Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAS JIE? Klaipėdiečiai, mažlietuviai, prūslietuviai ar prūsai? PDF Spausdinti El. paštas
Pernai sukako 700 metų nuo to laiko, kai vokiečių kryžiuočių ordinas pabaigė karus prieš senuosius prūsus. Tai įvyko 1283 metais. Kryžiuočiai užėmė visą senųjų prūsų kraštą nuo Nemuno iki Vyslos žiočių, išnaikino daug žmonių, kitus savo žiaurumu privertė bėgti pas kaimynus lietuvius, o likusieji tapo sumaišyti su lietuviais ir vokiečiais.

Filologijos ir archeologijos seniai yra nustatyta, kad senųjų prūsų kalba ir materialinė kultūra yra labai artimai giminingos lietuvių-latvių gentims. Dėl to šioje apimtyje ir nebus nagrinėjama ši tezė, bet bus bandoma kelti Prūsijos lietuvių prūsiškumo klausimą ir kas jie yra, kuo jie laikytini: prūsais ar prūslietuviais, ar mažlietuviais ir klaipėdiečiais. Nes yra pakankamai žinoma, kad kryžiuočių ordino laikais lietuvių ten atsirado labai anksti. Viena, dėl to, kad kryžiuočiai vokiečiai, labai žiauriai elgdamiesi su vietos žmonėmis, privertė daugelį jų bėgti pas kaimynus lietuvius, palikus tuščias sodybas, į kurias atsikėlė vėliau geriau traktuojami lietuviai. Antra, tarp prūsų ir lietuvių teritorijų niekada nebuvo aklinai uždaros sienos: praktiniame gyvenime ūkiniai mainai virė į abi puses, taigi maišėsi lietuviai su prūsais. Trečia, dėl to, kad po prūsų sukilimo, kuris tęsėsi nuo 1240 iki 1260 ir mažesnis iki 1279 metų, dalis prūsų buvo išnaikinta ir tiek pat viso krašto sodybų liko visiškai tuščių. Į tas vietas, apsiraminus, grįžo iš Lietuvos prūsai pabėgėliai su savo draugais lietuviais ir giminėmis, maišytomis šeimomis (žiūr. "Lietuvos istoriją", redaguotą A. Šapokos, p. 62, p. 603 ir t.t.). Dalis prūsų, kuriuos Treniota ir vėliau Traidenis buvo apgyvendinę Žemaičiuose, panemunėse ir Gardino apygardose, liko negrįžusių, susimaišė su lietuviais. Ketvirta, lietuviai, ypač žemaičių kariai Trenioto (mirė 1265) laikais, daug sykių padėjo sukilėliams prūsams, nužygiuodavo net iki pat Vyslos ir buvo išgriovę kone visas ordino pilis; beliko tik keturios. Suprantama, ten liko lietuvių belaisvių. Vėliau, kryžiuočių karams pasibaigus 1283 m., ordinas žymiai pagerino krašto ekonominį būvį didele dalim su lietuvių darbo jėgomis, ten jau buvusiomis ir naujai atviliotomis. Toks procesas vyko rytinėje ir pietinėje Prūsijos dalyje Pavyslėje, kur senprūsių buvo likę tirščiausia.

Tokiu būdu visa tai, kas sakyta, sudėję krūvon, mes randame gana anksti įvykusį senprūsių ir lietuvių stiprų mišinį antropologiniu ir kalbiniu atžvilgiu, o taip pat ir pilietiniu atžvilgiu, nuolatinių čiabuvių gyventojų požymiu. Prūsų ir lietuvių šeimų mišinio plėtimosi procesas sėkmingai didėjo iki 1710 metų maro.

Tas baisusis maras pirma pradėjo siausti Lietuvoje. Daugybė lietuvių gelbėdamiesi bėgo į Prūsiją, kol dar ten jis nebuvo išsiplėtęs. Bet ir čia netrukus maras virto į baisią katastrofą. Tūkstančiai žmonių krito kasdien. Per trejus metus iškrito, išmirė apie trečdalis visų gyventojų. Daugybė ūkių, kiemų ir kaimelių liko tuščių.

Nutildžius tą maro siaubą, ordino vadovybė ir vėl viliojo lietuvius į likusias tuščias sodybas ir vietas. Šie naujieji jungėsi su likusiais vietos gyventojais, iš dalies ir su naujai atgabentais vokiečiais kolonistais. Tokiu būdu susidarė jau vėl naujas mišinys, jau su storesniu sluoksniu lietuvių, negu senųjų prūsų visoje Prūsijos teritorijoje iki pat Vyslos. Čia senųjų prūsų buvo likę tirščiausia. Bet jie jau buvo mišinio procese su lenkais. Vadinasi, čia jau maišėsi keturios tautybės. Dėl to rytinėje Prūsijos dalyje tautybių mišinyje lietuvių sluoksnis likosi tirštesnis negu vakarinėje. Bet bendrai paėmus — visas Prūsijos kraštas tapo prūsų, lietuvių ir vokiečių mišiniu, tapusiu čiabuvių pažymiu, pilietybės neginčijant. Integravimosi procesas vyko panašiai, kaip Jungtinėse Amerikos Valstybėse tarp indėnų, anglų ir negrų, tampant visiems JAV piliečiais ir reiškiančiais jos valią. Prūsijoje, vokiečiams dabar iš ten išnykus, jos valios reiškėjais liko prūsų ir lietuvių dialektu kalbančiųjų lydinys. Tų piliečių kitaip negalima vadinti, kaip prūsais.

Kaip tokie, jie turi pilnai legalią ir moralinę teisę reikšti pretenzijas į visą buvusią senprūsių teritoriją su visų genčių žemėmis: Pomesania, Culm-Lubocia, Pogesania, VVarnia, Natanga, Sambia, Scalowia, Sudowia, Galindia, Bartha, Plica Bartha. Jotvingija ilgai buvo laikoma Sūduvos dalim.

Kai kam atrodys keistas toks samprotavimas. Tačiau jis yra reikalingas politiniu atžvilgiu ateičiai, laukiant naujos karo katastrofos. Išvada iš visa to rodo, kad nėra reikalo tiek daug krapštinėtis ir įrodinėti, kiek ir kaip toli Prūsijoje dar gyvena lietuvių. Jų buvo ir yra daug toliau į pietus nuo Priegliaus upės. Jų yra dar iki pat Vyslos. Jie palikuonys, maišyti su senaisiais prūsais ar su vokiečiais. Yra tiktai klausimas: kaip jie vadintini? Mažlietuviais — netinka. Šiek tiek geriau juos vadinti prūslietuviais arba lietprūsiais. Bet tie vardai tiktų daugiau privačiuose reikaluose. Atrodo, politiniam svoriui geriausiai tiktų vadinti juos prūsais, kaip senprūsių palikuonis, integruotus su vokiečiais ir lietuviais, iš dalies kai kur gal net su slavais. Profesorius J. Gerulis konfidencialiai visada vadindavo save tikruoju prūsu, ne vokišku. Reikia manyti, kad yra ir daug daugiau tokių asmenų, nebijančių tokio vardo. Lietuvoje, būdavo, kiekvieną asmenį kilusį iš prūsų krašto, vadina prūsu. Jų ir akcentas prūsiškas.

Kad senprūsių ir jotvingių žemės siekė Vyslos ir Bugo upes rytuose, seniai žinome tai iš istorijos. Kryžiuočių ordino narys, kronikininkas Peter de Dusburg III, c. 3 rašė (kronika baigta 1326 m.), kad Prūsijos žemė turi sienas su upėmis Memela ir Vysla. "Wysla yra upė, skirianti Lenkiją ir Pomeraniją nuo Prūsijos" (versta iš lotynų kalbos). Taigi šios abi upės ir yra vakarų ir pietų aisčių (lietuvių ir jų genčių) etnografinė siena. Sekant ja, rytuose siena yra Lituania Propria riba, nustatyta 1566 m., ir eventualiai dar toliau į rytų pietus. Tokias paveldėtas etnografines sienas reikia rodyti pasauliui žemėlapiuose, laukiant naujos karo katastrofos ir teritorijų atitaisymo. Mums bus duota arba viskas, ko prašysime, arba nieko. Priklausys nuo tų, kas bus žemių dalintojai. Mes patys dėl daugelio naujų aplinkybių — sofistikuoti ginklai, ginkluota Lenkija — jau nieko savo jėgomis negalėsime atsiimti, gal net ir tos mažytės belikusios etnografinės žemelės. Tikėkimės, kad vietoje "stalinų" bus Jungtinės Amerikos Valstybės ir Vakarai naujieji teritorijų skaldytojai ir dalintojai. Todėl nuskaustųjų pareiga yra veikti ateičiai: veikti ir įtaigauti laisvųjų kraštų diplomatiją atitinkamai mūsų naudai. Daugiau prašysi, daugiau gausi.

Grįžtant atgal prie prūsų, arba, kitaip tariant, lietprūsių, reikalinga būtų žinoti, kokią įtaką turėjo senųjų prūsų kalba ar jos elementai tų integruotųjų lietuvių dialektui, jų vardams ir pavardėms bei vietovardžiams, ir atvirkščiai lietuvių-sen-prūsiams ir vokiečiams. Tai reikalinga geriau pagrįsti nagrinėjamai tezei. Šia tema, kiek žinoma, klausimas nebuvo nagrinėjamas. Filologams čia būtų gera proga pasidarbuoti. Šiam reikalui gera pagalba būtų vokiečių mokslininkų ir kitų studijos senųjų prūsų klausimais. Pavyzdžiui: Prof. R. Trautmann: Die altpreussischen Sprachdenkmaler, Gottingen, 1910; dr. G. Gerullis: Die altpreussischen Personennamen, Goettingen, 1925; Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin-Leipzig, 1922; ir daugelis kitų. Iš lietuvių pusės labai pravartus leidiniai: dr. Martynas Anysas - Senprūsių laisvės kovos, 1968, Chicago; W. Kalwaitis — Lietuviškų vardų klėtelė su 15,000 vardų, Lietuvos kiemų, upių, gyvūnų, želmenų, metalų ir žmogaus žodynėlis; Tilžė, 1910, O.v.M.; Storasta Vydūnas — Sieben Hundert Jahre Deutsch-Litauischer Beziehungen, Tilsit, 1932; Prūsai ir jų kalbos paminklai, žiūr. Lietuvių Enciklopedijoje 1966 ir Encyklopedia Lituanica 1974 m. (ten nurodyta pakankamai literatūros).

Prūsų ir lietuvių bendravimas, kaip matėme, dėl įvairių priežasčių buvo nemenkas. Tai parodo taip pat prūsiškos kilmės vardų ir pavardžių, o gal ir vietovardžių buvimas Lietuvoje. Šita tema lig šiol niekada nebuvo nagrinėjama. Iš jų galima būtų daugiau spręsti, kokiomis pavardėmis, jau kaip lietuviai, yra iškeliavę į Prūsiją, atseit sugrįžę į savo senąsias tėviškes po trumpo ar ilgo buvimo tuometinės Lietuvos teritorijų ribose. Trauka į tėvų kraštą visada yra didelė. Filologams čia irgi būtų gražaus darbo.

Bet ir nesant kalbininkų, galima rasti prūsiškos įtakos Lietuvoje. Štai keletas pavyzdžių. Sambijoje buvo prūsų vadeiva Bonsa-Bodsa. Lietuvoje yra šeimų pavarde Ban-džiukas. Dusburgo kronikoje III, c. 164 yra minimas sūduvių vadas Scumandus, kuris 1283 m., kryžiuočių nugalėtas turėjo pasiduoti su 1600 žmonėmis Ordinui, bet jis pabėgo į Gardiną pas lietuvius-voluinėnus. Po kiek laiko iš ten sugrįžo į Prūsiją ir pasidavė ordinui. Matyt, tą patį asmenį mini rusų Ipatskaja Lietopis (PSRL, II) 13 amžiuje (1248 ir 1256) rašiusi apie du jotvingių žymesniuosius žmones — Komant ir Ankoda. (Kaip minėta, jotvingiai iš pradžių buvo laikomi kaip pietinė sūduvių dalis; vieni ir kiti kalbos atžvilgiu buvę artimiausi lietuvių kalbos dialektui.) Lietuvoje mes turime pakankamai atitinkamų pavardžių: Kamantauskas, Kamantas, Kamuntavičius. Paskutinioji yra ūkininkų šeima Vaišvilčių kaime, netoli Upytės ir Panevėžio. Nepriklausomybės laikais ji numetė slavišką galūnę ir pradėjo rašytis Kamuntis, nežinodama, kad ji yra galbūt Komantų genties. Taip pat yra žinomos Lietuvoje Ankudų-Ankudavičių šeimos. Vienas jų medikas, yra emigravęs į JAV. Vietovardis Skomančia yra Švėkšnos parapijoje, Žemaitijoje.

Viename ordino dokumente, rinkinyje "Preussisches Urkundenbuch", III, 302, randame: Ordinas dovanojo žemės plotą prūsui Cantegerde už gerus jo patarnavimus, rodant kelius per miškynus. Jo sūnus Cantin minimas kitoje vietoje. Pirmasis vardas sudėtas iš dviejų: Kante ir Gerde. Lietuvoje mes turime pakankamai atitikmenų. Pavyzdžiui, iš Kanthe bus atsiradęs su slaviškomis galūnėmis Kantevič, vėliau Kancevič (Kan-, Kon-, Kun- keičiasi pagal vietų tarmes). Pavardė Kantakevičius jau bus per daug suslavinta, matyt, kilusi jau iš pajotvingių, Gardino, srities, virtusi iš Kante į Kantek, iš to į Kan-tak ir į Kantakievič. Iš Kante žemaičiuose bus virtus į Kantius ir, pagal tarmę, į Končius, nes priebalsis t ir d prieš minkštą balsį virsta į č ar dž. (Vydūnas visada rašė ir kalbėjo: "matiau, audiau" vietoje "mačiau, audžiau".) Kantautų mes turime irgi apsčiai. Vietovardžių irgi randame: Kanteikiai, kaimas Akmenės valsč., Kanteniai-Telšių parap., ir t.t. Anksčiau minėtas vardas Cantin, Cantyn parodo, kad tai yra Cantės sūnus, lietuviškai tai būtų Kantietis, Kantaitis. Pavardės atsirado, tik krikščionybę įvedus.

Toliau mes randame ordino raštų šaltiniuose kilnesniųjų prūsų, vadeivų vardus: troppo, ibutte, gedutte, gedette, gerde, girde ir t.t. Lietuvoje turime pavardes Trapas, Trapikas; vietovardį Ibutonių kaimą Krekenavos valsč. ir nemažai asmenvardžių su "gede" šaknimis: Gedminas, Gedmintas, Gediminas, Gedgaudas, Gedkantas (šis Kraupiškio parap.). K. Būga randa, kad asmenvardis Vaina yra jotvingiškos kilmės. Lietuvoje randame gana Vainių, Vainauskų, Vainevičių ypač Sūduvoje.

Panašių atitikmenų galima būtų rasti aibes. Tam reikalui neišsemiamas pagalbos šaltinis yra K. Būgos raštai, dabar surinkti į tris tomus ir išleisti Vilniuje 1958-1961 su atskiru index priedu 1962 m.

Prūsų bendravimas su lietuviais iš pat pradžių jau buvo daug didesnis, negu daugelio lig šiol buvo manyta. Jie buvo laikomi lyg užmestiniais, amžinai nurašytais. Tai istorinis likimas. Apgailėtina, kad prūsai su savo gana aukšta kultūra pagal aną metą (9-14 amž.), su savo stipria tradicija bei kovingumu buvo lietuvių kunigaikščių per anksti apleisti. Jie nusviro į rytus ir paskendo tarp slavų.

Iš visa to, kas čia išdėstyta, galbūt daugiau paaiškės atsakymas, kuo yra laikytini ir vadintini Prūsų teritorijose nuo seno įsigyvenę ir vėliau atvykę lietuviai, ten integravęsi bei tapę prūsų palikuonimis: prūsais, lietprūsiais, prūslietuviais ar mažlie-tuviais. Čia rašančiojo atsakymas: jie yra prūsai.

Palyginimui, jei kas tuo domėtųsi, štai kelios dešimtys senųjų prūsų vardų, atrinktų iš kryžiuočių ordino dokumentų ir kronikų. Visi tie asmenys buvo kuo nors pasižymėję, vadai ar vadeivos:

Ankuda — jotvingis, Biriske, Benze (sembų vadas), Cantegerde, Cantin, Dyvone (sukilimo vadas), Ibute, Galms, Gedette (sūduvių vadas), Gedune, Gerde, Girde, Girdelle, Glande (sukilimo vadas), Gawde, Graude, Kadim, Kadina, Kandim, Kerše (keršis, žilas), Kilgis, Kambyo, Kalneynen, Lesąuammen, Malgedeynen, Maudele, Merkier, Missino, Mita, Monte, Mante (sukilimo vadas), Na-meda, Naudiotta, Nalube, Nekarke, Parteynan, Perbanden, Pikten, Picten, Preidors, Posdrupote (moteris, Monte giminė), Powida, Praxeynen, Pomanda, Rameca, Rendal, Rūkais (Skumando sūnus), Russigenus, Sabine, Solodo,  Sklodo,  Scumandus,  Scurda, Skurda (sūduvių vadas), Stanto, Sti-negotta, Scardunne (?), Tirsca, Tirun, Tyrun, Troppo, Trinta, Wissigaud (sulietuvinta?) Wadole, Warge, Yodette, Kodrun.

Krivių vardai: Daniges, Brudenno, Bernausto, Bruden, Marco, Mexuno, Gerusso, Tywyte I, Telleyno, Napeyles I, Tyeayto II?, Nergenno, Cardivvyto (Cardiwayto), Conis, Napeyles II, Jaygello, Narwasso, Grudewo, Austumo, Malleino, Taydo, Toreto, Nargis, Wibrato, Barbaido, Barcaudo, Jargallo, Tigayto, Nadrobo, Tipes, Leilo, Garbayo, Pomolois, Postwa II, Napeyles III, Tirsgaito, Baitonoro, Turmoise, Alepis.

Pagalbininkų titulai: Siginotten (žygininkai), Waidelotten, Worschkaiten.

Gydeivos: Lingussones, Tulissones, Svvacones, Putones, Pustones ir tt.

(Visi gydė savo būdu).
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai