Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DU ŽVILGSNIAI, LIETUVIŲ DIENOMS PRAĖJUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VOLERTAS   

Didžiausia grasa
Kai kuriuos visuomeninius įvykius aplinkybės išvelka prieš mūsų akis. Iš tų įvykių formuojame išvadas, galinčias turėti įtakos ateičiai. Todėl yra pateisinama, kai pokalbiuose jiems bent laikinai teikiame pirmumą.

Šių metų liepos pradžia su Antrosiomis pasaulio lietuvių dienomis, Šeštuoju PLB seimu ir su stipriais vėjuoto lietaus bei kaitros priepuoliais Chicagoje paliko ženklus, kuriais reikėtų pasinaudoti, svarstant lietuvių visuomenės tolimesnį gyvenimą. Tai ne vien operos, Dainų šventės, spektaklių, parodų, čikagiečiams svečių, o tolimesniems kelionių įspūdžiai. Tomis dienomis pamatėme, kad baigia pasikeisti žmonės salėse, pokyliuose ir už garbės stalų. Esame prie durų, kurios nei džiugina, nei baido, tik reikalauja susimąstyti. Kartu pajautėme mūsų visuomenės subrendimą ir džiaugėmės jai rodomu dėmesiu.

Tirštoje žmonių masėje jau nesutikome kažkada svarbiausiais buvusių veidų. Jų arba niekur nesutiksime, arba tik labai arti namų, užvaldytus senatvės. Šių dienų pagrindinės atramos taip pat nėra žalio medžio. Po kelerių metų ir jos nuo įtampos pavargs. Reikės naujų, ir kol kas nesisie-lojame dėl pakaitų stokos. Bet koks bus užnugaris, kur šie pakaitai ras entuziazmo?

Lietuvių dienos, patvindytos dalyviais iš viso pasaulio, kartu buvo patogus kauburys po tolumas žvalgytis. Šoktelėję dešimtmečio priekin, jau neįžiūrėjome Lietuvoje subrendusių ar bręsti įpusėjusių pabėgėlių minios, kurią visuomeniniam darbui skatino asmeninė patirtis. Nors ta patirtis, bėgant laikui, sustabarėjo, ji buvo daug įtakingesnė už netiesioginiai įgytas žinias. Nepriklausomos valstybės griovimo vaizdų, rėksnaus okupanto melo, areštų, sunkvežimių su Sibiran tremiamaisiais negalima pilnai suprasti nei iš pasakojimų, nei iš rašto. Ateities darbininkai vadovausis teoriniu idealizmu, mažiau įtaigaujančiu už savisaugos instinktą. Reikia spėti, kad aktyviųjų skaičius sumažės, bet pajėgumas bus žymiai svaresnis. Pilnas aplinkos pažinimas, mokslas, stengimasis prasiveržti, nesitenkinant vien gerėlesne duona, o siekiant įtakingesnių, nors stabilumu pavojingesnių, pozicijų, veltui nepraeis.

Jaunimo tarpe maišęsi, arba jį iš toliau stebėję, sutiks, kad susibūrę keli tūkstančiai atrodė gražiai, elgėsi rimtai. Didžiuotis buvo kuo, rūpesčiu susirgti buvo dėl ko. Tasai rūpestis — brangaus turto praradimo baimė. Nebūkštaujame dėl ateinančios kartos, ji su mumis yra; kalbama apie tolimesnę ateitį.
Mūsų atsparumo istoriją suvokti yra sunku.

Buvome maži ir neišnykome, tarsi kietumu pasižymėtume. Devynioliktojo amžiaus tautinis atgimimas vadinamas stebuklu. Bet kunigaikščių vaikų suslavėjimas tryliktame ir keturioliktame šimtmetyje? Lenkėjimas po Liublino unijos? Ankstyvosios emigracijos palikuonių nutautėjimas?

Ne Jadvyga Vilniun kėlėsi, bet Jogaila Krokuvon nubraškėjo. Lenkai mūsų kalbos nesi-savino, o lietuviai, diduomene pradedant, grobstė svetimą žodį. Šiam šimtmečiui prasidėjus, Gedimino miestas ir kraštas jo artumoje nežinojo, kam priklauso. Su Algirdo sūnumi Lenkijon iškeliavo pulkai lietuvių tarnų. Jie dingo be ženklo, jokiam karalijos bažnytkaimiui įtakos nepadarę. Taip pat žinome, kad nieko nelaimėjo mūsų senųjų imigrantų prieauglis šiame krašte, tėvų kalbą pamiršęs. Net burbuliukais nekvėptelėję, nuskendo būriai pabėgėlių vaikų.

Istorikai randa pateisinamąsias priežastis, tačiau dėmių jos neištrina. Nutautėjimo požiūriu heroiškumas neprasimušė virš aukštesnių dirvono piktžolių.

Chicagoje pastebėtas veidų pasikeitimas su mūsų jaunimo sveiku grožiu ir istorijos palikti ženklai, taip pat rusų kalbos brovimasis į okupuotos Lietuvos gyvenimą bei mokyklas, taip pat mus supanti aplinka sukelia keistą nuotaiką — neramu ir pavojinga. Atrodytų, kad šiandien svarbiausias uždavinys yra nykimo sulaikymas, ginantis nuo gėdos ir ateities istorikus apsaugojant nuo pateisinamų priežasčių ieškojimo. Šiuo uždaviniu turi persisunkti šeimos, jaunimo organizacijos, parapijos, bendruomenės be atidėliojimų ir teisinimosi, kad nesą laiko, pinigų, galimybių, kad laukią skubesni darbai. Mirties grasa yra pati didžiausia.

Jei šią pareigą tik oficialiai perduosime lituanistinėms mokykloms, atsakomybės neišvengsime. Galima šiek tiek pramokti ne tik lietuvių, bet ir baskų kalbos, o nesuprasti nei vienos,nei kitos tautos siekių. Brangus yra tasai asmuo, kurio gyvenime jaučiamas tautinėms nuotaikoms skiriamas pirmumas, grindžiamas pareiga ir pasididžiavimu. Žinoma, išmintingu pasididžiavimu. Reikėtų skirti tuščią pūtimąsi nuo savęs įvertinimo. Savęs įvertinimas nėra dorybė, bet jis padeda išauginti kitus gerus bruožus.

Mūsų tautinę bendruomenę būtų galima įsivaizduoti kaip "išskirtinę klasę": visus žmones laikome gerais, bet nešiojamės ženklą, kuris puošia, kitų neerzindamas. Panašiai yra su gražaus elgesio asmenimis — išsiskirią, bet mėgstami, ir su jais stengiamasi palaikyti ryšius.

Tai ne vienų mokyklų uždavinys. Tai visuomenės ir jos narių pastangomis sukuriama nuotaika. Glaudumas šeimose, santūrumas asmeninių, grupinių ir politinių santykių emocijose, ryžtas aukai principuose, nuolaidumas mažniekiuose, tinkamas laikas pareigai ir pramogai yra pašaliečių nežeidžia bruožai, žymi "išskirtinę klasę". Jai priklausant, nereikia slapukauti.

Lietuvių dienų ir Jaunimo kongreso metu iškilo dramatiškų momentų. Juose buvo galima jausti kuklių kaltinimų tėvams ir visuomenei: štai iki šiol, lietuvių nepažinoję, buvome palikti už durų, net dabar gerai nesijaučiame, nes trūksta kalbos, pažinčių. Tai buvo jaunuolių pareiškimas, kad lietuvių visuomenė jau turi pozityvių išskirtinumo bruožų. Žinoma, Lietuvių dienos — ne kasdiena, bet šventė. Iškilmingumas, laikinis rūpesčių pamiršimas, patraukliausių savumų demonstravimas žavi ir vilioja. Antra, šie jaunuoliai, atvykę, dalyvavę, stebėję, išsireiškę, sumanumu gal stovėjo aukščiau už kitus savo draugus. O mums yra svarbu, kad ne vien šventės trauktų, ne vien mažoka iškilaus jaunimo grupė liktų nepasimetusi.

Turime daug uždavinių, pareigų, daug priežiūros ir dėmesio reikalingų vertybių. Ar gyvybė nėra pati svarbiausioji? Kas iš tuščiavidurio lukšto, kas iš mirusios tautos paliktų archyvų, jos istorijos, kultūros, politikos? Išnykusieji nei pykina, nei guodžia, nei svarsto, nei kuria. Mūsų išlikimas ir sąmoningumas šiandien yra svarbiausieji uždaviniai.

Geroji pusė
Jau ne kartą į šio krašto lietuvių visuomenę buvo rimtai atsižvelgta. Ir Chicagoje nesijautėme kampe įstumtais, pro griozdus kukliai bandą viešumon kišti galvas. Lietuviams skirtas dėmesys vidurvasario savaitgalį, kai net labai aukštų pareigų dvasininkai ir pasauliečiai turi poilsiui teisę, buvo svarbus, viešas su mumis skaitymosi ženklas. Tai kardinolo J. Bernardin aukotos mišios, JAV prezidento Ronald Reagan telefonu perduotas sveikinimo Dainų šventei su sen. Ch. Percy, senato užsienio reikalų komisijos pirmininko, politiniai reikšminga kalba. Nelaikome tai vien mandagiu kepurių kilstelėjimu. Liepos 29 d. Jungtinėms Tautoms įteiktas prez. Reagan pareiškimas Pabaltijo valstybių nepriklausomybės klausimu yra kietas liudijimas, kad mostai ir žodžiai Chicagoje buvo labai arti jų tiesioginės prasmės.

Prieš daugelį metų vyskupą J. Bernardin apie lietuvius ir Lietuvos padėtį pradėjo informuoti kun. K. Pugevičius, teologinių studijų draugas. Šį darbą jis tęsė, kai dabartinis kardinolas vadovavo JAV vyskupų konferencijai. Tad Chicagoje rasta lietuvių masė jam buvo suprantama. Pasišventusiai tvarkoma kun. K. Pugevičiaus įstaiga apie mus skleidė ir skleidžia gerus ženklus. Prez. R. Reagan dėmesį Dainų šventei bus atkreipęs Linas Kojelis, patrauklios ateities jaunas žmogus. Sen. Ch. Percy yra Chicagos lietuvių nuolatinių ir neapvylusių ryšių su juo išdava. Neabejojame, kad visos visuomenės pastangos šiame krašte, per paskutinius keliolika metų sustiprėjusios ir įgavusios veiksmingesnes formas, sukūrė pagrindą, kuris yra pakankamai stiprus remti prasmingus prezidentų, kardinolų ir senatorių gestus. Mums skiriamas pripažinimas savaime neatsirado, kaip iš nežinios pakilusi vaivorykštė. Jį pelnėme, prasimušdami pro nežinios užtvarą. Prisimename iš mokyklų, — tempora mutantur, et nos mutamur in i 11 i s. Ir štai mūsų reikalai keičiasi gera linkme.

PLB seimo atstovai turėjo du sąrašus naujai valdybai sudaryti, iš JAV ir iš Kanados. Abiejų sąrašų žinomi, patikimi, sėkmingai visuomeninį darbą išbandę žmonės kandidatavimo pagrindu laikė ne demokratinių formalumų tesėjimą, bet sumanios, darbščios valdybos subūrimą. Taigi, rinkimus laimėti buvo svarbu, ir šio tikslo sąžiningai siekta. Balsavimo rezultatai (apie 60 - 40 santykis) rodė seimo atstovų apsvarstytą pasirinkimą. Kažkodėl JAV sąrašui suteiktas pirmumas, o kanadiečiams parodyta pagarba, tarsi įspėjimas laimėjusiems: pareigos atėjo ne prievarta, bet rungtynių keliu, todėl ir darbas privalo būti aukštesnio lygio už prievartinį. Greta JAV LB krašto valdybos yra tyli, tačiau pastabi ir statutiniai galinga taryba. PLB vadovybė ketverių metų laikotarpiui jaučiamos priežiūros beveik neturi, ir varžybų uždėti moraliniai įpareigojimai yra naudingas užtikrinimas visuomenei.

Seimo metu pokalbiui susitiko PLB ir Vliko pirmininkai. Išvengę laimėjimų ar kapituliacijų, pajėgė ryžtis bendram darbui. Žinia buvo sutikta palankiai, ir ji yra laikoma mūsų institucijų stiprybės ženklu. Silpnieji derybų vengia. Pasitikėjimo stoka juose kelia baimę, nuo sutartinių pastangų traukiamasi, kad nereikėtų rodyti slėpto nepajėgumo. Nors yra į šį susitarimą skeptiškai žiūrinčių, reikėtų tikėtis, kad baigėsi ar greitai baigsis nelemtas stumdymasis. Ištisą dešimtmetį JAV lietuvių tarpe buvo jaučiama nervinga nuotaika. JAV LB ir Alto susikibimai, PLB ir Vliko incidentai nepraeidavo be atgarsio žmonėse, ir šalininkų nė vienai pusei nepagausėjo. Tiesa, visuomenės nesu-skaldė, kaip siekė negausūs avantiūristai, tačiau taikos ar bent demarkacinės linijos laukia visi. Per tą laikotarpį patyrėme: nuo nepagrįstų kaltinimų LB nebyra; gražbylystės laikotarpis baigėsi, atėjo sąmoningo darbo laikai; kooperacija susilaukia daugiau sentimentų už monopolį; susirgęs nelaikytinas jau mirusiu.

Šie pastebėjimai remia išvadą — esame subrendę ir pasiruošę rimtam darbui, kuriame vaidyba ir ankstyvas teigiamų rezultatų skelbimas, arba jų modifikavimas etikai priešišku keliu, yra nereikalingi. Didelių klaidų pajėgėme išvengti, o mažosios yra neišvengiamos. Atsiekta padėtimi paneigėme prigimtinių, o gal net ir samdytų pesimistų blogas pranašystes. Tokią šviesią visuomenę bus lengva vesti, bet sunku valdyti ir apgaudinėti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai