Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAIP PASIRENKAMA VARTOTI VIENA KALBĄ VIETOJ KITOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIS NORVILAS   
Išeivijos sąlygose, kur visi daugiau ar mažiau moka bent dvi kalbas, išeivis gali pasirinkti, kuria kalba su kitu išeiviu kalbėsis. Pavyzdžiui, Amerikoje į sutiktą lietuvį paprastai galima kreiptis arba lietuviškai, arba angliškai. Iš karto gali atrodyti, kad čia didelio rinkimosi neturėtų būti: su lietuviu juk bus kalbamasi lietuviškai, o su nelietuviu vietine kalba. Tačiau, akyliau aplinkui pasidairius, nesunku pastebėti, jog kalbos pasirinkimas išeivių bei jų vaikų tarpe yra daug sudėtingesnis reiškinys. Vyresniųjų kalbos pasirinkimas dažnu atveju gal dar ir vyksta gana nesudėtingai, vadovaujantis paprasta taisykle, kad, sutikus lietuvį, kas jis bebūtų, kalbama lietuviškai. Tačiau vidurinės kartos, o ypač jaunesniųjų, kalbos pasirinkimas jau nebėra vienalytiškai apsprendžiamas, o priklauso nuo daugelio sąlygų. Čia jau gali veikti įvairi aplinka ir įvairūs vidiniai nusiteikimai, kurie įtaigauja vienos ar kitos kalbos pasirinkimą. Įdomu, kad net ir visai jaunų vaikučių, besitriū-siančių lietuviško Montessori darželio aplinkoje, kalbos rinkimasis bendraamžių atžvilgiu nėra vienodas. Nors darželyje visi vaikučiai daugiau ar mažiau kalba lietuviškai, tačiau jie pradeda į vienus vaikus pastoviai kreiptis lietuviškai, o į kitus angliškai. Kažkoks patirčių telkinys jiems lyg sako, kad su vienais vaikučiais geriau vartoti lietuvių kalbą, o su kitais anglų.1

Čia pažvelgsime į kalbos pasirinkimo reiškinį jaunuolių amžiuje: kaip jaunuolis pasirenka vartoti vieną ar kitą kalbą su sutiktu dvikalbiu asmeniu. Apsistota prie jaunuolių gana sąmoningai, nes jų kalbos vartojimas dažnai labai stebina. Iš šalies sekant lietuvius jaunuolius,-es, gyvenančius Amerikoje, susidaro įspūdis, kad jie gerai moka ir lietuvių, ir anglų kalbas. Nors anglų kalboje jie yra kiek pajėgesni, jie visai neblogai yra apvaldę ir lietuvių kalbą. Gi silpnesnį lietuvių kalbos mokėjimą turėtų atsverti jų gana sąmoningas tautinis nusiteikimas. Todėl lietuvių kalbos vartojimas jiems neturėtų būti svetimas, betgi įprastas ir pastovus. Tačiau, kur tik nugirsti juos kalbant — ar tai lituanistinės mokyklos koridoriuje, ar stovykloje, ar lietuvių namuose — nors su vyresniais jie dar kalbasi lietuviškai, savo bendraamžių tarpe su retom išimtim jie kalbasi tik angliškai. Tad ir kyla klausimaskodėl dvikalbiai jaunuoliai su vyresniais dar vartoja lietuvių kalbą, bet savo tarpe dažniausiai vartoja anglų, o ne lietuvių kalbą? Pabandėme į šį klausimą paieškoti atsakymo kartu su Rūta Garūnaite fenomenologinės psichologijos rėmuose.

Fenomenologinė psichologija yra psichologijos srovė, teigianti, jog psichologijos objektu turi būti žmogiškoji patirtis bei veiksena arba, kitais žodžiais tariant, mūsų buities pasaulis.2 Ši žmogiškoji patirtis visada išsiskleidžia asmens sąveikoje su pasauliu ir išreiškia vienokią ar kitokią prasmę. Psichologijos užduotis yra šią prasmę perprasti, nušviečiant jos vidinę sąrangą. Deja, kasdieniniam žvilgsniui ši patirties prasmė dažniausiai nėra akivaizdi: paprastai mes patirtį pergyvename, jos turinio visai net nepastebėdami. Todėl, norint patirtį suprasti, nepakanka ją tik pergyventi, reikia prie jos ir susitelkti. Tai patirčiai atskleisti yra vartojamas fenomenologinis metodas, kuris skatina nešališku būdu į ją kuo giliau pažvelgti, ją iš įvairių kampų pasklaidyti, vis stengiantis atpažinti jos sudėtines dalis.

Šioje studijoje kaip tik ir buvo pažvelgta į kalbos pasirinkimo patirtį fenomenologijos metodo pagalba. Ši patirtis, be abejo, pasireiškia įvairiais pavidalais, priklausančiais nuo asmens nusiteikimo, kalbų mokėjimo lygio ir t.t. Tačiau už šių pavidalų stovi ir bendri patirties bruožai, kurie nurodo į pačią jos esmę. Taigi fenomenologijos metodo pagalba čia pasistengėme susitelkti prie kalbos pasirinkimo reiškinio, bandydami bent iš dalies nušviesti jo prasmę bei atskleisti jo vidinę sąrangą.

Studijos eiga Studijoje dalyvavo aštuoni jauni studentai nuo 18 iki 20 metų amžiaus. Iš jų šešios buvo merginos ir du vaikinai. Reikėtų pastebėti, kad visi šie jaunuoliai buvo tautiškai susipratę. Jie visi yra lankę lituanistines mokyklas, ir dalis jų net lankę pedagoginį lituanistikos institutą Chicagoje. Taip pat jie visi yra priklausę lietuviškoms organizacijoms, ir bent pusė iš jų yra aktyviai jose pasireiškę. Taigi jų ir lietuviška sąmonė yra budri, ir lietuvių kalbos mokėjimas gana neblogas. Šios žinios, be abejo, yra svarbios, norint suprasti šios studijos duomenų ribotumą bei svarstant bet kokį jų praktišką pritaikymą.

Į kalbos pasirinkimo patirtį čia buvo pažvelgta intensyvaus apklausinėjimo būdu.3 Intensyvus apklausinėjimas yra viena fenomenologijos metodo forma, kurioje asmeniui yra pateikiama eilė klausimų, nukreiptų į vis skirtingą patirties atžvilgį, tikintis, kad tokiu būdu bus galima šią patirtį kuo pilniau nušviesti. Šioje studijoje buvo pateikta dešimtis klausimų, į kuriuos dalyviai turėjo atsakyti. Tie dešimtis klausimų buvo šitokie:
1.    Tu esi pasirinkęs,-usi vartoti vieną kalbą vietoj kitos, kai buvo galima rinktis vieną ar kitą. Ar galėtum paaiškinti, ką tu patyrei, arba apibūdinti savo jausmus, kai pasirinkai vieną kalbą vietoj kitos?
2.    Ar žmogus, su kuriuo tu kalbi, veikia kalbos pasirinkimą? Kaip veikia?
3.    Ar kito žmogaus amžius turi ką bendro su kalbos pasirinkimu?
4.    Ar draugystės ryšys veikia kalbos pasirinkimą?
5.    Ar tavo kalbos pasirinkimas priklauso nuo aplinkos, kurioje tu kalbi?
6.    Ar tu gali paaiškinti, ar yra skirtumas tarp šeimos aplinkos ir nešeimos aplinkos, pasirenkant kuria kalba kalbėti?
7.    Kaip kitų žmonių buvimas veikia tavo kalbos pasirinkimą?
8.    Ar tavo jausmai, susiję su kalba, arba sugebėjimas kalbą vartoti veikia vienos kalbos pasirinkimą vietoj kitos?
9.    Ar tavo noras kalbėti viena kalba vietoj kitos kalbos turi ką bendro su tuo, ką tu apie save galvoji?
10. Ar tu dar norėtum ką nors pridėti? Reikėtų pastebėti, kad pirmasis ir paskutinysis klausimas yra bendrinio pobūdžio. Pirmasis klausimas atkreipia dalyvių dėmesį į tai, kad jie yra išgyvenę kalbos pasirinkimo patirtį ir prašo ją šiek tiek apibūdinti. Kiti klausimai jau kviečia į kalbos pasirinkimo patirtį tiesiau pažiūrėti. Šiuos klausimus būtų galima suskirstyti į tris rūšis. Vieni klausimai yra susiję su aplinkos, antri su kitų žmonių, o treti su vidinių nusiteikimų įtaka, renkantis kalbas. Nors šie klausimai atkreipia dėmesį į tam tikrą patirties atžvilgį, jie nėra perdėtai smulkmeniški, ir todėl į juos galima atsakyti, kaip čia ir buvo norėta, įvairiais būdais. Paskutinis klausimas dalyviui suteikė progos pridurti įvairias kitas pastabas, kurių anksčiau gal neturėjo progos pareikšti.

Dalyviams šie visi klausimai buvo pateikti ant vieno lapo, ir jie buvo paprašyti raštu į juos atsakyti. Smalsumo vedami, mes šiuos klausimus vienai pusei dalyvių pateikėme lietuviškai, o kitai angliškai. Buvo įdomu, ar žvelgimas į kalbos pasirinkimo eigą skirtingom kalbom ves ir prie skirtingų šios eigos apibūdinimų. Iš karto galima pasakyti, kad esminio skirtumo atsakymuose neradome. Tepasirodė tik toks skirtumas: atsakymai anglų kalba buvo ilgesni ir daugiau išplėtoti negu lietuvių.

Prasmės sklaida
Surinkti dalyvių atsakymai buvo atidžiai peržiūrėti ir iš jų atrinkti reikšmingi pasisakymai. Pasisakymas buvo laikomas reikšmingu, jei jis pasakė ką apčiuopiamo apie pasirinkimą vartoti vieną kurią kalbą. Štai pora pavyzdžių: "Su artimesnėm draugėm dažniau vartoju lietuvių kalbą, negu su pažįstamais", arba "Aš sąmoningai norėčiau kalbėti lietuviškai, nes man reikia šią kalbą pagerinti . . . , tačiau nesąmoningai aš tik čiaušku (gab) angliškai". O pasisakymai, kurie buvo bendrinio pobūdžio arba nieko bendro su kalbos pasirinkimu neturėjo, buvo išleisti. Čia galime paminėti tokius pavyzdžius: "Priklauso kur ir su kuo aš esu" arba "Jaučiuosi laiminga ir dėkinga, galėdama kalbėti dviem kalbom".

Šie reikšmingi pasisakymai buvo toliau įvertinti, bandant juose įžvelgti kokį prasmės nusakymą ai prasmenį, kuris atskleidžia tam tikrą kalbos pasirinkimo patirties bruožą. Koks yra tas ryšys tarp reikšmingo pasisakymo ir prasmens, geriausiai būtų galima parodyti keliais pavyzdžiais. Štai viena dalyvė pareiškė, kad "Su vyresnio amžiaus žmogum kalbu lietuviškai . . .' kadangi jam lengviau ir patogiau yra lietuviškai kalbėti". Šiame pareiškime slypi labai aiškus prasmuo, būtent: stengiamasi su kitu žmogumi kalbėti ta kalba, kuri jam yra savesnė. Kita pasakė, kad "]eigu yra daug svetimtaučių aplinkui, aš nekalbėsiu lietuviškai, kad jų neuž-gaučiau". Čia taip pat matome prasmenį, būtent: prie žmonių, temokančių vieną kurią kalbą, yra nepagarbu kalbėti ta kalba, kuri jiems yra nesuprantama. Tad matome, kad reikšmingas pasisakymas yra išviršinis patirties apibūdinimas, o prasmuo yra tam pasisakymui suteikiama interpretacija, kuri atskleidžia tam tikrą esminę bei sudėtinę patirties savybę.

Visi įžvelgti prasmenys buvo surūšiuoti pagal tematinius ryšius. Iš viso buvo išskirtos aštuonios pagrindinės prasmenų rūšys. Viena tokia prasmenų rūšis, pavyzdžiui, buvo šitokia: kalbos pasirinkimą veikia vidiniai nusiteikimai kito žmogaus atžvilgiu; o kita: kalbos pasirinkimas gali būti veikiamas sąmoningo apsisprendimo. Šios prasmenų rūšys sudarė pagrindą, kuriuo pasiremiant buvo sklaidoma kalbos pasirinkimo patirties vidinė sąranga. Norėdami šią sąrangą kuo pilniau išsakyti, į ją žvilgterėjome trimis požiūriais: pirma, yra duodamas bendras kalbų vartojimo vaizdas, antra, apibūdinamos aplinkybės, kurios veikia kalbos pasirinkimą, ir trečia, pateikiamos nuotaikos, susijusios su viena ir kita kalba. Reikia pabrėžti, kad visi trys požiūriai yra atkreipti į tą pačią patirtį, tačiau kiekvienas iš jų nušviečia vis skirtingą šios patirties atspalvį, atskleisdami jos daugialypę sudėtį.

Kalbos vartojimo skerspjūvis
Bendras kalbų vartojimo vaizdas yra pateiktas 1 paveiksle. Čia parodoma, su kuo ir kada kalbama lietuviškai ar angliškai. Pirmiausia čia matome aiškų ryšį tarp bendrakalbio amžiaus ir kalbos pasirinkimo. Taigi jaunuolis su vyresniais ir vaikučiais užves kalbą lietuviškai, tačiau su bendraamžiais, bendrai paėmus, kalbėsis angliškai.

Lietuvių kalbos vartojimas su vyresniais yra visuotinai minimas, netgi pabrėžtinai. Štai keli pasisakymai: "Aš su vyresniojo amžiaus žmogum kal-

bu lietuviškai,, arba "Su vyresniojo amžiaus žmonėmis ir nepagalvoju kalbėti angliškai". Trys dalyviai atskirai paminėjo, kad į jaunus vaikučius kreipiasi lietuviškai. Viena dalyvė šitaip išsireiškė: "Jaučiu atsakomybę su jaunais vaikučiais šnekučiuotis lietuviškai nes . . . yra svarbu išlaikyti mūsų kalbą", o kita: "Su lietuviais vaikučiais aš kalbu lietuviškai. Kartais man net keista pasirodo, kada su vaikučiu kalbama angliškai, nors ir žinau, kad tas vaikutis yra amerikietis". Tačiau reikėtų pabrėžti, kad lietuviškai kalbama tik su mažais vaikučiais. Gi su tais, kurie yra kiek paaugę, pvz., su jaunesniais broliais ir seserim, kaip ne vienas dalyvis pasisakė, kalbama angliškai.

Su bendraamžiais vyraujanti kalba yra anglų. Šią padėtį tiksliai nusako vieno dalyvio išsireiškimas: "Kada kalbuosi su draugais, aš paprastai kalbu angliškai". Todėl anglų kalba bendraamžių tarpe, galima sakyti, yra branduolinė arba kasdienos kalba. Kur tik susitinkama su draugais, ar tai kokiam parengime, ar stovykloje, ar alinėje, su jais paprastai kalbama angliškai. Aišku, pasitaiko šiam paplitusiam anglų kalbos vartojimui išimčių, pvz., lietuviškai bus kalbama su neseniai iš Lietuvos atvykusia jaunuole, su vienu kitu lietuviškai nusiteikusiu bendraamžiu, tačiau tai nepakeičia bendros anglų kalbos vartojimo taisyklės.

Vis dėlto pro šį kasdieninį anglų kalbos vartojimo srautą kartais prasiskverbia ir lietuvių kalba. Tačiau šis lietuvių kalbos vartojimas yra gana riboto pobūdžio ir vyksta tik tam tikrose aplinkybėse. Todėl lietuvių kalba bendraamžių tarpe, reikėtų pasakyti, tėra tik pakraštinė arba progos kalba. Dalyvių pasisakymuose galima išskirti tris pakartotinai minimus proginius lietuvių kalbos vartojimo atvejus.

Pirmą tokį atvejį čia pavadiname apeiginės vartosenos vardu. Stengiamasi lietuviškai kalbėti ypatinguose lietuviškuose parengimuose ar šventėse. Taigi "Per iškilmingus šeimos susiėjimus — Kūčias, Naujus Metus, Velykas — kalbame lietuviškai". O kitame pasisakyme dargi matome, kaip nesunku slystelėti iš proginės lietuvių kalbos į kasdieninę anglų kalbą: "Ateitininkų susirinkime stengsiuos kalbėti lietuviškai, o tą pačią popietę susitikus studentų .ateitininkų kur kitur, gal kalbėsiuos angliškai".

Kitu atveju lietuvių kalba vartojama kaip priemonė, norint nuo kitų nuslėpti kalbamą dalyką. Štai keli pasisakymai: "Viešoje vietoje, kai noriu privačiai ką pasakyti, aš pradedu lietuviškai kalbėti — restorane, krautuvėje ..." arba "Jei esu su kitu lietuviu žmonių grupėje, ir norime viens kitam ką pasakyti, bet tuo pačiu nenorime, kad šalia stovin-
 
Regina Ingelevičienė            Senelės pasaka

tysis mūsų kalbą suprastų, mes šnekėsime lietuviškai".

Pagaliau kartais prakalbama lietuviškai, norint pasiekti tam tikro efekto. Pavyzdžiui: "Ginčijantis su broliu, aš dažnai vartoju lietuvių kalbą, nes tokiu būdu jaučiuosi pranašesnė". Taigi paprastai kalbama angliškai, bet ginčo atveju lietuviškai.

Šią kalbų vartojimo apžvalgą reikėtų papildyti dar dviem ypatingais kalbų vartojimo reiškiniais. Pirma, tai dažnai minimas kalbų maišymas, kuris ypač pasireiškia, kalbantis su bendraamžiais. Šį maišymą yra pastebėjęs ne vienas iš dalyvių: "Labai maišau kalbas, ypač kalbėdama su jaunimu. Jei kalbu angliškai ir lietuviškas žodis ateina į galvą, panaudoju, ir atvirkščiai", arba "Aš labai dažnai, besikalbėdama su draugais, maišau abi kalbas, nors ir žinau, kad šitoks maišymas nė vienai kalbai nieko gero neduoda". Antra, esant draugų tarpe bent vienam kitataučiui, vis bus linkstama prisitaikyti prie anos kalbos. Vieno dalyvio žodžiais, "Aš nenoriu su draugu kalbėti lietuviškai, kai kartu yra ir nelietuvis". Taigi kalbos pasirinkimą kiekviename žingsnyje gali paveikti kitaip kalbantieji — čia pavadinti angliškai kalbančiųjų užnugario vardu, palenkdami kalbą savon pusėn.

Kalbos pasirinkimo aplinkybės
Vienos ir kitos kalbos pasirinkimas, kaip matome 2 paveiksle, yra apsprendžiamas sąveikos tarp dviejų kreipinių: išorinio atsikreipimo, kuris gręžiasi į gyvenamą aplinką, ir išvidinio atsikreipimo, kuris atsisuka į mokamas kalbas. Išoriniame atsikreipime dvikalbis nuolatos stebi bei vertina įvairias aplinkybes, kurios atsiskleidžia jo santykyje su kitu asmeniu. Iš vienos pusės šios aplinkybės turi beveik dorinį pobūdį, nes stengiamasi atsižvelgti į kito žmogaus norus bei jausmus, o iš kitos jos turi psichologinės darnos atspalvį, nes elgiamasi taip, kad būtų mažinama tarpusavio įtampa. Aplinkybių, į kurias atsižvelgiama, renkantis kalbas, be abejo, yra daug. Čia tik suminėsime tas aplinkybes, kurios gana ryškiai iškyla dalyvių pasisakymuose.

Vienu atveju visada žiūrime, kas kitam asmeniui yra "lengviau ir patogiau". Taigi su vyresniu kalbama lietuviškai ne todėl, kad jis vyresnis, o todėl, kad jam ši kalba yra savesnė. Šis atsižvelgimas į vyresniųjų kalbos mokėjimo lygį yra minimas visos eilės dalyvių. Nors tiesiog taip nesakoma, tačiau šis atsižvelgimas į tai, kas kitam yra "lengviau ir patogiau", gali iš dalies paaiškinti kalbos pasirinkimą vaikučių bei bendraamžių atžvilgiu. Su vaikučiais kalbama lietuviškai, nes jiems ši kalba dar yra savesnė, o su bendraamžiais angliškai, nes jie šią kalbą daug geriau moka.

2 pav. Sąlygos, veikiančios kalbos pasirinkimą.

Kitu atveju atsikreipiama į kitų žmonių pageidavimus. Šitoks atsikreipimas ypač yra taikomas tėvams: "Tėvams geriau patinka, kai aš lietuviškai kalbu" arba "Šeimos tarpe aš jaučiu atsakomybę kalbėti su tėvais jų gimtąja kalba".

Toliau dvikalbiai visada atsižvelgia į vienakalbį ir kalbiniu atžvilgiu priėjo prisitaiko, kad jo "neužgautų". Iš pasisakymų susidaro įspūdis, kad viena-kalbio poveikis yra nepaprastai stiprus. Štai kai kurie dalyvių pasisakymai: amerikiečių tarpe vengiama kalbėti lietuviškai, "kadangi nėra patogu, kai amerikiečiai draugai nesupranta, ką sakome", arba "Jeigu yra daug svetimtaučių aplinkui, aš nekalbėsiu lietuviškai, kad jų neužgaučiau", ir vėl "Aš nenoriu su draugu kalbėti lietuviškai, kai kartu yra ir nelietuvis. Dažnai toks žmogus jaučiasi išskirtas ir mano, kad apie jį yra kalbama".

Sutiktas žmogus taip pat yra įvertinamas tautinio susipratimo atžvilgiu ir prie jo atitinkamai prisitaikoma. Su jaunuoliais,-ėmis, kurie yra lietuviškai nusiteikę, bus vartojama lietuvių kalba. Tad "Jaunimo tarpe yra tam tikri jaunuoliai,-ės, su kuriais kalbu tik lietuviškai todėl, kad jie naudoja tik lietuvių kalbą". Su lietuviškumui abejingais arba net ir priešiškais bus kalbama nelietuviškai. Štai vienas įdomus pasisakymas: "Su 'coor žmogumi (gudruoliu) nepradėsiu kalbėti lietuviškai, nors jis ar ji ir būtų lietuviai,\ Tai žmogus, "kuriam lietuvybė ir lietuviškumas yra tik senoviškas dalykas, ir jei kalbi lietuviškai, tai reiškia tėvų dar esi priversta — neatitrūkus nuo tėvų". Pašaipos pavojų iš tautiškai abejingųjų pusės parodo ir kito dalyvio pasisakymas, kuris kalba apie galimybę būti pravardžiuojamu "super-lugan" (antlietuviu), nes jis yra lietuviškai nusiteikęs.

Kalbos pasirinkimą veikia ir asmeninio artumo — nuotolio išgyvenimas kito žmogaus atžvilgiu. Su draugais-ėmis dažniau kalbama lietuviškai: "Su draugėmis aš stengiuosi kalbėti lietuviškai", o su mažiau pažįstamais rečiau: "Jaučiu, kad su artimesnėm draugėm dažniau vartoju lietuvių kalbą, negu kad su pažįstamais".

Čia suminėtos aplinkybės, be abejo, veikia ne atskirai, o drauge. Joms atitinkamai susiklosčius, dvikalbis yra paskatinamas pasirinkti tai vieną, tai kitą kalbą. Iš vienos pusės, sutiktas žmogus, kuriam yra patogiau kalbėti lietuviškai, kuris tai kalbai yra palankus ir t.t., iššaukia lietuvių kalbos vartojimą. Iš kitos, žmogus, kuris lietuviškai silpniau moka arba visai nekalba, kuris lietuvybei nepalankus ir t.t., išreikalauja anglų kalbos vartojimo.

Kasdienoje, žinoma, šios įvairios aplinkybės, skatinančios tai vieną, tai kitą kalbą, dažnai kryžiuojasi, sukeldamos sankirčio padėtį. Dalyvių pasisakymuose yra nemaža užuominų apie sankirčio išgyvenimą, o vienu atveju toks sankirtis net vra aiškiai nusakomas: "Jei viena kuri amerikietė draugė yra kartu su manim, kartu esant ir mano tėvams, aš apie bendrus dalykus kalbu angliškai, tačiau, jeigu kreipiuosi į tėvus, kalbu lietuviškai. Šitokia padėtis mano svečius didžiai nustebina. Tada aš pasistengiu dar daugiau angliškai kalbėti, negu paprastai". Taigi draugė reikalauja anglų kalbos, o tėvai lietuvių. Šis sankirtis sprendžiamas, stengiantis patenkinti abi puses. Tačiau susidariusi įtampa vis tiek verčia mūsų jaunuolę atsverti lietuvių kalbos pavartojimą dažnesnių anglų kalbos vartojimu. Šitokie sankirčiai tikriausiai dažniau sprendžiami, pasvyrant į vieną kurią kalbą. Būtų įdomu, be abejo, palyginti įvairias aplinkybes jų svorio atžvilgiu, paskatinant tai vienos, tai kitos kalbos vartojimą. Deja, išsamiam palyginimui šiuo atveju duomenų nepakanka. Iš dalyvių pasisakymų galima tik bendrais bruožais spręsti, kad sutikto žmogaus kalbinė padėtis daug stipriau veikia kalbos pasirinkimą, negu esami draugystės ryšiai.

Šalia išorinio atsikreipimo, kalbos pasirinkimą veikia ir išvidinis atsikreipimas. Šis atsikreipimas yra susijęs su pačių mokamų kalbų pergyvenimu. Skaitant dalyvių pasisakymus, aiškiai matosi skirtingas anglų bei lietuvių kalbų išgyvenimas. Čia tik norime atkreipti dėmesį į vieną šio išgyvenimo atžvilgį, paliekant išsamesnį kalbų išgyvenimo nusakymą sekančiam skyriui. Eilė pasisakymų rodo, kad anglų kalbos vartojimas yra savaimingo pobūdžio. Ši kalba mūsų dalyviams ateina be paspirties ir vargo, kitaip sakant, ji ateina pati iš savęs. O lietuvių kalbos vartojimas yra daugiau sąmoningo pobūdžio. Lietuvių kalba neplaukia pati iš savęs, o reikalauja pastangų, kad būtų vartojama. Taigi "Aš sąmoningai norėčiau kalbėti lietuviškai, nes man reikia šią kalbą pagerinti . . . , tačiau nesąmoningai aš tik čiaušku (gab) angliškai", arba "Pasirinkimas lietuviškai kalbėti yra 'a motive of pride' (pasididžiavimo reikalas)". Be abejo, šis skirtingas kalbų pergyvenimas siejasi ir su skirtingu jų vartojimu. Išvidinio atsikreipimo atžvilgiu mūsų dalyviai greičiau kalbės angliškai negu lietuviškai.

Kasdienoje, be abejo, kalbos pasirinkimas, kaip sakyta, kyla iš sąveikos tarp šių dviejų kreipinių: išorinio ir išvidinio. Pasirenkama ta kalba, kuri atliepia tam tikras aplinkos sąlygas ir asmeniškai yra patogi. Vienok išorinės sąlygos yra svarbesnės, nes jos verčia atsižvelgti į sutiktą žmogų ir jam kalbiniu atžvilgiu įtikti. Bet, kur tos sąlygos blanksta — tėvai pasitenkina anglų kalba, draugai lietuviškai neatsiliepia, arba, kur jos kalbų skirtingai nepaveikia, ten bus renkamasi ta kalba, kuri yra savaimingesnė. Bendrai, vertinant lietuvių bei anglų kalbos pasirinkimo eigą šių dviejų kreipinių atžvilgiu, reikėtų pasakyti, kad mūsų apklausinėtų jaunuolių lietuvių kalbos ištakos centras stovi išorėje, gi anglų kalbos ištakos centras yra viduje. Kitaip sakant, kalbame lietuviškai, nes to aplinka reikalauja, kai tuo tarpu kalbama angliškai ne tik, kad ši kalba atliepia į aplinką, nors ir tai svarbu, bet dar labiau, kad ji yra savesnė.

Reikėtų pabrėžti, kad čia sklaidyti kalbos pasirinkimą įtaigaujantys veiksniai nėra mūsų dalyvių išgyvenami sąmoningu būdu. Priešingai, užklausti, kaip jie kalbą renkasi, jie nustemba: "Įdomus klausimas, nes atrodo, žmogus nė nepagalvoji, kokia kalba dabar kalbėti. Automatiškai pradedu kalbėti viena ar kita kalba". Arba: "Iš tikrųjų aš nė nepagalvoju, kokia kalba norėčiau kalbėti. Mano pasirinkimas yra automatiškas". Kalbos rinkimasis pasidaro sąmoningesnis, pajutus pareigos jausmą lietuvių kalbai. Tačiau ši sąmonė yra daugiau aprėžto pobūdžio, atliepianti į kokios ribotos patirties lauką, bet jokiu būdu neapimanti platesnės kalbos pasirinkimo eigos. Iš tikrųjų kasdienoje kalbos pasirinkimas paprastai vyksta savaimingai, kaip išdava sąveikos tarp įvairių išorinių bei išvidinių veiksnių.

Kalbų pergyvenimas
Jau anksčiau užsiminėme, kad lietuvių ir anglų kalbos yra susijusios su skirtingu išgyvenimu. Šis išgyvenimas tačiau nėra vientisas, o daugiasluoksnis, apimąs keletą įvairių nusiteikimų vienos ir kitos kalbos atžvilgiu. Bendra šių išgyvenimų apybraiža yra pateikta 3 paveiksle trijų koncentrinių apskritimų pavidalu. Kiekvienas apskritimas išreiškia kalbų pergyvenimą vis skirtingu atžvilgiu, pradedant išviršiniame apskritime su labiausiai matoma savybe — kalbos pajėgumo lygiu ir nusileidžiant į daugiau paslėptą savybę — kalbos sąryšį su pačia asmenybe.

3 pav. Lietuvių ir anglų kalbų išgyvenimas.

Pirmame apskritime matome, kad kalbos išsiskiria vartosenos atžvilgiu, t. y. kaip gerai kalbos yra mokamos. Dalyvių pasisakymai rodo, kad anglų kalba yra aiškiai pajėgesnė negu lietuvių kalba: "Aš verčiau kalbėčiau angliškai, bet tik todėl, kad nemoku taip gerai lietuviškai", arba "Aš noriau kalbu angliškai negu lietuviškai, bet tik todėl, kad aš angliškai geriau moku, ir ši kalba man yra lengvesnė".4 Antrame apskritime kalbos skiriasi jausminiu atžvilgiu. Anglų kalba jausminiu atžvilgiu yra artimesnė už lietuvių kalbą: "Aš jaučiuos galbūt truputį daugiau 'self-conscious', kalbėdama lietuviškai, kadangi ne taip gerai moku", arba kad ir toks pasisakymas, kuris kalba apie reikalą prislopinti spontanišką anglų kalbos prasiveržimą: "Kitų pribuvimas man primena, kad, entuziazmo pagauta, aš jau pradėjau šnekučiuotis angliškai".

Trečiame apskritime, kuriame kalbų pergyvenimas pavadintas pamatiniu, į kalbą žiūrime kaip sudėtinę asmenybės dalį, t. y. kiek kalba yra tapusi betarpiška tarpininke, kurios pagalba asmuo santykiauja su jį supančia aplinka bei pasauliu. Šiuo atžvilgiu anglų kalba yra apimlesnė bei tikroviškesnė negu lietuvių. Štai vienos dalyvės pasisakymas: "Man neaišku, kodėl aš mėginu lietuviškai kalbėti, kai iš tikrųjų nėra reikalo, gyvenant Amerikoje". Netiesioginiu būdu lietuvių kalbos svečią padėtį parodo šitas pasisakymas: "Aš kartais jaučiuosi ne vietoje, jei koks bendraamžis, kuris nelietuvis, nugirsta grupę mūsų kalbant lietuviškai".

Tačiau skirtingi kalbų išgyvenimai dar nebūtinai apsprendžia, kaip kalbos bus vartojamos. Už šių pergyvenimų stovi kitas didžiai svarbus veiksnys, būtent lietuviškos sąmonės protrūkio galimybė. Nors pačių dalyvių teigimu "su draugais dažniausiai kalbamės angliškai", ne vienu atveju matome, kad, lietuviškos sąmonės veikiami, jie sąmoningai stengiasi su draugais kalbėti lietuviškai. Tokių pavyzdžių yra apstu: "Aš mėginu (dažniausiai) pradėti lietuviškai kalbėti. Jei kitoji pusė nori būtinai angliškai, pereinam į anglų kalbą. Kai kurie pasilieka — ir kalbamės lietuviškai". Arba: "Su draugais aš susitariu kalbėti lietuviškai, kad nesi-jaustumėm keistai amerikietiškoje aplinkoje, kalbantis lietuviškai. Vadinas, viena kitai sakom: 'Kalbėkim tarpusavy lietuviškai, kad pramoktumėm ar nepamirštumėm', ir tada kalbam lietuviškai". Ir štai: "Su savo draugais aš stengiuosi kalbėti lietuviškai, tačiau dažnai temos nesiduoda išverčiamos į lietuvių kalbą".

Sunku apsakyti, kokia yra šios lietuviškos sąmonės ypatybė, kad ji pajėgia pakeisti įprastą anglų kalbos vartojimą lietuvių kalba. Tik tiek aišku, kad šiai sąmonei nepakanka vien patriotinių jausmų. Vieni jausmai, kaip matome iš vienos dalyvės pasisakymo, nebūtinai siejasi su lietuvių kalbos vartojimu: "Aš turiu labai stiprius, teigiamus jausmus apie savo lietuvybę, tačiau ne visada lietuviškai kalbu, net ir tada, kada galėčiau". Lietuviška sąmonė, kuri pajėgia žadinti lietuvių kalbą, tikriausiai yra gilesnio pobūdžio. Joje lietuvybė išgyvenama ne vien jausmais, bet dar svarbiau ir kaip asmenį papildanti vertybė.

Išvados
Suglaustai kalbos pasirinkimo eigą jaunuolių tarpe būtų galima apibūdinti šitaip: renkamasi ta kalba, kurios reikalauja aplinka, šiuo atveju lietuvių arba anglų; tačiau ten, kur aplinka skirtingų reikalavimų nestato, renkamasi ta kalba, kuri savesnė, šiuo atveju anglų. Bet pro šią kasdieninę kalbos rinkimosi eigą, kaip matėme, gali prasiveržti lietuviškos sąmonės žiežirba. Tad, lietuviškos sąmonės paskatintas, jaunuolis-ė, gali pradėti sąmoningai kalbėti lietuviškai, nežiūrint, kad šią kalbą jie silpniau moka ir jos vartojimas gal net pareikalauja drąsos.

Tačiau, plačiau žvelgiant, čia pateiktoje kalbos pasirinkimo reiškinio sklaidoje išnyra du pagrindiniai veiksniai, kurie gana išsamiai nusako gimtosios kalbos likiminę slinktį išeivijos sąlygose: tai santykinis anglų kalbos stiprėjimas ir lietuvių kalbą skatinančių aplinkybių siaurėjimas. Šių dviejų veiksnių sąryšis su lietuvių kalbos silpnėjimo eiga yra atvaizduotas 4 paveiksle.

4 pav. Lietuvių kalbos silpnėjimo eiga išeivijoje.

Vienu atveju išeivijos gyvenime anglų kalba pastoviai stiprėja, lyginant su lietuvių kalba. Taip įvyksta todėl, kad lietuvių kalba, laikui bėgant, pamažu menkėja, prarasdama savo sklandumą bei raiškumą ir todėl galėjimą laisvai išsakyti bet kokią sudėtingesnę temą.5 Tokiu būdu prieinamas taškas, kur asmuo griebiasi anglų kalbos, nes tik su šia kalba jis beįstengia save pilnai išreikšti. Šį anglų ir lietuvių kalbų mokėjimo lygio išsiskyrimą yra nesunku bendrais bruožais suprasti. Jis kyla dėl skirtingos kalbų patyrimo apimties: anglų kalbos patyrimo apimčiai platėjant, lietuvių kalbos patyrimo apimtis šiaurėje. Taikliai šią eigą asmens mastu nusako vienos dalyvės pasisakymas: "Pradėjus lankyti mokyklą, anglų kalba buvo daugiau vartojama. Tad . . . pripratau lengviau kalbėti angliškai, negu lietuviškai". Tikriausiai šis lietuvių kalbos sumenkėjimas nemaža dalimi paaiškina ir vieną jaunųjų kalbos vartosenos ypatybę: būtent dažną kalbų maišymą, ypač tarpusavio šnektoje. Sumenkėjusią lietuvių kalba jau nebeįstengiama savęs sklandžiai išsakyti, ir todėl tenka dažnais intarpais kviestis anglų kalbos pagalbos. Toks mokėjimo būdas gal su laiku tampa ir įprastu.

Kitu atveju išeivijos sąlygose matomai mažėja lietuvių kalbą iššaukiančių aplinkybių akiratis. Taip yra todėl, kad ankstyvoji išeivijos tankmė vis tampa retesnė ir retesnė. Tarpai tarp lietuvių kaimynų didėja, gausėja mišrios šeimos, atsiranda lietuvių vaikų, kurie leituviškai nebepakalba, ir t.t. Neigiama įtaka lietuvių kalbai čia yra dvejopa: iš vienos pusės prarandami lietuvių kalbos pavyzdžiai, iš kitos vis dažniau pasitaiko lietuviškai nekalbančių, prie kurių tegalima vartoti tik anglų kalbą. Taigi, seneliams išsikėlus Floridon, nutrūksta dar vienas ryšys su lietuvių kalba, o prie Kūčių stalo, esant mišriai šeimai, juk lietuviškai nebus kalbama.

Kokia šiuo metu jaunųjų tarpe lietuvių kalbos padėtis, ir ko galima tikėtis ateityje? Čia pateiktoje kalbų vartojimo sklaidoje matyti ir neigiamų, ir teigiamų reiškinių. Gal didžiausias pavojus lietuvių kalbai šiuo metu kyla iš anglų kalbos įsivyravimo tarpusavyje. Šį anglų kalbos įsigalėjimą tikriausiai galime paaiškinti geresniu anglų kalbos mokėjimu ir polinkiu, kuris, kaip matėme, yra nepaprastai stiprus, prisitaikyti prie lietuviškai nekalbančiųjų. Šios dvi priežastys, žinoma, yra sąvei-kinio pobūdžio: dėl stipresnės anglų kalbos linkstama kalbėti angliškai, o prisitaikymas prie lietuviškai nekalbančiųjų toliau tik silpnina lietuvių kalbą, ir tokiu būdu riedama prie anglų kalbos vyravimo. Užstoti kelią šiam anglų kalbos įsigalėjimui galima tik sustiprinant lietuvių kalbą. O tai atlikti įmanoma tik sudarant sąlygas dažnesniam lietuvių kalbos vartojimui.

Reikėtų pastebėti, kad polinkis prisitaikyti prie lietuviškai nekalbančiųjų ateityje vaidins nepaprastai svarbų vaidmenį tolimesnėje lietuvių kalbos raidoje čia išeivijoje. Taip yra todėl, kad, išeivijos tankmei retėjant, lietuviškai nekalbantys bus sutinkami kiekviename žingsnyje. Šie lietuviškai nekalbantys, be abejo, nėra tik kitataučiai, bet (kas yra dar svarbiau) ir savieji, kurie lietuviškai, kaip įprasta dažnai sakyti, "viską supranta, bet nepakalba", arba, kurie tiek tautiškai abejingi, kad lietuvių kalbos nevartoja. Susidaro tad padėtis, kur tiesiog jaunam žmogui nebėra progos lietuviškai kalbėti. Gi kalbai tarpti reikia atitinkamo uždarumo, nes tik tada ji gali augti ir šakotis. Tačiau, kai jos uždarumas nuolatos aižomas, ji klestėti negali. Šiam prisitaikymo polinkiui tegalima užbėgti už akių, sąmoningai stengiantis sutelkti tik lietuviškai kalbančiuosius. Kaip tai padaryti, jau yra situacinio pobūdžio klausimas, į kurį kiekvienas turi  atsakyti  paskirai.  Ar  į  gimtadienio  balių, kuriame bus tik lietuviai, pakviesti amerikietę draugę, ar ne? Ar įsileisti į stovyklą lietuviuką, kuris nebeįstengia suręsti lietuviško sakinio, ar ne? Ir taip toliau. Pati taisyklė, apsprendžianti lietuvių kalbos likimą, yra gana paprasta: lietuviškai nekalbančiųjų buvimas lietuvių kalbai yra pražūtis.

Tačiau yra ir prošvaisčių, kurių pati svarbiausia tai lietuviškos sąmonės suklestėjimo galimybė. Kaip matėme, lietuviško nusiteikimo paveiktas, jaunas žmogus kartais sąmoningai ryžtasi lietuviškai kalbėti. Todėl yra nepaprastai svarbu surasti visuomeninių bei šeimyninių formų, kuriomis ši sąmonė galėtų pasireikšti, stiprindama lietuvių kalbą. Tokių formų jau yra nemaža, ypač įvairių lituanistinių kursų pavidalu. Tačiau jų reikia paieškoti ir kasdienos gyvenimui. Pavyzdžiui, gal būtų galima jaunoms šeimoms susieiti ir aptarti lietuvių kalbos vartojimo reikalus tiek jų pačių, tiek vaikų atžvilgiu. Taip pat gal būtų galima paieškoti būdų, kuriais jauna šeima galėtų stebėti lietuvių kalbos vartojimą savame rate, ir, jeigu reikia, jį atitinkamai pakeisti.

Teigiamą poveikį lietuvių kalbai gali turėti ir polinkis su mažais vaikais kalbėti lietuviškai. Šio polinkio paveikta, ne viena jauna šeima yra sugrįžusi prie lietuvių kalbos, kuri prieš tai buvo visai išstumta. Tačiau dažnu atveju šis polinkis pilnai nepašalina įsigalėjusios anglų kalbos, ir todėl šeimoje kalbiniu atžvilgiu susidaro sankirčio būsena: nors tėvai į kūdikį kreipiasi lietuviškai, bet savo tarpe jie ir toliau vartoja įprastą anglų kalbą. Šitokia padėtis, aišku, lietuvių kalbos mokymo atžvilgiu yra apgauli. Taip yra todėl, kad ji apskurdina lietuvių kalbos patirties akiratį ir sumenkina lietuvių kalbą kaip vertingą bendravimo priemonę. Taip pat, reikėtų manyti, kad, kalboms esant arti viena kitos, pasitaiko nemaža kalbinės maišaties, kur ne vienu atveju į vaiką nejučiom kreipiamasi ir angliškai. Užuot sudarius sąlygas lietuvių kalbai pasisavinti, sankirčio būsena tik atideda apsisprendimą už ar prieš bendrą lietuvių kalbos vartojimą šeimoje. Vėliau ar anksčiau, vaiko lietuvių kalbai sušlubavus, tėvai turės daryti sprendimą: arba apgaubti vaiką turtingesne lietuvių kalbos atmosfera, arba pereiti prie anglų kalbos.

Užsklandai reikėtų pasakyti, kad išeivijoje gimtosios kalbos vartojimas yra įgavęs labai ryškų sąmoningumo atspalvį. Nors pačią kalbą vaikas visados pasisavins savaimingu būdu, tačiau sąlygos, įgalinančios kalbos pasisavinimą bei vartojimą, nebėra išeivijoje savaime sutinkamos, o tik prieinamos sąmoningų pastangų dėka. Todėl lietuvių kalbos vartojimo raida išeivijoje priklausys nuo to, kiek bus įstengiama šias sąlygas pakreipti lietuvių kalbos naudai. O tam įvykdyti reikia šias sąlygas kuo giliau suprasti ir kuo apdairiau įgyvendinti.


Išnašos
1.    Šį reiškinį yra pastebėjusi ir autoriui papasakojusi lietuvių Montessori darželio direktorė Danutė Dirvonienė.
2.    Žr. Amedeo Giorgi, Psychology as a human science. New York: Harper & Row, 1970, ir Ronald S. Valle ir Mark King (red.), Existential - phenomenological alter-nativesfor psychology. New York: Oxford University Press, 1978.
3.    Čia vartotas metodas daugiausia rėmėsi Paul F. Colaizzi fenomenologinio metodo apžvalga "Psychologieal research as the phenomenologist views it", o kiek mažiau Roll von Eckartsberg studija "Person perception revisited". Abi šios studijos yra Valle ir King veikale, op. cit.
4.    Šie pasisakymai rodo, kad skirtingas kalbų mokėjimo lygis paveikia kalbos pasirinkimą: renkamasi ta kalba, kuri pajėgesnė. Šią įžvalgą autorius priima kaip papildą jo anksčiau užsimintai, bet nepakankamai įvertintai, skirtingo kalbų mokėjimo lygio įtakai kalbą pasirenkant. Žr. Algis Norvilas, Dvikalbiškumas: Palaima ar prakeikimas. Chi-cago: Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjunga, 1981, p. 32.
5.    Lietuvių kalbos silpnėjimo eigą išeivijoje yra parodęs dr. Rimantas Petrauskas savo pranešime "Lietuvių jaunimo padėtis išeivijoje — jaunimo studijinių anketų analizė", skaitytame ketvirtame mokslo ir kūrybos simpoziume, Chicagoje, 1981 m.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai