| |
|
|
 Aš, matai, siuvu. Net nebežinau, kaip pradėjau, ar kada išmokau. Siuvu ir tiek. Mėgstu. Gal iš to būčiau ir duoną užsidirbusi, bet nedrįsau reklamuotis ar toje srity darbo ieškoti. Vis man atrodė, kad nepakankamai moku, galiu ką sugadint. . . Taigi, susitvarkiau kitaip.
Atstoviu kelias valandas fabrike (tai mano dalinis darbas), apsiruošiu visa namie, o tada jau siuvu. Kai vyras numirė, tai tik, žmonele, sukis. Vaikai tebėra mokyklose, o mokslas čia gerokai kaštuoja. Tiesa, pagal tėvo apdraudą, jie gauna pašalpas — ir gaus, kol taps pilnamečiais. Garbė Dievui ir valstybei, kad tokie čia veikia įstatymai! Kaip kitaip išsimaitintumėm šiais sunkiais laikais. Bet vis tiek ir pašalpa, ir mano uždarbis nesuteikia dar mūsų šeimai nei "pyragų", nei "blizgučių". Gerai, turim duonelės. Gerai, kad vyro užpirktą namelį šiaip taip sugebam išlaikyti: mokėti kas mėnesį skolą ir valdžiai mokesčius. Sava pastogė — didelis turtas.
Taip ir gyvenam. Vaikai geri, mokosi. Per tuos rūpesčius turėjau ir savo ašaras, našlės liūdesį užmiršti. Dienos bėga, stumiamės visi pirmyn. Bet gaunamus pinigus turim tvarkingai išskirstyt ir tik po truputį išleist. Sutaupom dar kokį centą ir juodesnei dienai.
Sūnus ir duktė turi po atskirą kambarį miegot; aš turiu tokį mažą kambariuką, kur vyras susidėdavo darbo įrankius. Matai, mūsų miegamą, šviesų, langu į sodą, atidaviau sūnui. Jam reikia daug skaityt, mokytis, o tenai niekas jam netrukdo. Aš savo lovą įspraudžiau ir į daug mažesnį kambariuką.
Savo siuvamą, kojinę "Singer" įspraudžiau į salono kampą. Ten toks lyg ir sienos įlinkimas, nuo durų beveik nesimato. Taigi, ir aš turiu savo kampelį. Kai visus darbus atlieku, tada, nors ir nuvargusi, nors ir žiovaudama, sėdu prie siuvamosios ir ten pat įsprausto stalelio, apversto medžiagom, atkarpom, popierinėm suknelių, kostiumėlių, palaidinukių formom. Ten lyg ir poilsis, lyg išbandau savo sugebėjimus . . .
Vis atsiranda, ką reikia pasiūti. Tai dukteriai, tai sau pačiai. Iš ko gi nusipirktume, kai dabar drabužiai tokie brangūs.
Nors duonos iš to nevalgau, bet retkarčiais pasiuvu ir kitoms. Pradėjau netyčia, o paskui įsidrąsinau. Viena draugė paprašė sutrumpinti sijoną. Padariau jai tą paslaugą. Nebuvo ir sunku. Labai dėkojo. Girdi, gražiau atsiūlėta, negu profesionalių siuvėjų. Tai mane paskatino. Jai dar pataisiau dvi sukneles ir pasiuvau bliuzelę. Kur tau! Gyrimams nebuvo galo. Ir net pakvietė mane į restoraną — pietų. Skaniai pavalgėm. Tą dieną mano vaikai buvo pakviesti į svečius, tai ir nereikėjo namie pietų ruošti. Taip gera atsisėsti kitur ir pavalgyt! Nei mokėti man reikėjo, nei lėkščių plaut. . . Pasijutau lyg kokia ponia, palepinta, pavaišinta. Dar išėjusios iš restorano palei krautuves pasivaikštinėjom . . . Irgi nemažas man malonumas, kurį tik retkarčiais gaunu. Nėra nei laiko, nei pinigų, — kada čia save lepinsi.
Bevaikštant tada ir pamačiau tuos gražius karolius. Nežinau, iš ko padaryti, bet taip gražūs, taip gražūs! Ir tikrai panašūs į gintarinius. Man jie priminė Vilniuje matytus "Marginiuose", kai prieš vedybas vaikščiojom su Petreliu po krautuves. Bet jis dirbo policijoj tik mažu valdininkėliu, vos buvo pradėjęs, tai mums pinigų užteko vien šliubiniams žiedams, dar kiek buvo jis atsidėjęs ir pradžiai gyvenimo ... O kokiems niekams — negi mėtysi! Kai aš labai į tuos karolius tada žiūrėjau, tai jau Petras norėjo nupirkt. Sulaikiau jį ir atkalbinau. Paspėsiu, sakiau, gal kada vėliau . . . O paskui turėjom palikt savo kraštą, visus gražumynus ir visus karolius . . .
Ir dabar, su Veronika bevaikštant ir žiūrinėjant po krautuvių langus, taip krito man į akis tie karoliai, taip jų užsinorėjau . . .
Verusė tą mano geismą pastebėjo, kaip gi ne. Iš pradžių jai nei tas langas, nei tie karoliai nepatiko. O kai aš, apsigręždama ir vėl prie jų, tai ir ji, galvą pakreipus, labiau įsižiūrėjo, o paskui ir pratarė:
— Tikrai, gal gi ir gražūs. Tavo tiesa, jie panašūs į gintarinius. Reiks pargrįžus pažiūrėt vėl, gal gi kada . . .
Ir nutempė mane tolyn. Savo masina parvežė, dar užsivedė į savo gražius namus ir tenai pavaišino kava su pyragaičiu . . .
Užsivedusi parodė ir didelę spintą, pilną visokių drabužių: naujų ir jau pasenusių, taisytinų . . . Dar man tokią biuzelę su nuplėštom rankovėm padovanojo. Sakė, pasitaisysi, tai ir bus gera. Mat Veronika nemokėjo siūt, visiškai neišmanė apie kirpimą, siuvimą ar pataisymą.
Taip sujaudinta buvau, kad, Verusei parvežus iki namų, ir pasakiau:
— Privaišinai, dėkui, ir dar . . . Apdovanojai. Tai, kai bus mano Vardo diena, užsikviesiu pačią ir aš. Pyragą su dukteria iškepsim . . .
— O, dar pasimatysim prieš tai!
Teisybė. Pasimatėm. Ne vieną kartą ir ne du. Verusė atvežė tai šį, tai tą pataisyti. O kartą, susitikus prie bažnyčios, pasigyrė:
— Radau išpardavimų krautuvėj gražią medžiagą. Spalvos man labai patiko. Ir taip nebrangi, kad nustebtum. Ar pasiūtum? Jau ir fasoną išrinkau.
Numykiau: to laiko taip nėra . . . Nei pažadėjau*, nei atsisakiau. Bet ji netrukus atvežė medžiagą, apgraibom nupiešė jos norimą "fasoną". Pirkti iškarpas, girdi, per brangu.
Ką darysi! Pasiuvau. Gal nebūčiau pasiryžus tokiam sudėtingam darbui, bet man įkrito mintis: gal gi ji. . . Gal ji man atsilygindama nupirks Vardo dienai tuos karolius? Jau užkviečiau tikrai, žadėjo ateiti. Ne, jokio baliaus nekeliu. Neseniai vyras miręs . . . Kur čia prasidėsi! Tik skanios kavutės išvirsiu, pyragą iškepsiu ... O kai vis tiek reikia pasiruošti, tai dar kitą draugę pasikviesiu.
Taigi, turiu ir kitą. Natalija. Tokia pat našlė, kaip ir aš. Jos trys vaikai kiek jaunesni už manuosius. Mūsų dukterys lyg ir draugaujasi. O mudvi dirbam tame pačiame fabrike. Ir ji mašinos važinėjimui neturi, tai kas rytą susitinkam prie autobuso. Drauge nuvažiuojam, drauge dažniausiai ir parvažiuojam. Tik ji dirba kitame skyriuje ir kartais jai tenka antvalandžių. Aš ir džiaugiuosi. Šeima jos didesnė, daugiau ir reikia. Pasišnekam, pasidalinam rūpesčiais ir nedideliais džiaugsmais. Jos vyro brolis buvo atvažiavęs iš Lietuvos, tai ji, nesigailėdama savų sutaupėlių, apipirko tą svečią
— net kitiems giminėms parsiuntė per jį dovanų,
— Mes čia vis tiek geriau gyvenam ir visko turim. Ką gi jie ten, vargšai, prie komunistų . . .
Užbaigė ji pasakojimą apie gimines su tokia šviesia šypsena, lyg būtų pati turtuolė. Kai tą jai pasakiau, tai ir vėl su šypsena pasigyrė:
— Ogi ir mane jie apdovanoja. Tai knygą, tai gintariuką . . . Va, ir dabar svainis gražius gintaro karolius atvežė . . .
Kai taip iš kalbos išėjo, tai ir aš jai pasipasakojau savo kvailą išsigalvojimą, savo svajonę .. . Apie tuos krautuvės lange matytus karolius, kurie taip panašūs į gintarinius. Bet apie Verusės — "gal kada nors" — neprasitariau, nors man vis tebelindėjo galvoj didelis noras ir viltis.
Nesigydau jai labai ir apie savo siuvimą. Kad sau pasisiuvu, tai ji žinojo. O kad Veronikai šį tą pataisinėju — ką tenai sakysi. Jos mažai ir pažįstamos. Natalija, iš viso, nemėgsta apie kitas plepėti, tai ir aš susilaikiau.
Kartą savo dukrai pasiuvau vasarinę suknytę. Labai man pasisekė. Taip pat mergaitei gražiai tiko. Grįžusi iš mokyklos pasilinksminimo, ji ir sako:
— Mama, visi mano suknelę gyrė. Visi. O mano draugė Birutė — visiškai susižavėjus. Sakė, kad jai patinka, taip patinka . . .
Tai Natalijos duktė. Mano ir jos — turi Birutės vardus. Tai jai sakau:
— Tegu mama jai tokią medžiagą nuperka, tai ir jai pasiūsiu. Būsit ne tik bendravardės, o ir tokiom pat suknelėm. Sutinkat gi jūs, ar ne?
— Sutinkam! Nors ji ir žemesnėj klasėj, bet mes tik dvi toje mokykloj lietuvaitės, tai pasikalbam . . . Tikrai, mama, ar galiu pažadėt? Pasiusi?
— Pažadėk. Kas čia man. Pasiūsiu. Jos mama — gera moteris.
Birutė pasakė draugei. Natalija už kelių dienų ir klausia:
— Ar teisybė, ką mudviejų dukterys susitarė — abi vienodom suknelėm būti šią vasarą?
— Taigi!
— Kad maniškės dar "miške staklės, ant avelių vilnos" . . . Dar nei medžiagos turim, o tavo Birutė jau pasipuošus. Graži suknelė, mačiau.
— Nupirk medžiagą, — "Sears" atrasi — pasiūsiu ir tavo Birutei.
— Tikrai? — Pakėlė nustebusias akis Natalija.
— Tikrai. Aš gi po truputį siuvu. Prieidama ir padarysiu . . .
— Ar nebus sunku?
— Koks čia sunkumas? Tik laiko reikia.
— Tai ir yra, kad to laiko visiems maža.
— Tai nieko. Tuo pačiu laiku . . .
Nujuokavom abi. Natalija gal būtų ir užmiršusi apie tai, bet jos Birutė nedavė ramybės. Tada motina dar kartą manęs atsiklausė, ir tik tada medžiagą nupirko.
Pasiuvau. Dabar abi mergaitės grožavosi, puikavosi suknelėmis. O Natalija, kai pinigų neėmiau, kelias dienas rūpinosi ir dūsavo: kuo ji man atsilygins? Aš griežtai jai pasakiau, kad jos atsilyginimo nenoriu. Birutės gražiai draugaujasi, o juk ir mes — ne priešai . . .
Rimtai kalbėjau ir juokavau, o Natalija ilgai negalėjo nurimti. Tada ir vėl juokais:
— O gal pavydi dukteriai? Atnešk medžiagą, tai ir pačiai ką pasiūsiu!
Žinojau, kad ji per daug suknelių neturi. Įkalbėjau. Sakė, jau ieškanti patinkamos medžiagėlės, tai tada atnešianti. Seniai galvojusi pasisiūdinti kokią suknelę, tik vis nėra kaip. Nusipirkti sunku, nes ji — kiek į storumą . . .
Priartėjo ir mano Vardo diena. Kaip žadėjau, atšvęsim. Priminiau dar abiem draugėm, o Natalijai sakiau atsivest ir Birutę. Tegu mergaitės, pyrago paragavusios, sau kur pavaikščiot išeina, o mes trys pasišnekėsim, pajuokausim, vargais pasiskųsim . . . Veronika — ne našlė, bet ji mėgsta išvažiuoti iš namų, pasivaišint, pasižmonėt.
Vardinės pasitaikė vidury savaitės. Nukėliau į šeštadienį. Nagi, pasiruošiau. Kur čia — užteks pyragėlio! Iškepiau ir viščiuke, pripjausčiau salotų su ridikėliais, išviriau, ryžių . . .
Sūnus užkandęs išvažiavo su draugu, o abi Birutės susitarė eiti į kiną. Taip mes pasiliksime trys draugės.
Atvažiuoja išsipuošusi, išsipusčiusi Veronika. Paduoda ji man popierinį gražų maišelį su rankena, perrišta dovaniniu kaspinu.
— Nu, tai kam gi reikėjo ... — Imu lyg priekaištauti, bet veidai jau man dega smalsumu.
Kažin kas ten įdėta? Blikstelia sąmonėj krautuvės langas, panašūs į gintarinius karoliai . . .
Nustumiu mintis, valdausi. Kviečiu viešnią, sodinu. Dovanų maišiuką užkišu už siuvimo stalelio, nes jau ir Natalija su Birute už durų. Geriau tegu Natalija nematys, nes jai būtų nesmagu, kad Veronika su dovana, o ji gal be dovanos.
O ir ji atneša dovanėlę! Maža, pailga dėžutė, be kaspino, tik raudona gumute dangtelis prilaikomas. Išsibučiuojam, Natalija priberia daug linkėjimų, gražių žodžių, primena ir Lietuvą . . .
— Kaip Lietuvoj! Vardines tik namie, Lietuvoj švęsdavom.
Net susigraudinu. Petrelį prisimenu, mudviejų susipažinimą, jaunystę . . . Abi su Natalija nubraukiami po ašarėlę.
Veronika sau sėdi ir jau treškina sausainius, kuriuos padėjau ant priekinio stalelio, lyg dėl gražumo, nes prie kavos turėsim pyragą. Ji žvilgteri tai į mane, tai į Nataliją, nesuprasdama, ko mudvi čia jaudinamės. Gal iš tikro nesupranta? Mes apie Vilnių kalbam, o ji, sako, Vilniuje nėra buvusi — tiesiai nuo ūkio prie Vilkaviškio pabėgusi . . . Užtat jai nieko nereiškia tos mūsų trumpos užuominos apie sostinę.
Bet vėliau visos įsišnekame, randame daugelį aptariamų dalykų. Veronika daug žino apie namų kainas, apie krautuves, išpardavimus, suknelių madas ... Su Natalija pasakojame juokingesnius įvykius iš mūsų darbo fabrike. Negi Vardinėse dejuosi, skųsies dėl pikto prižiūrėtojo, mažo uždarbio . . . Tiek to! Reikia kartais ir pasilinksmint. Paskui kalba nukrypsta į vaikus, mokyklas, į mūsų parapijos renginius . . . Taip greit vakaras praeina! Prisiragaujam, prisivalgom, geriam kavą, paskui — jau arbatą, kad geriau užmigtume . . . Verusei taip mano keptas pyragas patinka, kad, prieš išeidama, paprašo:
— Tokio gardaus dar nevalgiau! Įdėk, kad locka, šmotelį dėl rytoj ryto — man ir maniškiui. . .
Įdėjau. Siūliau Natalijai, bet ši išsigynė. Girdi, dar tavo Birutė, dar sūnus — grįžę gal norės . . .
Atsisveikinom, atsibučiavom visos. Ir tik duris pravėrus atsiminiau:
— O, atsiprašau! Užmiršau ir į dovanas pasižiūrėti, vis per tą šeimininkavimą . . .
Lipdama laipteliais žemyn, Verusė pratarė:
— Tai . . . Tenai tau įdėjau kai ką prie bliuzės, kur anuomet daviau . . .
O Natalija dar kartą pakštelėjo bučinį į žandą, šyptelėjo:
— Pamatysi ... — Galva mostelėjo link dovanų, — Gal ką tau primins . . .
Ir nuskubėjo paskui, nes Veronika buvo žadėjusi namo ją parvežti, kadangi visiškai pro jos namus važiuoja.
Dar nusikrausčiau stalą — nuėmiau lėkštes, nušluosčiau nuo stalelio sausainių trupinius. Tada, nebeiškęsdama (nors indai dar nesuplauti), nuėjau pasižiūrėti dovanų.
Verusės popieriniam krepšely, atrišus kaspiną, radau dėvėtas (su pora dėmių) kelnes. Teisybė, kai išsivalysiu, bus prie bliuzės. Nusipirkau panašios medžiagos, prisisiuvau rankoves, ir tą jos bliuzelę kartais dėviu.
Atidariau dėžutę, kurią buvo atnešusi Natalija.
Lengvai. Tik numoviau gumutę, nuvožiau lengvą viršelį ir... Vos neišslydo. Sunkūs, spindintys kaip auksas, brangūs, man atėmė kvapą . . Ir pravirkau.
Gintariniai karoliai! Tikri. Ne dirbtiniai. Pridėtas Natalijos raštelis: "Gera man esi. Pasiuvai, va, mergaitei . . . Vyro brolis atvežė iš Vilniaus. Turiu dar kitus, tai šie tegul bus tau. Gal ką primins . . .
Su Vardadieniu! — Natalija".
Verkiau ir negalėjau sustoti. Laikiau rankose karolius — suspaudusi, paskui glaudžiau prie krūtinės, bučiavau ... Ir vis verkiau. Visa prisiminė: ir jaunos dienos, ir Petrelis, ir Vilnius, ir mūsų jungtuvės, ir paskui — bėgimo vargai, gyvenimas svetur, gimdymai, vaikai, vyro mirtis . . . Lyg visas mano gyvenimas nutekėjo tais karoliais, kurie taip gražūs! . . Ir veidai man kaito, ir jau galvojau, kad Natalijai grąžinsiu, taip negalima, ji dukterį turi . . .
Bet išsiverkus, palengvėjo. Tarytum visą gyvenimą neštas naštas nuo pečių numečiau. Nors jau ir vakaras — nušvito man saulė.
Užsidėjau karolius, priėjau prie veidrodžio ir pati sau nusišypsojau. Taip laiminga jaučiausi. Rodos, jaunesnė ir gražesnė tapau. Tik laukiau grįžtant Birutės ar sūnaus, kad pasigirčiau, pasidžiaugčiau . . .
Išėmus iš krepšelio Veronikos kelnes, radau dar ploną vasarinę suknelę, su prisegtu apačioj rašteliu:
— Kad locka, atsiūlėk.
Atsidusau. Bet ir tada nenustojau šypsotis.
A. VIZGIRDA MEKSIKOS PASIENYJE (1983)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
