Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIURDAS MARIJOS ŽENKLE PDF Spausdinti El. paštas


ŠV. BERNADETOS REGĖJIMŲ ŠIMTO METŲ SUKAKČIAI

1858 m. vasario 11 dieną nežymiame Prancūzijos miestely Liurde keturiolikos metų mergaitei Bernadetai Soubirous grotoje apsireiškė nepaprasto grožio, kilni ir maloni moteris, kurią ji pavadino Dama, ponia. Per aštuoniolika regėjimų ta gražioji Dama davė mergaitei įvairių nurodymų. Ji liepė Bernadetai grotos pakraštyje prakasti žemę, iš kurios ištryško šaltinis. Ji patarė mergaitei tuo šaltinio vandeniu praustis ir jį gerti. Ji ragino atgailauti, meldėsi su mergaite ir prašė jos pasirodymo vietoj pastatydinti koplyčią, kad čia žmonės eitų su procesija melstis.

Kai šitą nuostabiosios Damos pageidavimą Bernadeta pranešė vietos klebonui, jis liepė mergaitei paklausti, kuo vardu ta Dama. Nors ir labai nedrįsdama, Bernadeta per vieną apsireiškimą paklausė vardo. Į tai Dama atsakė: "Aš esu Nekaltas Prasidėjimas". Mažajai tai buvo didelė mįslė, nes šitų žodžių ji visai nesuprato. Tačiau juos suprato klebonas. Nuo tada jis rimčiau pradėjo žiūrėti į Bernadetos regėjimus. Šitaip nusiteikti jį vertė ir nuostabūs, staigūs išgijimai prie šaltinio, kurį savo rankomis buvo atkasusi Bernadeta. Kai net vietinė valdžia buvo priversta nusileisti žmonių minioms, atvykstančioms prie apsireiškimų grotos ir šaltinio, Tarbo vyskupas, kurio žinioj buvo Liurdo parapija, pasiryžo taip pat aktyviau įsijungti į tų nepaprastų įvykių ištyrimą. Būtent, jis paskyrė komisiją, kurios uždavinys buvo nustatyti, kiek gali būti tikri Bernadetos regėjimai ir ko verti išgijimai prie jos atkasto šaltinio.

Komisija Liurdo įvykius tyrinėjo ketverius metus. Vienas svarbių jos rūpesčių buvo nustatyti, iš kur Bernadeta žino apie Nekaltą Prasidėjimą, ar ji tą vardą pirmą kartą išgirdo per Damos apsireiškimą, nes Bernadeta visą laiką tvirtino, kad anksčiau ji to vardo nebuvo girdėjusi. Komisija, apklausinėjusi eilę žmonių, nustatė, kad Bernadeta yra dora ir tiesi mergaitė, nors ir visai nemokyta. Nekalto Prasidėjimo vardo ji negalėjo rasti knygose, nes skaityti visai nemokėjo. Ji nebuvo jo girdėjusi nė per katekizmo pamokas, nes per jas apie Nekaltą Prasidėjimą visai nebuvo kalbama. Neturėjimas mokslo buvo mergaitės stiprybė, kurią parėmė ir jos ligtolinis elgesys be priekaištų. Todėl Tarbo vyskupo komisija priėjo išvados, kad Bernadeta nemeluoja ir apie Nekaltą Prasidėjimą ji galėjo sužinoti tik per apsireiškimus prie grotos.

Kad Bernadeta sako tiesą, liudijo ir tas šaltinis, kurio anksčiau nebuvo, bet kurį ji iškasė savo rankomis. Ir daugelis žmonių galėjo paliudyti, kad patys savo akimis matė, kaip mergaitė ekstazėje ant kelių prie grotos j ieškojo vietos ir rankomis kasė žemę pagal kažin kokios jiems nematomos būtybės nurodymus, nes protarpiais mergaitė žvelgdavo į grotą, kur ji regėjo skaisčiąją Damą. Žmonės taip pat buvo matę, kaip, prakasusi žemę, Bernadeta prausėsi šaltinio vandeniu ir jį gėrė pagal jiems nematomos vizijos nurodymus. Pagaliau staigūs ligonių išgijimai prie šaltinio taip pat buvo svarus argumentas, kad mergaitės regėjimai tikri. Iš daugelio išgijimų, kurie buvo Įvykę prie Liurdo šaltinio per ketverius metus, vyskupo komisija atrinko penkiolika. Jie gydytojams medicinos mokslu buvo neišaiškinami ir todėl galėjo būti stebuklingi. Visais šitais komisijos surinktais tyrimais remdamasis, Tarbo vyskupas leido žmonėms tikėti, kad Liurdo grotoje Bernadetai apsireiškė Švč. Panelė Marija, kaip Nekaltas Prasidėjimas. Jis taip pat leido naudotis šaltinio vandeniu, leido ten melstis privačiai ir kolektyviai, leido pastatyti bažnyčią ir daryti procesijas.

Daugelis Liurdo ir jo apylinkių gyventojų tikėjo stebuklu nuo pat regėjimų pradžios. Jie rinkdavosi prie kalnelio grotos iš arti ir toli, kad galėtų pamatyti Bernadetą ekstazėje ir drauge su ja pasimelsti. Pavyzdžiui, 1858 m. kovo 4 dieną, t.y. į trečią savaitę nuo pirmojo Marijos apsireiškimo, ties Liurdo grota buvo susirinkę apie 20,000 žmonių. Tiesa, jų tarpe buvo ne vien maldininkų. Ten buvo ir smalsuolių sensacijų mėgėjų ir gal net specialiai atvykusių pašaipininkų.Tačiau nei Bernadeta, nei pasimelsti atvykusieji nepaisė smalsuolių ir pašaipininkų, kaip jų nepaiso nė šių dienų maldininkai bei ligonys. Jie vyksta į Liurdą prašyti Dievą sveikatos ir kitų Jo malonių per Marijos užtarimą. Todėl Liurdas yra viso pasaulio ligonių viltis, kai tos vilties jiems nebeteikia gydytojai. Ir jų nevienas ten išgyja. Išgyja nuo įvairiausių ligų taip, kaip prieš šimtą metų. Todėl, minint Marijos apsireiškimų Bernadetai šimtmetį, negalima nepaminėti ir išgijimų grandinės. Laikraščio straipsny jos aprašyti neįmanoma. Todėl reikia pasitenkinti stabtelėjimu prie išgijimų grandinės pradžios (1858 metais) ir prie paskiausių išgijimų, kurie atveda į 1958 metus.

Pirmieji išgijimai Liurde
Pirmasis žmogus, kurį galima laikyti Dievo malonės paliestu Liurde, buvo vargšas darbininkas Petras Bouriette. Jis buvo akmenų sprogdintojas kalnuose. 1838 metais akmens skeveldra buvo perplėšusi jo dešinę akį. Jos vietoje bebuvo likęs raudonas, šlapiuojantis, kraujuojantis, aklas mėsos gumuliukas. Skausmui apmaL sinti Liurdo gydytojas dr. Dozous jam prirašydavo lašų, bet nebuvo vilties, kad akmenskaldis kada nors atgaus regėjimą dešiniąja akimi. Vieną dieną, kai jau Bernadeta savo rankomis buvo prakasusi šaltinėlį, P. Bouriette, sutikęs savo gydytoją, jam prasitarė: "Pone daktare, žmonės kalba, kad Bernadetos šaltinio vanduo išgydo".

Dr. Dozous į apsireiškimus, kurie tada jaudino Liurdo ir jo apylinkių gyventojus, netikėjo. Iš akmenskaldžio žodžių supratęs, kad darbininkas šaltinio vandeniui priskiria antgamtinės gydančios galios, jis atsakė: "O, gali sau eiti prie Bernadetos šaltinio. Jei sugrįši pasveikęs, tada aš taip pat įtikėsiu".

Dviem ar trims dienom praslinkus po šito pasikalbėjimo, P. Bouriette iš tikro nuėjo prie šaltinio. Nuėjo gal ne tiek vilties, kiek smalsumo vedamas. Juk 20 meių jis savo dešiniąja akimi nebematė. Bet kai ją apiplovė šaltinio vandeniu ir mechaniškai žvilgterėjo aplink, be galo nustebo: jis jau matė abiem akim. Negalvodamas nei apie apsireiškimus, nei apie Bernadetą, jis bėgo pas savo gydytoją. Iš tolo jį pamatęs, akmenskaldis sušuko: "Pone daktare, aš išgijau". Gydytojas Dozous, kuris jau buvo užmiršęs pokalbį prieš dvi ar tris dienas, jam atsakė: "Negalimas daiktas, mano drauge. Mano vaistai negali tavęs išgydyti, nes tai tėra lašai tavo skausmams apraminti ir antrajai akiai apsaugoti nuo užsikrėtimo". "Ne, pone daktare, ne jūs mane išgydėte, bet mažosios Bernadetos šaltinio vanduo", atsakė Bouriette. "Ak, šitaip... Tuo aš visai netikiu", tarė dr. Dozous ir, nusisukęs į šalį, kad Bouriette nepamatytų sveikąja akimi, gydytojas savo knygutėn įrašė šitokius žodžius: "Bouriette turi neišgydomą Amaurosis. Jis negali matyti ir niekad nematys". Uždengęs ranka sveikąją akmenskaldžio akį, gydytojas liepė įrašą paskaityti. Ir Bouriette paskaitė.

"Tai buvo pirmasis medicinos konstatavimas apie stebuklingą išgijimą Liurde ir drauge pirmasis smūgis prieš Dozous mokslinio skepticizmo išdidų .pastatą", sako gydytojas F. Leuret. O gydytojas Dozous, atpasakodamas savo susitikimą su P. Bouriette, prirašė šiuos žodžius: "Jei žaibas būtų trenkęs prie mano kojų, aš nebūčiau buvęs labiau nustebęs". (Iš F. Leuret ir H. Bon knygos 'Les Guerisons miraculeuses modernes' vokiško vertimo vardu 'Wunder, Wissenschaft und Kirche', 1957, psl. 112).

Marija Kristaus į dangų žengimo grupėje Iliustracija iš vadinamos "Rabula Evangelijos", rašyto syrų kalba 586 m. Mezopotamijoje.

Šitas staigus akmenskaldžio išgijimas, sukrėtęs Dozouso skepticizmą, paskatino tą gydytoją rimčiau susidomėti Bernadetos šaltiniu ir įvykiais prie jo. Tarytum tyčiom Apvaizda panorėjo, kad skeptiškai nusiteikęs gydytojas būtų pirmųjų išgijimų Liurde liudytojas, nes už kelių dienų atsitiko antras nemažiau nuostabus išgijimas, kuris pralenkė medicinos mokslo išgales, gamtos normalią tėkmę ir žmonių patyrimus. Būtent, tuo laiku Liurde buvo vos pusantrų metų sunkus ligonis — Liudvikas Justinas Bouhohorts, kuris vėliau liudijo Bernadetos beatifikacijos byloje. Apsireiškimų metu jis sirgo kaulų suminkštėjimo liga, nuolat gulėjo savo lopšely, negalėdamas dorai pajudėti. Nors tada jis turėjo 18 mėnesių j bet niekada nebuvo mėginęs vaikščioti, negalėjo nei pasėdėti, nei tiesiai laikytis. Karštis ir didelis suliesėjimas stūmė kūdikį į karstą. Nebetikėdamas, kad vaikelis pasveiks, jo tėvas buvo paprašęs kaimynės pasiūti jam mirties marškinėlius. Tik vienos motinos širdis spyrėsi prieš šitokią ligos perspektyvą ir laukė Dievo malonės. Staiga jai kilo mintis nunešti mirčiai skiriamą sūnelį prie šaltinio, kurį neseniai buvo atkasusi Bernadeta. Susisupusi į priejuostę, ji su juo nuvyko prie grotos, kur buvo susirinkę apie 40 smalsuolių pažiūrėti besimeldžiančios Bernadetos. Jų tarpe buvo ir minėtas gydytojas Dozous su laikrodėliu rankoje. Toje grotoje jau buvo ir nedidelis (apie pusantro metro ilgio ir pusės metro pločio) lovys, kurį iš akmens uolų buvo padarę akmenskaldžiai iš dėkingumo po jų draugo išgijimo. To šaltinio vanduo buvo labai šaltas — tik 9 laipsnių Celsijaus. Tačiau Liudvikėlio motina to nežiūrėjo ir nežinojo. Ji panardino savo kūdikį iki kaklo ir išlaikė penkiolika su puse minutės (tiek ant savo laikrodžio suskaitė ten buvęs dr. Dozous). Pamėlynavusį ir visai sustingusį kūdikį motina vėl susivyniojo į savo priejuostę ir, priglaudusi prie savęs nuo šalčio sustingusia savo ranka, parsinešė namon ir paguldė į lopšį.

Vadovaujantis žmonių patyrimu ir žiūrint proto akimis, šitoks elgesys su sergančiu savo kūdikiu atrodė labai neprotingas. Jis tegalėjo sergantį tik greičiau pribaigti. Šitaip manė ir Liudvikėlio tėvas. Pamatęs pamėlynavusį savo sūnelį, jis žmonai pradėjo prikaišioti: "Na, dabar gali būti patenkinta. Pagaliau tu pati pribaigei savo kūdikį". Tuo tarpu motina prie lopšio meldėsi toliau ir po keletos minučių patempė savo vyrui už skverno: "Žiūrėk, jis kvėpuoja!" Kūdikis iš tikro kvėpavo... Pagaliau užmigo ir ramiai pramiegojo visą naktį. Kitą rytą, pabudęs, vograudamas, jis pareikalavo valgyti. Ir tą rytą jis valgė labai daug. Po pusryčių motina vėl paliko Liudvikėlį lopšy vieną ir išėjo į kitą kambarį ruoštis. Palikti vieno lopšy ji nebijojo, nes jos sūnelis dar niekada pats vienas nebuvo pajudėjęs.

Todėl suprantamas motinos nustebimas, kai po kelių minučių ji išgirdo mažyčių vaikiškų kojelių trepsenimą. Atsigręžusi, ji pamatė savo kūdikį. Jos Liudvikėlis buvo visiškai sveikas, išgijęs iš kaulų suminkštėjimo ligos, kuri jį buvo privariusį prie karsto. Ir jis jau vaikščiojo, vaikščiojo, nors anksčiau to nebuvo mokytas. Tai protu neišaiškinamas išgijimas, turbūt, Dievo malonės ženklas, skirtas Liurdo apsireiškimų tikrumui paliudyti.

Šitas Liudviko Justino Bouhohorts staigus išgijimas yra labai reikšmingas ir kitu atžvilgiu Būtent, jis, kaip ir nevieno kito mažo vaiko išgijimas Liurde, sutriuškina materialistin'o mokslo priekaištą, kad stebuklingieji išgijimai esą tikėjimo, autosugestijos, įsikalbėjimo arba minių sugestijos padariniai. Šitaip galvojo ir dabar dar tebegalvoja daugelis gydytojų. Pvz., kai gydytojas Fr. Leuret pasisakė savo profesoriui Pitresui, kad vyksiąs į Liurdą dirbti gydytoju asistentu, profesorius Pitres jam tarė: "Turėsit gražių progų pergyventi autosugestijas su gėlėmis, žvakėmis, smilkalais ir minių maldomis". Prisimindamas šituos savo profesoriaus žodžius, gydytojas Fr. Leuret, kuris daugelį metų stebėjo Liurdo įvykius, apie Liudviko Bouhohorts išgijimą šitaip rašo: "Liudvikui Justinui vis dėlto nieko to nebuvo: jokių gėlių, jokių giesmių, jokių maldų, jokio smilkalo. Tik keli daugiau ar mažiau skeptiški smalsuoliai ir su nepasitikėjimu stebįs gydytojas. Ir be to, vaikas teturėjo tik 18 mėnesių amžiaus. Ar galima tikėti, kad šitokiame amžiuje įmanoma įkvėpti tikėjimo aktą? arba per jį pasiduoti sugestijai arba save sugestionuoti? Ne, ne!" — rašo gydytojas Rr. Leuret.

Taigi ir prie pirmojo kūdikio Liurde išgijimo teprįsidėjo jo motinos tikėjimas, malda ir dar — šaltinis. Tačiau ir šis Liurdo šaltinis, mediciniškai žiūrint, yra nereikšmingas, nes jo vanduo jokių gydančių savybių neturi. Po pirmųjų išgijimų to šaltinio vanduo buvo nuodugniai išanalizuotas labaratorijose. Analizės parodė, kad iš Liurdo grotos tekančiame vandeny nėra jokių gydomųjų druskų nei sieros, nei geležies. Tai paprastas geriamasis vanduo. Gal tik toks skirtumas, kad jis labai šaltas, nes ateina žeme iš po kalno. Panėrimas į tokį vandenį ligoniams ne tik nesuteikia malonumo, bet neretu atveju galėtų būti kenksmingas, ypač plaučių ir širdies ligoniams, sergantiems užkrečiamomis ligomis, karščiuojantiems. Gydytojas Fr. Leuret, kuris ilgą laiką išduodavo korteles įvairiems ligoniams, kartais esantiems prie mirties slenksčio, išsimaudyti tame vandeny, pats yra mėginęs jame išbūti 15 sekundžių, nes paprastai tiek laiko išbūna panardinti ligoniai. Apie panardinimo įspūdį jis rašo: "Vienu žodžiu sakant: baisu! Be atidos ir staigiai tave panardina į kaip ledas šaltą vandenį. Įspūdis toks, tartum tau kas nors suspaustų krūtinės ląstą, tartum reiktų užtrokšti, o nepajėgi ištarti nė vieno žodžio į Švenčiausiąją Panelę, jei čia pat iš kairės ir dešinės nebūtų užjaučiančių sargų, kurie už tave atkalba prisakytas maldas. Ir tai iš tikrųjų yra didžiausias ir nuolatinis Liurdo stebuklas, kad joks ligonis, kuris šitaip būna panardintas, nors ir koks sunkus bebūtų jo stovis, nejaučia skausmo, arba dėl to jo sveikata nepablogėja". Profesorius Prevot, Pasteuro Instituto direktorius Paryžiuje, po vienų šaltinio vandens tyrimų yra parašęs: "Stebuklas nepasiduoda analizei. Tai nuostabi nusižeminimo pamoka biologui. Šaltinio vanduo nėra nei antiseptiškas, nei antibiotiškas. Jei jis gydo, tai tik ne kokiu nors mechanizmu ir ne gydomųjų substancijų procentu. Tikriau sakant, jis gydo taip, kad jame nieko nuostabaus nebūtų. Stebuklas yra Gydančiajame ir nuostabiai išgi-jusiame. Vanduo tėra tik ženklas, kuris simbolizuoja stebuklą".

Į šitą šaltinio vandenį kasmet būna panardinti tūkstančiai ligonių. Jų skaičius kas metai didėja. Pvz., 1948 metais Liurdo ligoninėse buvo 15,000 ligonių, o 1949 metais jų buvo jau 20,000. Kiekvienas ligonis, per kelias dienas būdamas Liurde, nori būti panardintas šaltinio maudyklėje, vildamasis išgyti. Tačiau išgijimai įvyksta ir kitokiomis aplinkybėmis: meldžiantis prie grotos kur šv. Bernadeta matė savo regėjimus, per šv. mišias, laiminant ligonius procesijoj su Švenčiausiuoju, vakarinėje procesijoj su žvakėmis, priimant šv. Komuniją. Taigi savo malonių Dievas suteikia įvairiose aplinkybėse ir įvairiu laiku tiek ligotiems žmonių kūnams, tiek jų sieloms. Šioms pastarosios malonės yra ypatingai gausios.

Bet kūno pasveikimai Liurde gausesni negu kitur. Skaičiuojama, kad per šimtą metų yra buvę įvairių pasveikimų apie 10,000, nors jų tarpe nedaug tokių, kuriuos gydytojų komisijos pripažįsta moksliškai neišaiškinamais, o dar mažiau tokių, kuriuos vyskupijų kanoniškosios komisijos pripažįsta stebuklingais. Susidaryti vaizdui, koks procentas patenka į neišaiškinamų išgijimų rūšį, gali pailiustruoti keli skaičiai. Pvz., 1947 metais Liurdo medicininių konstatavimų nuolatinis biuras, aprūpintas visomis medicinos tyrimo priemonėmis, iš visų ligonių, pagijusių tą vasarą, buvo atrinkęs 75 asmenis, kuriems liepė po metų vėl sugrįžti sveikatos patikrinti, o per tuos metus liepė būti gydytojų priežiūroje ir atsivežti visus buvusios ligos dokumentus. Iš tų 75 pasveikusių Liurde ligonių po metų grįžo pasitikrinti 11, o jų tik šeši gydytojams pasirodė moksliškai neišaiškinami. 1948 metais medicininių konstatavimų biuras iš visų pagijusių atrinko 83 tolimesniam sekimui. Po metų iš to skaičiaus gydytojams pasirodyti į Liurdą tesugrįžo 15. Jų tik 9 išgijimai rasti mokslui neišaiškinami, o jų sveikatos bylos pasiųstos peržiūrėti vadinamajai šalies komisijai, kur susirenka geriausi ir mokyčiausi gydytojai. Tik kai šalies komisija pasisako, kad, remdamasi visais surinktais duomenimis, išgijimo ji negali išaiškinti mokslinės medicinos priemonėmis, nes jis pralenkia gamtos išgales ir žmogaus protą, tada byla tesiunčiama atitinkamos vyskupijos kanoniškai komisijai. Ši komisija vėl buvusį ligos atvejį nuodugniai ištiria ir sprendžia apie išgijimo stebuklingumą.

Iš nurodytos tikrinimo procedūros ir iš paminėtų skaičių matyti, kad išgijimų tikrinimas yra labai griežtas. Todėl bažnytinės arba kanoniškosios komisijos tik retais atvejais išgijimus Liurde skelbia stebuklingais. Patys ligoniai, arba jų artimieji, išgijimus gali laikyti stebuklingais. Daugelis, be abejonės, savo išgijimus ir laiko tokiais, yra tuo patenkinti ir nebegrįžta į Liurdą sveikatos patikrinti. Tačiau Bažnyčiai šitokių subjektyvių įsitikinimų neužtenka. Ji pirmiausia laukia gydytojų komisijų sprendimų ir tik po to pasako savo nuomonę, jei mato reikalą.

Kad kanoniškoji komisija kūno išgijimą pripažintų stebuklingu, reikia šių penkių sąlygų: 1. Liga turi būti neišgydoma arba, jei ji būtų išgydoma, tai ji turi būti tiek toli pažengusi, kad gydytojai būtų nustoję vilties ją pagydyti medicinos priemonėmis. 2. Išgijimas iš tokios beviltiškos ligos turi įvykti staigiai, arba per tokį trumpą laiką, kad normaliai, vartojant geriausias medicinos priemones, išgijimas per tokį laiką nebūtų įmanomas. 3. Išgijimas turi būti visiškas, be jokių buvusios ligos liekanų. 4. Toks visiškas išgijimas turi trukti ilgesnį laiką, mažiausiai metus ar dvejus. Kad liga nebūtų kur užsislėpusi, išgijusis bent per metus laiko turi būti gydytojo kontrolėje. Su tos kontrolės pažymėjimais ir ankstesniais savo buvusios ligos dokumentais po metų dar kartą jis turi Liurde stoti prieš gydytojų komisiją, kurioj kartais būna keliolika gydytojų, suvažiavusių iš įvairių pasaulio vietų. 5. Pagaliau ligonis arba jo artimieji turi tikėti galima Dievo malone, arba atlikti religinį aktą prieš pagijimą.

Jei vienos šių sąlygų stinga, Bažnyčia nešima svarstyti išgijimo, kaip eventualaus stebuklo. Bažnyčiai atrodo geriau stebuklingą išgijimą nepaskelbti stebuklu negu paskelbti, nes įvairūs asmens, kurie stebuklais netiki, ir dabar neretai priekaištauja, kad Bažnyčia fabrikuojanti stebuklus žmonėms apgauti ir iš jų pasipelnyti. Šitokie priekaištai yra netiesa. Kad tų nepagrįstų priekaištu būtų kuo mažiausiai, Bažnyčia dėl stebuklingų išgijimų yra labai atsargi, kaip matyti iš augščiau suminėtų penkių sąlygų. Ir iš gausių išgijimų, įvykusių Liurde per šimtą metų, Bažnyčios kanoniškosios komisijos tėra pripažinusios stebuklingais tik 54.

Kad geriau būtų matyti, kaip konkrečiai taikomos augščiau suminėtos Bažnyčios sąlygos, pažvelkime į keletą paskiausių išgijimų Liurde ir į tuos buvusius beviltiškus ligonius, kurie dabar sveiki ir darbingi. Juos visus pernai metais aplankė žurnalistė Rhona Churchill.

Keli naujausi išgijimai Liurde.
Štai stovime prieš 23 metų atletiškai nuaugusį sveiką vyrą, — pasakoja Rhona Churchill. Jaunikaitis vadinasi Francis Pascal, gyvena su tėvais pietinėje Prancūzijoje, Beaucaine kaime, netoli Avinjono, ir dirba vynuogyne. Prieš 20 metų jis buvo ligonis. 1937 metais jis buvo sunkiai susirgęs smegenų plėvės uždegimu. Ligos krizei praėjus, psirodė, kad Francis sunkiai be-valdo rankas, visai nevaldo kojų ir silpnai bemato akimis. Netrukus ir jos apako. Akių ligų gydytojai nedavė vilties, kad Francis pasveiktų: liga ne mažėjo, o stiprėjo. 1938 m. birželio 14 d., kada gydytojas ligonį apžiūrėjo prieš jo išvežimą į Liurdą, vaiko kojos ir rankos buvo paraližuotos, o regėjimas prilygo nuliui: berniukas neatskyrė dienos nuo nakties. Tik viena motina dar turėjo vilties, nors ir nedaug, kad jos sūnelis Liurde gali pasveikti. Tų metų rugpjūčio antroje pusėje su savo sūnumi ant rankų ji sėdo į maldininkų traukinį, vykstantį su ligoniais į Liurdą. Ir traukinio gydytojas, kuris patikrino priimamą ligonį, konstatavo tą patį sunkų vaiko ligos stovį, kaip ir ankstybesniej i gydytojai: jis nevaldė nei rankų, nei kojų ir buvo aklas.

EL GRECO — MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ

Liurde motina pati nunešė savo sūnų į šaltinio maudyklę. Panardintas, vaikas šaukė. Tačiau, kai į vandenį buvo įleistas trečią dieną, vaikas atrodė pakitęs — šaltis jo nebekankino. Iš maudyklės eidama į baziliką dar kartą pasimelsti, Francio motina pastebėjo, kad jos sūnelis ištiesė rankutę, kurios ligtol nebevaldė, ir ėmė rodyti vieno ligonio važiuojamąją kėdę:

—Žiūrėk, mama, kėdė, kuri gali važiuoti! — pasakė vaikas.

Iš džiaugsmo nustebusi motina pasilenkė, paėmė degančią žvakę, parodė ties vaiko akimis, ir jis tuojau susidomėjo šviesa. Tada atsargiai motina pamėgino vaiką pastatyti ant žemės. Nors kojytė svyravo, bet jis stovėjo ir net pamėgino porą žingsnių paėjėti. Jis buvo pagijęs.

Grįžus į Beaucaire kaimą, motina skubėjo vaiką parodyti tam pačiam daktarui, kuris jį buvo anksčiau gydęs. Pamatęs savo beviltišką pacientą ateinantį drauge su motina, dr. Darde labai nustebo. Tiesa, Francis vaikščiojo dar nestipriai, bet jis jau nebebuvo paraližuotas. Gydytojui jį apžiūrinėj ant, vaikas parodė pro langą: "Antai, raudonas vežimas". "Mon Dieu, ponia! Juk tai stebuklas", tarė gydytojas ir pravirko. Po to jis dažnai tikrindavo buvusį ligonį ir rasdavo, kad vaikas auga normaliai ir yra sveikas. Dr. Dardė buvo tikintis. Kad nebūtų kokio įtarimo, jog jis vaiką gydo, buvusis ligonis buvo tikrinamas kitų gydytojų, kurie konstatavo, kad Francis sveikas. Tačiau 1939 metais Francis Pascal nuvykti į Liurdą nebegalėjo, nes antrasis pasaulinis karas buvo čia pat. Todėl tegalėjo būti nuvežtas į Liurdą patikrinti sveikatos tik po karo, kada vėl prasidėjo maldininkų kelionės. Francis, jau paaugęs berniukas, prieš gydytojų komisiją stojo du kartu, 1947 ir 1948 metais. Ir abu kartu komisijos išvada buvo ta pati: Francio Pascalio išgijimas yra visiškas, tebetrunka keletą metų, žmogaus protu neišaiškinamas. Byla iš šalies komisijos buvo perduota Aix vyskupijos kanoniškajai komisijai, prieš kurią Francis Pascal dar kartą stojo sveikatos tikrinti. Tik 1949 metais, t.y. praėjus 11 metų nuo nuostabaus išgijimo Liurde, Aix vyskupas paskelbė Francio Pascalio išgijimą stebuklingu. Po to Francis kiekvienais metais važiuoja į Liurdą, tik ne sveikatos tikrinti. Kaip daugelis išgijusių, jis vyksta ten nešioti sunkiai sergančių ligonių, kad šitaip atsidėkotų Dievui už jam suteiktą malonę ir sugrąžintą sveikatą.

Nemažiau nuostabus išgijimas Joanos Fretel iš Bretanijos. Iš mažens ši mergaitė buvo nestiprios sveikatos. Sulaukusiai 24 metų Joanai teko pakelti aklosios žarnos operaciją, po kurios prisimetė vidurių tuberkuliozė. Daktarai su liga kovojo keletą metų, bet išgydyti nepajėgė. Po karo, atsiradus streptomicinui, juo gydė ją 45 dienas. Tai sumažindavo vidurių skausmus, bet nei kieto vidurių sutinimo, nei vėmimo nepašalino. Gydytojai spėjo, kad prie žarnų ir skilvio džiovos galėjo prisidėti smegenų plėvės uždegimas. Joana Fretel vemdavo su pūliais ir kraujais, negalėjo beveik vieko valgyti, išskyrus šiek tiek skysčių. Jos temperatūra pakildavo iki 40 laipsnių Celsijaus, jos širdis buvo nusilpusi. Skausmams sumažinti jai kasdien po oda leisdavo morfijaus. 1948 m. rugpjūčio 20 dieną Joana Fretel jau trečią kartą savo ligoje buvo aprūpinta paskutiniais sakramentais. Kai jos giminės prasitarė gydytojui apie ligonės kelionę į Liurdą, dr. Pelė, kuris gydė Joaną metų metais, tokią kelionę pavadino nereikalinga kankyne. Kai 1948 m. spalio 4 dieną Joana Fretel buvo keliama į ligonių traukinį maldininkų kelionei į Liurdą, ji buvo be sąmonės. Ji nebesuvokė, kad ji buvo nuvežta į Liurdą.

Pirmieji panardinimai į šaltinio vandenį Joanai Fretel nieko nepadėjo. Trečią dieną ji be sąmonės buvo nuvežta į ligonių mišias. Atėjus šv. Komunijos metui, kunigas nenorėjo ligonei duoti Ostijos, nes be sąmonės ligonę tąsė vėmimai. Tik nešėjas ir giminės priprašė kunigą duoti ligonei nors skiautelę Ostijos. Kai kunigas ją įdėjo ligonei į burną, Joana atgavo sąmonę ir suprato, kad ji esanti Liurde.

Apie savo išgijimo momentą Joana Fretel šitaip pasakoja: "Aš supratau, kad buvau Liurde. Mane paklausė, kaip jaučiuosi. Atsakiau, kad man labai gera. Mano viduriai dar vis buvo kieti ir labai išpūsti, bet nebejaučiau nė mažiausio skausmo. Man davė puoduką kavos su pienu. Su dideliu apetitu išgėriau ir nebeišvėmiau. Po mišių mane nunešė, dar vis ant neštuvų, prie grotos. Ten nugabenta, po kelių minučių pajutau, jog mane lyg kažin kas paėmė po pažastų, kad padėtų man atsisėsti. Staiga pastebėjau, kad aš jau sėdėjau. Apsigręžiau pasižiūrėti, kas man padėjo, bet aš nieko nemačiau. Kai tik buvau atsisėdusi, vėl pajutau, kad tos pačios rankos, kurios man buvo padėjusios atsisėsti, pagavo mano rankas ir jas man padėjo ant pilvo. Klausiau, kas čia su manim darosi, ar aš būsiu išgijusi, arba neiš-budusi iš sapno, nes pajutau, kad mano viduriai vėl pasidarė normalūs. Tada mane apniko nepaprastas alkis."

Nunešta į ligoninę, Joana Fretel pareikalavo valgyti. Nors daugelį savaičių ji nebuvo galėjusi valgyti nieko kieto, ji su dideliu apetitu suvalgė dvi porcijas veršienos su visais priedais. Po pietų ji pati apsirengė ir viena nuvyko prie šaltinio maudyklų.

"Aš buvau daugiau kaip trejetą metų nevaikščiojusi, bet ėjau taip, kaip dabar vaikštau,— pasakoja Joana. — Ir maudyklėje išsimaudžiau pati stovėdama, be jokio pavargimo ženklų". Sugrįžusi į ligoninę, ji vėl daug valgė. Rytojaus dieną, spalių 9 d., Joana buvo nunešta į Liurdo medicininių konstatavimų biurą, kur ją apžiūrėjo penki gydytojai. Kai pasisakė pasveikusi, gydytojas dr. Guyon iš Nanto jai tarė: "Na, jei sakotės esanti išgijusi, tai kelkitės. Pamėginkite eiti, tada pažiūrėsime". Man norėjo padėti atsistoti, bet aš tos pagalbos atsisakiau ir pradėjau eiti, — pasakoja Joana. — Pamatęs mane išdžiūvusią, daktaras pasilenkė prie manęs, lyg bijodamas, kad aš nesukrisčiau, bet aš stovėjau tiesi. Tada pirma manęs jis greitai ėjo prie svarstyklių... Nors jis gana greitai ėjo, aš taip pat greitai nusekiau paskui jį ir buvau pasverta. Buvo nustatyta, kad aš svėriau 44 klg. Tada man pasakė, kad ateinančiais metais vėl turiu prisistatyti.

"Grįždama namo, kelionėje aš visai nepavar-gau. Traukiny ilgai lankydavau ligonius. Man dar norėjo duoti morfijaus injekcijų, kad atprasčiau nuo to vaisto, bet aš atsisakiau ir galėjau gerai pasilsėti, kada tik norėjau. Gįžusi namo, pradėjau dirbti. Nuo išgijimo Liurde visą laiką jaučiuosiu gerai, kaip ir dabar. Nuo ano laiko nesu paėmusi nė vienos tabletės," — pasakoja Joana Fretel.

Grįžusi namo, ji pasirodė tuojau tam pačiam daktarui, kuris ją buvo ilgai gydęs anksčiau. Jis pripažino, kad visi ankstesnės ligos ženklai buvo išnykę. Jos svoris per aštuonias dienas nuo 44 klg. pakilo iki 52.2 klg.Nuo sugrįžimo iš Liurdo Joana dirba, kasdien keldamosi pusiau šeštą valandą ryto ir eidama gulti apie vienuoliktą vakare.

Metams praslinkus, 1949 m. spalių 5 d., Joana Fretel su savo ligos istorijos dokumentais ir naujais kontrolės pažymėjimais vėl nuvažiavo į Liurdą tikrinti sveikatos, kaip buvo liepę tuoj po išgijimo. Dabar vėl buvo konstatuota, kad visi ligos reiškiniai yra išnykę, nevartojant jokių vaistų. "Šitam išgijimui nėra medicininio išaiškinimo. Jis nepasiduoda gamtos dėsniams", nusprendė 20 gydytojų ir išvadą patvirtino savo parašais. Kitais metais prie tos pačios išvados priėjo ir šalies gydytojų komisija Paryžiuje. Atsižvelgdama į tai, Rennes vyskupijos kanoniškoji komisija 1950 m. lapkričio 5 d. paskelbė, kad Joanos Fretel išgijimo priežastis turi būti priskirta ypatingam Dievo įsikišimui per Švenčiausios Panelės užtarimą Liurde". Atsidėkodama Dievui už jai suteiktą stebuklingą malonę, pati Joana Fretel išsimokė gailestingąja seserimi, kad galėtų slaugyti ligonius. Kiekvienais metais ji važiuoja į Liurdą patarnauti ligoniams maldininkams, kaip liudija R. Churchill.

Nemažiau nuostabiai iš beviltiškos ligos yra Liurde išgijusi ir viena balerina. Tai austrė Edel-traut Fulda. Prieš eilę metų su savo seserim ji laiminga važinėjo po Italiją, Vengriją ir Šveicariją, šokdama scenose akinančių prožektorių šviesoje. Tačiau, sulaukusi 21 metų, būtent, 1937 metais ji sunkiai susirgo. Gydytojai spėjo būsiant aklosios žarnos uždegimą. Kai Edeltrautai buvo atidaryti viduriai, pasirodė, kad žarnose yra trūkęs pūliuotas skaudulys. Todėl reikėjo išpjauti arti dviejų trečdalių visų žarnų. Kitais metais Edeltrauta susirgo inkstais. Jos dešinysis inkstas turėjo būti išpjautas, o kairiojo inksto glandose, kurios gamina organizmui svarbius hormonus, pasirodė sutrikimas. Tai buvo vadinamoji Addisono liga. Dėl jos Edeltrauta beveik nuolat gulėjo lovoje, neteko apetito, kentėjo vėmimo priepuolius. Gydytojai per keletą metų stengėsi pagydyti įvairiais vaistais, hormonų preparatais. Pagaliau beveik dešimtį metų išsirgusiai šokėjai gydyti buvo pritrauktas vienas geriausių Vienos miesto internistų, dr. Hans Siedeck. Apie tuometinį Edeltrautos sveikatos stovį Rhonai Churchill   tas gydytojas šitaip papasakojo:

"Panelę Fuldą pirmą kartą pamačiau 1947 metais. Tada ji buvo sunki ligonė ir baisiai sudžiūvusi. Ji tesvėrė tik 40 klg. Per eilę metų ji beveik negalėjo atsistoti. Tik hormonai ir tabletės palaikė jos gyvybę. Didelės juodos dėmės buvo padengusios jos odą ir liežuvį. Ant jos rankų buvo juodos linijos. Jos kraujo spaudimas buvo nepaprastai žemas. Ji turėjo anemiją. Be to, jos kraujuje buvo cukraus. Ji buvo tokia silpna ir sunykusi, kad kiekvienas judesys reikalavo didelių pastangų. Mirtis atrodė tik neilgo laiko klausimas. Aš ją lankiau kiekvieną savaitę, bet nieko daugiau negalėjau, kaip padidinti hormonų dozę", sako dr. Siedeck.

Šitokiame sunkiame Addisono ligos stovy Edeltrauta išsiprašė iš savo motinos keliauti į Liurdą. Motina pardavė paskutinius kailius, nes karas ir ilga dukters liga buvo išsėmusi šeimos išteklius. Šitaip sukrapščiusi pinigų, motina su dukterimi leidosi į kelionę ir 1950 m. rugpjūčio 11 dieną jau buvo ligonių vilties mieste.

Rytojaus dieną Edeltrauta su motina pirmiausia išklausė šv. mišių ir priėmė šv. Komuniją. Po to ji išsimaudė šaltinio vandeny ir pasijuto geriau. Jai grįžo apetitas, ji galėjo sėdėti ir viską valgyti, nesilaikydama dietos. Apie savo išgijimą Rhonai Churchill šitaip pasakojo Edeltrauta Fulda: "Po gydytojo apžiūrėjimo leidausi nunešama prie maudyklės. Tuo tarpu motina verkdama sėdėjo prie grotos. Ji bijojo dėl manęs, nes namuose baidžiausi maudytis net šiltoje vonioje, o čia turėjau būti panardinta į ledinį vandenį, nors turėjau karščio ir širdies plakimą. Kai gailestingoji sesuo mane išrengė ir apsiautė drėgnu rankšluosčiu, aš kalenau dantimis. Staiga trys sargai pagavo mano neštuvus, ir aš jau buvau panardinta iki kaklo vandeny. Buvo baisu. Maniau, kad dabar turėsiu mirti. Aš nebesugaudžiau jokios maldos ir tegalėjau šaukti: "Gerasis Dieve, padėk man iš čia išeiti". Po maudyklės aš nesišluosčiau, bet apsivilkau drabužius ant šlapio kūno. Kai su savo vasarine suknele atsidūriau rugpjūčio saulėje, staiga pasijutau lengva ir laiminga. Bet aš nemaniau, kad jau esu pasveikusi. Mane vėl nuvežė prie grotos padėkoti Dievui, kad jis neleido man numirti lediniame vandeny. Tada išgėriau keletą puodelių to vandens. Kai pensione man motina atnešė dietinio maisto, aš baisiai užsinorėjau vieniško šnicelio... Aš jį gavau ir labai skaniai suvalgiau. Vakare nuėjau į valgomąją salę. Valgiau kiaušinių, bulvių, daržovių, arbūzo, ledų ir viską galėjau pakelti", pasakoja Edeltrauta.

Per kitas tris dienas ji dar po kartą išsimaudė šaltinio vandeny, bet nuo rugsėjo 14 dienos jau nebeėmė jokių vaistų. Po to Edeltrauta Fulda pasirodė Liurdo konstatavimų komisijai, kurioj tuo laiku buvo 12 gydytojų. Stebėdamiesi jos išgijimu, jie liepė po metų vėl sugrįžti. Vienoje ją vėl gydytojai apžiūrėjo ir pripažino, kad jos sveikata normali, kad ji atgavo svorį, ir stebėjosi, kad ji gali gyventi, neimdama jokių hormonų preparatų. Fulda dar tris kartus grįžo į Liurdą pasirodyti gydytojų komisijai. Tik 1954 metais medicininių konstatavimų komisija, kurioj dalyvavo visi tuo laiku Liurde buvę medicinos žinovai, nusprendė, kad nebetiksiu laukti ligos pasekmių, nes Edeltrautos išgijimas mediciniškai neišaiškinamas ir peržengia gamtos dėsnių ribas. Tos pačios nuomonės buvo ir šalies komisija Paryžiuje. Atsižvelgdamas į šituos gydytojų konstatavimus, 1955 m. gegužės 18 dieną Vienos vyskupas kardinolas Innizeris paskelbė dekretą, kuriame pareiškė, kad Edeltrautos Fuldos išgijimą iš Addisono ligos, trukusios 13 metų, galima laikyti stebuklingu ir priskirtinu ypatingam Dievo įsikišimui per Švenčiausios Paneles Liurde užtarimą. Pati Edeltrauta, kaip liudija R. Churchill, ir dabar tebėra žydinčios sveikatos keturiasdešimt metų moteris, kuri užsidirba duoną, megsdama mašina.

Straipsnio rėmai nebeleidžia sustoti ties kitais mūsų dienų nuostabiais išgijimais Liurde, tačiau suminėkime bent vieną iš pačių naujausių. Jis liečia vieną viešbučio tarnautoją, anglą John de Borse Day. Šitą 47 metų vyrą gydytojai buvo paskyrę greitai mirčiai. Prieš kelerius metus jis turėjo pakelti sunkią vidurių operaciją, o vėliau į jo plaučius įsimetė vėžys. Tada turėjo būti išpjauta vėžio naikinama plaučių dalis. Po laikino pasitaisymo vėl pasirodė ligos ženklai, kurie bylojo, kad vėžys graužė Johno plaučių kitas dalis. "Prieš trejus metus be jokios abejonės aš gulėjau mirties patale", pasakojo jis Rhonai Churchill 1957 metais. "Man nebebuvo jokio gydymo, nes vėžys siautė manyje. Aš nebegalėjau nei stovėti, nei paeiti, nei valgyti. Kas ketvertą valandų man įtrėkšdavo morfijaus. Dabar aš nemanau, kad būčiau tikėjęs stebuklu tikrąja prasme. Bet aš jaučiausi šaukiamas į Liurdą."

V. K. JONYNAS — LIURDO MARIJA (Eskizas Marquette Parko bažnyčios vitražo Čikagoje).

Taigi John Day, kaip daugelis kitų ligonių Liurde, mažai begalvojo apie save. Jis dar turėjo šiokios tokios vilties, nors gydytojai jam jos nebeteikė. Vėžio kankinamas, jis buvo toks sulysęs, kad tesvėrė 45 klg. Prieš išvykdamas į Liurdą, John Day net turėjo palikti 21 svarą sterlingų užstato tam atvejui, kad būtų kuo jį palaidoti Liurde, jei jis ten mirtų.

Jis atvyko į Liurdą 1956 metų birželio 25 dieną. Pasiekęs kelionės tikslą, jis jautėsi visai ramus. Kai jį su daugybe kitų ligonių ant neštuvų pravežė didžiojoj procesijoj, jis manė, kad nebėra reikalo jam duoti morfijaus. Bet jam vistiek jo įtrėškė. Kitą dieną jį nugabeno į maudykles. "Aš ten stovėjau, — pasakoja Day, — palaikomas iš abiejų pusių. Kūne pajutau šalčio smūgį, bet tai nebuvo nieko dramatiško. Aš tik staiga pasijutau visiškai gerai, atgavęs jėgas, nepavargęs, išlaisvintas nuo skausmų. Galėčiau pasakyti, kad buvau normalus. Norėjau pats šokti iš vandens, bet pagalbininkai mane sulaikė. Aš pats greit apsivilkau ir pradėjau eiti. Mane norėjo būtinai vežti. Bet aš, nors jau daugel savaičių nebebuvau padaręs nė žingsnio, vistiek spyriausi eiti ir pats stūmiau ratelius su neštuvais."

Nors dar silpnas, John Day jautėsi išgijęs. Savo vežimėlį su neštuvais jis nusistūmė iki artimiausios kavinės ir, palydovo pasipiktinimui, ten jis paprašė stiklo alaus ir poros sumuštinių. Liurdo medicininių konstatavimų biure jį apžiūrėjo apie 20 ten susirinkusių gydytojų. Jie padarė naują rentgeno nuotrauką ir, ją palyginę su senosiomis, rado, kad naujoji plaučių fotografija neberodo jokio vėžio žymių. Tai konstatavę, gydytojai jam liepė atvažiuoti po metų pasitikrinti.

Po kelių mėnesių poilsio ir gausių medicininių kontrolių John Day ėmėsi savo įprastinio darbo. Dabar jis dirba po 14 valandų per dieną viename viešbuty. 1957 metų vasarą jis vėl buvo grįžęs į Liurdą, kaip buvo liepę gydytojai. Jis atrodė stiprus, saulės nudegtas. Viešbuty, kuriame jis prieš metus buvo atvežtas ant neštuvų, žmonės jį sveikino. Medicininių konstatavimų biure vėl jį patikrino ir numušė laukimo laiką vieneriais metais, nes jo išgijimas nebekelia abejonių. Rhonai Churchill jis pasisakė važiuosiąs į Liurdą ir 1958 — jubiliejiniais — metais, kad galėtų padėkoti Dievui už suteiktą malonę drauge su tūkstančiais ligonių ir maldininkų.

Tiesa, John Day staigus išgijimas iš plaučių vėžio dar nėra paskelbtas stebuklingu. Gal dar praeis keli metai, kol Bažnyčia tars savo žodį, jei matys reikalą. Tačiau jo išgijimas atrodo toks pat protu neišaiškinamas, kaip eilė kitų išgijimų, kurių keli čia atpasakoti. Vieni jų pripažinti stebuklingais, o kiti ne. Tačiau ir šitų nestebuklingųjų tarpe yra tokių, kurie gydytojams sudaro nemažą mįslę, neįmanomą mokslu ir protu išaiškinti. Ir stebuklingais išgijimais galima netikėti, nors apie jų tikrumą galima sužinoti iš bylų, sudaromų ligoniams, kurių stovį patikrina medicininių konstatavimų biuras Liurde.

Tačiau įvairaus laipsnio pagijimai ir visiški išgijimai nėra pats svarbiausias dalykas Liurde. Dvasiniu atžvilgiu daug svarbiau kančios priėmimas ir jos prasmės supratimas, neįkainojami sąžinių palengvėjimai, grįžimas tikėjimo ir atgaila už nuodėmes. Ypatingai brangi ten atgimstanti meilė Dievui ir artimui.

"Kurie atvyksta į Liurdą su skausmingomis širdimis, yra paimami į švelnias motiniškas Marijos rankas ir atgauna ramybę ir meilę. Liurde žmonės atgauna nusižeminimą, suranda gerumą, švelnumą, savęs atsižadėjimą. Liurde viešpatauja ligonis, kenčiantis, skausmų surakintas. Čia nebėra jokių socialinių skirtumų ir kastų. Tokie pasiskirstymai ten nežinomi. Puikybė, kurią visada lydi neapykanta, ten yra mirusi. Ten kiekvienas iš visos širdies tampa tarnu savo kenčiančiam broliui vardan Dievo ir artimo meilės. Tai yra visas įstatymas ir pranašai. Ir tie du faktai: sugrįžimas prie meilės ir nusižeminimo atgimimas, mūsų sugedusioj ir dar vis sugedimo gra-somoj dvidešimto amžiaus visuomenėj yra gražiausias, didžiausias ir patvariausias Liurdo stebuklas", rašo buvęs ilgametis Liurdo medicininio biuro gydytojas Fr. Leuret.

P. S. šis straipsnis atremtas medžiaga, paimta iš F r. Leuret ir H. Bon knygos "Les Guėrisons miraculeuses modernes" vokiško vertimo vardu "Wunder, Wissenschaft und Kirche" (Wien 1957, Herder) ir Rhonos Churchill straipsnių serija "Lourdes war ihre letzte Hoffnung", išspausdintų "Muenchener Merkur" dienrašty 1957 m. spalių 29 - lapkričio 6 dienomis.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai