Aidai.eu Apžvalga

ŠV. KAZIMIERO KOPLYČIA VILNIUJE

Vilniaus paminklų tarpe šv. Kazimiero koplyčia yra vienas iš brangiausių. Mūsų amžiaus meno ir senovės mylėtojas, galvojantis stilių kategorijomis, Vilniuje pirmoje eilėje atkreips dėmesį į pačius senuosius paminklus — Gedimino Kalno ir Žemutinės Pilies kompleksą ir jų kasinėjimus, arba į gotiškų bažnyčių ansamblį vienuolynų kvartale aplink Bernardinus, studijuos meno požiūriu nuostabų Antakalnio šventovės interjerą bei kitus vėlyvojo baroko originalius darbus. Mūsų amžiaus maldininkas, atvykęs Vilniun, klaupsis pirmiausia prieš Aušros Vartų Dievo Motiną, kurios kultas per paskutinius kelis amžius išpopuliarėjo tautoje ir garsėja toli už mūsų krašto ribų. Kitaip matė ir jaute XVII ar XVIII amžiaus Vilniaus lankytojai. Jų aprašymuose šv. Kazimiero koplyčia su relikvijomis šventojo, kuris buvo krašto valdovo sūnus, iškeliama, kaip pati didžioji brangenybė ir pilies bei miesto pirmoji įžymybė. Pats relikvijos brangumas ir nepaprastas turtingumas jį saugojančios architektūros ir įrengimo sutapo į vieną išgyvenimą. Menotyra, neliesdama šv. Kazimiero relikvijų kulto teologinio aspekto, gali mėginti šventojo garbei sukurtą meną iš jo pirmykštės vidinės prasmės ir tuo būdu pataisyti kai kuriuos miesto meninės visumos bruožus, kuriuos vienašališkas estetinis žiūros būdas gal buvo užtemdęs. Šiandien negalime iš naujo pilnai išgyventi tos vidinės prasmės, kuri apsprendė religinio meno kūrinio atsiradimą praeityje. Tegalime mėginti ją rekonstruuoti, atidžiai atsekdami faktų eigą ir stebėdami formų sąrangą ir jų analogijas.

Senoji gotiškoji koplyčia
1484 kovo 4 dieną Gardino pilyje mirusiojo karalaičio Kazimiero palaikai jo tėvo Kazimiero buvo tuojau atvežti į Vilnių ir palaidoti Vilniaus pilies arba katedros bažnyčios koplyčioje, kurią jis buvo paruošęs sau ir savo šeimai. Koplyčia vėliau vadinta Karališkąja, o Lietuvai gal būtų teisingiau ją vadinti Kunigaikščių koplyčia. Šiandien, po 500 metų, per tą laiką įvykus keliems katedros perstatymams, ii lokalizuojama barokinėje Šv. Marijos Nekalto Prasidėjimo koplyčioje prie šiaurinės katedros šono, antroji skaitant nuo vakarinio fasado. Ji vadinama taip pat Valavičių koplyčia, pagal XVII a. jos savininką vysk. Valavičių. Tyrinėtojai mano, kad pati seniausioji katedros koplyčia, kurią pirmasis vysk. Andrius 1397 įsteigė šv. Andriaus ir Pranciškaus vardu "circa sacristiam et chorum cathedralis Vilnensis ecclesiae" šiaurėje Jogailos-Vytauto katedros pusėje, stovėjo toje pačioje vietoje. Jos pirmykštę architektūrą reikia įsivaizduoti buvus gotikos stiliuje, kaip ir visa Jogailos-Vytauto katedra. Jau 1474 m. didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras tą koplyčią atnaujino ir perstatė; perstatymas turėjo būti žymus, nes koplyčia buvo iš naujo pašventinta, gaudama naujų vardų — Šv. Panelės Marijos, šv. Andriaus ir šv. Stanislovo.

Taigi, pirmykštė vyskupinė fundacija mums nežinomų istorijos vingių pasėkoje tapo karališkąja. Karalaitis Kazimieras buvo pirmasis Jogailaičių šeimos narys, palaidotas šioje koplyčioje, nes Vytautas ir Žygimantas Kęstutaitis ilsėjosi kitose katedros vietose. Šioje valdovo privatinėje koplyčioje meldėsi jaunasis karalaitis, kai gyveno Vilniuje. Čia jį tėvas palaidojo, aiškus dalykas, ne altoriuje, nes sūnus tada dar nebuvo paskelbtas šventuoju, bet koplyčios kriptoje, kai pačioje koplyčioje turėjo būti pastatytas atitinkamas paminklas vėlyvosios gotikos stiliuje. Mylimojo sūnaus prisiminimas ir pagarba, kuri buvo jo kapo vietai iš pat pradžių teikiama, paskatino kunigaikštį koplyčią ypatingai išpuošti. Koks buvo šitos naujos dekoracijos pobūdis, nežinome, bet XV amžiaus pabaigoje mūsų krašte kitoks kaip gotinis jis dar negalėjo būti. Laiko sąmonėje koplyčios meniškumas buvo paskirtas šviesiam karalaičio prisiminimui. Šia prasme aiškiai kalba Aleksandro VI bulė (iš 1501. V. 15 d.), suteikianti atlaidus lankantiems šią koplyčią: "Capella beate Mariae ac sanctorum Andrei et Stanislai, sita in ecclesia Vilnensi, per clare memorie Casimirum . . . magnifico opere constructa et dotata" (Plg. A. Theiner, Vetera Monumentą Polon. et. Lithuan., II, 287 Nr.). Popiežiaus legatas vysk. Z. Ferreri, 1520 m. aplankęs šv. Kazimiero kapą, parašė eiles jo paminklui lotynų kalba (tekstą vertime paduoda W. Zahorski, Katedra Wilehska, p. 139). Koplyčioje tada buvo pakabintas šv. Kazimiero portretas.

Kairėje: šv. Kazimiero koplyčia Vilniuje, dešinėje: šv. Kazimiero koplyčios fundacine lenta.

Koplyčioje, šalia Kazimiero, amžino poilsio vietą 1506 m. buvo gavęs karalaičio Kazimiero brolis, didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras. Po 1530 m. katedros gaisro karalius Žygimantas Senasis 1534. V. 29 privilegija įsakė tą pačią koplyčią ("eam ipsam capellam B. Mariae Virginis") restauruoti pažymėdamas, kad atnaujina koplyčią ant savo brolių Kazimiero ir Aleksandro kapų. Žygimanto Augusto pirmosios žmonos Elzbietos, mirusios 1545. VI. 15 d., ir 1551. V. 6 d. mirusios Barboros Radvilaitės sarkofagai buvo pastatyti tos pačios karališkosios koplyčios kriptoje, ką aiškiai sako 1571. VII. 7 d. Žygimanto Augusto testamentas, betgi nurodydamas, jog "norime, kad kūnai mūsų mirusiųjų žmonų iš Šventojo (!) Kazimiero koplyčios, kur jie guli padėti kaip depozitas (!), į šv. Onos bažnyčią būtų pernešti" (plg. M. Balinski, Historya Miasta Wilna, II, p. 162).

Vilniaus katedros planas. 1. Šv. Kazimiero koplyčia, 8. Karališkoji, vėliau Valavičių koplyčia, 5. Goštautų koplyčia.

Iš tikrųjų jau XVI amžiuje mūsų senąją dinastinę koplyčią dokumentai pradeda vadinti Palaimintojo Kazimiero koplyčia: "capella Beati Casimiri" arba "sacellum divi Casimiri" (1541) (plg. Košciol Zamkowy, I, p. 41). Tuo tarpu renesansinės kultūros valdovas Žygimantas Augustas planavo pastatyti savo žmonoms ir sau pačiam puikų, atskirai stovintį renesansinį mauzoliejų-koplyčią Vilniaus pilies rajone šv. Onos titulu. Kadangi Žygimantui Augustui 1551 m. vyskupas atidavė šv. Onos pilies bažnyčią, kuri "intra muros castri" jau minima XIV amžiuje (1390 ir 1398), tai mauzoliejaus statybai jis bus pasinaudojęs šitos senosios bažnytėlės mūrais. (Šv. Onos bažnyčios pilyje — "intra muros castri"— nereikia painioti su žinoma gražiąja šv. Onos brolijos bažnyčia arba koplyčia prie Bernardinų). 1571 d. didžiojo Lietuvos kunigaikščio testamente įsakmiai minima pradėtoji "nauja", pilies rajone esanti šv. Onos bažnyčia-mauzoliejus, kurią kai kurie XVI bei XVII amžiaus šaltiniai vadina taip pat šv. Barboros bažnyčia, niekados nebuvo baigta, kaip pvz. liudija Vilniaus jėzuitas Kristupas Varševickis, 1603 m. kalbėdamas apie Žygimanto Augusto sumanytąjį mauzoliejų karalienei Barborai ir vadindamas jį "opus magnificentissimum, opus nondum perfectum" (plg. P. Šledziewski, Košciol šw. Anny - šw. Barbary intra muros castri vilnensis, Atheneum Wilenskie, IX, 1934, p. 8). XVII amžiuje Šv. Onos - Šv. Barboros bažnyčia buvo apleista ir 1666 m. iki pamatų nugriauta. Bene 1956 m. pradėjus kasinėjimus į šiaurę nuo Gedimino kalno, jau užtikti jos pamatai. Reikia manyti, kad šitie tyrinėjimai bus baigti ir paskelbti. Tada galutinai paaiškės, koks yra santykis senosios šv. Onos bažnyčios intra muros castri su Žygimanto Augusto pradėtuoju renesansiniu mauzoliejaus įrengimu. Labai galimas daiktas, kad jo kūrėjas buvo žymusis Giovanni Maria Padovano, kaip įtikinančiai samprotauja lenkų meno istorikas Z. Hornung, remdamasis Scardeoni ("De antiąuitate urbi Pataviae et claris patavianis, 1560) žodžiais apie šį meistrą: ". . . et magno stipendio donatus pro sepulchro regio illic magnificentissime construendo" (plg. Rozprawy komisji historji kultury i sztuki, I, 1949, p. 124-125).

Mums čia svarbi tik viena išvada, kad jau XVI amžiuje senąją gotinę Karališkąją koplyčią prie katedros virtusia Palaimintojo Kazimiero kulto vieta nustota laikyti pakankamai reprezentatyvia dėl krašto valdovo šeimos mauzoliejaus. Tuo labiau XVII amžiaus pradžioje, Bažnyčios reformos sąjūdžiui suintensyvinus šv. Kazimiero kultą ir Klemensui VIII bule iš 1602. XI. 7 d. galutinai patvirtinus jo kanonizaciją, koplyčia buvo per kukli šventojo palaikams. Prasidėjo tiesioginis Šventojo relikvijų kultas, kuris pareikalavo brangesnės ir meniškesnės vietos kūnui padėti. Šventojo karstas jau 1604 m. buvo iš drėgnos kriptos išimtas, kūnas (rastas nesugedęs) perdėtas į kitą karstą ir pakeltas į altorių (elevatio); kanonizacijos šventėje (gegužės mėn. 10 d.) jis buvo dekoruotas popiežiaus atsiųsta didžiule šventojo vėliava (labarum). Triumfalinei dekoracijai senoji koplyčia buvo per ankšta ir per tamsi. Kaip buvo rūpinamasi pakelti jos iškilmingumą, rodo žinia, jog 1612 m. Kristupas Komaras paaukojo tris žmones, "kad prie šv. Kazimiero karsto lempa amžinai degtų". Nereprezentatyvi buvo ir koplyčios padėtis vakariniame katedros kampe, toli nuo presbiterijos. Asketiška gotiškai-renesansinės koplyčios nuotaika neatitiko naujo religinio jausmo. Naujasis baroko amžius, naujas skonis reikalavo spindesio, pilnų klasikinių formų ir spalvos. Šitokiose aplinkybėse gimė mintis statyti naują koplyčią.

Naujosios koplyčios statyba
Apie naujos koplyčios statybos pradžią nedaug teturime žinių. Įdomūs ir svarbūs mums būtų duomenys apie statybinės minties brendimą ir apie jėgas, skatinusias jos vykdymą. Ne vien jėzuitų ordinui ir ne vien vyskupui rūpėjo savojo šventojo kūno garbingas ir monumentalus padėjimas: visiems Vilniaus gyventojams ir visai tautai turėjo tai rūpėti. Labiausiai tuo reikalu, didelių lėšų negailėdamas, rūpinosi karalius Zigmantas III Vaza, kuris per savo motiną buvo šventojo giminaitis. Turėjo būti įvairių projektų ir pasiūlymų, kur koplyčią statyti. Negrįžta prie renesansinės minties — mauzolieiinę koplyčią statyti visai atskirai prie Neries. Ryšys su kunigaikštijos religiniu centru — su katedra, kurios didžiajame altoriuje buvo garbinamos su krikščionybe iš Krokuvos atvežtos šv. Stanislovo relikvijos, turėjo būti išlaikytas: koplyčia turėjo likti katedros priestatu.

Koks tada buvo senosios katedros vaizdas? Nežiūrint visų stambių perstatymų, katedrą tebesupo atskirų didikų ir dvasininkų XV ir XVI amžiuje įsteigtos koplyčios, viena prie kitos prišlietos prie abiejų šoninių navų. 1605. IV. 5 vysk. Benedikto Vainiaus reliacija, aprašydama katedrą, mini 10 koplyčių (Huic capella seu sacella cum suis fundationibus et benediciatis decem affixa sunt. Plg. Archivo dell S. Congregatione del Concilio Roma, Relationes Vilnen., f. 647-650). Tad tinkamos vietos naujai žymiai koplyčiai visiškai nebuvo. Nuo kanonizacijos praėjus 20-čiai metų, toji vieta dar negalėjo būti rasta. Tada netikėtai pasireiškė tuometinio vyskupo — Eustachijaus Valavičiaus — palankumas, kuris sutiko užleisti savo nuosavą koplyčią, esančią katedros pietinės pusės pačiame gale, į dešinę nuo presbiterijos. Šitą koplyčią vysk. Valavičius buvo gavęs iš Leono Sapiegos, kuris, pasistatęs šv. Mykolo bažnyčią bernardinams, ten nukėlė ir savo šeimos mauzoliejų. XVI amž. šitą koplvčią buvo įsteigęs vyskupas Povilas. Pagaliau 1624. II. 8 d. dokumentu karalius Zigmantas III patvirtino mainą, kuriuo vysk. Valavičius karaliui perleido savo koplyčią, o karalius jam už tai atidavė senąją Karališkąją, kurią Valavičius netrukus ir persistatė savo tikslams (pašventinta 1631. III. 5 d.). Todėl šv. Kazimiero kūnas jau 1624 buvo galutinai iš senosios koplyčios išneštas ir laikinai padėtas Goštautų-Katkevičių koplyčioje, kuri buvo viena iš pačių didžiųjų ir puošniųjų katedros koplyčių, jau 1539 atnaujinta ir apdovanota dideliais turtais; čia šventojo kūnas, padėtas į sidabrinį karstą, buvo dekoruotas baldachinu, vėliavomis ir trofėjais, laimėtais karuose.

Tuo pačiu metu buvo nugriauta buv. Valavičiaus koplyčia ir laisvoje vietoje tuoj pradėti dabartinės šv. Kazimiero arba naujosios karališkosios koplyčios statybos darbai, kurie užtruko gan ilgai ir tik po 10 metų artėjo prie pabaigos. Jau 1630 m. apie koplyčios nepaprastą puikumą pranešė popiežiaus nuncijus Visconti į Romą, nors dar nebuvo baigti visi puošimo darbai (Prof. Z. Ivinskis pagal Vat. Arch.). Istorija pagailėjo mums žinių ir apie statybos darbo eigą, kuri vyko tyloje. Tuo garsiau ir aiškiau šaltiniai skelbia oficialų koplyčios baigimo įvykį: iškilmingąją šventojo kūno perkėlimo ir padėjimo šventę (Sacri Corporis Translatio), įvykusią 1636. VIII. 14 d., kurios išsamūs aprašymai užfiksuoti reliacijose, išsaugotose Vatikano archyvuose ir Vilniaus bažnyčios istorikų veikaluose. Procesijoje, ėjusioje miesto gatvėmis, karaliaus sesuo princesė Ona Kotryna, padedama kunigaikštijos dignitorių ir lietuvių ponų, nešė šventojo relikvijas nedideliame mediniame karstelyje, papuoštame brangiaisiais akmenimis, perlais ir auksinėmis gėlėmis; pats karalius Vladislovas IV (Zigmantas III jau buvo miręs) buvo nešamas procesijoje kėdėje, nes nesveikavo. Per mišparus Šventojo karstas buvo padėtas katedros vidury po brangiu baldachinu. Kitą dieną keturi vyskupai iškilmingai įkėlė jį į naujosios koplyčios altorių. Prieš šį įvykį vyskupas Abraomas Vainius koplyčią pašventino. Todėl, jeigu kai kurie vidaus dekoracijos darbai tęsėsi dar ir vėlesniais metais, tai 1636 m. statyba ir pagrindinės dekoracijos dalys turėjo būti tikrai visiškai baigtos.

Kairėje: Jogailaičių arba Žygimantų koplyčia-mauzoliejus prie Vavelio katedros. Dešinėje: Staszovv. Renesansines koplyčios priestatas prie bažnyčios (XVII amžiaus pradžia).

Koplyčios baigimo faktą skelbia ir patvirtina tuoj po didžiosios perkėlimo šventės Vladislovo IV įsakymu padirbintosios ir kitoj pusėj relikvijų altoriaus laukujoj sienoje įmūrytos mar-morinės fundacinės lentos įrašas:

D. O. M.
Divo. Casimiro.
Casimiri. Jagiellonide. Regis. Filio
Regni. Poloniae. Magnių. Ducatus. Lithuaniae
Patrono. Tutelari. Propugnatori.
Cognato. Principi.
Sigismundus III. Poloniae. et. Sueciae. Rex
Sacellum. Hoc.
Aeternum. Pietaus. Cultusque. Sui.
Monumentum.
Erexit. Instruxit. Exornavit.
Viadislaus. IV.
Sacri. Corporis. Illatione.
Honoravit. Perfecit. Dedicavitque.
Anno. Domini. MDCXXXVI. Die XIV. Augusti.

Koplyčios architektas
Zigmanto III Vazos epocha, iškėlusi nauja jėga katalikybės primatą Lietuvos-Lenkijos valstybėje ir išplėtusi jėzuitų veikimą tiesioginėmis Romos centrales direktyvomis, taip pat mene su dideliu entuziazmu priėmė subrendusias Romos baroko formas. Naujajai meno programai, kuri turėjo tapti pilna katalikybės Credo išraiška, įvykdyti jau nebetiko konservatyvių vietinių, dar viduramžiniuose cechuose susibūrusių meistrų sugebėjimai. Jie, nors ir besistengdami imituoti klasikines formas, Stepono Batoro epochoje teišvystė, tiesa, labai originalų, bet provincinį ornamentalumą. Todėl su dideliu palankumu priimti naujai atkviestieji italų meistrai dabar drąsiai taikė Italijos baroko formų sistemą dideliems uždaviniams po Šiaurės Rytų dangumi.
Iškilmingoji šv. Kazimiero koplyčios fundacinė lenta skelbia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos globėjo ir gynėjo vardą, kurio amžinam kultui paminklas buvo pastatytas, mini jo kilmę ir karalių vardus, nepamirštant pažymėti, kad šventasis yra jų "Cognatus princeps", bet nutyli pačio statinio autorių. Baroko epochoje menininkas jau nebuvo paskandintas anonimiškume, kaip viduramžiais, betgi svarbesnis kūrinio atsiradimui tada atrodė fundatoriaus asmuo, jo iniciatyva, jo maloningumas ir dosnumas dvasinio pobūdžio projektui, kai architektas-meninin-kas ir jo pagelbininkai dar tebebuvo kuklūs fundatoriaus valios vykdytojai, stovėję nuošaly. Mums šiandien architekto vardas ir kilmė yra pirmos reikšmės, nes jis atskleidžia tuos istorinius sąryšius, kurie įgalina suprasti kūrinio formą.

Šv. Lauryno (S. Lorenzo) bažnyčios Florencijoje planas. Kampuose abipus presbiterijos Medičių koplyčios-mauzoliejai.

Lokalinė Vilniaus istorijos literatūra šv. Kazimiero koplyčios architekto vardą buvo užmiršusi visiškai. XIX amžiuje buvo net pradėta juo laikyti olandą portretininką Danckersą de R'j (plg. "Aidai", 1957, Nr. 6 (101), p. 261-262). Tik 1931 ir galutinai 1936-37 m. paaiškėjo, kad juo buvo italas Constantino Tencalla, Zigmanto Vazos ir vėliau jo sūnaus dvaro architektas. Darbus Vilniuje baigęs, jis, be to, dar prieš 1645 m. Varšuvoje karaliaus rūmų aikštėje suprojektavo garsųjį Zigmanto Vazos paminklą — koloną su karaliaus statula, tapusia epochos simboliu. Keli dokumentai įsakmiai patvirtino jį buvus Vilniaus šv. Kazimiero koplyčios plano sumanytoju ir vykdytoju. Taip pat šv. Teresės bažnyčios Vilniuje formas reikia rišti su to pačio meistro veikla.

S. Maria Maggiore Romoje bažnyčios presbiterijos fasadas ir koplyčių Sistina ir Paolina kupolai.

Vilniaus katedros presbiterijos fasadas, nugriovus kunigaikščių rūmus. (Pagal J. Peškos akvarelę kunigaikščių Lubomirskių muziejuje Lvive).

Vienas iš šitų dokumentų — jėzuito Rudnickio laiškas pakancleriui Zamoiskiui, rašytas maždaug apie 1635 m., taigi ką tik pabaigus koplyčios statybinius darbus, rekomenduoja architektus giminaičius Motiejų ir jo brolėną, mūsiškį Konstantiną, šv. Kazimiero koplyčios statytoją. Be abejo, Constantino Tencalla nebuvo vienišas atvykęs į mūsų kraštą su savo statybinėmis idėjomis. Meistrai tais laikais keliavo grupėmis, sudarydami arteles, kuriose dažnai vadovavimą turėjo vienos šeimos ar giminės nariai. Tolimų kelionių metu tokios kuopos skildavo arba vykdydavo įvairius uždavinius keliose vietose. Ypatingai iš kraštų abipus Alpių kilę statybiniai skulotoriai, architektai, stukatoriai-dekoratoriai pasižymėjo polinkiais toli nukeliauti, bejieškant turtingų mecenatų savo kūrybai. Meistrai kaip Maderna, Borromini, Algardi. Lonehi Sen, Rainaldi, Fontaną, sukūrę reikšmingą dali Romos baroko jo žydėjimo apogėjuje, buvo kilę nuo Lombardiios ežerų ir Alpių papėdžių. I- šienus Alpiu iš tokios Wessobrunno stukatorių mokyklos išaugo plati architektų giminė, kurios genealogija ir dekoratyviojo baroko darbai, sukurti keliaujant iš vietovės į vietovę, atsekami per kelis šimtmečius ne vien Pietų Vokietijoje, bet ir toli į šiaurę ir Balkanų kraštus. Prie tokių meistrų-keliautojų priklausė ir Tencallų giminė. Žinome, kad tapytojas Carpoforo Tencalla bei architektas Giovanni Pietro Tencalla, apie tą laiką dirbę Vienoje, skulptorius Giulio Tencalla dirbęs Como mieste, visi buvo kilę iš vietovės Bissone prie Lugano ežero, itališkoje Šveicarijos dalyje (plg. Thime-Becker, Allgemeines Lexikon der bildenden Künstler, 32 t., 1938, p. 521-522). Tad ir mūsiškis Constantino Tencalla bus gimęs toje pačioje vietovėje. 1613 m. prie šv. Petro bazilikos, vadovaujant Mader-nai, ir 1617 m. prie Angelo pilies dirbęs Constantino Tencalla bus ne bendravardis, bet identiškas su mūsuoju. Tuoj po 1617 m. jis bus prisijungęs prie keliaujančių meistrų grupės ir išvykęs Lenkijos-Lietuvos karaliaus tarnybon. Tencallų artimi tautiečiai ir greičiausia jų giminaičiai buvo šakota architektų-dekoratorių giminė Castelli, kurių XVII amžiuje kelios dešimtys minimi dirbant Romoje bei keli Lombardijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Bent 13 šitų žinomų Castellių tikrai yra kilę iš Melidės arba Bissonės vietovių prie Lugano ežero (plg. Thieme-Becker, 6. t. 1912, p. 145 t.t. Iš vienos šitos gimines šakos Castello-Borromino kilo ir garsusis architektas Francesco Borromini). Matteo Castelli iš Melidės, 1612 m. dirbęs prie vienos iš S. Maria Mag-giore koplyčių puošimo Romoje, 1614 m. jau minimas Lenkijoje. Ir Vilniuje jau XVI amžiaus pabaigoje E. Lopacihkio duomenimis minimi kažkokie Castelliai. Apie 1630 m. Andrea Castelli iš Melidės padirbo Bielanuose prie Varšuvos labai panašiai sukomponuotą fundacinę lentą, kaip mūsiškė prie šv. Kazimiero koplyčios, ir ji priskirtina tam pačiam meistrui. Visi šitie duomenys kalba už tai, kad čia pasireiškė tos pačios architektų-dekoratorių grupės atstovai, kurie visiškai betarpiškai į mūsų padangę atnešė Romoje išbrandintas formas.

Koplyčios architektūra ir jos formų kilmė
Koplyčios konstrukcija yra paprasta: kvadrato plano apie 17,5 x 17,5 m erdvė turi viršuje ant pandantivų uždėtą aštuoniakampį būgną su apskritu kupolu. Keturi langai po archivolta kiekvienos sienos nišiniame įdubime, keturi langai tambūre ir per žibintą apšviesta akis kupolo viršuje meta šviesą žemyn ir iš viršaus vienodai apšviečia visą erdvę. Šitokia konstrukcija mūsų krašte buvo gan nauja. Šalia senovinės ręstinės medžio statybos, šalia akmeninių tvirtovių Lietuvoje XV amžiuje įsipilietino dar mūrinių halinių bei salinių gotinių bažnyčių formos. Tik barokas atnešė kupolinius ir centrinius sprendimus, kurių šv. Kazimiero koplyčia buvo viena iš pirmųjų. Ji buvo pati pirmoji, norinti prijungtų navų. Koplyčia, būdama savo konstrukcija tok;a uždara, savarankiška, imponuojančiai iškildama savo kupolu, šliejasi prie senosios katedros komplekso — prisiminkime tada stovėjus dar iš esmės gotišką katedrą. Naujosios meninės idėjos nešėja — karališkoji dinastija tuo patvirtino nenutrūkstamą ryšį su bažnytine tradicija.

Jogailaičiai jau XVI amžiaus pradžioje pasireiškė, kaip naujausių meninių idėjų skleidėjai ir mecenatai, pradėję patys pirmieji, anksčiau kaip kituose Vidurinės Europos kraštuose, renesanso epochą, kurios pats pirmasis perlas buvo garsioji Jogailaičių arba Žygimantų koplyčia Vavelyje. Negalima nuneigti principinio panašumo tarp abiejų koplyčių statybinės minties. Žygimanto Senojo laikais atkviestojo italo Bartolomeo Berecci 1517-33 pastatytoji koplyčia Florencijos renesanso formose yra taip pat kupolinis priestatas prie gotiškos struktūros katedros: iš lauko ir iš vidaus turtingiausiai plastiškai dekoruota, ji yra tarytum koks monumentalus relikvijorius, paskirtas saugoti dinastiniams palaikams. Jogailaičių koplyčios centrinė konstrukcija, sudaryta iš kvadratinio plano erdvės, perdengtos kupolo ant pandantivų, padarė mokyklą krašte: magnatai, sekdami karaliumi, pasistatė daugiau panašių mauzoliejų prie bažnyčių Stašove ir Bejsce, prie katedros Vlodslavke ir pačioje Krokuvoje. Šv. Kazimiero koplyčią su Jogailaičių koplyčia lygino jau kai kurie senesni autoriai pastebėdami, kad ji savo puikumu neatsilieka nuo Vavelio koplyčios; ji yra ir didesnė.

Šitoks dinastinio koplyčios-mauzoliejaus tipas susikristalizavo Italijoje renesanse. Jo pavyzdžių serijos pradžioje Italijoje stovi tokie kūriniai, kaip Medičiams 1419-30 m. Brunelleschio pastatytoji vad. Senoji Zakristija (Sagrestia Vecchia) prie šv. Lauryno parapinės bažnyčios Florencijoje pietinio transepto, kur tebestovi Piero ir Giovanni Mediči paminklai. Kai šios koplyčios nepakako, 1520-24 m. Michelangelo pastatė garsiąją Sagrestia Nuo va prie tos pačios bažnyčios šiaurinio transepto — antrąją Medičių giminės kapų koplyčią, kurioje dviejų mažiau reikšmingų Medičių epigonų paminklai buvo pačio Michelangelo išpildyti. Ten pat esanti trečioji koplyčia virš Toskanos kunigaikščių kriptos (Capella dei Principi) pradėta jau 1604 m. XV-XVII amžiuose centrinio plano konstrukcijos Italijos architektūroje turėjo našią vystymosi istoriją. Kai Lenkijoje XVII amžiuje dar pasireiškė renesansinės Jogailaičių koplyčios sekimai, Italijoje tuo metu panašaus pobūdžio mau-zoliejinėms koplyčioms jau duodamos baroko formos. Romoje prie S. Maria Maggiore bazilikos į dešinę nuo choro Domenico Fontaną 1584 m. Sikstui V pastatė Capella Sistina (viršum kriptinės Capella del Presepe), o simetriškai į kairę Flaminio Ponzio 1611 m. pastatė Borghesų popiežiams Capella Borghese arba Paolina, kurios kriptoje padėti šios giminės sarkofagai. Abi koplyčios turi vainikuojamą kupolo kvadratinę centrinę erdvę, plokščias nišas altoriams ar paminklams (redukuotas graikiško kryžiaus planas) ir nepaprastai turtingą interjero dekoraci-ią. prie kurios dirbo mums pažįstamos Castelli šeimos atstovas Matteo (1612).

Mūsų šv. Kazimiero koplyčios architektūros giminingumas šiems paminklams nėra atsitiktinis. Vazų karaliai, kurie jautėsi esą ir buvo Jogailaičių ipėdiniai, troško duoti kanonizuotajam jų giminės nariui Šventajam Kazimierui tokį brangų padėjimą, kuris sykiu būtų Lietuvai atitikmuo Jogailaičių mauzoliejui Krokuvoje Ši aplinkybė apsprendė koplyčios konstrukcinio tipo pasirinkimą. Sumanymui Įvykdyti buvo pakviesti meistrai, dirbę prie panašių uždavinių pačiose naujausiose baroko formose Romoje.

Šv. Kazimiero koplyčios atkastieji pamatai (1931 m.)

Koplyčioje planuotasis karalių mauzoliejus
Kad šv. Kazimiero koplyčia sykiu turėjo būti naujasis karališkasis mauzoliejus Vilniuje, patvirtina faktas, kad po ja tikrai buvo planuota kripta. Toji kripta turėjusi priglausti Vilniuje esančius Jogailaičių ir jų šeimų karstus, o vėliau ir kai kuriuos kitus įpėdinius. Vilniuje buvo susidariusi sena vietinė tradicija, kad po šv. Kazimiero koplyčia yra kripta, kurioje padėti kunigaikštiškieji Aleksandro, Elzbietos ir Barboros palaikai. 1712 m. koplyčios kapelionas prel. Jurgis Ancuta kreipėsi į karalių Augustą II, prašydamas apsaugos priemonių prieš potvynio daromą žalą šv. Kazimiero koplyčiai ir jos rūsyje padėtiems karalių karstams. Tą patį tvirtino visi XIX amžiaus istorikai. Buvo net kaltinamas L. Stuoka-Gucevičius, kuris perstatydamas katedrą neva užvertęs įėjimą kripton (plg. W. Zahorski, o. c, p. 144-145). 1931 m. rugpjūčio mėn. kon-servacijos darbai, kurie pradėti nuimant koplyčios grindinį, nepatvirtino šitos pažiūros, nes, pasirodo, koplyčios pamatai buvo užversti žeme ir nuolaužomis. Iškasant pamatus, tačiau paaiškėjo, kad architektas Constantino Tencalla iš tikrųjų projektavo kryžiniais skliautais dengtą kriptą, nes pamatų sienos ėjo 8 m gylį ir turėjo kiekvienoje sienoje po tris skydus atremti skliautams ir atramas skliautų arkoms. Matyti, dėl stipraus požeminio vandens reikėjo sumanymo statyti kriptą atsisakyti ir pamatus užversti (plg. P. Šledziewski, Mauzoleum krolevvskie w Bazylicie VVilehskiej, "Wilno" I, 1939, p. 108-110). 1931. VIII. 26 d. tebuvo rasta evangelijos pusėje 1,20 m gilumoje viena cininė ir viena švininė dėžutė, kaip atrodo, su karaliaus Vladislovo IV širdies ir vidurių liekanomis, nes šaltiniai liudija, kad vyskupas Abraomas Vainius 1648. VI. 28 d. šito karaliaus "cor et viscera" po koplyčia paslėpė. Aleksandro, Elzbietos ir Barboros karstai taigi turėjo būti kitoje vietoje padėti, nes senąją karališkąją koplyčią perėmus vysk. Valavičiui, jie ten negalėjo likti. 1931. IX. 21 d. jie iš tikrųjų buvo rasti vienoje smailaarkiais skliautais perdengtoje gotiškoje kriptoje, kuri yra tuoj po katedros presbiterija.

Prof. Kloso projektas dinastiniam mauzoliejui po šv. Kazimiere koplyčia. (1931 m.).

Jau 1931. IX. 22 d. prof. J. Klosas paskelbė sumanymą po šv. Kazimiero koplyčia, išnykus požeminio vandens trukdymui, užbaigti tą mauzoliejų, kaip jis buvo planuotas XVII amžiuje. Tą patį mėnesį J. Klosas padarė gan rūstų karalių projektą. 1932 m. prof. Klosas nuo šito darbo atsisakė, o 1933 m. tragiškai pasimirė. Vadovaujant jau inž. H. Wasowicziui, kripta buvo 1932 -1932 metais pastatyta, išvedant projektuotus skliautus. Įėjimas j. kriptą buvo pravestas iš požeminės koplyčios po katedros Vikarų altoriumi. Statybos darbai buvo baigti 1936. II. 24 d., bet dekoracijos planas buvo keičiamas. Buvo numatyta vieta ir ketvirtam sarkofagui, į kurį būtų sudėti "ossa Vitoldi", jeigu juos pavyktų rasti. Galutinai buvo priimtas inž. S. Bukowskio vidaus projektas, kuris buvo baigtas prieš pat 1939 m. karą, grindis ir piliorius apdengiant poliruotu vietiniu lietuvišku granitu ir pastatant sarkofagus.

Jei XVII amžiuje kripta būtų buvusi baigta ir joje būtų padėti dinastiniai sarkofagai, tada ir pačioje koplyčioje, reikia manyti, būtų buvę pastatyti atitinkami paminklai (antkapiai) ir jau koplyčią statant turėjo būti numatyta jiems vieta. Talpinti juos tegalėtų didieji viduriniai nišiniai įdubimai, kur dabar yra Delbenes freskos iš XVII amžiaus pabaigos. Analoginiai pavyzdžiai kaip Medičių koplyčios Florencijoje, kur ne visi planuotieji paminklai buvo realizuoti, Jogailaičių koplyčioje Vavelyje ir Capella Sistina (del Presepe) su Siksto V paminklu Romoje, tokios hipotezės nepaneigia.

Šv. Kazimiero koplyčios pcrtalas iš katedros navos

Koplyčios dekoracija
Keleiviai, lankę Vilnių ir rašę apie Lietuvos sostinę dar prieš baisiąją maskviečių invaziją 1655 m., visi žavisi švento Kazimiero koplyčios puikumu. Simanas Starovolskis (1652), juo sekdamas ir Cellarius (1659), anoniminio pranciškono italo Antonio "Breve raguaglio" (1657) žavisi koplyčios architektūra, jos turtingomis interjero puošmenomis iš marmuro, porfiro, sidabro ir aukso, jos stiukais ir freskomis (plg. M. Lowmiañska, Wilno przed najazdem Moskiewskim 1655 roku, 1929, p. 47).

Architektas Tencalla nebuvo vien statybininkas, jis gerai nusimanė dekoratoriaus, ornamentininko ir stiukatoriaus mene ir sugebėjo atlikti dekoratyvinius projektus bei vadovauti šių sričių soecialistams. Jau Romoje jis savo karjerą pradėjo dekoratyvios skulptūros darbais. Pirmoji sąlyga augštos kokybės kūriniui yra gera medžiaga. Šis principas šv. Kazimiero koplyčios statyboje buvo pabrėžtinai pritaikytas. Koplyčios sienos buvo išklotos iš lauko ir iš vidaus braneia užsienine medžiaga. Laukujės šieno? gavo piliastrus iš švediško smiltainio. Katedrą perstatant 1777-1801 m., laukujos sienos daugiau ar mažiau buvo pritaikytos prie klasiškos visumos. Čia reikia prisiminti, kad šio perstatymo autorius L. Stuoka-Gucevičius pačios koplyčios struktūros ir interjero ne tik nelietė, bet šv. Kazimiero koplyčia jam davė išeities tašką visos katedros perplanavimui, nes į šiaurę nuo presbiterijos jis simetrijos labui pastatė tolygios išvaizdos kupolinę zakristiją, o prie pietinio šono, stipresniam koplyčios įjungimui į plano visumą, pristatė kolonadą (žr. planą). Presbiterijos pusės fasadas tokiu būdu gavo principe panašią kompoziciją kaip pvz. S. Maria Maggiore Romoje. Bet ir prieš pertvarkymą laukujų sienų dekoracija, lyginant su interjeru, buvo labai santūri.

Nelengva spręsti, kiek mūsų amžiuje besančios koplyčios interjero dekoracijos išliko iš laikotarpio prieš 1655 m. invazijos suniokojimus. Žinome, kad įsiveržę maskviečiai Vilniuje ne tik grobė bažnyčių lobynus ir plėšė altorius, draskė freskas, bet laužė ir lupo kolonas ir marmuro aptaisus. Šiandien gi šv. Kazimiero koplyčios interjeras pirmu žvilgsniu atrodo vientisas savo kompozicijoje ir grynas išpildyme, neturi matomų pataisų ar lopų. Po rusų invazijos (1655-1661) koplyčia taigi turėjo būti pagrindinai atnaujinta: vietomis gal išklojant visai šviežiai marmuru, kitur, kaip viršutinėje sienų zonoje bei tambūre, atnaujinant stiukus. Restauracija tačiau rūpestingai atsižvelgė į pasilikusių dalių pobūdį, kurių stilinis giminiškumas pvz. Tencallai priskiriamiems kai kuriems stiukams šv. Teresės bažnyčioje tos pačios ornamento raidos fazės, patvirtina šitą prielaidą. Tikslių istorinių duomenų apie poinvazinę restauraciją neturime. Yra žinių, kad eilę metų po invazijos koplyčia stovėjo kaip reikiant nerestauruota, karaliui Jonui Kazimierui stokojant lėšų, o kapitula teįstengė atlikti būtiniausią remontą ir uždengė kopulą vario skarda. Tik 1692 m. imtasi restauracijos platesniu mastu, kai Vilniaus vaivada Jonas Kazimieras Sapiega paaukojo 1000 auksinų ir dvejus metus čia laikė italą stiuka-torių, kuris iki 1694 m. pravedė remonto ir dekoracijos darbus. Atrodo, kad tada šv. Kazimiero koplyčioje savo kūrybos pėdsakų paliko tos pačios jėgos, kurios apie tą laiką dirbo Antakalnio rūmuose ir šventovėse pas tą pati Joną Kazimierą Sapiegą ir Mykolą Kazimierą Pacą. Atskirti tiksliau, kurios puošmenos priklauso pirmajai statybos fazei prieš invaziją (1636), ir kas priskirtina poinvazinei restauracijai (1694), galėtų tik pačių originalų detalinės studijos. Kitokį datavimo mėginimai tėra hipotezės, ir čia tenka koplyčios dekoraciją peržvelgti, tarytum ji būtų vieningas kūrinys.

Baroko pasaulis mus pasitinka jau koplyčios portale, kuris atsiveria į pietinę klasiškos katedros navą. Apskritos arkos anga, kurios liunetė pripildyta ažūrinių paauksintos geležies ornamentų pynių, iš šonų turi dvi puikias gelsvai rusvo marmoro kolonas. Viršum kapitelių uždėti antablimento gabalai turi plačias karnizo plokštes, taip panašias į Tencallos suprojektuotas Zigmanto kolonas. Ant karnizo guli juodo m°rmuro balkis FU įrašu auksinėmis raidėmis: SANCTI CASIMIRl Portalo dekoraciją vainikuoja kartušas, sudarytas iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio kepurės, skeptro, lauro šakelės ir knygos abipus herbinio skydo su Lietuvos vyčiu ir Lenkijos ereliu, kurie įeinančiam skelbia dinastinę šventojo kilmę ir i o kulto tėvynę — Joeailaičių imperiją. Viršum visų paauksintų emblemų iškyla paprastas juodas kryžius — netikėta asketiška forma, tikrai barokiškai kontrastuoianti dominuojančiam plastiškam pilnumui.

Šv. Kazimiero koplyč os interjero šiaurės rytinis kampas.
14. šv. Kazimiero koplyčios kupolo vidaus dekoracija.

Jau portale sukniumba ant kelių maldininkai, matydami iš čia šventojo relikvijų altorių, j kurį nukreipti visų žvilgsniai. Menotyriniame aprašyme tebūnie leista pirmiau apžvelgti interjero dekoratyvines sistemos bruožus, o po to šv. Kazimiero ciklą ir altorių.

Rimtį skleidžia žemutine vidaus sienų zona, išklota brangia importuota medžiaga — marmuru, jos blizgą poliruoti paviršiai ir griežta kompozicijos simetrija. Dvylika piliastrų iš rausvo gysluoto italų marmuro, sustatyti arčiau kampų arba įsprausti ir perlaužti į pačius kampus, skaido sieną vertikališkai, kai tarp jų įterptieji rėminiai elementai iš juodo ar balto marmuro duoda horizontalinių linijų, o nišos su Jogailaičių figūromis — gilumos. Šie galingieji piliastrai yra pagrindinis elementas, ant kurių laikosi dekoratyvinė koplyčios interjero architektūra ir teikia jai imponuojantį svorį. Pirmą majestotinį akordą pertraukia kapitelių zona, suskambėdama gyva ir judria barokinio ornamento ritmika. Joniečių kapiteliai turi meilaus cherubino galvutes, o tarp jų augštų reljefų duoti maskaronai su festonais ar ereliais su gausybes ragų motyvais. Jie visi puikaus darbo, iškalti baltame marmure ir jungiasi į vieną skulptūriškai turtingą juostą. Virš šito linksmojo intervalo vėl griežtas raudono marmoro antablimentas su visai lygiu frizu ir stipriai išsikišančiu karnizu uždaro apatinę sienos dekoraciją iš marmuro. S. Maria Maggiore Romoje koplyčių interjero dekoracijos sistema, būdama turtingesne, principe yra panaši: tarp piliastrų tos pačios nišos su figūromis ir ketvirtainiai rėmai, kapitelių zonoje stipraus plastiškumo juosta ir užbaigimas galingu antablimentu.

Šv. Kazimiero koplyčios interjeras

Viršum marmurines sienų dalies šviesos aplietos viršutines zonos, tambūras ir kupolas dekoruoti jau lengvais stiukų reljefais. Archivoltos, uždarančios sienas, bei pandantivai, turėję Giancinto Campanos freskas, apipinti plokščiais tekančiais akanto spiralių ir panašiais kartušiniais ornamentais, gal yra senesnes fazės dekoracija, kai tuo tarpu apskritojo antablimento joniškieji kimatijonai su dantimis ir visa tambūro dekoracija, taip nutolusi nuo žiūrovo ir iš apačios tematoma rakurse, su jos gėlių ir vaisių panneaux, angeliukų ir konzolinių kariatidžių motyvais, išduoda nemažą giminingumą Antakalnio šventovių stiukams iš amžiaus pabaigos. Kupolo sfera palikta nuoga, tesuskirstant sektoriniais lankais. Gal kuris remontas sunaikino buvusius ornamentus, nes kupolui XVII amžiuje ilgai trūko apdangos skarda, o persisunkęs vanduo naikino freskas ir stiukus. Kupolo akyje, kurios briaunas laiko cherubinų konzolės, įsiveržiančioje šviesoje matomos Sv. Dvasios simbolis. Į tambūro puošnias nišas įstatytosios alegorinės dorybių figūros — Prudentia, Fortitudo, Veritas, Temperantia — pasilieka bendroje humanistinės emblematikos rėmuose ir savo stiukine faktūra įsilieja į neutraliąją dekoratyvinę visumą.

Medičių koplyčia-mauzoliejus prie šv. Lauryno bažnyčios Florencijoje.

Vilniuje nėra kito interjero turinčio tokią vientisą brangaus marmuro dekoraciją darnoje su skoningais stiukais, su spalvingomis freskomis ir spindinčiomis brangiųjų metalų skulptūromis ir įrankiais. Šis nedidelis interjeras karaliui atsiėjo per tris milijonus auksinų, kaip liudija karalienės Marijos Liudvikos sekretorius Deskayer laiškas (plg. Portofolio krolovvej Maryi Ludwiki, Wydanie Edwarda Raczyhskiego, Poznah 1844, p. 217). Tokiu reprezentatyvumu, rinktinę dekoraciją sutelkiant į nedidelę erdvę, dvelkia kai kurios absoliutizmo laikotarpio valdovų rūmų kompleksuose įterptos koplyčios. Ši mūsų šventovė nebuvo atsivėrusi plačioms masėms, kaip Aušros Vartų paveikslo, visiems matomo ir visų garbinamo. Čia varguolis gal nedrįso įeiti arba garbino šventąjį, tematydamas jo karstą pro groteles. Koplyčia buvo patogesnė karaliui, jo šeimai, jo įgaliotiniams ir svečiams, nes buvo iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų lengvai pasiekiama. Gal todėl koplyčiai ir buvo parinkta šita vieta pietinėje katedros presbiterijos pusėje, kur nuo seniau kabojo karaliaus ložė. Į ložę vedė dengta galerija tiesiog iš rūmų, kurie stovėjo tuoj už katedros presbiterijos. Pastačius šv. Kazimiero koplyčią, ložė galėjo būti labai nesunkiai atverta ir į koplyčios pusę. Perstatant katedrą ir 1799-1803 visiškai nugriovus senuosius kunigaikščių rūmus, buvo ir galerija su lože panaikintos. Dabar koplyčioje tebėra du konzolėmis paremti balkonėliai ("coretti") vargonams.

Popiežiaus Siksto V koplyčios prie S. Maria Maggiore Romoje interjeras. Kairėj popiežiaus Siksto V paminklas.

Šv. Kazimiero koplyčios dekoracijos iškilmingumas, tasai jos suvereninis reprezentacinis puikumas nurodytų faktų akivaizdoje galima būtų suprasti ir tokiu būdu, kad koplyčia, būdama švento Kazimiero kulto vieta, sykiu ėjo ir rūmų koplyčios paskirtį ir mums šiandien savo nuotaika ir meno kultūros pobūdžiu yra tarytum tas fragmentas visiškai dingusio didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rūmų pasaulio, kurį išsaugojo ryšys su katedra. Dabar mes suprantame anuos poeto Sarbievijaus 1636 m. šventojo kūno perkėlimo šventėje tartuosius žodžius: "Pagarbintasis Kunigaikštis savo tyrąja mirtimi palaimino ir pašventino tėviškuosius Karalių Rūmus Vilniuje."

BIBLIOGRAFINĖS PASTABOS
šv. Kazimiero koplyčios praeitį pats pirmasis ir geriausiai ištyrė prof. M. Homolickis, kuris savo studijoms medžiagą, sėmė iš pirmos eiles šaltinių — Vilniaus katedros aktų. Prisiminkime, kad katedros archyve buvo 33 ryšuliai senųjų aktų vien apie šv. Kazimiero koplyčią (plg. Opisanija rukopisnago otdielenija Vilenskoi publičnoi biblioteki, Vilnius, I, 1895). Savo studijas M. Homolickis paskelbė žurnale: Wizerunki i roztrząsania naukowe, XIII ir XIV t., Vilnius 1840). Platoką šv. Kazimiero koplyčios istorijos škicą sykiu su jos detalių aprašymu davė W. Zahorski (Katedra Wilenska, Vilnius, 1904, 226 psl.; atskirai išėjo to paties autoriaus Kaplica šw. Kazimierza w Katedrze Wilenskiej, Varšuva 1901). Zahorskio apžvalga parašyta, panaudojant ir minėtąjį M. Homolickio darbą ir eilę kitų (Balinskio, Kraszewskio, Narbuto, Kirkoro). Svarbių duomenų teikia Vilniaus katedros aktų publikacijos, kurių turime du rinkiniu: Košciol Zamkowy czyli Katedra Wilenska, sudaryta J. Kurczewskio 1908-1916 (šaltinių medžiagos duoda II-sis ir III-sis tomai bei I-jo tomo išnašos) ir Codex Diplomaticus Ecclesiae Cathedralis necnon dioceseos Vilnensis, sudaryta J. Fijaloko ir W. Semkowicziaus (I, 1932; II. 1938; III, 1948). Naudingų informacijų duos žinomosios Z. Ivinskio, J. Fijaleko, M. Lowmianskos studijos. Architektūros aprašymu kondensuotoje formoje duoda įvairūs Vilniaus vadovai, kurių J. Kloso (1937, 3. laida) lenkų kalba, J. Griniaus (1940) ir M. Vorobjovo (1940) lietuvių kalba minėti pirmoje vietoje. Specialiomis problemomis pasisakymų duoda meno istorikų M. Morelovskio, E. Lo-pacinskio ir kitų pranešimai, paskelbti "Prace i materjaly sprawozdawcze sekcji historji sztuki" (Rozprawy i materjaly wydzialu I Towarzystwa Przyjaciol Nauk w Wilnie), II, 1935 ir III, 1938-39. Šaltinius ir literatūrą apie šv. Kazimiero koplyčią, architektą ir jos freskų meistrus sustačiau savo straipsnyje: Petras Danckersas de Rij Vilniaus meno istorijoje, Aidai 1957, Nr. 6, p. 268-269.

Šv. Kazimiero koplyčios Vilniuje sakralinio ciklo aiškinimą ir jos altoriaus aprašymą mėginsiu duoti antroje šio straipsnio dalyje.

Sukurta: Kretingos pranciškonai