Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MOTIEJUS GUSTAITIS IR JO KŪRYBA PDF Spausdinti El. paštas


(Tęsinys)

Sekdami Gustaičio kūrybos raidą, mes dažnai pajuntame joje mūsų tautinio visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo atramą, ši atrama ypatingai išryškėja nuo didžiojo karo pradžios, o dar vėliau randame eilėraščių, parašytų ir dienos įvykių temomis.

Pirmasis didesnio masto kūrinys, plačiau pagarsinęs M. Gustaičio vardą mūsų literatūroje, buvo A. Baranauskui skirtos "Raudos" fragmentai, išspausdinti "Gabijoj" 1907 m. Gustaičio rankraščiuose yra likę keletas neišdailintų "Raudos" varijantų, iš kurių ir suredaguotas šiame rinkinyje (Motiejaus Gustaičio Raštai, 1940, Sakalas) spausdinamas Vitas kūrinys. "Raudos" idėjinė koncepcija gana paprasta. Mirus A. Baranauskui, "Anykščių Šilely" taip gražiai apdainavusiam mišką, ta žinia skaudžiausiai ir atsiliepia miške. Poetą sukausto mirtis, o girią — žiema. Po ilgų posmų, skirtų giriai, klasikinio stiliaus žiemos personifikacija, pakaitomis su raudos motyvais, baigiasi tokiu prasmingu simboliniu ir gan įmantriu posmu:

Žiema sidabrinė!
Imk šio debesėlio
Maršką atlošinę
Ir užklok krūtinę
Šalto ežerėlio!
Te pasilsi!
Pasilsėk, krūtine,
Nuo šio rudenėlio —
Ik pavasarėlio —
Ik sušilsi! . . .

Toliau vėl skaitome alegorinį poeto, kaip audros laužiamo ąžuolo, mirties vaizdą, ba'giamą vėl simbol:n3 strofa, pranašaujančia pavasarį ir naują gyvybę;

Pavasaris ateis
Ir vėl žiedus paskleis;
Ir vėl giria atžels:
Tik ąžuolas nekels . . .
Tačiau iš jo šerdies
Šaltinis prasidės.

Jau vien dėl šitokių posmų, plasdančių nauja prasme, naujais išsireiškimais, sukonstruotų nauju kūrybiniu metodu, Gustaičio "Rauda" yra pažymėtinas mūsų literatūros istorijos kūrinys.

Paskutiniame savo raudos fragmente poetas kilnia apostrofa kreipiasi į mus melst's už mirusįjį. Baigia "Raudą" prašymu, kad vyskupas padėtų nugalėti tautos priešus ir vestų ją "į šventą tautos gadynę". Tokiu būdu A. Baranausko mirties proga Gustaitis ne tik apraudojo "Anykščių Šilelio" autorių, bet išreiškė ir tautines to laiko aspiracijas.

Tačiau kaip "Raudoje", taip ir visoj patriotinėj lyrikoj M. Gustaičio santykis su gyvenamąja epocha yra visai kitoks, negu, pvz., Maironio. Augęs ir auklėjęsis draudžiamojo laikotarpio gyvenime, Gustaitis savo poezijoj neskelbė tokių charakteringų "maironiškų" to laikotarpio šūksnių. Tačiau negalime sakyti, kad patriotinio entuziazmo Gustaičio lyrikoj nebūtų. Jo yra, bet ir čia Gustaitis pasirodo visuotinesnis. Jam svarbu ne konkretus reiškinys, ne praeinamas laiko šūksnis, bet principas, idealas. Lietuvių tautos kančios kelias, kultūrinė, o vėliau ir politinė laisvė yra tas patriotinis leitmotyvas, kurį jis išreiškia bendros, visuotinės prasmės simboliais. Visą skaudžią lietuvių tautos praeitį Gustaitis sukaupia į vieną sintetinį posmą:

Lietuva! sunkiausia tau teko dalis!
Likimas išbūrė
Tau sielvartų jūrą.
Gyvenimas tavo — be ryto naktis.
Ant amžino tako
Erškėčiai be lapo,
Po kryžium — našlaičiai, išverkę akis.

Poaušrinės ir porevoliucinės (1905 m.) jaunosios Lietuvos veržimąsi į kūrybą, laisvę Gustaitis vėl sintetiniais vaizdais išreiškė karštam eilėrašty "Jaunos širdys", vėliau įjungtame į "Laisvės" ciklių.

Tautinio kultūrinio darbo ideologiją, pagrįstą religija ir tėvynės meile, M. Gustaitis išgiedojo kantatoj "Broliai", parašytej apie 1910 metus ir naujai perredaguotoj bene prieš mirtį. Poetas šaukia visus, kas myli Lietuvą, giedoti tėvynės meilę. Praamžinasis Dievas yra mūsų valdovas, Aušros Vartų Marija — mūsų motina, šventasis Kazimieras — mūsų globėjas. Dzūkai, žemaičiai, lietuviai turi būti vieningi. Pasiryžimas ir darbas, mokslas, tikyba ir dailė kels Lietuvos pažangą ir gerovę. Kadangi:

Šaknys pastangų pirmykščių
Glūdi milžinkapių įsčiuj,

Tai ir dabar

Broliai! Atminę senovę,
Kokią turėjome šlovę,
Bočių pakelkime skydą —
Vargui atremti ir pavydui.
Te santaika esti tvirta,
Laiminga bus mūsų tauta.
Vienybės ir meilės ryšys
Galybę ir garbę grąžins.

Giesme visko neišdainuosi, tad geriau ją pavaduoti darbu ir juo "įkūnyti viltį". Nė didžiausios audros dabar nebeišgriaus tautos rūmo pamatų. Finalas, kaip ir dera, optimistinis:

Patapsim dvasios milžinais,
Tikrai Lietuvos ateitis
Skaisčiau, negu saulė, prašvis.

Šitokius sausu 3 šūkius ir abstraktines mintis Gustaitis mokėjo išreikšti kietais, vienodais, skambiais, granitinio ryškumo posmais ir apgaubti rimta kantatine nuotaika. Antroji redakcija už pirmąją žymiai tobulesnė.

Didžiajam karui pasėmus Lietuvą, Gustaičio kūryboj pastebimas žymus posūkis į žemę, į gyvą žmogų, į jo vargus bei kentėjimus. Poetas tarsi nusileidžia iš savo augštybių kentėti su visa tauta, o ypatingai su ištremtaisiais Rusijos gilumoj.

Karo motyvų lyrika yra surinkta į vieną dvilypį rinkinį — "Tėvynės ašaros" ir "Erškėčių vainikas". Negalime nepagerbti poeto, kuris, be abejo, nuoširdžiai sielodamasis dėl visokeriopų karo nelaimių, atjausdamas visos tautos ir atskirų žmonių vargus, skausmus norėjo visa tai paversti lyrinėmis emocijomis ir duoti poezijos meno išraišką. Deja, Gustaičiui tas nepavyko. Ne toks jis buvo poetas ir ne tam siųstas, kad kūrybai naudotų, tegu ir didelius, bet vis dėlto kasdieninius, konkrečius gy-venomojo momento reiškinius. Gustaitis — idealistas, augštybių poetas, buvo perdaug artimai apsuptas karo realybės, nugramzdintas jos į apačią, dėl to jam stoka buvo perspektyvos, deramo atstumo, iš kur jis būtų galėjęs vienu žvilgsniu apimti tą chaosą ir išskaityti jame, išgriebti iš jo amžinas, visuotines idėjas. Gustaičio garbei tenka pasakyti, kad jis nedaug tos karo motyvų lyrikos parašė. Randame čia pakenčiamų eilėraščių, kuriuose kiekvieno matomi karo reiškiniai ir jų keliamos mintys, sueiliuotos ypatingu artizmu nepasižyminčiais posmais, kaip pvz., "Ant Marių Krašto". Taip pat ir ilgokas eiklius "Erškėčių Keliais" skaitytojo nepagauna ir nesujaudins. Turiningus prasme ir stiprius išraiška randame tik keturius dalykus: "Tėvynės Raudą", "Gedulių šeimą", "Iš Pennsilvanijos" ir "Ant tėvynės griuvėsių". Bet "Tėvynės raudos" abudu eilėraščiai spausdinti dar "Tėv. Sarge" ir tik vėliau pritaikyti karui, pakeitus keletą posakių —- ir tai nevisai laimingai. "Gedulių šeima" ištisai paimta iš prieškarinės poemos "Meilės". "Iš Pennsilvanijos" parašytas Amerikoj ir karo motyvai suskamba tik paskutiniame cikliaus eilėrašty. Ir tik vieninteliame "Ant tėvynės griuvėsių" matome ir jaučiame įkvėptą poetą, karo gaisro akivaizdoj bylojantį stipriu išgyvenimu ir ne banaliais žodžiais:

Ir stovi Tu man akyse,
Lyg keistas miražas šaly išgriautoj.
Ir kalba man Tavo dvasia,
Kaip angelas šviesus nakties tylumoj...
Norėčiau priglausti prie krūtinės,
Bet tai tik iliuzija mano Tėvynės.

Sunku būtų pasakyti, ar poetas sąmoningai po visos tos karo įspūdžių lyrikos padėjo eilėraštį "Tik ištiesk sparnus", kurio antroji dalis mūsų šio svarstymo kontekste skamba itin įtikinamai:

Tik ištiesk sparnus
Ir pakilk bent valandėlei!
Ne gana dar tau prigėlė
šita žemės arzatis
Su tuščiomis skundomis,
Kad grįši jon vėliai?

Iš augštybių daug naujų
Pamatysi vieškelių
Į tėvynę mielą.

Taip M. Gustaitis jautėsi esąs augštybių poetas, ir tik iš augštybių suskambėjusi daina tampa reikšminga ir kūrybiškai graži, šitą išvadą patvirtina ir vėliau jau nepriklausomoj Lietuvoj parašyti eilėraščiai visuomeninėmis patriotinėmis temomis: tai sausa publicistika be vaizdingumo, be nuotaikos, be stipresnės išraiškos.

Karo laikotarpiui priklauso dar ilgokas alegorinis eilėraštis "Vėliava", parašytas brolelio ir sesutės dialogo forma, liaudies dainų stilium. Brolelis prašo sesutės, kad ji išaustų laisvai tėvynei trispalvę vėliavą: geltoną - žalią - raudoną. Tautinės vėliavos spalvos dirbtinai ne visai skoningai aiškinamos šitaip: žalią spalvą sesutė išausianti iš žalių rūtelių, geltonai brolelis nužiūri auksinius sesutės plaukus, o raudona būsianti padaryta iš juostos, kurią sesutė dovanojo berneliui, o kuri, šiam žuvus kare, buvo raudonai nudažyta jo krauju. Papildyti alegoriniam vėliavos vaizdui brolelis prašo įrašyti jon dar tris dalykus: žaliojon — "septynstygę lyrą žadinti jausmams", į geltonąją "ąžuolinį kryžių, kur gyvybę žada" ir į raudonąją "žiburį liepsnotą, kad kelionei šviestų". Visa ši simbolika gan naivi ir paviršutiniška.

Po didžiojo karo nepriklausomoj Lietuvoj M. Gustaitis išleido vienintelį savo poezijų rinkinį "Varpeliai", 1925. Šis rinkinys, kaip visuma, jokios chronologinės reikšmės Gustaičio kūrybai nušviesti neturi, nes apima laikotarpį nuo pat poeto studijų Šveicarijoj, vadinasi, nuo pirmųjų bandymų, ligi rinkinio pasirodymo dienos. Vis dėlto "Varpeliai" sudaro vienetą ne tik dėl savo turinio. Sonetas — Gustaičiui mėgiamiausia poezijos forma. Jis yra išvertęs Adomo Mickevičiaus "Krymo Sonetus", rašęs apie juos doktoratą, jis ir "Varpelių" pabaigoj neiškentė nepridėjęs trumpos soneto raidos apžvalgos. "Varpeliuose" matom visą Gustaitį — žmogų, lietuvį, poetą.

M. Gustaičio, kaip žmogaus, asketiškas taurumas lenkia jį rinktis rimtas, dažnai net rūsčias temas, susietas su patriotiniais, doroviniais arba šiaip kilniais žmoniškais išgyvenimais, lenkia jį vengti visokio ne tai kad jau moralinio dviprasmingumo, bet ir šiaip lengvų žaismingų nuotaikų. Kilnus protas ir kilni širdis daro Gustaitį pilnutinio visuotinio humanizmo poetą; poetą, kuris smerkdamas egoistinį hedonizmą, kūrybą ir visą žmoniškumą laiko aukojimosi veiksniu tolimesniam žmoniškumo išaugštinimui:

Ar žiani, kad esi tu žmogus
Ne tada, kai lakioji akis
Jieško grožio po pievas, laukus
Vaidentuvei papuošt gėlėmis,

Bet kai tavo vainikas gražus
Anta statulo skruostų nušvis;
Tik pirma pažiūrėk, atsargus,
Ar to statulo plaka širdis.

Galimas daiktas, kad tokiam turiniui tinka soneto forma — griežta, dėsninga, santūri, lakoniška ir tauri.

Daugiausia sonetų Gustaitis yra paskyręs savo, kaip lietuvio, būsenai išreikšti. Tėvynės pasiilgimas esant svetur, Lietuvos senovės palaikai, Lietuvos gamta, Lietuvos garsūs žmonės, pagaliau net politinio gyvenimo įvykiai duoda Gustaičiui progos - poezijos kalba prabilti apie savo tėvynę. Poetas patriotas, gindamas savo tautos teises, kompromisų nepripažįsta ir galingiesiems nesilanksto. Jis, nors ištikimas Bažnyčiai kunigas, išdrįsta tarti viešą pasmerkimo žodį Vatikanui, kai šis pripažino Vilnių Lenkijai, o senovėje siuntė į Lietuvą "kalavijo nešėjus". Rūsčiai klausia poetas ir Vytautą Didįjį, kodėl jis nekūrė savosios kultūros žinyno, kuris būtų papuošęs tautą ir išgelbėjęs jos sostinę. Kituose "Lietuvos vyrams" cikliaus sonetuose poetas pagerbia Koperniką, vysk. M. Giedraitį, Sarbievių, Ad. Mickevičių, Maironį ir vysk. M. Valančių.

"Varpeliai" — tai būdingiausia M. Gustaičio kūrybos dalis. Idealistiniai minties polėkiai, emocijų santūrumas, banalumo bei šablono vengimas čia artimai siejas su intelektualizmu, moralizavimu bei didaktika. Kaip visa Gustaičio kūryba, taip ypatingai ir jo sonetai yra daugiau svarstančio intelekto padarinys, negu emocinio išgyvenimo išsiliejimas. Gustaičio kūrinio tūris vystosi griežtai planingai simetriška dalių proporcija ir dažniausiai simetriškomis strofomis.

Mums belieka bežvelgti į du dides-n uosius Gustaičio veikalus — poemą "Meile" ir oratoriją "Aureolė".

Apsiriktų, kas spręsdamas iš antraštės, jieškotų "Meilės" poemoj tokios meilės, kuri yra pažįstama iš romanų arba randama gyvenime kaip dviejų jausmai ir cantykia5, kilę iš skirtingo lyčių traukimo. Gustaičio "Meilėj" erotinio elemento nerasime nė krislo, šios poemos pobūdį aptaria poeto pasirinktasis motto iš šv. Jono evangelijos: "Didesnės meilės niekas neturi, kad paguldytų kas gyvastį už savo prietelius". Gustaičio vaizduojama meilė gal net ir šitą praneša, nes jo herojus guldo galvą ne už prietelius, bet stačiai aukoja g3'vybę dėl artimo ir didžiausiu heroizmu nugali savo gyvybės instinktą. Ruošdamas skaitytoją priimti tą he-roiško pasiaukojimo pavyzdį, taip nesuderinimą su žemiškos laimės supratimu, poetas dvilypėj simbolinėj prefacijoj nusako tos laimės nykstamumą ir reikšmingu simbolin'u vaizdu išreiškia tą gaivalinių instinktų ir didvyriškumo nesantarvę:

Įsižiūrėjo Ievas
Į skaistų Laumės veidą;
Gražuolės šypsnio žirklės
Nagus nukarpė levui. . .

Tai ant Dalilos kelių
Užsnūdo didžiavyris,
O ji nukirpo plaukus
Įmigusiam Samsonui. . .

Jis? i liepsnotą širdį
Iškėlė į padanges,
Balti atskrido paukščiai,
Nusvilo ir nukrito . . .

Trumpai suglaustas poemcs siužetas yra toks: Jaunas kalvis, gindamas viską nuo pasiutu io šunies. pats tpmpa apretas ir apserga. Jausdamas besiartinantį pasiutimo momentą, jis savo kalvėj pats sau kala grand'nes, nakčia eina ant kalno, prisirakina jais prie medžio ir raktą nusviedžia pakalnėn. Jis ima baisiai kankinti i ir staugti kartu su kaimo šunimis. Mct'na per miegus girdi šunų staugimą ir sapnuoja sunkiai įtikimą sapną apie įvykusią nelaimę: kaip jos Jonas apgina vaiką nuo pasiutusio šun'es, pats pavirsta šunim ir loja kaip šuo. Kalvis tuo tarpu miršta. Toliau eina šermenyi su gedulių rauda. Dvi seserys ir motina pakaitomis rauda brolio ir sūnaus. Šita rauda tai vienas iš geriaus'ų dainiško stiliaus kūrinių mūsų literatūroj. Tolimesnėj nuotrupoj, gyvai primenančioj A. Mickevičiaus baladę "Romantiškumas", paaiški kūrinio prasmė. Tėvas atveda velionies išgelbėtą savo sūnų, kurs lavono akivaizdoj ima kliedėti aplinkiniams nesuprantamus, bet įkvėptus kažkokios vizijos žodžius. Senelis išaiškina, kad tas vaikas nešioja krūtinėj didelį turtą, kad ateity jo laukia darbas "didis ir viešas". Mes suprantame, kad velionis savo pasiaukojimu bus išgelbėjęs žmonijai ir tautai gal būsimą genijų. Tačiau be šios tiesiogiai didaktinės prasmės daug svarbesnės yra paskiros idėjos ir simboliai, kuriais yra ataustas ir išpintas šiaipjau neturtingas "Meilės" siužetas. Poema baigiasi lyrinėmis refleksijomis, meilės ir širdies apoteoze.

Skaitydami šią poemą tuoj pamatome, kad ji maža ką bendro turi su gyvenimo tikrove, o konstrukcijos ir nuotaikos atžvilgiu visai skiriasi nuo tradicinių romantinių poemų. "Meilė" mūsų literatūroj yra vienas iš nedaugelio ryškesnių simbolizmo pavyzdžių. Fabula ir susiejimas su gyvenimu čia reikalingi tik išgelbėti kūriniui nuo sauso alegorizmo, kuris visuomet žudo poetą, kai tik jis atitrūksta nuo gyvenimo ir, užuot sekęs jo keliamomis emocijomis, ima sekti savo minties protavimais. Gustaitis savo "Meilėje" nors atiduoda geroką davinį didaktizmui, bet sauso alegorizmo vis dėlto išvengė. Poemos ryšiai su tikrove yra pakankamai stiprūs, o posto emocijos pakankama1 gyvos, kad "Meilė" būtų tikru simboliniu kūriniu, atsirėmusiu į realybę, o siekiančiu dar realesnių, nes amžinų grožio ir gėrio idealų.

Antras didesnysis Gustaičio kūrinys — tai oratorija "Aureolė". Iš autoriaus pridėtų paaiškinimų matome, kad oratoriją Gustaitis aptaria kaip "dvasinę muzikalinę dramą", kurioj yra apsčiai lyrinio ir epinio elemento, kurios turinys paprastai esti religinis dorovinis, didus ir kilnus, apvilktas simboliniais paveikslais. Esama oratorijų, kuriose, "kaip antai Messias Israel visai nėra veikiamų asmenų, net nėra sukoncentruoto veikimo, vien tik eilė vaizdų, kuriuos riša bendra pagrindinė idėja". Visa tai tinka ir Gustaičio "Aureolei". Siužetas ir veikiamieji asmenys, tiesa, čia yra, bet visumos jungtis atrodo labai laisva ir pačios bendriausios prasmės. Pažymėtina ir tai, kad Gustaitis norėjo sukurti religinę patriotinę oratoriją, kurioje religinė mistika jungiama su patriotine simbolika.

Simbolinis "Aureolės" turinys ir siužetas apytikriai gali būti taip nužymėtas:

Pirmame idiliškame veiksme keturios  mergaitės  laisto rūtas,  puošia gėlėmis Mergelės Marijos paveikslą r   meldžiasi   už   tėvynę.   Antrame veiksme  tautinio  peisažo  su  pilies
griuvėsiais fone simbolinėmis priemonėmis vaizduojama karo pradžia ir artėjančios laisvės viltys. Ką reiškia simboliniai šio veiksmo personažai, galime tik apytikriai spėti. Neregys, berods, simbolizuoja tautą, kurios akys, aptemusios nelaisvėj, nemato aplinkinio pasaulio grožybių. Vaidila reiškia ateities pranašą, žvalgai — pirmieji naujųjų laikų kovotojai, skatina žmones eiti garbingais prabočių keUais ir siekti laisvės. Įvairūs chorai {rieda tautos pasiryžimą keliančius posmus ir veiksmo pabaigoj himną laisvėjančiai Lietuvai. Trečiame veiksme matome 1915 metais išdeginto kaimo griuvėsius ir pradėtą statyti bažnyčią. Vaidila, Neregys, Regėtoja, Lakštingalų choras, Balsai iš minios ir iš dangaus, pagaliau chorai lyriniais simboliniais posmais gieda Tėvynės skausmus, auštantį rytą ir meilę. Ketvirtas veiksmas rodo svetimoj šalyje, vienuolyno celėj laidotuvių giesme besimeldžiančią vienuolę — gal vieną iš pirmojo veiksmo mergaičių. Gamtos dvasios. Vėlyvis, Eonas, Gelmė — gundo vienuolę gamtos ir pasaulio gražumu. Vienuolė tik vieno ilgisi — toli rytuose pasikusios tėvynės. Veiksmas baigiasi įspūdingais chorais — maldomis už žuvusius tremtinius, išgriautus aukurus, knygnešius, Kražių kankinius — ir kad Dievas duotų Lietuvai laisvę ir saugotų ją nuo bado, maro ir ugnies. Finalo scenoje vienuolė — dangaus sužieduotinė miršta kaip auka už Tėvynę, o angelų chorai garbina pasaulio Kūrėją.

Kritiškai vertindami tokį "Aureolės" siužetą, galėtume prikišti jam tūleriopų neaiškumų ir dėl visumos ir ypatingai dėl vienuolės rolės. Tačiau oratorijos žanras ir simbolinis kūrinio pobūdis bent iš dalies tuos neaiškumus pateisina. "Aureolė" mums žymėtina kaip bandymas pagilinti mūsų patriotinę poeziją, siejant tėvynės meilės jausmą su religine mistika. Laisvėjančios Lietuvos dvasinės pastangos, jos skausmai ir viltys virpa šiam Adomo Mickevičiaus mistiką primenančiame kūriny.

Baigiant šią trumpą Motiejaus Gustaičio kūrybos apžvalgą, reikia dar tarti porą žodžių dėl formalinių jo raštų savumų. Kad Gustaičio kūriniai nėra sklandus ir lengvai skaitomi, pastebi kiekvienas, paėmęs į rankas kurį nors jos rinkinėlį. Daugelis jo posmų atrodo iš tiesų "kaltiniai-veltiniai", pasak Vaižganto. Apsčiai pasitaiko ir nugnaibytų žodžių ir nepateisinamų gramatinių formų, sugalvotų eilėraštinio metro reikalui. Tačiau visas šias eilėdaros ydas išperka geresniųjų eilėraščių išvidinis eilutės skambumas, pasiektas garsų derinimu, orkestracija. Iš tiesų, garsai Gustaičio eilutėj kaitaliojasi tokiu būdu, kad jauti stačiai fizinį malonumą jo eiles skaityti. Štai pora pavyzdžių iš daugelio:

Lydėjo saulė, vieversiai čiulbėjo,
Takeliai glostė, kojas glamonėjo.

Kelkite! Kelkite! — kas tebetikite;
Ruoškitės, puoškitės! — neatsilikite;
Tai plaukia, banguoja keliai ir takai.

Kitas vertingas atžvilgis Gustaičio kūryboj, svarbus ypatingai literatūros istorikui, tai nauji vaizdiniai motyvai ir posakiai, kuriais poetas praturtino vaizdų ir išsireiškimų pasi-gendančią anuometinę mūsų lyriką, štai keletas, ilgai nejieškojus:

Audra apsisupus calūno paloms . . .

Lyg marių įbingus snieginė vilnis . . .

Ir podraugių tautas greta
Krivulę neš aukso ir šviesią
Karūną garbingų tėvų.

Grandinę, it varpučio žolę,
Nuskynęs Jo kardas aštrus,
Išpildė, ką Kryžius žadėjo.

Užlaužęs rankas prieš save,
Ramstydamos šaltu, kaip plienas žvilgsniu.

Taip pat ir patriotinėmis temomis Gustaitis randa naujos vaizdinės išraiškos. Pav.:

Kol Lietuvai švino dangus bekabos,
O debesio rūdys
Gyvenimą pūdys
Ir dūsaudams beržas su ja ašaros.

Nešabloninį tėvynės meilės jausmų išreiškimą randame ypatingai "Varpeliuose", kurie iš viso laikytini geriausiai išbaigtu, tobuliausiu Gustaičio kūrinių rinkiniu.

Vengdamas banalumo ir jieškodamas savo minčiai naujos išraiškos, Gustaitis pavartojo daug naujadarų ir šiaip maža kam žinomų žodžių: mėlis, šešuolėlis, bažmas, kekundą, kanka, žąstai, gužas, gedulėlė, Unksmė, kartunta, žvaigkinis, bijonė, debesylas, vilyklės, ikaukeras, kelionė, mąsyklė, vienesysta, vazas, įturys, pašiaušos, valdija, pilnamėnis, ošmas, paskanda, svinda, muko, nusarioti, lūgeti. . .

Kiek šie žodžiai yra vykę, tesprendžia žinovai. Poetinės išraiškos tikslui, Gustaičio eilių kontekste, daugelis jų yra reikalingi ir atrodo ekspresyvūs. O tai svarbiausia.

Dėl šitų grynai formalinių ir anksčiau nurodytų išvidinių savumų, Gustaičio kūryba įgyja savotišką charakterį, poeto asmenybės, jo sielos, jo galvosenos ir jausenos atspaudą. O tai juk ir yra neginčijama talento reiškimosi išdava.

Minėtieji Gusatičio kūrybos savumai apibrėžia ir jo vietą mūsų literatūros istorijoj. Gustaičio, žinoma, negalima laikyti pomaircn'nės kartos atstovu. Didele savo kūrybos dalim jis vii dėlto siejasi su draudžiamuoju laikotarpiu, jo idealogija ir to laiko poetika. Tačiau lygiagrečiai Gustaičio kūryboj išeina aikštėn jau ir naujų pradų, kuriuos galėtume pavadinti ankstyvesniaisiais simbolizmo reiškiniais mūsų literatūroje.

Bibliografija:

1)    Pirmieji spausdinti M. Gustaičio - Balandžio eilėraščiai pasirodė Amerikos "žvaigždėj" 1901 m.; "T. Sarge" jo eilėraščių randame nuo 1904 m.

2)    Mūsų naujoji poezija, 151 p.

3)    Vaižganto Raštai, XIII, 257 p.

4)    židinys, VII t., 28 p.

5)    Garsai, 1930 m. 2 Nr., 161 p.

6)    Vairas, 1933 m., 1, 2, Nr.

7)    N. Romuva, 1933 119-123 Nr.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai