbą. Jam terūpėjo nustatyti gaires, nurodyti linkmę, tiesti bėgius, kuriais toliau ateitininkiškasis judėjimas turėtų riedėti. Be to, reikėjo sukurti naujas formas ir pagal jas ir pavyzdingai gyventi.

Šalkauskio išrinkimo pareikalavo dar ir politinė situacija, susidariusi po 1926 m. gruodžio 17 d., nes iš tautininkų pusės reikėjo laukti visokių bandymų ateitininkų judėjimui nuslopinti. Tokiems kėslams atremti jaunos katalikiškosios inteligentijos priešakyje nūn reikėjo subtilaus diplomato, švelnaus derybininko, turinčio simpatijų ir kituose liogeriuose. Niekas atsakingųjų katalikų tarpe neabejojo, kad ir šiuo atžvilgiu Šalkauskis buvo pats pašauktasis kandidatas. Suprantama tad, kad 1927 m. per Palangoje įvykusią reorganizacinę konferenciją Šalkauskis buvo išrinktas į vyriausius vadus.

Paruošiamieji darbai tiems rinkimams Dovydaitį gerokai nuliūdino. Laikydamas S3ve — ir ne be pagrindo — ateitininkijos tėvu, manė turįs teisę ir toliau vadovauti. Jis nesuprato — ar nenorėjo suprasti — kad kiekvieno veikėjo darbuotei yra ribų. Jis nesuprato, kad jis tebuvo — taip sakant — ateitininkijos pirmoji auklė, kurios rūpestis kūdikiui palengvinti pirmuosius žingsnius į gyvenimą. Jis nepajuto, kad naujose sąlygose reikia ir naujų vadų. Mokėti laiku pasitraukti sunku. Tai įrodė 1927 metais ir ateitininkijos istorija. Taip įvyko, kad visiems brangiam ateitininkui iš pirmos valandos turėjo būti iš šalies ir viešai paliudyta, jog jo laikai praėjo. Dovydaitis tai palaikė tik už "nuvertimą" ir dėl to karčiai atsiliepė apie šią "skriaudą".

Jis nekartą man atvėrė savo širdį, skaudžiais žodžiais pliekdamas šį nedėkingumą. Jis man išliejo visą pyktį, tikėdamas, kad iš manęs laimingesnis jo įpėdinis sužinosiąs, kaip grubiai su juo buvo apsieita. Tiesiog į kolegą Stasį kreiptis jis vis dėlto nedrįso. Graudu buvo žiūrėti, kaip savimeilė kankino net tokį pasišventėlį ir — bent tam kartui —-jį išmušė iš pusiausvyros. Šalkauskį jis laikė aristokratu bei lenkiškų manierų platintoju ir dėl to visai ateitininkijai pranašavo "šančišką sumiesčionėjimą". Be to, laikė jį neišgydomu teoretiku, kuris astronomiškuose toliuose nuo gyvenimo sukursiąs niekam nenaudingų aksiomų. Rūpestį jam, žydinčiam rubuiliui, kėlė ir menkutė naujo vado išvaizda. Liesesnis už degtuką, lengvesnis už pūkelį ir dargi šlubas — kaip toks bloznelis gali atlaikyti gyvenimo audras?

Aš duodavau jam išsikalbėti į valias, nes tokie išsiliejimai lengvino skaudžiai užgautą jo širdį. Pasinaudodamas kokiu atlyžimo akimirksniu, bandžiau jam įrodyti Palangos rezultato tikslumą. Bet jis jau perdaug buvo sutapdinęs savo asmenį su ateitininkija, kad tai būtų galėjęs suprasti. Jis dėl to tik tam momentui apsiramindavo, tačiau progai pasitaikius vėl graužėsi, nes žaizda dar kraujavo. Būdamas nuoširdus savo idėjų išpažintojas, žinoma, ir toliau joms visu uolumu tarnavo. O vis dėlto šis tas buvo pasikeitę, nes nuo to laiko susiformavo vad. "Dovydaitininkai", kurie kaip koki ateitininkų "liaudininkai" arba jų "žemesnieji rūmai" atsistojo tylioje opozicijoje prieš naują, miestelėniškai nudažytą orientaciją. Kad šalia Šalkauskio, kaip dvasios vadas priešakyje pasirodė dar prof. Kuraitis, o tarybos pirmininko vietą užėmė ministeris Turauskas, kurio žmonelė, emigravusių lietuvių duktė, Paryžiuje buvo užaugusi ir kaip žavi gražuolė net puošė dalį mūsų banknotų, visa tai jiems šiurpus per nugarą varė. Jie jautėsi lyg našlaičiai šių šaunių titulų salone ir norėjo Dovydaičiui atkovoti seną jo sostą.

Naujas vadas greitai sužinojo apie šią opoziciją. Tačiau, būdamas demokratas, jos ne tik nelaikė blogu reiškiniu, bet dargi ją sveikino kaip naudingą veiksnį, galintį jį apsaugoti nuo nuslydimo į svetimą ateitininkams intelektualizmą ir sulaikyti jo globojamuosius nuo sumiesčionėjimo. Su savo kolega Pranu jis lygiai taip nuoširdžiai draugaudavo kaip ir anksčiau. Tarp abiejų įvykdavo kartais tik smagus "žodžių karas", kada Pranas neiškęsdavo nepaleidęs kokios špilkos į "parfiumuotąjį Staselio dvarą". Šalkauskis gi atsakydavo tąja mieląja šypsena ir tuo šiltuoju mandagumu, kuriuo nuginkluodavo ir atkakliausius savo oponentus.

Dovydaitininkai vis dėlto neatlyžo — 1930 metais per Jonines Kaune įvykusioj konferencijoj jie bandė savo "tėvą" vėl įkelti į prarastąją kėdę. Tačiau tai jiems nepavyko, nes Dovydaitis tesurinko vos trečdalį balsų, du trečdaliai gi atiteko Pakštui, kuris buvo laikomas Šalkauskio įpėdiniu bei jo linijos tęsėju.

A. Mončys —  Pelėda (švinas)

Bet ir po šito naujo nepasisekimo kolega Pranas nenustojo veikęs. Statydamas idėją augščiau už savo — tiesa, smarkiai užgautą — ambiciją, jis ir toliau be atvangos rungėsi bendrų idealų fronte. "Jis grįžo visuomeniniame veikime į liaudį, į proletariatą, tapdamas katalikų darbininkijos vadu, kai ją buvo palikę visi kiti buvę vadai" (J. Brazaitis). "Prof. Dovydaitis yra ateitininkuos širdis", taip jį
apibūdina A. Maceina, kitas jo mokinys, "savo žmoniškumu, savo krikščioniška artimo meile, savo nuolatiniu pasiruošimu padėti patraukusi į save visus, ypatingai jaunuosius, ir palikusi šiltą atminimą ją pažinusiuose". (1949 m. "Ateitis", No. 3, 11 p.).

Apdovanotam tokiomis savybėmis, jam liko plati dirva ir be sosto ir be titulo. Darbininkai, ateitininkai, pavasarininkai ir visi ties gausūs skaitytojai gausių jo žurnalų — tai buvo auditorija, kurios neturėjo nei joks profesorius, tai buvo diecezija, kuria negalėjo girtis nei joks vyskupas. Jis įžvelgė visas tas nuostabias galimybes, kurias jam siūlė tie beribiai horizontai. Jis kibo ir į tokį darbą, į kurį baltarankiai bei saldžiažodžiai nei pažvelgti nenorėjo.

*

Žinios iš Lietuvos mums praneša, kad Dovydaitis jau prieš kiek metų bolševikų buvęs ištremtas Į Sibirą. Kadangi jo šeima nesugrąžinamai išblaškyta ir jo žmona mirusi, jis ten slaptai buvęs įšventintas į kunigus. Šitose pareigose prieš nedaugei metų ten ir miręs. Kas su Pranu Dovydaičiu buvo susidraugavęs, tas žino, jog tai buvo visai natūrali, dargi būtina didžio gyvenimo pabaiga.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai