Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠV. MIŠIŲ PRASMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Rubikas   

Komentaras naujajame Šventojo Rašto vertime
 
Prel. Ladas Tulaba yra lietuvių kal-bon naujai išvertęs evangelijas ir Apaštalų darbus. Naujasis vertimas vadinasi: "Šventasis Raštas Naujojo Testamento. I. Keturios evangelijos ir Apaštalų darbai. Vertė ir komentarą pridėjo Ladas Tulaba, Šv. Rašto daktaras. Roma, 1979".

Vertimas krinta į akis komentarų gausa. Didesnę puslapių dalį užima teksto aiškinimai. Jie labai reikalingi ne tik eiliniams Šv. Rašto skaitytojams, bet ir pamokslininkams. Todėl už juos reikia autoriui dėkoti. Juk kai kurias Šv. Rašto vietas nėra lengva suprasti be ilgesnių studijų. O kas joms turi pakankamai laiko?

Apie savo komentarus autorius knygos įžangoje sako: "Tikroji šio vertimo vertė ir naudingumas, manau, turėtų priklausyti nuo pridedamų prie teksto paaiškinimų. Noriu tikėti, kad paaiškinimai darys patį tekstą patrauklesnį, nes leis jį lengviau ir giliau suprasti" (18).

Mišių klausimu, komentatorius rašo: "Eucharistija nėra vien tik 'šventa vakarienė', kaip kai kas nūdien bando teigti, bet yra tikroji atperkamoji Kristaus auka; nėra taip pat vien tik 'Memoriale Sacrificii Cru-cis" — 'atminimas kryžiaus aukos', bet yra tikroji auka, kuri laiko atžvilgiu pranoko kryžiaus auką; nes paskutinėje vakarienėje, įsteigiant Eucharistiją, Kristaus kraujas jau tikrai išsiliejo ir toliau išsilieja kiekvienų šv. Mišių eigoje" (139).

Į klausimą kodėl, komentatorius taip atsako: "Ant kryžiaus tik kartą buvo išlietas Kristaus kraujas, o Eucharistijoje jis nuolat išliejamas už žmonių nuodėmes, kurios juk nuolat vyksta, nuolat kartojasi" (222).

Ar tikrai taip?
Kadangi Eucharistijos klausimas yra vienas svarbiausių bei opiausių teologijoje, tai tebūnie leista ir šio straipsnio autoriui dėl jo pasisakyti ir   minėtam   komentare   pasireiškiančią Mišių sampratą panagrinėti.
Šv. Raštas įsakmiai pabrėžia, kad Viešpats Jėzus savo atperkamąjį darbą "atliko vieną kartą visiems laikams" (Žyd. 7, 27), ir kad jis "savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą" (Žyd. 9,12), Šv. Raštas moko: "Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save" (Žyd. 9,25). Todėl ir komentatoriaus teiginys, kad Kristaus kraujas Eucharistijoje "nuolat išliejamas už žmonių nuodėmes, kurios juk nuolat vyksta, nuolat kartojasi" (222), nėra Šv. Rašto. Tas teiginys net nesutinka su Šv. Raštu. Šv. Raštas moko, jog "Kristus vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes" (Žyd. 9,28), — taigi ir už tas, "kurios nuolat vyksta, nuolat kartojasi".

Be to, komentatorius aiškina, kad Eucharistija nėra "vien tik memoriale sacrificii crucis — atminimas kryžiaus aukos, bet yra tikroji auka" (139).
Reikia pagirti komentatoriaus intenciją mišias pabrėžti kaip auką. Tačiau kartu kyla įspūdis, kad komentatorius nėra supratęs, dėl ko mišios yra auka?
Štai ir mišių liturgija mišias pristato kaip kryžiaus aukos atminimą. Antrosiose mišiose, po konsekracijos, yra pasakyta: "minėdami jo mirti*'. Trečiosiose taip pat: "minėdami, Viešpatie, tavo Sūnaus išganingąją kančią". Ir pats Išganytojas yra mišias ne kitaip aiškinęs. Ir jis sako: "tai darykite mano atminimui" (1 Kor. 11,24). O taip moko ir pati Bažnyčia II Vatikano susirinkime: "Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Tuo jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimai Sužieduotinei Bažnyčiai paliko savo mirties ir prisikėlimo atminimą" (m. p. — Šv. liturgija, 47)

Todėl po pakylėjimo mišiose Bažnyčia ir deda į susirinkusių tikinčiųjų lūpas šitokius maldos žodžius: "mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą laukdami tavęs ateinant". Bažnyčios mokslu bei mišių liturgijos žodžiais Kristaus kryžiaus auka mišiose yra skelbiama, minima, atmenama.

Tačiau nereikia pamiršti, kad šie, iš kasdieninės kalbos paimti, žodžiai — skelbti, minėti, atminti — Šv Rašto ir liturginėje kalboje turi jau kitokią prasmę.

Kuo mišios skiriasi nuo profaninių minėjimų?
Vienos lietuvių bendruomenės pirmininkas tautos šventės, rugsėjo aštuntosios, proga yra kartą taip kreipęsis į susirinkusius Vytauto Didžiojo minėjimo dalyvius: "kaip krikščionys sekmadieniais susirinkę mišių mini Kristų, taip mes čia dabar minime Vytautą Didįjį".

Ano pirmininko palyginimas buvo klaidinantis. Mišių susirinkę tikintieji Kristaus šitaip nemini. Kristaus minėjimas mišiose nėra vien psichologinis jo prisiminimas, kaip Vytauto Didžiojo jau minėtos šventės metu. Minėdami Vytautą Didįjį, jo gyvo nesusilaukiame. Jis gyvas minėjimo dalyvių tarpe neatsiranda. Gi Kristus mišių metu nužengia ant altoriaus gyvas. O tuo jo minėjimas jau skiriasi nuo visų kitų profaninių minėjimų kaip dangus nuo žemės. Be to, Kristus atsiranda mišių dalyvių tarpe kaip pasiaukojęs už žmones, kaip auka už žmonių pasaulio gyvybę, nes Kristus — ir paties komentatoriaus žodžiais — yra amžinai pasiliekanti auka. Šitaip mišios yra auka. Mišios yra auka ta prasme, kad jose, kryžiaus auką atmenant, Kristus nužengia ant altoriaus kaip amžinai pasiliekanti auka.

Kodėl Kryžiaus aukos atminimas?
Mišios yra Kristaus aukos atminimas dėl to, kad Kristaus kančios, kraujo liejimo, mirties pakartoti jau nebegalima. Šv. Rašto žodžiais, Viešpats tai yra padaręs vieną kartą visiems laikams. Jis savuoju krauju vieną kartą visiems laikams yra įvykdęs amžinąjį atpirkimą ir to jau nebekartoja. Todėl ir ant altoriaus Kristus, Šv. Rašto žodžiais, nužengia ne tam, "kad pakartotinai atnašautų save" (plg. Žyd. 9,25). Be to, jis čia nužengia jau prisikėlęs ir dangaus garbėn įžengęs. Bažnyčia mišiose skelbia ne tik jo mirtį! Antrosiose mišių maldose yra pasakyta: "minėdami jo mirtį ir prisikėlimą"; o trečiosiose: "minėdami, Viešpatie, tavo Sūnaus išganingąją kančią, didį prisikėlimą ir įžengimą į dangų". Taigi mišiose ant altoriaus nužengia jau dangaus garbėn įžengęs Kristus. O kaip toks jis kraujo 'išlieti' nebegali.
Todėl Bažnyčia Tridento susirinkime ir moko, kad mišios yra kruvinos Golgotos aukos sudabartinimas (repraesentatio) nekruvinu (m.p.) būdu.

Tiesa, senesnės lietuviškos maldaknygės konsekraciją, arba pakylėjimą, palydėdavo šitokiomis pastabomis: "kada kunigas pakelia kieliką, mislyk, jog kraujas isz ronų Viesz-paties Jėzaus teka" (Aukso altorius, Vilniuje, 1897 m.). Gal tai ir galėjo piršti mintį, kad mišiose Kristaus kraujas 'tikrai išsilieja'? Tačiau tai buvo raginimas apmąstyti Viešpaties kančią, o ne teiginys, jog Kristus dabar vėl kraują lieja. Štai ta pati maldaknygė kitoje mišių vietoje ragina: "kada kunigas eina prie galo altoriaus, mislyk, jog Vieszpatį Jėzų veda prie Ainosziaus". Gi kaip žinom, Ainošiaus Jaruzalėje jau seniai nebėra ir Viešpaties pas jį vesti taip pat negalima — kaip negalima ir jo kraują vėl iš naujo pralieti.

Ko ir kunigai negali "atkartoti?
Atsiliepdamas į Maceinos kritiškas pastabas, komentatorius taip rašo: "Eucharistija yra tikroji ir nuolatinė auka. Ją pradėjo Kristus, ją atkartoja ir tęsia N. T. kunigai Bažnyčioje, kaip tai Kristus įgalino ir įsakė, tardamas: 'Tai darykite mano atmini-mui\ Šv. Mišios nėra tik memoriale — atminimas — kryžiaus aukos, nei vien vakarienė, simbolizuojanti kryžiaus auką, o yra tikroji auka. Ji prasidėjo Paskutinėje Vakarienėje. Ji išorėje pasireiškė ant kryžiaus. Ji atkartojama šv. Mišiose ant altorių. Dievui nėra laiko. Jis yra dabartyje. Todėl Eucharistinė auka, kadangi ji yra Jėzaus — Dievo Sūnaus auka, įvyko kartą, bet pasilieka amžinai, tęsiama ir kartojama kunigų šv. Mišių aukoje. Eucharistinė auka pranoksta kryžiaus auką. Paskutinėje Vakarienėje kryžiaus auka jau prasidėjo, jo kraujas jau liejosi. A. Maceinos teigimai apie Eucharistinę auką, esą ji kartą įvykusi, nėra atkartojama, o tik sudabartinama, yra jo asmeninė nuomonė. Mums šv. Mišios yra tikra auka. Mums, esantiems laike, ji kartojama ir tęsiasi iki amžių pabaigos. Todėl ir mano pavartotas žodis 'išliejamas' yra tikslus ir pabrėžia laiko tėkmę" ("Į Maceinos kritiškas pastabas atsiliepiant", Draugas, 1982 m. geg. 1 d.).
Kad Kristaus auka mišiose nėra atkartojama, o sudabartinama, yra ne Maceinos asmeninė nuomonė, o Bažnyčios mokslas Tridento susirinkime.

Be to, tenka klausti: jeigu, paties komentatoriaus žodžiais, Dievo Sūnaus auka pasilieka amžinai, tai kodėl Naujojo Testamento kunigai turėtų ją atkartoti?
Mišios, tiesa, kartojasi. Bet ar komentatoriui yra aišku, kas jose kartojasi? Ar nėra prieštaravimo sakyti, kad Dievo Sūnaus auka įvyko vieną kartą, ir kartu teigti, kad ji yra kartojama kunigų Šv. Mišių aukoje? Juk jeigu Dievo Sūnaus auka tikrai būtų kartojama, tai nebūtų galima sakyti, kad ji įvyko vieną kartą; tada ji būtų įvykusi daugelį kartų, šimtus ir tūkstančius kartų, — tiek kartų, kiek kartų laikomos mišios.

II Vatikano susirinkimas sako, kad "Kristus, praliedamas savo kraują, patvirtino Naująją Sandorą" (Kunigų tarnyba ir gyvenimas, 4). Ir čia, pavartotas būtasis kartinis "praliejo" rodo, kad kraujo praliejimas buvo vienas, ir kad Kristui nereikia Naujosios Sandoros vis iš naujo tvirtinti, pakartotinai kraują liejant. Taip pat Tridento susirinkimo mokslu, Kristus tik vieną kartą save paaukojo, liedamas kraują; lotyniškai: in ara crucis semel seipsum obtulit.

Naujojo Testamento kunigai, tiesa, mišias laiko pakartotinai. Tačiau, laikydami pakartotinai, jie betgi Kristaus aukos nekartoja. To, ko pats Viešpats nekartoja, to negali nė Naujojo Testamento kunigai pakartoti.

Prieš konsekraciją kunigas prie altoriaus prašo Dievą Tėvą tikinčiųjų vardu: "Šventosios Dvasios galia pašventink šias atnašas, kad jos mums taptų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju" (III). Iš to matyti, kad Kristaus kraujas ant altoriaus atsiranda ne kraujo išsiliejimu, o atnašauto vyno į kraują perkeitimu (lotyniškai: transsubstanciacija, lietuviškai: esmėkaita). Mišios tad reiškia Kristaus kraujo ne naują išsiliejimą, o jo kraujo naują, sakramentinį buvimą.

Atsiliepdamas į Maceinos pastabas, komentatorius rašo: "mano pavartotas žodis 'išliejamas' yra tikslus ir pabrėžia laiko tėkmę" (Draugas, 1982, geg. 1 d.). O vis dėlto čia reikia pastebėti, kad ant altoriaus mišių metu nužengia Kristus jau prisikėlęs ir dangaus garbėn įėjęs. O kaip toks, Kristus yra visai kitokioje plotmėje negu mūsoji. Kristus yra tokioje plotmėje, kur laiko tėkmės jau nebėra. Laiko tėkmėje esame vien mes. Todėl kartotis gali vien mūsų aukos, bet ne Kristaus.

Kaip yra buvę Paskutinės vakarienės metu?
Toliau komentatorius aiškina jau minėtame Šv. Rašto vertime: "paskutinėje vakarienėje, įsteigiant Eucharistiją, Kristaus kraujas jau tikrai išsiliejo" (139). Čia vėl tenka nustebus klausti: kaip toks dalykas iš viso būtų galimas? Juk tik Alyvų daržely Kristus pradėjo prakaituoti kraujo lašais. Tik plakdami ir erškėčiais vainikuodami, budeliai Kristų pirmą kartą sukruvino. Tik prie kryžiaus kalamo jo kraujas liejosi.

Tiesa, dar prieš antrąjį pasaulinį karą, P. Rufenach yra parašęs straipsnį, kuriame aiškina, kad Kristaus kraujas liejosi jau Paskutinės vakarienės metu (Verbum divinum laikrašty, 1924 m., nr. 4, p. 266). Kritikuodamas tokią pažiūrą, Joseph Le-cuyer C.S.SP. šitaip yra atsakęs: "tokia pažiūra neatitinka nei Šv. Raštą, nei bažnytinę tradiciją. Pagal tokią pažiūrą išeitų, kad Paskutinės vakarienės kaip aukos jau užteko, kadangi Kristaus kraujas jau buvo pralietas. Galimas daiktas, kad tokią pažiūrą įtaigauja graikų kalboje čia pavartotas žodis esamojo laiko dalyviu: 'ekchynnomenon" (Mato, 26,28). Tačiau hebrajų ir aramajų kalbose esamojo laiko dalyvis reiškia ne tik dabartį, bet ir netolimą ateitį (Le sacrifice de la Nouvelle Alliance, Lyon, 1962, p. 179-180). Todėl mišiolai Kristaus žodžius Paskutinės vakarienės bute perduodavo būsimuoju laiku: "kuris bus pralietas".

Maceinai suabejojus, ar tikrai Kristaus kraujas išsiliejo ir Paskutinės vakarienės metu, komentatorius, antrą kartą atsiliepdamas į jo pastabas, šitaip argumentuoja, norėdamas įrodyti, kad būsimasis laikas čia netiktų: "Vartojant būsimąjį laiką darosi galima prielaida, tartum Paskutinėje Vakarienėje Kristaus žodžiai nebūtų išsipildę, kai jis sakė: 'Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujo taurė'. Bet žinome, kad apaštalai tikrai priėmė Kristaus kūną ir kraują. Kristaus kraujas tikrai jau pradėjo išsilieti Eucharistijoje" ("Atsakymas prof. A. Maceinai į atvirą jo laišką 'Šventraštis ir jo vertimai' ").

Aišku, jog žinome, kad apaštalai tikrai priėmė Kristaus kraują. Tačiau tas kraujas buvo atsiradęs ne 'išsiliejimu', o vyno į kraują pavertimu, — kaip ir dabar mišiose. Apie tai kalba mišių maldos prieš konsekraciją, atpasakodamos tai, kas yra įvykę Paskutinės vakarienės metu: "jis, paėmęs taurę vyno, vėl tau dėkodamas, laimino ir davė savo mokiniams" (III). O ir pats komentatorius, tam pačiam straipsny, keliomis eilutėmis aukščiau, labai teisingai pastebi: "Mes savo akimis nematome, bet tikime, kad vynas taurėje tampa Kristaus kraujas". Taigi Paskutinės vakarienės metu Kristus kraujo neliejo. Jis vyną pavertė savo krauju.
Mišių prasmė
Dabar iškyla mišių prasmės klausimas. Jeigu mišiose Kristaus kraujas dėl naujai daromų žmonių nuodėmių vis dėlto iš naujo nesilieja, jeigu mišios yra kryžiaus aukos ne kartojimas, o atminimas, tai dabar tenka klausti: kokia yra mišių, kokia yra Kristaus kryžiaus aukos atminimo prasmė, arba, kodėl reikėjo įsteigti mišias?

Klausimas yra labai svarbus, nes jis yra mišių prasmės klausimas. Mes dabar klausiam: kas tad darosi per mišais?
II Vatikano susirinkimas, pradėjęs mišių apeigų reformą, štai ką apie jas sako: "Bažnyčia uoliai rūpinasi, kad krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šios tikėjimo paslapties žiūrovai, bet kad, gerai suprasdami apeigas ir maldas, sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme, šviestųsi Dievo žodžiu, stiprintųsi Viešpaties kūno valgiu ir dėkotų Dievui. Ji rūpinasi, kad, aukodami skaisčiąją auką ne vien kunigo rankomis, jie patys drauge su kunigu išmoktų aukoti save pačius (m. p.) ir diena iš dienos, Kristaus tarpininkaujami, vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarp savęs (m. p.)" (Šv. liturgija, 48). O pačių mišių žodžiais kunigas po konsekracijos taip meldžiasi susirinkusiųjų vardu: "tegul, stiprinami tavo Sūnaus Kūno ir Kraujo, gaivinami jo Šventosios Dvasios, mes būsime Kristuje vienas kūnas ir viena siela".

Šie žodžiai parodo mišių prasmę bei tikslą: kad tikintieji vis tobuliau jungtųsi su Dievu ir tarp savęs! Tam Kristaus kryžiaus auka yra skelbiama, minima, atmenama, sudabartinama. Naujoji teologija aiškina, kad mišios nėra nauja Kristaus auka, šalia kryžiaus aukos, o vienkartinės Kristaus aukos, mišio-mis sudabartintos, atsivėrimas susirinkusiems tikintiesiems, kad ir jie dabar galėtų jon įsijungti. Vienkartinėn, bet skelbimu bei atminimu su-dabartinton Viešpaties aukon įsijungia šio meto ir šios vietos tikintieji.
Labai giliai mišių prasmę yra atskleidęs šv. Augustinas. Štai pagal Šv. Rašto mokslą Bažnyčia yra Kristaus kūnas. Kristus yra to kūno galva. Todėl šv. Augustinas sako, kad mišių metu ant altoriaus nuostabiu būdu atsiranda ne tik Viešpats — Bažnyčios Galva, — bet ir pati Bažnyčia, Viešpaties kūnas (Sermo, 272).

Kryžiaus auka negali būti pakartojama. Bet mišios gali kartotis, nes jos reiškia tikinčiųjų įsijungimą vien-kartinėn Kristaus aukon. Mišios turi kartotis, nes jos reiškia nuolatines, niekad nesibaigiančias tikinčiųjų pastangas įsisavinti Kristaus aukos dvasią arba, mišių maldos žodžiais, tapti su juo vienas kūnas ir viena siela.

Mišių prasmės temdymas
Mišios nėra tam, kad jose pakartotinai lietųsi Kristaus kraujas dėl pakartotinai daromų žmonių nuodėmių. Mišios yra tam, kad nekruvinu būdu sudabartinton Kristaus kryžiaus aukon įsilietų šio meto ir šios vietos tikintieji.

Anas mišių aiškinimas, pateiktas minėtam Šv. Rašto vertime, temdo mišių prasmę bei paskirtį ir tuo pačiu sunkina praktiškąją sielovadą, nes jis įtaigauja tikinčiųjų pasyvumą bei ne-bvlumą mišiose. Jeigu Kristaus kraujas išsilietų ir mišių eigoje, tai kodėl į mišias atėję tikintieji negalėtų likti ir pasyvūs bei nebyliai mišių žiūrovai? Štai Golgotos kalne, Kristui tikrai kraują liejant, kone visa žmonija buvo ir pasyvi, ir nebyli. Ne visi tomis dienomis buvo pasirodę Jeruzalėje. O jeigu ir buvo pasirodę, tai apie tuos įvykius nieko nežinojo. O jeigu ir žinojo, tai jų nesuprato. Tačiau vis tiek Golgotos kalno auka galiojo ir už juos. Ji galiojo už visą žmoniją. Kodėl tad dabar, Kristui kraują vėl "išliejant", žmonių laikysena turėtų būti kitokia negu ano meto? Kodėl žmonės turėtų mišiose dalyvauti? Kodėl reikėtų juos net versti mišiose dalyvauti, už nedalyvavimą bažnytinėmis bausmėmis grasinant?

Anksčiau, dar prieš apeigų reformą, susirinkę mišių dalyviai arba visai negirdėdavo, arba nesuprasdavo lotyniškai tariamo "Orate fratres,,, kuris dabar lietuviškai skamba: "melskitės, broliai seserys, kad visagalis Dievas Tėvas maloniai priimtų mano ir Jūsų auką (m. p.).

Iš tikrųjų mišios yra tikinčiųjų per Kristų aukojimosi valanda. Bažnyčia Tridento susirinkime mokė: "Kristus savo mylimai Bažnyčiai paliko regimą auką, kuria atvaizduojama ir iki pasaulio pabaigos minima jo vieną kartą ant kryžiaus paaukotoji auka ir jos išganingi vaisiai pritaikomi naikinti nuodėmėms, kurias kasdien padarome" (22 ses., 1-2 Cap. kun. dr. N. Skurkio vertimas. Žiūr. "Tikėjimo šviesa", Vilnius - Kaunas, 1980 m., p. 56). Taigi ir Tridento susirinkimas turi prieš akis nuodėmes, "kurias kasdien padarome", — tačiau jų atleidimo susirinkimo tėvai neaiškina nauju Kristaus kraujo išsiliejimu mišių eigoje, o jau įvykusios Kristaus aukos vaisių pritaikymu dabarties tikintiesiems. Jie mokė, kad mišiose "mes turime tiesioginį sąlytį su visą pasaulį atperkančia Kristaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu" (Tikėjimo šviesa, op. cit., p. 56).

Priešiškas nusistatymas prsn mišių apeigų reformai, atrodo, irgi bus atsirėmęs į aną mišių sampratą, eilinius tikinčiuosius stumiančią į pasyvumą ir viską suvedančią į vieno kunigo veiksmus: "ją atkartoja ir tęsia N. T. kunigai Bažnyčioje".

Kadangi mišios yra tikinčiųjų aukojimosi Dievui Tėvui per jo Sūnų Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje valanda, tai II Vatikano susirinkimas pasipriešino įsigalėjusiam tikinčiųjų pasyvumui bei nebylumui mišiose. Susirinkimui rūpėjo, kad tikintieji gerai suprastų mišių apeigas ir maldas ir kad jie šviestųsi Dievo žodžiu. Todėl buvo įvesta gimtoji kalba. Susirinkimui rūpėjo, kad tikintieji per mišias stiprintųsi Viešpaties kūno valgiu. Todėl buvo panaikintos koncertinės mišios, kuriose komunijos nedalindavo. Susirinkimui rūpėjo, kad tikintieji mišių metu mokytųsi iš Viešpaties jungtis ne tik su Dievu, bet ir tarp savęs. Todėl altorius nuo sienos buvo atkeltas į tikinčiųjų tarpą. Ir pats kunigas atsisuko į žmones. Šie išoriniai ženklai turi žmonėms byloti, kad Viešpaties, atidavusio gyvybę už visus, valia visi yra pašaukti mokytis iš Jo sudėti savo aukas: būtent, jungtis su Dievu ir tarp savęs ir tapti viena Dievo vaikų šeima taip, kad "pagaliau Dievas būtų visuose visa" (Šv. liturgija, 48).
A. Rubikas
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai