| |
|
|
 (IŠ POEMOS "MEILĖ")
Vos žengė ant žemės aušra
Pirmaisiais dienos siuntiniais,
Tuojau juodasparnė mirtis,
Lyg dvasiu žaibinga audra,
Apskelbia sielos griaustiniais,
Jog numirė jis . . .
Kur žengia nuliūdę kaimynai?
Jie pylimo kalnan keliauna,
Bevedini gedulo gando!
Čia raudančią girdi šeimyną
Ir mato nabašninką jauną . . .
Veltui ramint bando . . .
SESUO I
Iš šlovingos giminėlės
Likom dvi sesutės,
Dvi sesutės-gedulėlės
Prie senos močiutės.
SESUO II
Trys nendrelės-siūbuonėlės
Be užstovo-užvėjėlės!
MOTINA
Iš visu šalm
Kyla tamsūs debesėliai,
Tai ant gedulių
Kyla bėdos, rūpestėliai!
Kas sunkiuos varguos
Našlaites paguos? . . .
SESUO II
Kelkis, mielas brolužėlį,
Nuo pilkos žemelės;
Ant kojelių stok baltųjų,
Prakalbėk žodelį!
Prakalbėk žodelį,
Suramink motinėlę:
Kam sukniubus rauda,
Kaip snieguota apušėlė! . . .
Ji tave alkavo
Ant rankelių — ant lengvųjų,
Jauną pavadvo
Nuo darbelių—nuo sunkiųjų.
Ar ne motinėlė
Naktimis rymojo,
Naktimis rymojo,
Anksti rytą kėlė?
Ar ne sengalvėlė
Vargus nesiliovė,
Tau dalelę skyrė,
Tau kraitelį krovė?
Vai augino - užaugino
Savo viekui paramėlę;
Nūn sulaukei, motinėle,
Ant senatvės bankietužį . ..
MOTINA
Kelk, paguosk, broluži,
Gedulingas seserėles,
Kad jos jaunos neliūdėtų,
Kaip dvi žalios apušėlės.
Žalios apušėlės
Nuo vėjelio guodžias, dreba,
Nuo lietučio gailiai verkia,
Taip ir jaunos gedulėlės!
ABI SESERYS
Džiūsta, vysta gėlės
Rūtelių daržely,
Krinta, byra lapai
Žaliajam sodely:
Tai ne gėlės vysta,
Tiktai jaunos mūsų dienos;
Tai ne vėjas virkdin medį,
Tik sesutės gedi!
SESUO I
Džiūsta vysta jaunos dienos
Ne raselių apšlakstytos,
Tik karčiųjų ašarėlių
Laistomos kas rytas.
Kaip ta vėtra medį purto,
Skausmas juoba drasko širdį;
O brolužis nebegirdi,
O mieliausias it apkurto!
SESUO II
Likęs jaunas po tėtušio,
Vai žinai, broleli,
Pats kilnojai daug vargužio —
Tai našlaičių dalį!
Kad našlaitė sėda,
Linksta suolai ąžuoliniai;
Kad našlaitė žengia,
Dreba žemė akmeninė.
Tai suolužiai linksta
Nuo sunkiųjų dūsimėlių,
Tai žemužė dreba
Nuo graudžiųjų dejonėlių.
O našlaičių takas
Tai erškėčiais klotas,
O našlaitės žodis
Griaudus ašarotas!
Kelk, Jonuti, kelki mielas
Ant baltų kojelių,
Prakalbėk žodelį,
Nuraminki mūsų sielas.
MOTINA
Tai įlinko gilūs kloniai
Augštajam kalnely,
Tai įdubo žiedrios akys
Skaisčiajam veidely,
O sūnelis mano miega
Saldųjį miegelį . . .
SESUO I
Vai reikėjo paguldyti
Savo vietoj ledo lytį,
Tai lytis būt sutirpėjus
Nuo gailiųjų ašarėlių.
Vai reikėjo paguldyti
Akmenėlio pilką lytį,
Tai akmuo būt sutrupėjęs
Nuo sunkiųjų atdūsėlių.
O mieliausio mūs brolelio
Tai kieta širdis!
Tyli, tyli jis —
Nekalba žodelio!. . .
MOTINA
Gal per rūstūs mūsų žodžiai,
Gal negailios ašarėlės,
Kad mieliausias brolužėlis
Mūs našlaičių nepaguodžia?
SESUO I
Tai kad aš turėsiu
Buvimėlį rūstų —
Didelį vargelį,
Bėgsiu pasiskųstų
Augštajin kalneliu;
Pas brolužio stosiu kapą
Ties kamienu po pavėsiu
Žaliojo berželio,
Kad nepūstų žiaurūs vėjai,
Kad nelytų skaudūs lietūs . . .
SESUO II
O vėjelis bepūtuoja,
O berželis besiūbuoja,
Ir siūbuodams-plėvesuodams,
Atkalbinėja:
"Traukis, traukis, gedulėle,
"Iš po mano liemenėlio:
"Nuo žodelių tavo
"Žalios šakos sudejavo,
"Nuo atdūsėlių
"Vysta-krinto. lapai,
"O nuo ašarėlių
"Virsiu iš šaknelių! .. ."
SESUO I
Dievuliau mano,
Kur aš pasidėsiu
Tarp nelaimių tvano?
Kas pasigailės
Vargšės gedulėlės?
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
