Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽINGSNIS Į ATEITĮ PDF Spausdinti El. paštas
Šį pavasarį lietuvių pranciškonų šv. Kazimiero provincijoje įvyko persitvarkymai, palietę jos valdybą ir paskirų vienuolynų bei įstaigų sąstatą. Tokie persitvarkymai daromi kas treji metai. Šiomis progomis vienuolijos centro Romoje paskiriamas vizitatorius, kuris generalinio viršininko vardu patikrina veiklą ir duoda patarimų. Jam vadovaujant, sudaroma ir provincijos vadovybė.

Vizitatorium šiemet buvo parinktas Tėv. M. De Benedictis, O. F. M., italų pranciškonų Lowelio kolegijos rektorius. Jis prieš Velykas aplankė visus vienuolynus ir paskirai išsikalbėjo su visais jų nariais. Pasiuntus vizitacijos pranešimą Romon, iš vienuolijos centro atėjo raštas, kuriuo lietuvių pranciškonų provincijolu skiriamas Tėv. Viktoras Gidžiūnas, o patarėjais šie Tėvai: Benediktas Bagdonas, Justinas Vaškys, Jurgis Gailiujšis ir Gabrielis Baltrušaitis. Naujoji vadovybė gi, susirinkusi į Kennebunkportą gegužės mėn. sudarė pavienių vienuolynų sąstatą ir paskirstė įvairius darbus ateinantiems trejiems metams.

Pagal pranciškonų vienuolijos įstatus toks trimetis reiškia savotišką žingsnį į ateitį. Praėję du trimečiai, vadovaujant Tėv. Jurgiui Gailiušiui, pranciškonų veikloje buvo našūs. 1946 m. Tėv. Justinui Vaškiui suorganizavus lietuvių pranciškonų provinciją, kai dar tebuvo tik vienas vienuolynas, visą laiką jautėsi pažanga. Tėvui Justinui būnant provincijolu, vienuolynai kūrėsi, veikla šakojosi, nauji sumanymai skleidėsi, šiandien gi religinėje ir kultūrinėje srityje nebėra tokio baro, kuriame nesireikštų pranciškonai. Jų darbai dabar ypatingai žymisi spauda. Lietuviai pranciškonai leidžia kultūros žurnalą "Aidus", savaitėje du sykiu išeinantį laikraštį "Darbininką", religinio pobūdžio žurnaliuką "Šv. Pranciškaus Varpelį" ir savo spaustuvėje Brooklyne atmuša 10 kitų lietuviškų periodinių leidinių, neskaitant įvairių knygų. Visa veikla telkiasi šešiuose vienuolynuose, kurių 4 yra JAV ir 2 Kanadoje. Tėv. J. Gailiušiui einant provincijolo pareigas, padaryta du ypatingai minėtini darbai — įsteigta lietuvių Prisikėlimo parapija Toronte ir pastatyta gimnazija Kennebunkporte. Pirmasis žygis reikšmingas yra tuo, kad lietuviai pranciškonai atskubėjo pagalbon aname didmiestyje po karo susitelkusiems mūcų tremtiniams ir užsikeldami sunkią paskolą, pastatė maldai ir kultūriniams pobūviams patalpas. Antra:is žygis — įsteigimas savo gimnazijos — gavus jai valdžios pripažinimą, yra svarbus įvykis ir lietuvybei ir pranciškonų ateičiai, kurie iš jšios mokyklos tikisi susilaukti naujų darbininkų. Pravartu pastebėti, kad buvęs provincijolas atkreipė ypatingą dėmesį į lietuvių dailininkų kūrybą, stengdamasis jų darbais išpuošti maldos namus ir vienuolynus bei jų įstaigas.

Naujasis provincijolas, Tėv. Viktoras Gidžiūnas, itin išsiskiria savo moksliniais ir kultūriniais polėkiais. Gimęs 1912 m. Simno valsčiuje, gimnaziją lankė Kaune ir Kretingoje. Teologiją studijavo Sargiane ir Florencijoje. Istorijos doktoratą gavo Romoje, parašęs disertaciją apie Lietuvos pranciškonus, Nuo to laiko reiškiasi moksliniais darbais, knygomis bei straipsniais lotynų ir italų kalba. Į JAV atvyko 1946 m. ir tuojau įsijungė į lietuvių pranciškonų organizuojamą provinciją. Beveik visą laiką buvo jos valdyboje, vadovavo vienuolynams, veikė visuomeninėje dirvoje, bendradarbiavo spaudoje. Dabar jis yra Ateitininkų Federacijos vyr. dvasios vadas. Be to, visą laiką renka medžiagą plačiam lietuvių pranciškonų istorijos veikalui.

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M., pranciškonų provincijolas.

Pradėtas trimetis lietuvių pranciškonų religinėje bei kultūrinėje veikloje šviečia naujomis viltimis bei sumanymais. Pagrindiniai rūpesčiai gi, kurie kris ant vadovybės pečių, lies provincijos narių prieauglį, lietuvišką spaudą ir ekonominę-administracinę pusę. Naujų darbininkų lietuviai pranciškonai nuolat laukia ir jieško. Nuo jų priklauso visa ateitis, čia tenka pasigėrėti, kad į vienuoliškas gretas stoja jaunuolių, tiek gimusių Amerikoje, tiek tremtyje. Tačiau negalima pasigirti jų pertekliumi. Tremtis bei emigracija ne'jšugdė tiek pašaukimų dvasiniam darbui, kad jų užtektų vienuolijoms čia ir kurią, dieną. laisvoje Lietuvoje. Naujai įsteigtoji lietuvių pranciškonų gimnazija Kennebunkporte džiugina naujomis prošvaistėmis. Lietuviškos spaudos darbas, mirštant senajai kartai, kiekvieną metą sunkėja. Laikraščių yra daug ir gerų, bet jiems nebepakanka skaitytojų. Ypatingai kultūros žurnalui niaukiasi padangė dėl menko besidomėjo svaresniu raįštu. Tėvams pranciškonams teks smarkiau plušėt;, jieškoti naujų pajamų, kad lietuviškos spaudos baruose būtų galima išsilaikyti ir net dar pirmyn pasistumti. Ekonominis-administracinis momentas, užsitraukus daug skolų, turi lemiančios reikjšmės. Jį taip pat pasunkina senciios lietuvių kartos retėjimas, kuri čia dosniausiai remia vienuolijas bei parapijos.

Tačiau akivaizdoje šių ir kitų rūpesčių persitvarkiusi lietuvių pranciškonų provincija šviesiai žvelgia į ateitį. Ją labiausiai guodžia tai, kad iki šiol nestigo Dievo globos ir paramos iš lietuvių visuomenės.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai