Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LENKŲ SAVILAIDINĖS SPAUDOS APŽVALGA (1978-1979) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Liepinis   
Rytų Europos žemėlapyje du kraštai išsiskiria savilaidinės spaudos gausumu ir gyvumu. Tai Lenkija ir Lietuva, istorijos būvyje daug ką bendrai pergyvenusios tautos.

Lenkijoje šiuo metu išeina daugiau kaip trisdešimt nepriklausomų leidinių, kurių tiražas viršija keturiasdešimt tūkstančių. Daugelis jų redaktorių ir straipsnių autorių pasirašo savo pavardėmis. Jų dėka pasaulis aiškiai girdi lenkų tautos, ypač inteligentijos balsą. Nėra abejonės, kad tie leidiniai žymiai prisidėjo prie lenkų tautinės sąmonės išlaikymo ir dabartinės kovos už darbininkų bei ūkininkų teises, steigiant nuo kumunistų partijos nepriklausomas unijas.

I
Lenkų savilaidinės spaudos temos ir tonas daug kuo primena Lietuvą. Pavyzdžiui, lenkų opozicinėms grupėms labai rūpi dorovės nuosmukis, daug rašoma apie alkoholizmą, Darbininkų gynimo komiteto (KOR) biuletenyje gvildenama Lenkijos mokslų akademijos studija apie alkoholizmą, paruošta prieš keletą metų, bet neišspausdinta, nes jos duomenys valdžiai atrodė per daug pesimistiški. Pasak studijos, tarp 1970 ir 1977 metų alkoholio sunaudojimas Lenkijoje padvigubėjo, o 1977 — šalyje buvo milijonas alkoholikų. Biuletenio išvada sutampa su "Aušros" ir "Kronikos" tvirtinimais — katastrofos išvengti tegalima iš esmės pakeitus visuomenines ir ūkines sąlygas.

Lietuvą primena ir lenkų savilai-doje spausdinami Lenkijos Katalikų Bažnyčios prašymai ir reikalavimai. Nors lenkų Bažnyčia turi daug daugiau teisių, kaip lietuvių, bet ir ten skundžiamasi sunkumais ir trukdymais. Su ypatingomis kliūtimis susiduriama stengiantis gauti leidimus naujoms bažnyčioms statyti, mokyti gimnazistus bei studentus religijos ir atidaryti naujas kunigų seminarijas. Lenkų Bažnyčios pareiškimuose ne tik iškeliamas žmogaus teisių klausimas, bet ir pabrėžiama, jog piliečių pareiga reikalauti teisingos informacijos apie jų praeitį ir ateitį, religinės laisvės bei pilnutinės tautinės kultūros. Lenkų Bažnyčia be atvangos protestuoja prieš katalikų pavertimą "antraeiliais piliečiais".

Platesnės kultūrinės veiklos galimybės Lenkijoje liudija KOR biuletenyje pasirodęs pasikalbėjimas su Bagdanu Civinskiu, neoficialios Švietimo kursų draugijos (TKN) atstovu. Jis pabrėžia, kad, nors 1978 metais kursus telankė keli šimtai žmonių, tų kursų įtaka iš tikrųjų yra daug didesnė. Nors jie ir negali atsverti oficialiosios indoktrinacijos mokyklose, jų idėja nuolat plinta. Tokie kursai, sako Civinskis, turėtų siekti tiesos vardan pačios tiesos, o ne lavinti dalyvius pagal dabartines valstybės gaires. Tais akademiniais metais draugija planuojanti mažiau paskaitų, bet daugiau seminarų, kuriuose galėsiąs dalyvauti jaunimas. Tikimasi įsteigti mažas tyrimo grupes. Jose studentai galėtų dirbti grynai mokslinį darbą bet kuria tema.

Lenkų opozicijos požiūrį į save pačią gvildena Leszek Moczulski, žurnalo Droga (Kelias) redaktorius. Jis rašo, kad, kai buvo įsteigtos pagrindinės lenkų opozicinės grupės — KOR, KOPCO — ir Komitetas šeimai, gyvybei ir tautai ginti, jų narių svarbiausias tikslas buvo ginti pagrindines žmogaus teises. Tai buvo ne politinės, bet humanitarinės organizacijos. "Vakar", tvirtina Moczulski, "užteko vieno žodžio — NE — suburti žmones po vėliava". Tačiau bekristalizuojant pažiūras ir programas ateičiai, pastaruoju metu pradėjo formuotis ir politinė opozicija. Visa tai vyko nenatūraliomis sąlygomis, be valstybinės ir asmeninės laisvės, policijai nuolat sekant ir trukdant. Valdžia, sako jis, siekia sunaikinti pačią idėją,  kad  lenkų  visuomenė  sugeba sukurti nepriklausomas politines pajėgas.

Muczulski palygina naująsias politines grupes Lenkijoje su mozaika, kurion teįstatyti tik keli akmenėliai, ir todėl būsimo paveikslo dar neįmanoma įžiūrėti. Svarbiausia, rašo jis, kad visiems akmenėliams būtų teikiama vienoda spalvinė vertė. Nors Lenkijos komunistų partija viską apdengė bjauriai pilka, dabar jau besilupančia, spalva, būtų klaidinga šią pilkumą uždažyti vienodai, kad ir žalia vilties spalva. Tai būtų bandymas perimti partijos monopolį. Muczulski savo studiją užbaigia žodžiais apie laisvės sąjūdžių raidą Lenkijoje, reikalaudamas tolerancijos ir bendradarbiavimo tarp įvairių politinių grupių.

2.
Lenkų darbininkijos problemas išsamiausiai nagrinėja darbininkų savigynos komiteto KOR biuletenis. Jame rašoma, kaip lenkų laisvųjų profsąjungų nariai — paprasti darbininkai, besirūpinantys savo šeimų išlaikymu, — mėgina sumobilizuoti masę įbaugintų darbininkų. Ši grupelė stoja prieš visą administracinį ir priespaudos aparatą, kuris jų "vis labiau ir labiau bijosi". Informuojama, kaip nauji potvarkiai palaidojo jau ir taip praskiestą darbininkų savivaldos idėją, kuri bent formaliai išsilaikė nuo 1940 metų.
Lenkijos ūkininkų interesus gina savilaidinis laikraštis Gospodarz, kuris praneša apie jaunų ūkininkų komitetų ir nepriklausomų profsąjungų steigimą. Tame pačiame laikraštyje skundžiamasi žemu kaimo mokyklų lygiu ir menku mokytojų atlyginimu. Valdžia paprastai teisinasi lėšų stoka, bet šiam argumentui atmesti tereikia palyginti policininkų uždarbį ir policijos nuovadų padėtį su mokytojų algomis ir kaimo mokyklų išvaizda.

Viena tema bendra ir Lenkijos savilaidinei, ir oficialiajai spaudai — tai gilus rūpestis šalies ūkine padėtimi. Lenkų nepriklausomybės santalka (PPN) savo leidinių serijoje išleido Jerzio Barteckio studiją apie Lenkijos ūkį. Jis rašo, kad tik visos tautos pastangos gali išvesti Lenkiją iš dabartinės krizės. "Tačiau", pabrėžia Bartecki, "tauta turi žinoti, kad ji dirba sau pačiai ir pati kontroliuoja savo darbo vaisius".

Lenkų kultūriniame gyvenime pagrindinis savilaidinės spaudos taikinys yra cenzūra. KOR biuletenyje aprašomas "nepaprastas" Lenkijos rašytojų sąjungos partinės organizacijos dokumentas. Jame skelbiama, kad rašytojai turi būti patys atsakingi už savo raštus — kas reiškia savęs cenzūrą; reikalaujama, kad jie nespausdintų savo kūrinių užsienyje ir primenama, kad, "pakliuvę bėdon", neturėtų tikėtis pagalbos iš savo sąjungos.

KOR biuletenis taip pat informuoja, kad įvairiose Lenkijos vietovėse renkami parašai po peticijomis, kuriomis reikalaujama, kad radijas ir televizija transliuotų mišias. Satyriniame straipsnyje atmetami nuolatiniai oficialios spaudos tvirtinimai, kad popiežius Jonas Paulius II esąs "socialistinės šalies produktas", lyg Lenkija būtų gimusi tik prieš 34 metus ir ją būtų sutvėręs socializmas.
Savilaidiniame laikraštyje Glos Janas Walcas aprašo "sapną apie komunistą" — dorą komunistą, su kuriuo būtų galima diskutuoti ir kurį būtų įmanoma įtikinti, kad padėtis katastrofiška. Anot Walco, tikrovėje, deja, tėra klaidinančios figūros su partiniais bilietais. Jis sutinka, kad sistema netikusi, bet nuolat įspėja, jog gresia Tarybų Sąjungos intervencijos pavojus.

Kita nuolatinė lenkų savilaidos tema — tai Lenkijos "susovietinimas". 27-oje Lenkų nepriklausomybės santalkos studijoje "Sovietinimo paradoksai" apžvelgiamos Lenkijos sovietizacijos fazės nuo ankstyvojo stalininio genocido — per fizinį ir dvasinį terorą — iki veidmainystės ir moralinės suirutės. Autoriaus nuomone, Lenkijos pilnutinę "sovietizaciją" sukliudė šie veiksniai: 1. Bažnyčia; 2. Nesukolektyvintas ūkis; 3. Kritiška ekonominė situacija; 4. Neveiksmingas, korupcija persunktas, aparatas; ir 5. Disidentizmo apraiškos.

3.
Lenkų savilaidinėje spaudoje dažnai iškyla ir nepriklausomybės klausimas. Studentų laikraščio Bratniak redaktorius Aleksandr Hali rašo, kad tikrai nepriklausoma Lenkija, egzistavusi tarp pirmojo ir antrojo pasaulinio karo, jaunajai kartai tėra "istorijos epizodas". Pasak jo, apie šį laikmetį palyginti mažai žinoma, nes mokyklose jis nepakankamai nušviečiamas, o partijos propaganda turi klaidinantį poveikį.

Profesorius Edvvard Lipinski, vienas iš lenkų darbininkų savigynos komiteto KOR steigėjų, tvirtina, kad dabar būtų galima išgauti daugiau laisvės kiekvienoje srityje, jei pavieniai lenkai parodytų daugiau ryžto. Apžvelgdamas Lenkijos ūkinę raidą tarp 1918 ir 1939, jis rašo, kad tada Lenkija vijosi Vakarų pasaulį, kai šiandien ji vis labiau atsilieka.

Tame pačiame KOR biuletenyje Stanislaw VVarecki informuoja, kaip Varšuvos valdžia stengiasi pritaikyti Lenkijos nepriklausomybės šventę prie Tarybų Sąjungos poreikių. Oficialiai tvirtinama, kad Leninas buvęs draugiškas atgimstančiai Lenkijai, nors iš tikrųjų jis po poros metų užpuolė tą naujagimę valstybę. Warecki pagiria Eduardą Giereką už jo gana išbalansuotą kalbą Lenkijos nepriklausomybės sukakties proga, kurioje jis kreipė ypatingą dėmesį į lenkų kovas už laisvę ir nepriklausomybę prieš 1918 metus.

Savilaidiniame žurnale Krytyka Konrad Bielinski pareiškia savo įsitikinimą, jog lenkų svarbiausias tikslas turėtų būti ne nepriklausomybės atgavimas, bet, filosofo Leszeko Ko-lakovskio žodžiais, "kilnumo dvasios ugdymas žmonėse". Anot Bielinskio, tai ypač sunku įgyvendinti Lenkijoje, kur šimtmečių tėkmėje žmonės buvo pratinami didvyriškai žūti karuose, bet kartais nesugeba ištausoti asmeninio kilnumo taikos metu.

Kitokios nuomonės yra Leszek Moczulski, savilaidinio laikraščio Droga redaktorius. Vedamajame, pavadintame "Mūsų tikslas — nepriklausomybė", jis nesutinka su teorija, kad visiška nepriklausomybė Lenkijai neįmanoma, nes šiandien jau nebėra visiškai nepriklausomų valstybių, ir kad vienintelė tikroviška galimybė esanti finliandizacija, t.y. neutralumas su protarybiniu atspalviu. Moczulski prisimena, kaip po nepavykusio 1863 metų sukilimo caras Aleksandras II pareiškė lenkams: "Gana sapnų", pasiųsdamas juos į Sibirą, į kalėjimus ir į kartuves. "Lenkija vis tiek prisikėlė", pabrėžia Moczulskis, "o jie mus šiandien nori įtikinti, kad 'gana sapnų . . ."

Lenkų nepriklausomybės karus prieš Rusiją 1918-1920 apžvelgia istorinė studija, išleista lenkų darbininkų savigynos komiteto KOR dokumentų serijoje. Studijoje stengiamasi atsakyti klausimą, kodėl iškilo karas tarp naujai atgimusios Lenkijos respublikos ir besiformuojančios Sovietų Sąjungos. Lenkija sugebėjo atremti Sovietų Sąjungos invaziją ir įtvirtino savo valstybinę nepriklausomybę bei rytines sienas. Tačiau studijoje primenama, kad Lenkija nesugebėjo galutinai sutriuškinti sovietinių pajėgų ir užtikrinti taiką Vidurinėje Europoje. To priežastis, rašo studijos autorius, kad "nei mes, nei mūsų kaimyninės valstybės, kurioms grėsė dar didesni pavojai, nepajėgėme susivienyti". Autoriaus nuomone, šiandien tos valstybės geriau supranta vienybės reikalingumą. "Mūsų galimybės dar prieš akis", rašo jis.

Ryšium su nepriklausomybės klausimu, lenkų savilaidinė spauda dažnai prisimena Pilsudskio svajonę sudaryti rytų ir vidurio Europos valstybių federaciją, kaip atsvarą prieš Vokietiją ir Sovietų Sąjungą. Taip pat nevengiama kritikuoti nepriklausomos Lenkijos vyriausybės už jos padarytas klaidas.

4.
Kokie turėtų būti Lenkijos santykiai su didžiosiomis pasaulio valstybėmis? — nuolat klausia lenkų savilaidinė spauda. Apžvelgdamas Jungtines Amerikos Valstybes, laikraščio Glos korespondentas Timur rašo, kad po Kissingerio politikos prezidento Carterio požiūris į žmogaus teises buvęs maloni staigmena. "Deja, ypač po Belgrado konferencijos, Amerika, atrodo, apsiribojanti derybomis dėl žydų išleidimo iš Sovietų Sąjungos ir interpretuojanti žmogaus teises, kaip laisvę būti išperkamu įkaitu". Pavergtųjų tautų piliečiai ir opoziciniai sąjūdžiai turėtų suprasti, rašo Timur, kad mes  "nenorime būti laikomi

Vakarų įkaitais, kalinamais svetimame pasaulyje, nes mes turime teisę į šį pasaulį. Mes nesame svetimųjų įkaitai — mes šeimininkai savo pačių namuose ir mes nelaukiame, kad amerikiečiai pavaduotų mus ir už mus kautųsi mūsų mūšiuose".

Lenkų-vokiečių santykius svarsto neoficialios organizacijos PPN — Lenkų nepriklausomo junginio — devynioliktoji studija. Ji užbaigiama viltimi, kad ir suvienyta Vokietija netaps grėsme Lenkijai. Ir po Vokietijos suvienijimo nauja dvasia įgalins taikingą ir draugišką koegzistenciją anapus dabartinių sienų, "kur kiekvieni vartai bus plačiai atviri ir kur juos saugos ne spygliuotos vielos, sienos ir grioviai, bet pagarba įstatymui".

O kaip su Tarybų Sąjungos — Kinijos konfliktu? Savilaidiniame laikraštyje Opinia Kazimierz Janusz pabrėžia, jog lenkų valstybės interesai nereikalauja, kad ji remtų Maskvą prieš Pekiną, ypač teritoriniais klausimais. Lenkijai taip pat nesvarbu, kuri Markso teorijų interpretacija pasirodys esanti teisinga. Lenkų rūpestis gi — kaip išvesti pasaulį iš dykumos, kurion jis pateko, suvedžiotas tos 19-ojo dešimtmečio doktrinos.

Daugiausia vietos lenkų savilai-doje užima Sovietų Sąjungos klausimas. Laikraštyje Glos, gvildendamas Lenkijos nepriklausomybės idėją, Jan Turbacz rašo, jog šiuo metu Lenkija yra priklausoma nuo Sovietų Sąjungos politiškai ir ekonomiškai tiek vidaus, tiek ir užsienio politikoje. Lenkijos priklausomybę pirmiausia nulemia ginkluotos intervencijos grėsmė, pademonstruota 1956 Vengrijoje ir 1968 Čekoslovakijoje. Tačiau lenkų tauta mato savo nepriklausomybės stoką, pabrėžia Turbacz, ir tai yra gera. Tą nepriklausomybės ir demokratinių laisvių stoką reikia nuolat turėti omenyje, kaip pagrindą galimai ateities akcijai. Turbaczo nuomone, pasikeitimai Lenkijoje priklauso nuo pasikeitimų Sovietų Sąjungoje. Įmanoma, kad sovietinę sistemą gali palaužti vidinė krizė, sukelta ekonominių nepasisekimų ir priespaudoje laikomų tautų. Jei Lenkijai negrės Sovietų Sąjungos intervencija, ji galės nusikratyti komunistinės diktatūros, kaip ispanai, portugalai ir graikai sugebėjo nuversti savąsias diktatūras.

Totalitarizmo užguitos tautos gali išsivaduoti net ir be visuotinio karo, Lenkų darbininkų savigynos komiteto biuletenyje tvirtina istorikas Adam Michnik, vienas iš ryškiausių lenkų opozicinio sąjūdžio atstovų. Jis yra įsitikinęs, kad Maskva tik tada kariškai įsikištų į Lenkijos reikalus, jei lenkų komunistų partija pradėtų radikaliai keistis iš vidaus. Todėl, rašo Michnik, laisvėjimo viltis dabar susijusi su opozicinėmis grupėmis, veikiančiomis už partijos ribų, ir su tautos tvirtu nusistatymu išsivaduoti.

5.
Lenkų neoficialioje spaudoje ypač daug rašoma patriotizmo klausimu. Vienas iš studentu mėnesinio žurnalo Bratniak redaktorių Aleksandr Hali tvirtina, kad mūsų pasaulyje tik organizuota visuomenė gali išlikti gyva, o aukščiausia sąjungos forma yra tauta. Tautą gi sudaro bendro likimo įsisąmoninimas, tradicija, kultūra, kalba ir teritorija. Pasak Hali, šioms vertybėms šiandien gresia pavojus visame pasaulyje, ypač iš elito pusės. Lenkijoje jos susiduria su dvigubu pavojum — iš Sovietų Sąjungos ir iš Vakarų, kur patriotizmas nėra madingas. Tačiau Lenkija nesijaučia visiškai pavergta — ji turi laisvą Bažnyčią, nepriklausomas organizacijas, veiklią opoziciją. Visa tai palaiko tautinės dvasios stiprybė, o ne partijos malonė. Partija tesinaudoja patriotiniais šūkiais, kai jai gresia pavojus.

Tadeusz Jastrzebiec tame pačiame žurnale patriotizmo sąvoką išveda iš šio žodžio: "Patriotizmas reiškia meilę savo šaliai, o meilė išjungia neapykantą. Negalima neapkęsti kitų tautų savo tautos ar žmonių dėlei. Tėvynės meilė yra nesiliaujantis vyksmas, rašo Jastrzebiec, o patriotizmas reiškia nesiliaujantį rūpestį tautos poreikiais."

Ar savilaidininkai turėtų naudoti slapyvardžius, ar pasirašyti savo pavardę? Savilaidiniame laikraštyje Glos žurnalistas Jan Walc pasakoja, kodėl jis nusprendė nebesislėpti po slapyvardžiu, kurį jis ilgai naudojo, rašydamas pogrindžio spaudai. Jau daugiau kaip trisdešimt metų, rašo Walcas, apie trisdešimt milijonų lenkų kalba dviveidiškai. "Aplinkybės mums svarbesnės už tiesą: viena tiesa kunigui, kita mokytojui, viena prie vodkos stikliuko, kita mitinge, viena nemeluota, kita naudinga .. . Mes palaipsniui imsime pamiršti kalbą, kuria išreiškiama tiesa .. . Žmogus teturi vieną balsą. Jei jis kalba dviem balsais, tai yra cirkas arba paranoja."
Atsišaukime į savo tautiečius, Lenkų darbininkų savigynos komitetas KSS/KOR sako, kad Lenkijoje tebėra nepritekliai, priespauda ir neteisybė, bet pabrėžia, kad prieš juos keliasi įvairūs nepriklausomybės sąjūdžiai. Didesnės valstybinės ir pilietinės nepriklausomybės reikalavimus KSS/KOR remia Tarptautine žmogaus teisių konvencija, kurią ratifikavo ir Lenkijos vyriausybė. Darbininkų savigynos komiteto atsišaukimas baigiasi šiais žodžiais: "Mūsų šalies krizės giliausios priežastys yra piliečių teisių atėmimas ir suverenumo netekimas".

Lenkų savilaidinėje spaudoje vyrauja atsargus optimizmas. Laikraštyje Opinia Stefan Kaczorowski susieja dabartinę opozicijos veiklą su laisvės ir demokratijos tradicijomis Lenkijoje nuo 18 amžiaus pabaigos su septynių kartų kova prieš priespaudą. "Pastaraisiais metais", rašo jis, "mūsų šalį dengiančioje šiaurės ašigalio naktyje vėl suspinksėjo vilties žiburėlis. Bažnyčia Lenkijoje niekad nepasidavė. Šiandien demokratijos tęstinumą ir istorinį sąmoningumą galima puoselėti ir anapus Bažnyčios, kuo ir pasinaudoja jaunimas. Po 1945 metų dramos ir ją sekusio teroro žmonės vėl pradeda atsigauti".
Juozas Liepinis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai