Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. E. FRAENKELIS PDF Spausdinti El. paštas
1957 m. spalio 2 d. mirė daugeliui iš mūsų gerai pažįstamas dr. Ernstas Fraenkelis, buvęs anksčiau Kielio, vėliau Hamburgo universiteto ordinarinis profesorius ir žymus vokiečių kalbininkas, savo kalbotyriniucse potyriuose daug dėmesio kreipęs ir į lietuvių kalbą.

E. Fraenkelis gimė 1881 m. spalio 16 d. Berlyne; čia pat jis lankė ir gimnaziją 1887-1899 m. 1899-1905 m. studijavo lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą, klasikinę filologiją ir filosofiją Berlyno ir Bonnos universitetuose pas W. Schulzę, F. Sclmseną ir U. von illamowitz-Mollendorfą. Filosofijos doktoratą įsigijo 1905 m. Berlyne. Po to, 1906-1907-8 m., gilino baltų ir slavų kalbų studijas pas A. Leskieną Leipzige. 1909 m. gegužės mėn. tapo privatdocentu. 1916 m. buvo išrinktas ekstraordinariniu, o 1920 m. ordinariniu Kielio universiteto lyginamosios kalbotyrom profesorium. Nacių laikais, nuo 1936 m. sausio 1 d., buvo rasiniais sumetimais pašalintas iš universiteto, o 1938-45 m. dėl tos pačios priežasties Vokietijoj buvo uždrausti spausdinti ir jo raštai. Ypač kritiški buvo paskutiniai karo mėnesiai, kada jam grėsė koncentracijos stovykla; tik nelaimė, kuri jį tuomet ištiko, išgelbėjo jį nuo patekimo ton žmonių naikinimo įstaigon. Po kare, 1945-53 m., jis vėl galėjo profesoriauti, tik ne Kielio, bet Hamburgo universitete 1954 m. išėjo į pensiją ir lig mirties pasiliko Hamburge.

E. Fraenkelio kaip mokslininko veikla yra labai plati ir turininga; vieną jos dalį sudaro klasikinių kalbų, pirmoj vietoj graikų kalbcs, potyriai o kita dalis daugiausia apima baltų kalbas, visų pirma lietuvių kalbą. Pirmajai daliai priklauso šie jo svarbesni darbai: Griechische Denominativa in ihrer geschichlichen Entwicklung und Verbreitung (Goet-tingen, 1906); Geschichte der griechischen Nomina agentis auf -ter-, -tor-, -tes (-t-), I. ir II. (Strassburg, 1910-12); Index der kretischen Dialektinschriften nebst kurzem Abriss der Laut-, Formen - und Wortbildungslehre  des  kretiechen  Dialektą (Goettingen, 1915); Inscriptiones Graecae ad ilustrandos dialeetes selectae, ed. F. Solmsen, edit. 4. curavit Ernestus Fraenkel (Leipzig, 1930) Namenwesen (griechische und lateinische Personennamen) =Pauly-Wissowas Realencyclcpaedie des klass sehen Altertums, XVI 2,32 (Stuttgart, 1935). Antrajai daliai priskirtini šie veikalai: Baltoslavica; Beitraege zur baltoslavischen Grammatik und Syntax (Goettingen, 1922); Syntax der litauischen Kasus (Tauta ir žodis, 1926, IV 126-186; 1928, V 1-169); Syntax der litauischen Postpositionen und Praepositionen (Heidelberg, 1929); Die Erforschung des Litauischen des Wilnagebiets (Balticoslavica, 1936, II 14-107); Die baltische Sprachwissenschaft in den Jahren 1938-1940 (=Annales Acad. scient. Fennicae. Helsinki, 1941, L 1); Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen Katechismus des Melcher Pietkie-wiez von 1598 (Goettingen, 1947); Die baltischen Sprachen (Heidelberg, 1950); Litauisches etymologisches Woerterbuch (Heidelberg, 1955-57).

Šalia augščiau minėtų pagrindinių veikalų E. Fraenkelis yra parašęs dar daugybę straipsnių įvairiuose moksl niuose žurnaluose, pvz. Indo-germ. Forschungen, Zeitschrift fuer vergi. Sprachforschung, Zeitschrift fuer slav. Philologie, Archivum Philologicum, Tauta ir žodis, Studi Baltici ir kt. Du straipsnius jis yra paskelbęs ir Aiduose: vieną 1948 m. spalio mėn. 19 numeryje apie vokiečių kalbininkus, tyrinėjusius lietuvių kalbą, ir kitą 1950 m. 9 numeryje apie lietuvių kalbos tyrinėtojus nevokiečius.

E. Fraenkelis ne tik daug yra rašęs, bet studijų reikalais arba su paskaitomis yra lankęsis ir įvairiuose kraštuose. 1926 m. Kauno universitete skaitė apie indoeuropiečių protėvynę ir jų kultūrą, o kalbotyros seminare nagrinėjo Mažvydo katekizmo kalbą. 1928 m. rudenį tris mėnesius dirbo Kauno universiteto bibliotekoj, studijuodamas Daukanto raštų kalbą. 1929 m. buvo nuvykęs į Latviją latvių kalbos žinioms pagilinti. 1934 m. buvo atvykęs į Vilniaus kraštą tenykščių lietuvių tarmių studijuoti, o 1936 m., pakartotinai atvykęs į Vilnių, dirbo bibliotekoj ir skaitė paskaitas apie 1600 m. Morkūno postilę. 1952 m. Oslo tarptautiniame lingvistų kongrese skaitė apie baltų kalbotyrą. 1953 m. jis buvo nuvykęs ir į lingvistų kongresą Londone.

Visuose E. Fraenkelio kalbotyriniuose darbuose matyti plataus apsiskaitymo, gausaus įvairių šaltinių pažinimo ir šiaip gilios erudicijos. Visa tai jis galėjo pasiekti tik savo begaliniu darbštumu, daugelio kalbų mokėjimu, apsčiomis pažintimis, plačiu akiračiu ir pagaliau savo turtingos bibliotekos turėjimu.

Mums, lietuviams, ypač brangus yra E. Fraenkelio lituanistinis įnašas, jis yra pirmas iš kitataučių kalbininkų, kuris su dideliu atsidėjimu ir nepaprastu palankumu lietuviams nagrinėjo pačias svarbiąsias lietuvių kalbos mokslo sritis arba atskiras problemas gana pagrindžiai, numaningai, kaskart iškeldamas vis naujų minčių arba naujų svarstomojo dalyko aspektų. Viena iš jo mėgiamiausių tyrinėjimo sričių buvo lietuvių kalbos sintaksės dalykai; pvz. jo lyginamosios studijos apie lietuvių kalbos linksnius ir prielinksnius bei polinksnius yra pirmieji šios rūšies darbai, atskleidę didžius lietuvių kalbos turtus lyginamajai kalbotyrai. Kita jo mėgiama sritis buvo lietuvių kalbos žodžių daryba, įvairūs kiti gramatikos dalykai ir ypač žodžių kilmė bei jų vėlesnės atmainos. Bet didžiausias užsimojimas, kuris vainikuoja visus kitus jo darbus, buvo etimologinis lietuvių kalbcs žodynas. Tam didžiam darbui jis jau nuo seniau ruošėsi; tik daugelio paruošiamųjų darbų stoka, perilgas didžiojo lietuvių kalbos žodyno nepasirodymas, sunkus pagrindinių dabartinės gyvosios lietuvių kalbos šaltinių prieinamumas, ligšiolinis gausių etimolcer.niu lietuvių kalbos problemų neišsprendimas ir kt. toli nudelse tą jo pasiryžimą, ir tik 1955 m. tegalėjo pasirodyti pirmasis jo šio monumentalinio veikalo sąsiuvinis. Iš viso prieš autoriaus mirtį tebuvo suspėta išspausdinti tik 7 sąsiuvinius (ligi žodžio peckioti).

šitas didžiai svarbus veikalas, etimologinis lietuvių kalbos žodynas, turėjo būti paskutinis sintezinis E. Fraenkelio žodis, apimąs visus žymesniuosius jo ankstyvesnių baltistinių potyrių rezultatus, naujai nušviestus ir papildytus paskiausiais duomenimis. Ir autorius iš tikrųjų taip stengėsi padaryti: pirmoj vietoj jis duoda tokių žodžių etimologijas, kurių kilme kitų kalbininkų ar jo paties anksčiau buvo spręsta ir įtikinamai arba įtikinamiau išspręsta; menkų, pasenusių aiškinimų jis beveik nemini; daugelio žodžių etimologijų, kurių lig šiol dar niekas neįstengė susekti, dažnai ir jo žodyne nesutinkame, pvz. anderė "panašus į kraitę, su plėšomis iš šiaudų pintas indas (javams, miltams pilti)", baulus "bailus", guirė "tokia smulki žuvelė, gružlys, steke ir kt.; negalėdamas pats duoti geresnės etimologijos, jis kartais tik pakartoja kitų nuomones, nieko nuo savęs nepridedamas, ir t.t. Bet ir taip atsargiai elgdamasis, jis visdėlto negalėjo visų dalyki} kaip reikiant, be jokių priekaištų išaiškinti. Pvz. dailė jam tėra "bildende Kunst, Kunstwerk" (iš tikrųjų abi šios reikšmės tėra tik visai vėlyvų laikų padaras), o senesnės šio žodžio reikšmės "darbas, amatas, meistriškumas" jis visai neduoda, (plg. rus delo "darbas, daiktas" ir kt.). Arba štai vėl platokai yra parašęs apie mantos kilmę, bet iš tikrųjų nieko tikro apie tai nėra pasakęs. Visų pirma netikėtina, kad liet. manta galėtų būti paskolinta iš latvių kalbos, nes šis žodis sutinkamas ne tik Žemaičiuose, bet ir tolimojoj pietinėj bei rytinėj Lietuvos daly. Taip pat visai be reikalo jis kartoja ir ankstyvesnę J. Endzelyno nuomonę, kad liet., latvių manta galėtų būti paskolinta iš vid. vok. žem. monthe "moneta", kuri savo keliu toliau yra kilusi iš lot. moneta (plg. sen. saksų munita, sen. vok. augšt. munizza ir kt.); vėliau šią etimologiją yra ir pats J. Endzelynas atmetęs. Pagaliau visai neįtikina ir E. Fraenkelio minimoji paskutinė J. Endzelyno etimologija, pagal kurią lat. manta galėjusi išriedėti iš tokių darinių kaip mantiba, mantigs, kurie galėję būti sudaryti iš vs. n-1, man, panašiai kaip kad savtiba "savanaudi bė, savinauda", savtigs "savanaudis" ir kt. esą atsiradę iš sav "sau"; šioks dirbtinis lat. atikmens kilmės aiškinimas visai nieko nepasako apie visoj Lietuvoj vartojamos mantos kilmę.

Tačiau, nepaisant kaikurių trūkumų, E. Fraenkelio etimologinis liet. kalbos žodynas yra visdėlto labai naud'ngas pirmas šios rūšies lituanistinis darbas: jame yra sukaupta daug mokslinės informacinės, dabar sunkiai prieinamos medžiagom; duota nemaža gerų etimologijų, ir gerokai išsijotos ankstyvesnės klaidingosios; taip pat šalia gausybės šaltiniu panaudota daugybė įvairių kalbinių duomenų, kurie, ksd ir nevisi vienodo gerumo, būsimiesiems etimologiniams liet. kalbos tyrinėjimams bus labai pravartus, nes visados yra lengviau ką nors pataisyti, negu ką iš nau^o padaryti. Taigi šiuo įpusėtu savo darbu E. Fraenkelis yra padaręs paskutinę, bet gana žymią naudn I et. kalbos mokslui. Mes už tai jo niekados neužmiršime.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai