Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠSIPILDYMO NERADUSI MOTERIS REALISTINIAME ROMANE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ   
XIX a. antrojoje pusėje, kai realizmas pasiekia aukščiausią savo išsivystymo laipsnį, labai gausu romanų, kurių pavadinime pasirodo moters vardas.1 Tai iš dalies gal susiję su tuo, kad nuo to šimtmečio vidurio moterų judėjimas pasireiškia kaskart stipriau beveik visoje Europoje. Įdomu betgi pastebėti, kad nė vienas iš tų romanų neprasideda scena, kurioje rodomos moterys: atvertus knygą, pirmiausia susiduriama su vyrų pasauliu. Tai atspindi to amžiaus visuomenės struktūrą: moteris dar nėra užtektinai svarbi, kad išeitų į viešumą. Pasaulis tebėra valdomas vyrų. Moters asmeniškoms problemoms neteikiama pakankamai reikšmės, kad jos iš karto būtų įvestos kaip pagrindinis dėmesio taškas. Pasak Tony Tanner, tik antrojoje XIX a. pusėje romane staiga iškyla moters neištikimumo tema, nes tuo metu staiga pradeda griūti visos tradicinės, "buržuazinės" vertybės: vedybų sakramento nepaliečiamumas, socialinė hierarchija, religijos riekšmė. Jo nuomone, tai priveda net prie romano struktūros pakitimo.2 Šioje apybraižoje pažvelgsime į keturis XIX a. romanus, sukurtus skirtinguose kraštuose, bandydami suvesti tiek jų, tiek visuomenės, iš kurios kiekvienas iš jų iškyla, kreives.3 Pasirinkti romanai nėra "feminizmo" atstovai, o visų pripažinti pasaulinės literatūros šedevrai. Visų jų autoriai yra vyrai: Gustave Flau-bert Madame Bovary (1857), Levo Tolstojaus Anna Karenina (1877), "Clarin" La Regentą (1884-5), Theodor Fontane Effi Briest (1895).4 Prancūzijoje, iš kur kilęs pirmasis "atstovas", šiai temai nemažai dėmesio skiria jau Balzac ir Stendhal, tačiau tik Flaubert ją išveda į nebeužmirštamą viešumą. Juo sekančiuose dažniausiai galima užčiuopti tam tikrų Madame Bovary atskambį, tačiau kiekvienas iš parinktų romanų temą gvildena originaliai, ir tai daugiausia priklauso nuo skirtingos visuomenės struktūros, autoriaus kilmės, jo kultūros. Tik viena bendra visiems keturiems: jie smerkia ne tiek ištikimybės priesaiką sulaužusią moterį, kiek ją supančią ir iš dalies prie to žingsnio pri-vedusią visuomenę. Pilnam vaizdui gauti reikėtų panagrinėti ir kitokią išeitį suradusias moteris, kaip Ibseno Norą ar Henry James'o Isabel Archer, tačiau tai nebetilptų šio straipsnio rėmuose.

Prieš pradėdami gilintis į pačius romanus, pažvelkime į moters padėtį tuose kraštuose, kur apie ją bus rašoma.5 Lygybės klausimas pirmiausia iškyla Prancūzijoje. Jau 1622 m. ten pasirodo Traitė de l'Egalitė des hommes et des femmes. Antrojoje XVII a. pusėje moterys susilaukia entuziastingo jų teisių gynėjo: Poulain de la Barre (L'Egalitė des sexes). Nuo XVIII a. pradžios pradedami leisti moterų žurnalai. XVIII a. traktatai apie moterį ir jos teises tokie gausūs, kad sunku suprasti, kodėl moteris legaliai nepakopia nė kiek aukščiau. Tiesa, revoliucija daug teisių panaikina, ir XVIII a. pripažintos skyrybos vėl legalizuojamos tik 1884. Nuo 1830 m. feminizmui aktyviai atstovauja George Sand. 1843 m. įkuriama pirmoji moterų lyga, ir 1869 m. įsteigiamas žurnalas Le Droit des Femmes. O vis dėlto teisų balsuoti moterys gauna tik po antrojo pasaulinio karo. Nuo 1861 m. moterys priimamos į universitetus.

Vokietijoje padėtis kiek skirtinga. Moterys ir ten juda, tačiau jų orientacija daugiau dėmesio skiria labdaringiems darbams, o daugiausiai diskutuojama tema viso XIX a. laikotarpyje yra mokyklos. Net ir tokios feministės, kaip Helene Lange, dar 1888 m. kalba tik apie "Sittlichkeit, Liebe und Gottesfurcht", kaip apie moters užduotį, visai nepaliesdamos lygybės klausimo. Iki pat antrojo pasaulinio karo moteris Vokietijoje visų pirma galvoja apie savo pareigas, ne apie teises. 1851 m. Vereingesetz joms uždraudžia kištis į politiką. Mokyklų sistema išlieka skirtinga berniukams ir mergaitėms iki pirmojo pasaulinio karo. Prūsų teisės kodeksas moterims draudžia dirbti be tėvo ar vyro raštiško sutikimo, ir visą uždarbį jos privalo atiduoti vyrui. Sprendimai apie vaikų auklėjimą daromi tik tėvo; taip pat ir vedybos, net ir pilnamečių, ir viso turto administracija priklauso tik nuo vyrų. XIX a. Vokietijoje likti neištekėjusia atrodo didžiausia bausme — tokia moteris niekad "nesuauga" ir turi klausyti tėvo ar brolio. Gal dėl to Schopenhauer'is kandžiai pastebi, kad kiekvienos moters pirmutinis tikslas — ištekėti. Į vedybas ten žiūrima kaip į prekybinį susitarimą; į moterį — kaip į komercinį objektą. Daugelyje atvejų valdžia kišasi į būsimos žmonos parinkimą: tiek kariškiai, tiek aukštesni valdininkai turi gauti oficialų leidimą. Tad nenuostabu, kad 1820 m. vienam žurnale paskelbti cenzo rezultatai rodo, kad iš 1000 vedusių porų tik 10 pasisako esančios laimingos. Iki 1896 m. moteris, norinti studijuoti, turi gauti leidimą iš švietimo ministerijos; tik po to — iš rektoriaus. Bet dar 1898 m. Erlangeno universiteto rektorius viešai pareiškia, kad plačiai atverti duris moterims reikštų prarasti visą akademišką discipliną. Savo kalboje kaizeris Wilhelmas II tebepo-rina 1919 metais, kad moters misija yra tyliai dirbti namuose. Iš jo ir Bismarcko laikų yra kilęs garsus vokiečių priežodis apie moters paskirtį: "Kirche, Kinder, Kūche".

Apie sąlygas Rusijoje itin sunku surasti tikslių informacijų. Priešrevoliucinių sociologinių studijų beveik nėra; porevoliucinės eina viena kryptimi. Reikia turėti omenyje ir tai, kad ten skirtumas tarp luomų buvo itin ryškus, tad kalbėti apie moterį bendrai beveik neįmanoma. Tolstojaus romane susidursime beveik imtinai su aukštųjų luomų atstovais. Atrodo, kad to luomo moterys Rusijoje turėjo daugiau teisių, negu daugelyje kitų Europos kraštų. Jos galėjo jau 1870 m. balsuoti savo "zemstvo", ir buvo priimamos į universitetus. Ne viena iš tų pažangių studenčių paskui nuėjo su anarchistais. Net apie moters auklėjimą Rusijoje sunku bet ką objektyviai tvirtinti: tos, kurias sutinkame Tolstojaus puslapiuose, neina į mokyklas, bet turi mokytojus namie, keliauja, ir, jei nori, gali pasiekti aukšto mokslo lygio.

Ispanijoje 1878 m. tik 9,6% moterų moka skaityti. Tos, kurios dirba, uždirba 1/3 mažiau negu vyrai, mokytojos — tik pusę. Jokia moteris negali būti mokyklos direktore, ir reta priimama kaip mokytoja į berniukų mokyklas. 1890 m. dar nėra nė vienos valstybinės vidurinės mokyklos mergaitėms. 1891 m. priimamos pirmosios dvi studentės į Madrido universitetą, bet iš jų reikalaujama, kad sėdėtų atskirai, prie profesoriaus. 1918 m. medicinos fakultete yra 7 studentės, o 1964 m. visoje Ispanijoje tik trys moterys tėra pasiekusios ordinarinį profesoriaus laipsnį. 1898 m. Madrido provincijoje priskaičiuojama 1,400 vienuolių ir 34,000 prostitučių. Ispanės nedalyvauja tarptautiniuose moterų kongresuose, ir tik 1918 m. įsteigiama pirmoji moterų sąjunga. Nuo 1915 m. iki 1935 m. moterys pradeda daugiau bruzdėti, bet Franco režimas nušluoja beveik visas jų organizacijas bei iškovotas teises.

Turint omenyje šiuos duomenis, nenuostabu, kad XIX a. autoriai Ispanijoje rodo moteriai daug užuojautos, kai tuo tarpu Prancūzijoje jau tiek apie jų teises kalbėta, tiek reikalauta, kad Flaubert'ui tas tikriausiai atsibodę, ir savo romanu jis beveik užklausia, kiek pagrindo turi tokie reikalavimai.

1860 m. jis viešai pajuokia Michelet, kai šis išleidžia moterų teises ginantį pamfletą. Tolstojus sukuria visapusiškai subrendusią ir išsilgvin moterį; tuo Anna Karenina skiriasi nuo \isų Jb'rŲ, pas kurias pabrėžiamas išsilavinimo trūkumas ir ne-subrendimas. Fontane daugiau dėmesio skiria viso Prūsijos junkerių luomo kritikai. Jis taip pat parodo moterį, kaip dar labai supančiotą ir užuojautos vertą sutvėrimą.

Žiūrint į bendrą foną, iš kurio iškyla visi keturi romanai, vertėtų prisiminti ir daugiausia XIX a. pabaigoje skaitomų filosofų mintis apie moterį: Schopenhauer ir Nietzsche. Schopenhauer'io mintys buvo taip plačiai pasklidusios visoje Europoje, kad Tolstojus ne kartą apie jį atsiliepė kaip apie didžiausią savo laikų genijų. Fontane jį dažnai citavo, nors pripažindavo, kad jo aštri kritika kartais nueina per toli; Ispanijoje jis užvaldė rašytojus kiek vėliau, pačioje XX a. pradžioje. Gi Flaubert'o Emma Bovary yra tikras įkūnijimas jo teigimo, kad visoms moterims rūpi tik pinigai ir kaip juos išleisti. Schopenhauer griežtai neigia moters lygybę, tad ir jos noras "išsilaisvinti" jam atrodo paradoksiškas. Jo nuomone, moteris visuomet turėtų likti vyro priežiūroje, nes ji yra tik "vidurinė pakopa" tarp vaiko ir suaugusio. Todėl jai reikalinga valdanti ranka. Su nemaža doze ironijos jis priduria, kad tai gali būti meilužis ar išpažinties klausytojas. O apie vedybas ir ištikimybę jo teorija tokia: "Prisiminkime, kad vyras iš prigimties yra linkęs meilės dalykuose į nepastovumą, moteris — į ištikimybę. Vyro meilė pradeda mažėti, kai jis pasiekia savo tikslą; bet kokia moteris jį traukia daugiau negu ta, kurią jis turi; jam reikalingas pasikeitimas. Moteris betgi kaip tik nuo to momento, kai atsiduoda vyrui, pradeda jį daugiau mylėti. Tad ir ištikimybė vedybose vyrui yra nenatūrali, o moteriai prigimta. Dėl to neištikimybė pas moterį, visiškai priešinga jos prigimčiai, yra neatleistina".6 Matysime, kad šie principai pritaikomi visuose keturiuose čia gvildenamuose romanuose. Pravartu turėti omenyje ir keletą Nietzsche's minčių, nes ir jis buvo plačiai skaitomas ir įtakingas: "Moters pirmoji ir vienintelė paskirtis yra gimdyti ir auginti vaikus"; "Moters didžiausias menas glūdi mokėjime veidmainiauti"; "Dėl Dievo meilės, nepradėkime dabar leisti moterų net prie aukštesnio mokslo!"

Čia pasirinktų romanų siužetas yra paprastas ir visiems pažįstamas: ištekėjusios, žymiai jaunesnės už savo vyrą, moters nuobodulys, jos suvedžiojimo procesas, ir galų galėjos kapituliavimas. Kiekvienas iš jų vystomas kitaip, bet visus juos riša tam tikras determinizmo kiekis: ne graikų moira, o bendruomenės sukurtas "likimas". Visuose moteris turi "pasiduoti". Visuose jos nusmukimas turi būti nubaudžiamas.

Kiekviena iš šių keturių moterų savaip bando pabėgti iš savo uždaryto rato. Emma Bovary to siekia per savo vaizduotę ir keisdama aplinką (Tostes, Yonville), bet visur atranda tą pačią siaurą bourgeois moralę, kurią taip aštriai kritikavo Nietzsche. Anna Karenina atrodo turinti kiek daugiau galimybių: yra ryžtingesnė, keičia ne tik miestus, bet ir kraštus, ir tokiu būdu įneša šiek tiek įvairumo, ištrūksta iš nuobodulio, trumpam laikui randa pasitenkinimą ir tikrą laimę. Bet gale ir ji žlunga. La Regentoje sukuriama platesnė erdvė ir žaidžiama su daugiau ėjimų tuo būdu, kad ten suvedžiojamoji moteris gali svyruoti tarp dviejų konkurentų, įvedant ir tam tikrus mistikos ir iš paviršiaus giliai religingai atrodančius momentus. Bet jos pabaiga netgi liūdnesnė. Effi Briest mažiausiai galvoja ir turbūt mažiausiai kenčia. Ji iš dalies naudojama tam, kad pailiustruotų perdėm atgyvenusius papročius ir beveik viduramžišką moralę, tad ir jos bandymas išsilaisvinti atrodo beveik vaikiškas. Nė viena neišvengia savo likimo. Visų keturių romanų pabaiga aiškiai liudija apie tai, kad tų laikų visuomenė dar nėra priaugusi kitokiems sprendimams, kad jos griežtų taisyklių nesilaikantys turi žlugti.

Temos skirtingas traktavimas iš dalies galėtų būti priskiriamas autorių kilmei (Lukacs), jų išsilavinimui, jų ideologijai. Išskyrus Tolstojų, visi yra viduriniojo luomo atstovai. Įdomus sutapimas: miestelėnai koncentruojasi į realistišką ir net natūralistišką vaizdavimo būdą, niekad neužmiršdami praktiško - materialistinio aspekto. Tolstojus, vienintelis kilmingasis, pabrėžia individo moralinę dimensiją. Pas Flaubert ir Clarin vyrauja skepticizmas; Fontane istoriją pristato su tam tikru dviprasmiškumu. Pas Tolstojų jaučiasi tikėjimas žmogumi. Tas tikėjimas jam padiktuoja net ir kitokią struktūrą: ne linijinį, o paralelinį išvystymą, parodant suirusį, o šalia jo "sveiką" šeimos gyvenimą. Annoj Kareninoj sutinkame tikrą meilę pas pagrindinius protagonistus, meilę, kuri bent iš dalies išperka ir tuos, kurie klysta, ir jiems suteikia orumo. Tad ir personažų santykis su juos supančia visuomene kiekviename romane yra kitoks. Pas Tolstojų jaučiasi daugiau pasitikėjimo ir bent maža galimybė tikros draugystės bei supratimo. Įdomi detalė ta, kad visų trijų "bourgeois" autorių romanuose daug kalbos apie religiją, bet nedaug religingumo; tik Tolstojus, specifiškai apie bažnyčią nekalbėdamas, nuolat pastato dvasinį elementą pirmame fone. Pas jį moraliniai konfliktai yra svarbesni negu socialiniai.

Išvardinant skirtumus, reikia prisiminti ir autorių amžių. Kai Flaubert rašo Madame Bovary, jam 36 metai; Clarin išleidžia La Regentą būdamas 32; Tolstojus sukuria Anna Karenina jau 50, o Fontane pasiekia 75, prieš išleisdamas į pasaulį Effi Briest. Pas Clarin ir Flaubert ironija stipriausia: jaučiasi tikras džiaugsmas kapoti ir pajuokti visų priimtas normas ir nuomones. Tolstojus viską pristato su dideliu rimtumu. Fontane veikale jaučiasi gili rezignacija, kurią gyrė jo daug skaitytas Schopenhauer: "Resignieren konnen ist ein Glūck und beinah eine Tugend". Pas jį stipriausiai pasigirsta nostalgiška gaida: jis rašo apie pasaulį, kuris nyksta ar jau beveik išnykęs. Tai simboliškai patvirtina knygos pabaiga: vietoj saulės laikrodžio, kuriuo romanas pradedamas, parodoma marmurinė karsto lenta.

Įdomu pažvelgti ir į skirtingą kiekvieno autoriaus pažiūrą į savo sukurtus personažus. Pas Flaubert randame smulkmenišką objektyvią analizę; viskas pristatoma iš tam tikro nuotolio. Nors jis pats ir jo kritikai kalba apie didelį susidomėjimą psichologija ir gilų vidinio pasaulio įžvelgimą, netrūksta, ypač pirmojoje rankraščio versijoje, fiziškų detalių, kuriomis nusakomas charakteris. Jo personažai mažiausiai išvystomi: Charles ir Emma lieka beveik tie patys. Emma keičia tik meilužius; jos meilės idealas lieka nepasiekiamas. Flaubert užsibrėžė savo romanu sunaikinti romantiškas klišes, tad jis ir leidžia sau net ir Emmą, apie kurią yra išsireiškęs "Emma Bovary, c'est moi", parodyti su pajuokiančia intencija. Ją matome veikiant ir sprendimus darant apgalvotai, ir negalime jos gailėtis kaip nekaltai apgautos moters. Gailesčio neįtaigauja nė smulkiai aprašoma jos mirtis su visom natūralistiškom detalėm.

Fontane prie savo temos eina visai kitaip. Iš pat pradžių jis užakcentuoja, kad Effi tebėra vaikas. Ji išteka, vos suėjus 17 metų, ir niekad nepraranda savo lengvabūdiškumo. Jos apipavidalinime juntama tolerancija ir tam tikras gailestis iš autoriaus pusės. Daug kas įteigiama tik aliuzijom, visko neišsakant. Skaitytojui paliekama daugiau interpretacijos laisvės. Kaltinimas nukreipiamas ne tiek į gyvenimo duobėse klumpančią mergaitę, kiek į visuomenę, kuri ją priveda prie to suklupimo. Fontane nepritaria savo veikėjos veiksmams, bet jam jos gaila.

Anna Karenina daugeliu požiūrių yra pats stipriausias iš šių romanų. Veikėjai jame įvedami ne vien pasakotojo — jo balso beveik negirdime.7 Jo laikysena veikėjų atžvilgiu nėra pastovi. Tai aiškintina tuo, kad pirmojoje romano apybraižoje jie buvo gana skirtingai suvokti: Anna turėjo būti demoniškų jėgų įkūnijimu, o abu vyrai — jos aukomis. Ta koncepcija iš dalies išlaikoma ir galutinėje redakcijoje, bet čia įnešama daugiau dviprasmiškumo, atsisakoma "juoda-balta" braižo. Pasak Tolstojaus, jis norėjo "leisti kalbėti tikrovei" ir bandė pristatyti savo pagrindinę veikėją kaip sukeliančią pasigailėjimą, ne panieką. Šiame romane veikėjų charakteriai išvystomi visu pilnumu. Tiek Anna, tiek Vronskis pasikeičia. Per savo kančią Anna pasiekia daug didesnio brandumo, kurio nerandame nė pas vieną jos "seserį". Lyginant jas, įdomu pastebėti, kad net trys autoriai pasinaudoja neuroze, idant romaną privestų prie įtikinamo sprendimo.8 Tolstojus įtaigauja, kad Annos savižudybė yra tikro nervų suirimo pasekmė, ir tuo netiesiogiai bando sukelti skaitytojuje jai gailestį.

Clarin rašo natūralizmo įtakoje ir gerai pasiskaitęs Madame Bovary. Ir jis nerodo pasigailėjimo savo herojai, bet jos ir neniekina. Tai gal pilniausia psichologinė jaunos, įvairių pagundų apsėstos, moters studija. Sekdamas natūralistais, jis įpina ilgą epizodą iš Annos vaikystės, kuris iš dalies paaiškina jos reakcijas ir veiksmus jai suaugus. Jo romanas imtinai grįstas dviprasmiškumu, ir jis pasigėrėtinai vartoja ironiją, dažniausiai ją nukreipdamas prieš vyrus. Ironija ir priešingybės vyrauja nuo pat pirmojo sakinio: "Herojiškas miestas buvo sumigęs perpietei". Šiuo vaizdu simboliškai įvedamas vėliau apgausimas Annos vyras, kurį, prisiskaičiusį Calderon'o herojiškų dramų, girdime kartojant, kad, reikalui esant, jis mokėtų "apginti savo garbę", bet kuris parodomas sėdintis savo lovoje su naktine kepuraite ant galvos ir mosikuojantis viena ranka senu kardu, o antroje laikantis knygą ir visai užmirštantis savo jauną, gražią ir gyventi norinčią žmoną. Šios pristatyme autorius akcentuoja jos nepatyrimą. Jos suvedžiojimo procesas primena kai kurias Madame Bovary scenas; suvedžiotojas don Aivaro gana panašus į Rudolphe, tik smarkiau ironizuojamas ir gerokai suvulgarinamas. Bet Clarin išranda naują būdą visam procesui prailginti: įveda jo varžovą, o kartu su juo ir svyravimą tarp "kūno ir dvasios". Galutinis rezultatas yra tas pats, bet bausmė originali. Iš keturių autorių tik Clarin sugestionuoja, kad didesnė bausmė yra moterį palikti gyvą, pajuoktą ir be jokių materialinių resursų. Jai neduodama net vaiko, kurio meilė atpirktų ar sušvelnintų jos paklydimą ir vienatvę. Romano pabaiga atvira: paliekama skaitytojo iniciatyvai sugalvoti jo tolimesnę eigą.

Prieš leidžiantis į tolimesnes detales sustokime trumpai prie šių romanų struktūros. Madame Bovary, Anna Karenina ir Effi Briest seka tradiciniu trikampiu: vyras - žmona - suvedžiotojas. Kaip matėme, Tolstojus prikergia dar ir laimingą poną (Kitty-Levin), tuo įgalindamas pozityvią užbaigę. Visų genialiausias iš jų betgi yra Clarin. Jis sukuria ne trikampį, o kvadratą, ir didžiausia kova vyksta ne tarp teisėto vyro ir būsimo meilužio, o tarp dviejų labai skirtingų konkurentų į šią pastarąją poziciją. Kad būtų įnešta daugiau įtempimo, vienas iš jų padaromas civilinės valdžios atstovu, kitas — aukštu bažnyčios pareigūnu. Tad jų kova vyksta ne tik dėl Annos, bet dėl viso miesto užvaldymo ir didesnio prestižo įsigijimo. Net ir žmonos nusikaltimas atidengiamas ne apgauto vyro, o nuvilto pretendento. Visas miestelis seka tą kovą. Jei anie trys romanai sukasi apie individualias aistras, La Regentą iškelia viso miestelio susiskaldymą į partijas tų partijų viduje. Ši visai skirtinga struktūra galėtų būti aiškinama tuo, kad anie trys autoriai rašė savo romanus remdamiesi tikrais įvykiais, tuo tarpu Clarin neturi tokio modelio ir stengiasi duoti ne tik labai negatyvų ispaniško provincijos miesto vaizdą, bet kartu sugriauti ir per eilę šimtmečių Ispanijoje viešpatavusį don Juan mitą. Savo kvadratine struktūra jis taip pat parodo, kad tų laikų Ispanijoje \ienos moters likimas negali patraukti užtektinai dėmesio, ir kad net ir privačiam gyvenime ten beveik neįmanomas joks žingsnis be bažnvčios įsikišimo. Bažnyčios atstovus sutinkame taip pat ir Madame Bovary ir Effi Briest: abi protagonistės tam tikru momentu ieško užuovėjos ir užtarimo pas dvasiškį. Nė vienas iš jų nėra įtikinanti figūra ir negali suteikti stiprybės. La Regentą skaitytojo dėmesį betgi daugiausia patraukia Anną "bažnyčiai užkariauti" bandantis don Fermin. Jo figūra pradedamas ir baigiamas romanas, pabrėžiant bažnyčios galią, kai tuo tarpu Madame Bovary užsklendžiama neįspūdingu Monsieur Homais: smulkiu buržujum, atspindinčiu to laiko Prancūzijos socialinę sąrangą.

Nė vienas iš šių autorių neparodo visuomenės, kurioje vystosi veiksmas, su užsidegimu ar meile. Nė viename romane negauname pilno jos vaizdo. Tolstojus ir Fontane ribojasi beveik išimtinai aristokratais. Pas Flaubert sutinkame daugiausia smulkius miestelėnus. Clarin parodo aukštesnio luomo buržuaziją ir keletą kilmingųjų. Nė pas vieną nesukuriama jokia neužmirštama žemo luomo figūra. Tai, žinoma, irgi gali rasti pateisinimą tame, kad visuose kraštuose skirtumas tarp luomų buvo didelis, ir net moraliniai principai buvo taikomi kiekvienam kitaip. Paskutiniųjų metų laikotarpyje paskelbtos statistikos rodo, kad tarp darbininkų pa-

Vytautas Ignas           Dzūkija

sitaikydavo mažiau moters neištikimybės atvejų, nes trūko dirvos pagrindinei jos priežasčiai: nuoboduliui.

Effi Briest duoda labiausiai ribotą visuomenės vaizdą: keletas smulkių aristokratų, keletas aukštų valdininkų, viena ministro žmona. Per visą romaną pasėtos aliuzijos rodo, kad jie visi mėgsta apkalbas, pažįsta pavydą ir yra įgudę veidmainiai. Tad ir jaunoji protagoniste to turi išmokti. Pasigėrėjimą sukeliančių savybių ar gilesnių individualių problemų sprendimo ten nereikia tikėtis: visi juda labai griežtame tradicinių normų rėme. Parodoma tik viena išimtis: "nupuolusi" mergaitė, tarnaitė Rosvvitha, kuri vienintelė lieka ištikima savo darbdavei, kai ši nebegali net jos algos sumokėti.

Ir Yonville kiekvienas žiūri tik savo interesų. Dėl to beveik atrodo, kad ten tikro bendravimo nėra: tik stebėjimas iš pakampių ir apkalbos. Veidmainystė čia dar labiau rafinuota, ir be jos išsiversti neįmanoma. Nuo to laiko, kai Emma "suklupo", reguliariai kartojamas refrenas "nuo dabar jau visas jos gyvenimas susidėjo tik iš melo". Pasakotojui daugiausia rūpi parodyti protagonistės individualią dramą, tad jis įveda visuomenę beveik tik kaip couleur locale. Tačiau didelė dalis kritikos kaip tik atsukama į tą nežymų foną.

Tolstojaus visuomeninė skalė platesnė. Ji apima net abi sostines ir kelių apylinkių kaimus. Ir čia matome, kad visa aukštoji sfera su įdomumu ir nepašykštėdama komentarų seka Annos - Vrons-kio istoriją. Annos nusmukimas sukelia tikro džiaugsmo: pagaliau sunaikinamas nepaimamos tivrtovės mitas. Į ją niekas nebuvo žiūrėjęs su pasigėrėjimu nei jai iš tiesų pavydėjo — ji tik kliudė su savo perdėtu morališkumu. Jai smukus, ji staiga išskiriama iš visų ratelių, nors Vronskiui tokios "bausmės" niekas net nepagalvotų taikyti. Anna ir savo žlugimu pasirodo pranašesnė už tuos, kurie ją kritikuoja; net ir dabar ji nenori tapti veidmaine, ko reikalautų jos vyro sekamas "geras tonas", ir pasirenka atvirą kovą, išlaikydama savo pačios moralinius principus.

Taip pat ir La Regentą oj parodomi aukštesnių sferų rateliai nuoširdžiai džiaugiasi, Annai suklupus. Ir ji, panašiai kaip Anna Karenina, jiems visiems kliudė savo pavyzdingu elgesiu, savo nenoru užsiimti apkalbom, savo gilesnėm dvasinėm problemom. Ji neturi Emmos išdidumo nei Annos Kareninos ryžto. Morališkai ji nėra pranašesnė už savo seseris. Bet visuomenė, kuriją supa, parodoma kaip dar daugiau supuvusi.

Skirtingos ir kiekvienos iš šių moterų pažiūros į neištikimybės problemą bei jų motyvacija tam keliui pasirinkti. Visų paprasčiausia iš jų Effi. Jai norisi truputį bauginančios avantiūros, kuri išblaškytų kasdienybės monotoniją. Iš tiesų savo suvedžiotojo ji net neįsimyli nei jo idealizuoja. Iš pat pradžių ją pamatome kaip lengvabūdę, nepastovią, daug negalvojančiu mergaitę. Į vedybas ji žiūri kaip į komercinį kontraktą, priimdama tėvų parinkimą ir pasakydama, kad "bet koks kandidatas yra priimtinas, jei jis yra aristokratas ir pakankamai turtingas". Ji neišteka iš meilės. Tiesą pasakius, ji net neturėjo laiko pagalvoti apie tai. kas yra meilė ar šeima. Pirmojoje scenoje ją pamatome dar vaikiškai siaučiant su savo draugėm. Ir vėliau jos motina visuomet pabrėžia jos aistrą pramogoms ir jos norą visur blizgėti. Tad nenuostabu, kad ji tampa auka pirmo mažam ratelyje pasirodančio įdomesnio vyriškio, kuris ten atvyksta su įgudusio suvedžiotojo vardu ir kuris visuomet kalba apie reikalą laikas nuo laiko viską pakeisti ir užmiršti atsakomybę. Effi jaunos mergytės galvosena ir laikysena stilistiškai užakcentuojama, panaudojant daug išsireiškimų iš pasakų, legendų ir Kitschroman. Jos "nukrypimas nuo tiesaus kelio" (sekant Madame Bovary tradiciją, romano pradžioje simboliškai parodomas to paties vardo spektaklis) jos nepakeičia. Jau gerokai vėliau perkratydama savo sąžinę, ji pripažįsta, kad to, kas įvyko, nesigaili, tik prisibijo rezultatų, jei viskas paaiškėtų. Kai vyras, padėtį išsiaiškinęs, ją palieka, ji nesupranta jo motyvacijos, bet sprendimą priima. Tik prieš pat mirtį ji įpuola rezignacijon ir pradeda aiškiau matyti savo kaltę. Tuo romano užbaigai suteikiama ir tam tikro dviprasmiškumo. Ji nubaudžiama — miršta, bet skaitytojui beveik sukelia gailestį toks nieko neatnešęs gyvenimas, bejėgei mergaitei net į tikrą kovą su juo neišeinant.

Emma Bovery parodoma kaip aistringa romanų skaitytoja, dėl to, kaip Don Kichotas, susikūrusi visai kitą idealų pasaulį, kurio ieško per visą savo gyvenimą. Ji išteka norėdama pabėgti iš siauros kaimo aplinkos, bet netrukus pamato, kad jos vyras dar didesnis "bourgeois" už jos tėvą, visai be vaizduotės, ištikimai ją dievinantis, bet jos visai nepatenkinantis ir nedominantis. Tad tuoj ir prasideda idealių herojų ieškojimas. Pirmasis epizodas vienam baliuje lieka tik įsivaizduojamu ryšiu. Antrasis, nors ir kiek žemesnio rango, taip pat nukreipiamas į skirtingo luomo atstovą. Madame Bovary labiausiai užakcentuojamas moters noras prasiveržti į pasaulį, kuriame vyrauja liuksusas ir elegancija, nuolat priešpastatant galantišką auksaburnį ir labai vulgarų, bet gero būdo jos vyrą Charles. Nuo pat pradžių parodomas ir jos pačios nepastovus, geidulingas temperamentas. Jos noras atrasti fizinį pasitenkinimą toks stiprus, kad ją varo nuo vieno meilužio prie kito. Jos nusmukimas akcentuojamas, parodant, kaip pabaigoje jai daromos tikrai ją įžeidžiančios propozicijos. Tik tada atsibunda jos išdidumas. Faktiškai ji nusižudo ne tiek dėl sąžinės graužimo ar gilaus moralinio pergyvenimo, kaip Anna Karenina, o dėl to, kad jos išdidumas jai neleidžia prisipažinti vyrui, kuris jai atleistų, bet kurio atleidimas ją padarytų nuo jo priklausoma ir jam dėkinga. Su visom jos problemom tampriai surištas ir pinigų trūkumas, padidinantis prarają tarp trokštamo idealo ir pilkos kasdienybės. Aprašydamas jos mirties sceną su visom natūralistiškom detalėm, autorius beveik neleidžia skaitytojui jos tikrai gailėtis. Jos mirtis palieka kartų skonį. Sunku tad būtų kalbėti ir apie pačio autoriaus jausmus savo protagonistei.

Visiškai skirtingas yra Annos Kareninos atvejis. Ji yra vienintelė iš šių keturių moterų, kuri tikrai įsimyli, ir įsimyli ne savo vaizduotės sukurtą padarą, o sutiktą žmogų tokį, koks jis yra. Jos staiga užsidegusi aistra lygintina beveik su Viduramžių meilės eleksyrų iššauktu jausmu, kuris visiškai pakeičia juos ragavusius. Tiek Anna, tiek Vronskis nuo savo susitikimo pradeda kitokį gyvenimą, nors abu suvokia, kad sunku tikėtis pilnos laimės. Anna įdomi ir tuo, kad, einant prieš įsigalėjusią tradiciją, ji pati parodoma kaip suvedžiotoja, pilna demoniškų jėgų. Likimo ironija jos atvejyje labai akivaizdi, jei prisimename, kad knyga pradedama scena, kur ji vyksta Maskvon taikyti savo brolio, kurį dėl neištikimybės nori palikti žmona. Jos pačios vidinėms kovoms skiriama daug dėmesio. Anną turbūt galima laikyti pilniausiu personažu; kad ją pilnai suprastų, skaitytojas negali tik bėgčia praversti puslapius, nes jos kitimas yra nenutrūkstantis. Anna aiškiai jaučia, kad ji nusikalsta, bet jos beveik antgamtinė aistra jai neleidžia klausyti proto.

La Regentą herojė turi panašių bruožų į kiekvieną iš anksčiau aptartą moterų: Effi naivumą, Emmos galingą vaizduotę ir sugebėjimą visiškai pasinerti knygų pasaulin ir norą palepinti savo kūną. Ji knygos pradžioje apsupama Anną Karenina primenančios "nepaimamos tvirtovės" ir visų dorybių modelio reputacija. Tačiau ji nėra tiek subrendusi, kaip Anna Karenina, ir gal ne taip pilnai supranta visų savo veiksmų reikšmę, nors yra vienintelė iš šių moterų, kuri reguliariai ir labai smulkiai nagrinėja savo sąžinę su dvasinio "brolio" pagalba. Visam miesteliui ji yra "atėjūne", ne ten gimusi, tenykštės visuomenės pažibos "iškrypusios" meilės vaisius (jos tėvas veda italę modistę), kuriame nuo pat vaikystės bandoma įžiūrėti išsigimimo pradus. Po savo vedybų su žymiai vyresniu vyrų įsigijusi neįkandamo riešuto vardą, užimdama aukštą poziciją, ji susilaukia daug veidmainiškų meilikavimų, bet lieka visų stebima su viltimi, kad ir ji vieną dieną paslys. Autorius pabrėžia jos labai ribotą išsilavinimą ir jos visišką nepasiruošimą gyvenimui, tuo įtaigaudamas, kad kalta ne tiek ji, kiek ją išauginusi ir suformavusi visuomenė, kuri iš tiesų jai nepripažįsta jokio savarankiškumo.

Skirtumai tarp protagonisčių išryškėja ir jų pažiūrose į vaikus. Parodydamas, kaip kiekviena tvarkosi su šia problema, pasakotojas iš dalies išreiškia ir savo nuomonę apie ją, o taip pat patvirtina, kad kiekviena visuomenė turi skirtingą sąrangą. Šiam aspektui pilnai įvertinti pravartu prisiminti, kada vaiko tema įvedama: Annoj Kare-ninoj ir La Regentą iš pat pradžių, kituose dviejuose romanuose žymiai vėliau. Annos Kareninos pirmas pasirodymas — išlipant iš traukinio, kuriame važiavo kartu su Vronskio motina ir abi šnekėjo apie savo sūnus, beveik pranašiškai nurodo, kaip vienas sūnus bus pakeičiamas kitu.

Iš visų jų paprasčiausia šiuo atžvilgiu galbūt Emma. Ji savo dukters nemyli, ja nesirūpina ir žiūri į ją kaip į kliūtį. Ji iš visų keturių turbūt ir didžiausia egoistė. Tuo skaitytojas pakreipiamas prieš ją. Effi savo dukrytę myli, bet ją traktuoja beveik kaip lėlę. Emma savąją atiduoda visai už miesto auginti; Effi lėlytė taip pat daugiau dėmesio gauna iš tarnaičių. Vėliau ji kenčia, kai išsiskirdamas vyras jai uždraudžia matyti dukterį, bet turime prisiminti, kad to laiko Vokietijoje tai buvo sunormuota įstatymais. Knygos pabaigoje apie dukterį nebeužsimenama. Clarin sukuria moterį, kurios visa neištikimybė pagrįsta vaiko neturėjimo problema. Ne kartą ten sugestionuojama, kad, jei Anna turėtų vaiką, ji neieškotų kitokio išsiblaškymo. Pati išaugusi be motinos, negali tos meilės parodyti nė savo trokštamam vaikui. Tai iššaukia skaitytojo užuojautą, ypač, jei prisimename, kad XIX a. Ispanijoje moteris buvo vertinama beveik tik kaip motina.

Visų sudėtingiausias yra Annos Kareninos atvejis. Net ir beprotiška aistra Vronskiui neužmuša jos beribės meilės savo sūnui, ir visas moralinis konfliktas iš tiesų kyla ne tarp vyro ir meilužio, o tarp naujos meilės ir sūnaus. Tai išryškinama struktūra, kaitaliojant scenas su Alioša ir su Vronskiu, bet daug rečiau įvedant patį Karenina. Įdomu ir tai, kad naujos meilės vaisius — dukrytė — susilaukia jau visai kitokių jausmų ir traktuojama beveik kaip Emmos ar Effi duktė. Gal ir tai būtų galima aiškinti skirtumu tarp sūnaus ir dukters tų laikų visuomenės akyse. Nė viena moteris nenori, kad jos įpėdinė būtų pastatoma prieš panašias problemas, kaip ji pati.

Pilnam romanų rutuliojimo vaizdui susidaryti reikia pažvelgti ir į vyrus protagonistus. M B, EB, LR suvadžiotojas parodomas kaip visų atpažįstamas tipas: savo efektus apskaičiuojantis Lovelasas, gerai patyręs savo profesijoje ir visai negalintis įsimylėti. Flaubert sau leidžia kiek daugiau niuansų įnešti antrajam—Lėon, bet modelis, kurį visi prisimena, yra Rodolphe, kuris pristatomas visai objektyviai ir kalba į skaitytoją per savo veiksmus. Skaitytojui duodamąjį pamatyti tik iš paviršiaus. Lygiai taip pat ir jis nesugeba — ir net nenori — giliau prasiskverbti į suvedžiojamos moters sielą: visose mato tik kūną. Jų dvasinės vertybės jo nedomina. Jų suvedžiojimas nekelia problemų — tas jam visuomet pavyksta. Vienintelis nepatogumas: kaip paskui jomis nusikratyti. Jei Flaubert ironizuoja Emmos romantiškus svaičiojimus, suvedžiotojo klišė šiame romane nukenčia dar daugiau.

EB Crampas yra labiausiai išblukusi figūra. Jis pasirodo su savo donžuano reputacija, pasiekia savo tikslą ir išnyksta. Atstovaudamas žemesniam luomui, jis visai netinka prie ten sutinkamos aristokratiškos visuomenės. Gaunamas įspūdis, kad ir jam Effi yra tik praeinamas ir greit užmirštamas pasismaginimas. Tik paskutinėje scenoje jam duodama daugiau žmogiškų bruožų. Jis priima iššaukimą į dvikovą, nors tuo "garbės kodeksu" netiki; jis priima ir savo mirtį — "likimo bausmę" — su rezignacija, bet paskutinis jo žvilgsnis aiškiai sako, kad yra nesąmonė ieškoti keršto už tai, kas visai neegzistavo. Per jo figūrą Fontane kritikuoja ne tiek patį suvedžiotojo tipą ar jo veiksmus, kiek sumedėjusį Prūsijos garbės supratimą, kuris priveda prie beprasmiškos mirties.

Clarin turbūt daugiausia iš visų turi džiaugsmo, kurdamas savo donžuaną. Don Aivaro rodomas tik iš ironiško pažiūros taško. Jis jokiu būdu negali prilygti moralinėmis savybėmis savo draugui, kurį ruošiasi apgauti, ir net savo išvaizda yra menkesnis už savo konkurentą, atstovaujantį bažnyčiai. Visi jo susitikimai su Don Fermin pristatomi tikrai meistriškai, su daugybe niuansų, niekad neatsisakant juokingo aspekto. Visad pabrėžiamas jo bailumas, o aptariant jį fiziškai, užsimenama, kad jis panašus į keliaujantį vertelgą. Prisimenant, kokia pagaunanti tradicinė donžuano figūra Ispanijoje, tai iš karto parodo pasakotojo intenciją. Net ir susitikimuose su Anna jis ironizuojamas, ir tik neįgudusi, naivi protagoniste gali juo patikėti. Intriga kiek sukomplikuojama tuo, kad Annos "paslydimo" laukiančios draugės beveik visos yra buvusios don Aivaro aukomis. Kai jis iššaukiamas į dvikovą, jo pirmoji reakcija yra pabėgti. Kai nesuspėja, beveik už-merktom akim šauna — ir pataiko. Bet nužudęs priešą, nelieka paguosti moters, kuriai kalbėjo apie "vienintelę meilę ir tikslą gyvenime", o tuoj pat išnyksta. Su jo figūra ispanų literatūroje žengiamas didelis žingsnis donžuano tradicijos sunaikinime.

Vronskis yra visai kitoks, Ir jis iš pradžių pristatomas kaip gan lengvabūdis donžuanas, moterų širdžių ėdikas, kuris priešinasi bet kokiam pastoviam susirišimui. Netrūksta jam ir egoizmo. Bet vos tik susitikęs su Anna, jis visai pakinta. Čia baigiasi stereotipas, ir išvystomas pilnas charakteris. Iš pat pradžių gauname stebėti jį net iš septynių skirtingų pažiūros taškų. Jis nustoja būti donžuanu, tikrai įsimylėdamas. Jis atsisako puikios karjeros, kad liktų su Anna, Vos knygai pasirodžius, daug kritikų jį nuvertino, sakydami, kad Anna jam reiškė tik tiek, kiek jo lenktynių kumelaitė. Šiandien taip nebegalvojama. Sunkiau jį perprasti ir dėl to, kad pasakotojo priėjimas taip pat kinta. Skaitytojui leidžiama jį pažinti su visom jo ydom ir privalumais; kiekvienas susidaro kitokią nuomonę, kuri irgi kinta, beskaitant knygą. Kai jis galvoja, kad praras mylimą moterį, bando nusižudyti; šalia betgi įtaigaujama, kad tai daro pažeisto išdidumo diktuojamas. Kai Anna sugrįžta pas jį ir nori jį visą sau pavergti, jis pradeda jos beveik nekęsti. Kai ji suserga ir yra prie mirties, jis užmiršta išdidumą ir eina į vyro namus, kad ją nors pamatytų. Ir jo veiksmai, kaip Annos, aiškinami tik juos sujungusio meilės eliksyro galia. Jo asmenybė komplikuota; neįmanoma jos aptarti keliais žodžiais. Iki pat galo išlaikomas dvilypiškumas. Kai visi garbina jį kaip herojų, savanoriškai einantį "padėti galvą už tėvynę", sužinome, kad jis tai daro iš desperacijos ir nenoro gyventi. Jo figūra tiek pat tragiška, kaip Annos. Jų santykis atspindi St. Pe-tersburgo visuomenės normas ir sąrangą: už moterystės ribų sudaryti santykiai nesmerkiami tol, kol neiškyla skandalas ir jei suvedžiotojas priklauso aristokratijai. Tiesą sakant, Vronskio prestižas pakyla, kai sužinoma, kad jam pagaliau pasisekė nugalėti Annos atsparumą. Jis smunka tik tada, kai Vronskis pasilieka prie Annos, atseit, kai veikia aukštesnės moralės diktuojamas.

Galų gale pažvelkime ir į apgautus vyrus. Ir jie skirtingi kiekvienam romane, bet pas tris galima atrasti gana stebinantį bendrą bruožą: jie nerodo neapykantos juos apgavusiajam konkurentui. Charles Bovary jaučiasi beveik pagerbtas, kad tokie puikūs ir taip prašmatniai gyvenantys ponai susidomi jo žmona ir jai rodo daug subtilesnę meilę, negu kad jis pats sugebėtų. Savo paskutiniame susitikime su Rudolphe jis šiam, vietoj to, kad jo nekęstų, beveik pataikauja ir tuo iššaukia jo panieką. Su pačiu Charles mes susipažįstame daugiausia per Emmos prizmę, tad ir skaitytojui įtaigaujama, kad "jis nedaug ko vertas". Pasakotojo "objektyvus" jo pristatymas jį parodo juokingą ir menką, neturintį jokio nugarkaulio. Gailėtis jo sunku: veiksmų eiga sakyte sako, kad jis pats to užsitarnavo.

Nedaug ką už jį stipresnis, beveik bevalis yra ir La Regentą don Victor. Tik jo gerumas iš-gelbsti jį nuo skaitytojo — ir visos visuomenės — pajuokos. Jam tiesiog gaila suvedžiotojo, kurį laikė vienu geriausių savo draugų ir kuriam pasakodavo visas savo problemas. Jo iš Calderon pasisemtas garbės pajutimas reikalauja šį nužudyti, tačiau, žiūrėdamas į jį, negali apsispręsti: "Nejaugi dabar šis gražus vyriškis turės mirti tik dėl to, kad jis mano Annos nepažino jai dar prieš už manęs ištekant?" Pagaliau nutaria šauti į orą (don Victor laikomas visos Vetustos taikliausiu šauliu, ir don Aivaro nuo tos minties dreba). Deja, jo priešininkas tokių altruistinių minčių neturi, ir, aklos laimės padedamas, drebančia iš baimės ranka jį nušauna. Don Victor tiek amžium, tiek laikysena būtų galėjęs būti Anitos tėvu ir priklauso visai praėjusiam amžiui. Pagarbą jam visi reiškia tik tol, kol jis yra Vetustos gubernatorium; po to žiūri į jį jau su šypsena. Veiksmo išvystymo eigoje jį matome patį neatsispiriantį pagundai susidomėti tarnaite, ir tuo pačiu sumenkinama jo figūra be komentarų ar perduodant jo paties apmąstymus. Žūna jis gindamas nebegalio-jantį garbės kodeksą, kuris betgi šiuo atveju aprobuojamas visos šią istoriją sekusios visuomenės. Tuo ir vėl Clarin demaskuoja jos veidmainingumą ir beveik ją apkaltina dėl jo mirties, o kartu aštriai pasisako prieš Ispanijoje tebeužsilikusį "garbės" supratimą.

Instetten ir Kareninas turi daug bendro. Abu yra perdėtai griežtų principų, nepalenkiami žmonės, visai subordinuoti visuomenės nustatytoms normoms. Abu yra garbėtroškos savo profesijoje, aukšti valdininkai, norintys dar aukščiau pakopti. Abiejuose galima įžiūrėti tam tikrą klaidingai suprastą savo žmonos "auklėtojo" vaidmenį. Tik veda ne tuo pačiu metodu: Kareniną pagauna mikliai tinklą užmetusi Annos teta; Instetten veda savo noru, bet sužinome, kad kadaise jis buvo piršęsis Effi motinai, kuri jį atmetė, pasirinkdama (ar tėvų paklausiusi?) daugiau žadantį kandidatą. Instetten savo "pareigą" pildo iki galo: nušauna Crampas, nors pripažįsta, kad nejaučia jam neapykantos. Kareninas būtų linkęs į kompromisą, jei Anna prižadėtų išvengti viešo skandalo. Tai jį padaro dar mažiau simpatišką; gi Instetten veiksmas įrodo, kad ir 20 metų vėliau Prūsijos junkeriai mažiau tolerantiški negu caro rūmai. Abu pristatomi labai vienpusiškai, juos sušaržuojant, tad sunku juos priimti kaip pilnus, normalius žmones. Fontane tai pastebi ir prieš galą įneša gilesnių apmąstymų, prileidžiančių reliatyvumą ir suteikiančių Instetten daugiau žmogiškų savybių. Kareninas visai išnyksta, ir romano pabaigoje pakeičiamas sėkmingų vedybų atstovu — Kostia Levinu. Gerai pagalvojus, turbūt reikėtų pripažinti, kad iš visų pagrindinių šių keturių romanų vyriškų figūrų vienintelis Vronskis yra vertas didesnio dėmesio, išskyrus, žinoma, don Fermin.

Bandant suglaudinti čia pateiktas mintis, norisi teigti, kad šie keturi romanai reprezentuoja savo laikų visuomenės sąrangą, jos įstatus ir jos papročius, skirtingus kiekviename krašte. Gaunasi įspūdis, kad Ispanijoje ir Vokietijoje "bourgeois" moralė itin stipri, ir moterys ten labiausiai prispaustos. Prancūzė moteris jau išmokusi visokią padėtį išnaudoti ir bando ją pakreipti norima linkme, nors jai tas galų gale ir nepavyksta. Rusijoje, atrodo, į kai kurias problemas žiūrima pro pirštus, kol jos labai aiškiai nerėkia, ir sprendimai paliekami individams. Pagal tai išvystoma ir romanų struktūra. Madame Bovary ir Effi Briest parodo žymiai mažesnę visuomenės frakciją; pirmoji dėl to, kad dėmesys daugiau kreipiamas į individualias problemas, antroji dėl to, kad net ir visuomenė ten nėra visagalė, o visos normos ateina iš dar aukščiau. Annoj Kareninoj ir La Regentą gauname susipažinti su platesniais sluoksniais, nes ten visuomenės įtaka privačiam gyvenimui didelė, nors nevienoda: AK daugiau individualių porų, daugiau skirtingų nuomonių.

Gal būtų galima net sakyti, kad šie keturi romanai atspindi ir bendrą šių tautų charakterį: ypatingas susidomėjimas materialinėmis vertybėmis ir racionalizmas net mažuose ėjimuose Prancūzijoje; ypatingas dėmesys paviršutiniam pasirodymui ir aklas visų, nors ir nežmoniškų, normų sekimas Vokietijoje (Effi tėvai kurį laiką jos išsižada, kad nebūtų pasmerkti viešos opinijos). Dvasinis aspektas daugiausia užakcentuojamas pas rusus, bet kartu parodoma, kaip ten visi gyvena prašokdami savo galimybes, įklimpę į skolas. Gi Ispanijoje moteris dar taip mažai reiškia, kad rašytojui tenka išrasti savotišką struktūrą, įvedant svaresnes komplikacijas ir nustumiant ją į foną. Nė viename iš šių romanų moteriai nepasiseka išsilaisvinti. 1857 m. pasirodžiusiame Madame Bovary Emma vylėsi, kad jai gims sūnus: "Nes vyras nors laisvę turi. Gi moteriai uždėti visokiausi varžtai. Inertiška ir judri tuo pačiu metu, ji turi kovoti su savo kūno silpnybėmis ir su įstatymų kietumu". 40 metų vėliau Effi motina tai patvirtina: "Taip, moteriai tebeužmauti tramdomieji marškiniai".

Išnašos
1.    Tą galima atrasti Anglijoje jau XVIII a. pabaigoje ir XIX pradžioje, bet ten iš viso romanas išsivysto anksčiau.
2.    Tony Tanner, Adultery in the Novel, Baltimore: John Hopkins Press, 1979.
3.    Šiam priėjimui prie literatūros įdomių sugestijų duoda Georg Lukacs ir Lucien Goldmann kritika.
4.    Anglijoje ta tema pasirodo kiek anksčiau. George Henry Lewes tvirtina, kad 1844 m. "there are hundreds of Eng-lish novels in which adultery is either the subject of tragedy or farce" (cituoju iš Ellen Moers, Literary Women, Garden City, N.Y.: Doubleday & Co., 1976). Pats pirmasis romanas gal būtų Mary Wollstonecraft "The Wrongs ofWomen, or Maria, 1798.
5.    Surinkti patikimų duomenų nėra lengva. Paskutiniųjų metų laikotarpyje daug rašoma apie moterį iš feministinio taško, ir tada jos pristatymas ne visuomet objektyvus; kita kritikos kryptis ją suplaka su visais "išnaudojamaisiais", ir ji aptariama prisilaikant marksistinių pažiūrų. Čia pateikiami duomenys daugiausia imami iš šių knygų: John Stewart Mill, The Subjection of Women, 1869; VVinifred Holtby, Women and a Changing Civilization, London, 1934; Vera Brittain, Lady into Woman. A History ofWomen from Victoria to Elizabeth II, Nevv York, 1953: Leon Abensour. Histoire gėnėral du fėminisme, Paris, 1921; Guglielmo Ferrero, L'Europa giovane, Milano, 1903; RobertJ. Bezuch. ed., Modern European Sočiai History, Lexington. Mass.. 1972; August Bebel, Die Frau in der Vergangenheit, Gegenivart und Zukunft, Hottingen-Zūrich, 1884: id.. Die Frau und der Socialismus; Pierre Fauchery, La destinėe fėminine dans le roman europėen du dix-huitiėme siėcle 1713-1807, Paris,  1972; Marie Collins
& Sylvie Weil Sayre, eds., Les F emma cm "France, Nevv York, 1974; Paul Hoffman, La femme dans le pemaėe des lumieres, Paris, 1977; Edvvard Shorter. The McJbmg of the Modern Family, Nevv York, 19"5. Fr. : ir -.-L'Enfant et la vie familiale sous l'Ancien Regime, Paris, 1960; Margrit Tvvellmann, Die deutsche Framem-betoegung im Spiegei reprasentativer Frauenzeitschriften, Meisenheim am Glan, 1972; Richard J. Evans, The Fe-minist Movement in Germany 1894-1933, London. 1976: Margarita Nelken, La condicion sočiai de la mujer en Espaha, Barcelona, 1922; Maria Leffitte, La mujer en Espana,Cien anos de su historia 1860 - 1960, Madrid. 1964; Geraldine M. Scanlon, Le polėmica feminista en la Espaha contempordnea (1868-1974), Madrid, 1976; Ar-lette Michel, Le mariage et Vamour dans Voeuvre ro-manesąue d'Honorė de Balzac, Paris, 1976; Richard Bolster, Stendahl, Balzac et le fėminisme romantiąue, Paris, 1970; Carin Liesenhoff, Fontane und das literari-sche Leben seiner Zeit. Eine literatursoziologische Studie, Bonn, 1976.
6.    Žiūr. ypatingai Arthur Schopenhauer, "Ueber die VVeiber", "Zur Rechtslehre und Politik, Parerga und Paralipomena; "Vom Genie", "Metaphysik der Geschlechtsliebe", Die Welt als Wille und Vorstellung; Fridrich Nietzsche. Also sprach Zarathustra; "Weib und Kind", Menschliches, allzu Menschliches.
7.    Jis yra prisipažinęs, kad kai kurias scenas perrašė net keturis kartus, nes jam vis atrodė, kad dar girdisi jo paties balsas. Žiūr. Henri Troyat, Tolstoi, Paris, 1965; A. V. Knovvles, ed., Tolstoy, The Criticml HerUage, T iiinn, 1978, ir tuometinės kritikos rinkinį G. Gibion Ana. s Kareninos laidoje. Xew York: W. W. Norton, 19701 Įdomus ir įžvalgus yra J. P. Steni straipsnis, lyginantis AK. MB, EB (MLR, no. 52 (1957), 363-375).
8.    Jau XVIII a. daug traktatų parašyta apie moterų hipo-chondriją ir jų pamėgimą pasinerti neurotiškon savijautom vėliau apie tai kalba Nietzsche ir Freud, o ir pačios jauniausios feministės nagrinėja isteriką kaip vieną iš svarbių apraiškų moters gyvenime.
 
 
VYTAUTAS  IGNAS     LIETUVA (detalė)
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai