Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VINCAS KUDIRKA IR LIETUVIŲ KALBA PDF Spausdinti El. paštas
Vincas Kudirka , anuo metu stovėdamas pačiame priešakyje to negausingo būrelio žmonių, kurie vadovavo lietuvių visuomeniniam gyvenimui bei jų kovai su caro priespauda ir lietuvybės prislopimu, turėjo rūpintis daugeliu dalykų. Nepaskutinę vietą jo raštuose, ypač "Tėvynės varpuose", užima ir gimtosios kalbos reikalai.

Kalba — tautybės pamatas
Kaip ir daugelis ankstyvesniųjų lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, Kudirka kalbą laikė svarbiu tautybės ramsčiu. Jis sako: "Stipriausiu pamatu tautystės, pirmiausiu jos ramsčiu yra prigimtoji kalba. Atimk žmonių kuopai kalbą — dings tautystė su visais jos primestais priedais. Iš kur mūs tautystė gali būti stipri ir nepasiduoti vodingoms rūdims, jeigu mes patys ištraukiame iš po jos pamatą, atimame ramstį — vienu žodžiu, jeigu mes patys neapkenčiame savo prigimtos kalbos?" (II, 135).- O pats apie save pastebi, kad savo atsivertimo metu į lietuvybę jis patyręs du dalyku: 1. kaip nepaprastai kenksmingas dalykas išsiskirti iš savo tautos ir 2. kaip galingas tautybės pamatas gimtoji kalba (II, 212). 1892 m. "Varpe" Kudirka paskelbė ištisą straipsnį vardu "Tautystės pamatas", skirtą, kaip jis sarkastiškai jo paantrašty pažymi, "Lietuvos doriškiems eunūkams", suprask, paniekinusiems savo gimtąją kalbą. Sekdamas Nordau, tautybės išlaikyme Kudirka pirmą vietą pripažįsta kalbai. Dėl to, esą, daug keistų dalykų tautų gyvenime galima suprasti, bet esą sunku suprasti žmones, išsižadančius savo gimtosios kalbos. Kudirka rašo:

1)    Šiam straipsniui medžiaga yra patalkininkavęs ir p. J. Kaunas, kuriam autorius yra dėkingas.

2)    Čia ir toliau skliausteliuose prie citatos bei šaltinio nurodymo romėniškieji skaitmenys žymi J. Gabrio redaguotų, Tėvynės Mylėtojų Draugijos išleistų raštų (Vinco Kudirkos raštai. I—VI. Tilžė, 1909) tomą, o arabiškieji — puslapį.

"Vienok nepermanomi perbėgėliai, atstuman-tieji savo tautystę, priimanteji svetimą liežuvį ir per visą gyvastį laužantieji jį ant kitų pasityčiojimo ir ant savo pačių gėdos. Žmones, darantieji tokią auką iš baimės, silpnumo būdo arba paikumo, vis gi da pagailėtini. Bet išvis bjaurios ir aitrios žmogystos, išsižadėjusios savo prigimto liežuvio, t.y. savęs pačių, ir užsitempę svetimą kailį dėlei ramaus ir smagaus gyvenimo. Nėra tokio žodžio, kuris tikrai išreikštų begalinę žemybę pažiūrų, daleidžiančių tapti tokiais renegatais" (III, 181).

Lietuvių kalbos ir jos teisių gynėjas
Taip suprasdamas kalbos reikšmę tautybei, Kudirka energingai gina lietuvių kalbą bei jos teises nuo svetimųjų persekiojimo ir kelia balsą prieš savųjų apsileidimą, nesusipratimą bei savo gimtosios kalbos paniekinimą. Jis piktinasi, kad rusai išvarė lietuvių kalbą iš mokyklos Lietuvoje ir draudžia lietuvių raides lietuviškuose raštuose, bet ne mažiau, jei lietuviai patys prisideda prie savo kalbos paniekinimo. Štai kunigai kai kur vengia sakyti bažnyčiose pamokslus lietuviškai, inteligentai viešumoje drovisi kalbėtis savo gimtąją kalba, Kudirka pabara ir tuos kunigus, kurie sutikę tikybą dėstyti mokyklose rusiškai arba parsikvietę vienuoles lenkes lietuvių vaikų mokyti lenkiškai (Čikagoje). Inteligentams, kurie sako, jog lietuvių kalba tesanti mužikų kalba, Kudirka pastebi, jog lenkiškai kalbą ne tik inteligentai lenkai, bet ir lenkų mužikai. Vėl Kudirka laiko tautiniais ligoniais, sergančiais psichinių procesų suirimu, vad. "stupiditas s. dementia" liga, tuos lietuvius, kurie atsižada savo lietuviškų pavardžių bei jų formų: atmeta priesagą - aitis, - ūnas, o prisideda -skicki ar kitokią; tiesiai numeta lietuvišką pavardės galūnę, iš Bijūnas padarydami Bijun ir pan; pakeičia pavardės šaknies formą: iš Draugaitis pasidaro Draivgatt, iš Pirdžiūnas - Pirdžinski (II, 31). Ne mažiau esą kalti ir tie, kurie lenkiną kitų lietuvių pavardes. Taip nepadoriai, pavyzdžiui, pasielgę ir tie žmonės, kurie ant mirusio Šakių klebono Kalėdos karsto užrašę sulenkintą velionies pavardę Ko-lenda (II, 153).

Ir priešingai, Kudirka su džiaugsmu pateikia kad ir retą žinią, kur lietuvių kalba viešumoje nenuskriausta. Štai jis pasidžiaugia, kad Kievo apygardos kariuomenės vadas Dragomirov išleidęs įsakymą, jog visi kareiviai svetimtaučiai neužsiėmimo metu galį tarp savęs kalbėtis gimtąja kalba ir dainuoti savo krašto dainas (II, 30). Todėl lietuviai, paimti į kariuomenę, turėtų stengtis patekti į šio padoraus viršininko apygardą. Vėl kitoj vietoj Kudirka pamini žinią, kad Sibire, apie 40 verstų nuo Tomsko, esą du nauji lietuviškais vardais kaimai - Nauja Beisogala ir Nauja Šaduva (II, 16). Arba vėl gauna progos pasididžiuoti, kad Mintaujos gimnazijos mokiniai lietuviai atsisakę gimnazijos vyriausybei kalbėti prieš pamokas maldą rusiškai. (II, 345).

Rašomosios  kalbos norminimas
Kudirka ne tik gynė lietuvių kalbą nuo jos nevertinimo, slopinimo ir persekiojimo, bet taip pat rūpinosi ir rašomosios kalbos kultūra, jos norminimu.

Jau maždaug nuo "Aušros" laikų lietuvių rašomosios kalbos pagrindu buvo nusistojusi augštaičių vakariečių tarmė. Todėl šis dalykas Kudirkai neberūpi. Bet dar buvo visa eilė kitų pakankamai nestuvarkytų bei neišspręstų kalbos klausimų. Nebuvo gero lietuvių kalbos žodyno, autoritetingos ir Didžiajai Lietuvai pritaikytos lietuvių kalbos gramatikos, nebuvo vienodumo rašyboje bei raidyno vartojime ano meto lietuvių raštuose. O ypač trūko specialių terminų bei posakių įvairioms mokslinio, kultūrinio bei civilizacinio gyvenimo sąvokoms reikšti. Kudirka todėl neretai ir šiuos dalykus paliečia, recenzuodamas įvairias knygas arba šiaip pasitaikius progai su lietuviais pasikalbėti "Tėvynės varpuose". Kalbos norminimu Kudirką ypač vertė rūpintis ir tai, kad, anot J. Gabrio, "Didžiausia Varpo našta gulėjo ant V. Kudirkos ir Šerno. Ypačiai daug atsieidavo V.K. dirbti prie Varpo, jam nevien atsiėjo rašyti straipsnius ir vesti atskirus laikraščio skyrius, bet jis kaipo geriausiai mokantis lietuviškai, turėjo taisyti kitų straipsnius". "Buvo tai ne lengvas darbas", tęsia Gabrys: "rašyba nevienoda, kalba neišdirbta, nuolatos trūko žodžių išreiškimui minčių, kitus žodžius prisieidavo kalti, kitus straipsnius prisiėjo versti iš Lenkų kalbos nes kaikurie sandarbininkai (pav. Dzūkas) visai nebuvo įpratę rašyti lietuviškai" (I, 32).

Kudirka ypač sielojosi, kad lietuvių raštuose nesama vienodo raidyno (alfabeto). Jisai siūlė laikraščiams ir lietuvių raštų autoriams atmesti lenk. 1, w, ū (su mažu rutuliuku viršuje) kadangi nevartojamas ir i su mažu patupdytu e viršuje lygiagretiniam dvibalsiui ie reikšti), sz, cz, o jų vietoje vartoti l, v, uo, š, č, (II, 360-61). Kun. J. Žilinskui į Ameriką rašė, ragindamas, kad šis greičiau pasirūpintų lietuviškuosiuose raštuose ir knygose suvienodinti raidyną (II, 240). Kol to vienodumo nebuvo, Kudirka pats parašė trumpą vadovėlį, vad. "Statrašos ramsčius" (dar apie 1890m.), kurį lietuviai varšuviečiai hektografuotą išsiuntinėjo "Varpo" bendradarbiams. Ten buvo patarta vartoti š, č, ū, ą, ę, į, ų, daugiskaitos vardininko galūnę ei, prieveiksmio galūnę ei (grąžei) ir kt. (I, 32).

Kaip jau minėta, lietuviškai ką rašantieji pasigesdavo kai kurių žodžių, žinoma, ypač kurioms naujoms kultūrinėms bei technikinėms sąvokoms. Todėl Kudirka užsimindavo ir gero lietuviško žodyno reikalą. Kalbėdamas apie kun. Miežinio žodyno rankraštį, jis klausia, kur dingęs šis žodynas, nes autorius rankraštį prieš trejus metus (1887 m.) buvęs įteikęs išleisti vienam spaustuvininkui, kuris paėmęs iš Miežinio 500 rublių, o jo vis neišspausdinąs, nors autorius jau  spėjęs ir pasimirti (II, 51).

Keletą kartų Kudirka yra užsiminęs ir geros lietuvių kalbos gramatikos reikalą. Kol jos nesančios išleistos, reikėtų paruošti sutrumpintą Pridrikio Kuršaičio lietuvių kalbos gramatikos (1876) vertimą, nes Kuršaičio gramatikos (Grammatik der litauischen Sprache, 187) "mes beveik visi maž daug prisilaikome (tur būt ji visiems geriausiai atsako" (II, 359). Tokia santrumpa esanti jau paruošta Schiekoppo; lietuviams tereikią ją išsiversti ir dar susitrumpinti. Jis matęs dviejų lietuviškų gramatikų rankraščius, bet jos esančios nepraktiškos. Turbūt, Kudirka čia neturėjo galvoje P. Avižonio "Lietuviškos gramatikėlės", kurią bene 1898 m. jis įteikė Kudirkai išleisti. Jos terminai tada buvo lotyniški bei vokiški. Bet po keleto mėnesių Kudirka ją grąžino autoriui, nes nesą pinigų jai išleisti, o "Varpe" spausdinti netinkanti. Tik vėliau, Avižoniui su J. Jablonskiu ją perdirbus ir sudarius lietuviškus terminus, ši gramatikėlė buvo pasiųsta į Susivienijimo Lietuvių Amerikoje gramatikos konkursą ir jį laimėjo. Susivienijimo lėšomis ji buvo 1901 m. išspausdinta Tilžėje, vardu "Lietuviškos kalbos gramatika" (pasirašyta Petro Kriaušaičio slapyvardžiu). Kudirkai jau nebuvo lemta jos susilauk ti; tačiau vėliau "Varpas" ir kiti galėjo ja pasinaudoti.

Kudirka, vertindamas lietuviškųjų raštų kalbą, laikėsi teisingo bendro principo: ta kalba turinti remtis savais, o ne svetimų kalbų dėsniais. Kritikuodamas Selimo verstą "Žentą dėl parodos" (išl. 1897), Kudirka prikiša vertėjui, jog jis užmiršęs, kad "kiekviena kalba turi savo ypatingus išsireiškimus, kurie nesiduoda versti žodis į žodį, nėsa kartais išeina visai ne ta prasmė, arba net suvis nieko neišeina" (III, 52). Tas pats priekaištas taikomas ir A. Gužučio dramai "Ponams ir mužikams" (1893), kurios "beveik visos žmogystos kalba arba lenkiškai, arba maskoliškai, o autorius tik verčia žodis į žodį lietuviškai" (III, 29). Savo recenzijose Kudirka tiems laikams parodo sveiko lietuviško kalbos jausmo, lietuvių kalbos žodžių darybos bei formų nuojautos, taisydamas blogus raštų kalbos pavyzdžius. Štai jis sako, jog vietoj Žemrašys (dalinis kun. J. Žebrio geografijos knygelės pavadinimas) geriau būtų sakyti Aprašymas žemės, nes "jau tikrai žemrašys nereiškia aprašymo apie žemę" {III, 35). Vietoj žemės kulka ar nesą geriau sakyti žemės kamuolys (III, 41). Remdamasis Kuršaičio gramatika, Kudirka sako, jog dėl netikusiai pavartotas knygos pavadinime "Žentas dėl parodos". Vėl, remdamasis žmonių vartosena, pažymi, jog lietuviai nesaką jis jam gadina galvoje; jog lietuviai pažinti skersai nebandą, ir 1.1. (III, 52).

Kudirka nekartą pabrėžia kalbos grynumo reikalą, kaip tai galima numanyti ir iš anksčiau duotųjų pavyzdžių. Jis piktinasi "Saulės" laikraščio pilna lenkybių kalba, o "Naujai Lietuviškai Ceitungai" "dėkoja" už jos taip "grynai lietuvišką" vardą (III, 107).

Kudirka skeptiškai žiūrėjo ir į nenusivokiančių žmonių eilę pridarytų trūkstamų naujadarų naujoms sąvokoms reikšti lietuvių kalboje. Esą, reikia tvertis už galvos išvydus tokią babiloniją (mokyklos sąvokai nusakyti) žodžių, iš kurių kažin ar bent vienas esąs vykusiai padarytas: mokslinyčia, mokslavietė, mokslainė, mokįtuvė, mokykla, mokslynė, mokslabutis (II, 216). Vėl kita proga pastebi, kad iš žodžių pereituvė, pereitis, praeitis tiktai pastarasis tesąs geras (III, 40). Jis Jablonskio ir buvo aprobuotas.

Be abejo, Jablonskis turėjo įtakos tiek Kudirkai, su kuriuo santykiavo nuo gimnazijos laikų, tiek ir "Varpui", kuriam beveik nuo pradžios ėmė rašinėti apie kalbos dalykus, o apie 1893 m. buvo paskirtas "Varpo" raštams kvalifikuoti. Ne be reikalo ir pats Kudirka pažymi, kad visiems tektų paklausyti K. Obelaičio (Jono Joblonskio slapyvardis "Varpe") ir pasimokyti iš jo kalbos. Kudirka sako: "Mums viviems, kibintojams kalbos ir rašybos senos, pridera maldauti K. Ob., idant teiktųsi nepraleisti nė vieno mūs paklydimo ir nesigailėtų šalto vandens" (II, 216). Kudirka ir pats prisipažįsta, jog nesąs be kalbos nuodėmių, tačiau esąs pasinaudojęs Jablonskio patarimais: "ir aš esu 'nepriderančiai dasilytėjęs' prie kalbos, ir mano sąžinė nevisai gryna, vienok kur radau dėl savęs persergėjimą, ten pasitaisau (rašau "Tėvynės varpai", "tautietis") II, (216).

Kudirkos raštų kalba"
Paties Kudirkos raštų kalba, žinoma, negalėjo išvengti savo laiko žymių. Viena, inteligentai, jų tarpe ir pats Kudirka, išėję mokslus rusiškoje mokykloje ir išmokę lenkiškai, buvo paveikti tų slavų kalbų įtakos. Antra, nesant geros lietuvių kalbos gramatikos bei vadovėlio, kuris ne tik teoriškai, bet gerai ir praktiškai būtų išaiškinęs būdinguosius lietuvių kalbos žodžių darybos ir sintaksės bei frazeologijos dėsnius, tiems inteligentams, ką lietuviškai rašantiems, ir norint nebuvo galima iš ko lietuvių kalbos pasimokyti. Todėl ir Kudirkos raštų kalba negalėjo išsilaužti iš laikotarpio rėmų, nors ji ir yra geresnė už būrelio kitų ano meto rašančiųjų veikėjų kalbą. Suprantama, kad Kudirkos raštų kalba negalėjo būti tokia, kokia šiandien yra mūsų bendrinė kalba, kuri juk tokia tepasidarė tik po ilgų J. Jablonskio ir kitų kalbininkų pastangų bei vėlesnių gerų rašytojų ir lietuviškosios mokyklos įtakos.

Skaitytojas jau galėjo gauti tam tikros nuovakos apie Kudirkos kalbą iš anksčiau duotų jo raštų citatų, paimtų iš jo publicistikos. Tai publicistinė jo raštų kalba. Daugiau paprastesnė ir, kaip Jablonskis pasakytų, žmoniškesnė kalba jo grožiniuose raštuose, kaip pvz. "Lietuvos tilto atsiminimuose", kuriuos prisimename ir iš mokyklos laikų.

Dr. Vincas Kudirka laisvalaikiu su violenčele

Kiek slaviškos įtakos pastebima Kudirkos sintaksėje bei frazeologijoje. Pvz. tai matyti kad ir iš jau anksčiau cituoto Kudirkos pasiūlymo vartoti aprašymą žemės (vietoj dabartinio žemės aprašymą), kur ši žodžių samplaika su paskui pažymimojo žodžio einančiu pažyminiu atliepia lenkų bei rusų kalbų žodžių tvarką. Daugiau tos įtakos galima rasti žodyne, nes atskiri žodžiai lengviau iš vienos kalbos patenka į kitą. Nesant kai kurioms sąvokoms savų žodžių ar tuo tarpu jų nežinant, ir Kudirkai teko vartoti vad. barbarizmų bei svetimybių, kaip sūdąs, kuriam pakeisti vėliau Jablonskio buvo nukaltas pagaulus žodis teismas. Svetimai kalbai mažiausiai tepasiduoda kurios kalbos žodžių daryba. Tačiau kiek tokios įtakos būta ano meto lietuvių kalboje; jos nebuvo išvengta ir Kudirkos raštuose. Sakysime, pagal lenkų bei rusų kalbos pavyzdžius Kudirka, kaip ir apskritai kiti ano meto rašytojai, rašo lietuviška kalba tais atvejais, kur šiandien sakome lietuvių kalba. Dėl priesagos -išk- plg. lenkų język litewski, rusų litovskij jazyk. Toks priesagos vartojimas juoba suprantamas, nes ir pats J. Jablonskis ją vartoja net jau minėtos 1901 m. "Lietuviškos kalbos gramatikos" antraštėje. Ir eilė kitų lyčių Jablonskio anksčiau buvo vartojama tokių, kurias jis vėliau paskelbė netaisyklingomis bei nevartotinomis. Tai ko čia benorėti iš specialaus kalbos mokslo nėjusio Kudirkos, kuriam juk pirmiausia rūpėjo daugelis kitų visuomeninių bei politinių reikalų. Tačiau Kudirka čia pralenkė daugelį kitų to meto autorių, kad jis, kaip matėme, norėjo savo kalbą tobulinti ir lietuvinti ir sakėsi mielai mokąsis iš Jablonskio. Dėl tos priežasties jis iš pradžių pvz. rašė "Tėvyniški varpai", viengentis, mokslavietė, o vėliau, jo pamokytas, ėmė rašyti "Tėvynės varpai", tautietis, mokykla ir t.t.

3)    Čia pasitenkinama keliomis pastabomis. Nuodugnus Kudirkos kalbos bei rašybos tyrimas reikalauja daugiau laiko bei specialesnių studijų, nes, be kitko, tektų ištirti, kiek jo raštai buvo keičiami bei taisomi "Varpo" redakcijos bei kitų jo kūrinių leidėjų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai