Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOVOS UŽ LIETUVOS LAISVĘ STRATEGIJOS IR TAKTIKOS KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė RIMVYDAS ŠAULYS   
Vienas iš pagrindinių žmonių veiklos akstinų yra problemų sprendimas. Gyvenime sprendžiamos įvairaus pobūdžio problemos: politinės, mokslinės, profesinės, finansinės, šeimyninės ir pan. Įvairios problemos liečia atskirus individus ir atskiras žmonių grupes, bendruomenes. Bendros problemos vienija žmones, nes kartu jas lengviau spręsti. Mus lietuvius Lietuvoje ir išeivijoje vienija viena bendra problema — mūsų tautinė problema. Mūsų tikslas — išlaisvinti savo tautą iš okupanto jungo, išlaikyti jos kultūrą, papročius ir kalbą. Norėdami šį tikslą pasiekti, mes visi lietuviai turime koordinuoti savo veiklą, užsibrėžti mūsų kovos strategiją ir taktiką. Mes turime pastatyti šią kovą ant tvirto mokslinio pagrindo, jeigu norime, kad ji būtų sėkminga. Koordinuojant mūsų veiksmus, labai svarbus yra
--------------
Šis vieno iš Lietuvos jaunųjų intelektualų straipsnis gautas Aidų buvusio redaktoriaus dr. J. Girniaus, autoriui pažįstamo iš knygos "Žmogus be Dievo", kurią prieš keletą metų jam pavykę gauti paskaityti ir kuri jam, gyvenančiam komunistinės propagandos atmosferoje, "labai padėjo susidaryti savo pasaulėžiūrą". Dėl suprantamų motyvų straipsnis pasirašytas slapyvardžiu. Paties autoriaus žodžiais, jo straipsnio "tikslas buvo nors dalinai užpildyti spragą tarp mūsų tautos atstovų mąstymo išeivijoje ir Lietuvoje. Mano manymu, tai yra būtina pareiga, norint sėkmingai tęsti kovą už mūsų tautos išsivadavimą. Straipsnyje ne visos mintys yra išbaigtos. Kai kur pateiktos tik užuominos, minties pradžia, paliekant jos užbaigimą skaitytojui. Tas padaryta sąmoningai, turint omenyje, kad straipsnį gali skaityti ir mūsų priešai".

apsikeitimas nuomonėmis tarp išeivijos ir Lietuvos gyventojų atstovų. Išeivijos spaudoje dažniausiai reiškiamos jos reprezentantų nuomonės. Šis straipsnis tai dabartinio Lietuvos jaunimo atstovo nuomonė. Tikiuosi, kad jis padės lietuvių išeivijai pažvelgti į kai kurias problemas kiek iš kito taško.

Kova ui Lietuvos laisvę —kova prieš rusiškąjį komunizmą
Vesdami kovą už Lietuvos išlaisvinimą, pirmiausia turime išsiaiškinti, prieš ką kovosime, kas yra mūsų pagrindinis priešas. Vakaruose yra gana plačiai paplitusi nuomonė, kad mūsų visų nelaimių kaltininkas yra rusiškasis imperializmas. Pagrindžiant šią tezę, dažnai primenama carinės Rusijos vykdyta grobikiška politika kaimyninių šalių atžvilgiu. Be abejo, tokioje pažiūroje yra dalis tiesos, tačiau nereikia pamiršti, kad XIX amžiuje ne viena Rusija vedė imperialistinę politiką. Prisiminkime Britų imperiją, Prancūzų kolonialinę sistemą, Vokietijos pradėtus imperialistinius karus dėl pasaulio perdalijimo XX amžiuje. Tais laikais pasaulis buvo kitoks ir žmonės mąstė kitaip. Grobikiška imperialistinė politika kitų šalių atžvilgiu buvo laikoma patogia ir efektinga priemone praturtėti, savo gerovei pakelti ir įtakos sferoms praplėsti. Tačiau po II Pasaulinio karo laikai pasikeitė. Išradus masinio naikinimo ginklus, daugelis valstybių suprato, kad toliau vesti grubią imperialistinę politiką, užgrobiant atskiras šalis ir paverčiant jas kolonijomis, yra pavojinga. Trečiam pasauliniam kare laimėtojų nebus. Atrodo, kad vienintelė šalis, kuri dar nepilnai tai įsisąmonino, yra komunistinė Rusija. Tačiau klaidinga būtų laikyti, kad dabartinė Kremliaus politika — tai paprastas carų politikos tęsinys. 1917 metais Rusijoje nugalėjus Spalio revoliucijai, šalies oficialia ideologija buvo priimtas marksizmas-leninizmas. Šios teorijos pagrindinis tikslas yra pertvarkyti pasaulį komunistiniais pagrindais, o tam reikia įvykdyti pasaulinę revoliuciją. Rusų tautai buvo ir yra skiepijama, kad jie kuria pažangiausią santvarką pasaulyje, kurioje bus panaikintas žmogaus pavergimas žmogui ir kad jų internacionalinė pareiga padėti šiai santvarkai įsigalėti visame pasaulyje. Tokiu būdu marksistinė ideologija suteikė antrinį postūmį rusiškam imperializmui, radusiam savo įprasminimą pasaulinės revoliucijos idėjoje. Manyčiau, kad Rusijos imperija, neturėdama Markso ir Lenino idėjų, būtų nunykusi, taip kaip nunyko Britų imperija. Prisimindami Tarybų Sąjungoj vykdytą genocidą lietuvių tautos atžvilgiu, turime nepamiršti, kad nė kiek nemažesni genocidą Stalinas vykdė ir visų kitų Tarybų Sąjungos tautų atžvilgiu, tarp jų ir rusų. Kiek žmonių žuvo Gulage dabar sunku pasakyti. A. Solženicinas savo knygoje "Gulago Archipelagas" mini, kad nepatvirtintais duomenimis žuvo 66 milijonai. Šiaip ar taip, iš šios labai objektyvios knygos nematyti, kad rusai būtų buvę mažiau naikinami, kaip kitų tautų atstovai. Patį genocidą Lietuvoje vykdė ne tik kitataučiai, bet ir mūsų tautiečiai. Jie taipogi užima didžią dalį aukščiausių postų nūdienės Lietuvos valstybiniame ir partiniame aparate. Nestokoja lietuvių ir Valstybinio saugumo Komiteto kadrai su jų vadu J. Petkevičiumi priešakyje. Kas gi padarė šiuos lietuvius savo tautos budeliais? Kuo jie nuramino savo sąžinę siųsdami savo brolius mirčiai? Tą galėjo padaryti tik ideologija, komunistinė ideologija. Mes turime įsisąmoninti, kad kol Rusija bus komunistinė, Lietuva neatgaus savo nepriklausomybės. Tuščios yra kai kurių lietuvių svajonės, kad Lietuva galėtų gauti nors satelitinį statusą, panašų į Lenkijos ar Čekoslovakijos. Tai, ką Tarybų Sąjunga užgrobė, to ji nebeatiduos, nes tai marksistinės-lenininės ideologijos požiūriu būtų "istorijos rato pasukimas atgal". Todėl ne rusiškasis imperializmas, o rusiškasis komunizmas yra mūsų pagrindinis priešas. Prieš jį mes ir turime nukreipti visas savo jėgas. O ši kova nėra lengva, nes priešas didelis ir stiprus.

Komunizmo socialinė bazė
Bet kuri valstybinė sistema, kokia stipri ji iš pažiūros beatrodytų, turi savo silpnų vietų. Turi jų ir tarybinis komunizmas. Kad jo silpnas vietas įžvelgtumėm, turime pirmiausia suvokti, kokios yra komunizmo šaknys, ant ko gi laikosi ši santvarka jau 60 su viršum metų.
Kiekviena valstybinė sistema turi turėti savo socialinę bazę, t.y. tam tikrus visuomenės sluoksnius, kurie ją remtų. 1917 metų Spalio revoliucija Rusijoje rėmėsi darbininkų, lumpenproletariato (vagių, plėšikų, žmogžudžių) ir nusigyvenusių valstiečių sluoksniais. Vėliau apgaulės keliu bolševikai patraukė į savo pusę ir dalį vidutinių valstiečių. Tokia socialistinės revoliucijos varomųjų jėgų sudėtis buvo grindžiama tuo, kad tai buvę revoliucingiausi gyventojų sluoksniai, t.y. labiausiai iš naudojom i ir neturintys ko prarasti. Tačiau tam buvo dar viena priežastis, žymiai svarbesnė. Būtent tai, kad tai buvo ir patys tamsiausi Rusijos gyventojų sluoksniai, kuriuos įvairiais pažadais nesunkiai galima buvo apgauti ir vesti paskui save. Rusija tuo metu buvo nepaprastai atsilikusi šalis su milžinišku beraščių skaičiumi. Be to, šios šalies didžiuliai plotai buvo praktiškai izoliuoti dėl milžiniškų nuotolių nuo pasaulio kultūrinių centrų. Tokią Tarybų Sąjungos izoliaciją stengiamasi išlaikyti ir dabar. Stengiamasi tam, kad palaikytų šios santvarkos socialinę bazę—tamsiausius gyventojų sluoksnius, kurie kasdieną negirdi nieko kito, kaip komunistinę propagandą, varomą visomis turimomis priemonėmis. Tokiu būdu ugdomi platūs fanatikų sluoksniai, šventai įsitikinę partijos politikos teisingumu. Jie ir yra komunistinės sistemos Tarybų Sąjungoje socialinė bazė. Fanatizmas yra stipriausias šios santvarkos ramstis, jos šaknys, kurių pagalba palaikoma viso organizmo gyvybė. Pakirs-kirri šias šaknis, ir žlugs komunizmas. Netekusi savo socialinės bazės, sugrius kiekviena diktatūra, kokia ji griežta bebūtų.

Mūsų jėgos ir sąjungininkai
Įvertinęs priešą, geras strategas turi apskaičiuoti savo jėgas ir galimus sąjungininkus. Kalbant apie mūsų jėgas, reikia išskirti du faktorius — ekonominį ir organizacinį. Ekonominis faktorius tai lėšų klausimas, o organizacinis liečia organizacijas, kurios mūsų kovą koordinuos. Kalbant apie lėšas, tai mūsų visos viltys nukreiptos į išeiviją ir į kai kuriuos mūsų sąjungininkus. Lietuvoje gyvenantys kovotojai už laisvę paprastai yra represuojami, pirmiausia pakertant jų ekonominį pagrindą taip, kad jie paskiau vos gali pragyventi badu nenu-mirdami. Ir aplamai doram žmogui Lietuvoje yra labai sunku gauti gerai apmokamą darbą. Reikia pasakyti, kad valdžios politika šiuo atžvilgiu yra labai nuosekli ir rafinuota. Visiems plačiai žinomas faktas, kad Tarybų Sąjungoje beveik neįmanoma užimti kokį nors aukštesnį postą, nesant

ADA PELDAVIČIŪTĖ - MONTVYDIENĖ     TREMTINIAI
 
komunistų partijos nariu. Dauguma partiečių pardavinėja savo dūšią dėl 'Vietos prie lovio", o ne dėl komunistinių idealų. Tokių žmonių aš dorais nepavadinčiau. Rašau apie šiuos trivialius dalykus tik todėl, kad man teko girdėti, jog kai kuriuose išeivijos sluoksniuose yra paplitęs mitas, kad partijos narių tarpe irgi yra dorų lietinių. Tokios teorijos teatspindi žmonių mąstymo tendenciją priimti norimą už esamą.

Partijos politika, pakertant mastančių žmonių ekonominį pagrindą, neapsiriboja savo narių skyrimo į aukštesnius postus išimtinumu. Tarybų Sąjungoje darbininkų atlyginimas yra vidutiniškai 1. 5-2 kartus didesnis negu inteligentijos. Iškaičius masinį valstybinio turto grobstymą ir pašalinius pajamų šaltinius (antraeiles pareigas, kuriose įstatymiškai turi teisę dirbti tik darbininkai, "chal-turą" — darbą privatiems asmenims savaitgaliais, pvz., statant kolektyviniam sode namelį) šis santykis išauga dar keletą kartų darbininkų naudai. Tokia situacija  neatsitiktinė.  Valdžia  gerai  žino,  kad darbininkams išmokėtus pinigus ji lengvai ir labai pigiai susižers atgal už svaigalus, kuriuos proletariatas gausiai perka. Degtinės savikaina labai žema, ir čia valstybė turi didelį pelną. Antra vertus, girtas žmogus nemąsto, o tas irgi labai svarbu. Tokiu būdu vienu šūviu nušaunami du zuikiai. Inteligentijai gi sumokėjus tinkamą atlyginimą, ji norės tuos pinigus išleisti buitiniam liuksusui, kurio Tarybų Sąjungoje labai mažai pagaminama ir visą laiką trūksta, arba dar blogiau — vakarietiškom knygom iš užsienio knygų knygyno (kur, beje, už kokio nors dailininko meno albumą tenka mokėti iki 100 rublių — standartinį naujai iškepto diplomuoto specialisto mėnesinį atlyginimą). Tai jau visai nepageidautina, nes toks žmogus gali pradėti mąstyti, lyginti gyvenimą kapitalizme ir socializme, o tokio palyginimo rezultatai bus labai aiškūs.

Grįžtant prie kovos už Lietuvos laisvę finansavimo, norėčiau kreiptis į visus išeivijos lietuvius, kuriem brangi Tėvynė, kad kiek galėdami prisidėtų prie lėšų šiai kovai vesti surinkimo. Teko girdėti, kad egzistuoja Amerikoj Lietuvių Fondas, kuris disponuoja gana nemaža suma. Kiek man žinoma, šio Fondo tikslas remti lietuvybės išlaikymą išeivijoje. Tai, be abejo, labai svarbi veiklos kryptis, tačiau reikia susimąstyti, kodėl jūs stengiatės išlaikyti lietuvišką dvasią ir kalbą gyvendami išeivijoje? Ar jūs mokote savo vaikus lietuviškai tik iš inercijos, kad patys dar lietuviškai šnekat, ar jūs žiūrite į ateitį, tikitės, kad vieną dieną Lietuva bus laisva ii jūs arba jūsų vaikai tenai sugrįš ar šiaip kuriuo būdu prisidės prie mūsų Tėvynės prisikėlimo ir atstatymo? Man atrodo, kad tik antruoju atveju ši veikla yra prasminga ir tikslinga, o tada ji yra organiškai susijusi su kova už Lietuvos išlaisvinimą. Lietuvybės išlaikymo išeivijoje reikalas yra pasmerktas ir visai nereikalingas, jei artimoje ateityje Lietuva neatgaus nepriklausomybės. Todėl aš siūlyčiau išeivijos lietuvių turimų fondų lėšomis remti ne tik lietuvybės išlaikymą užsienyje, bet ir kovą už Lietuvos išlaisvinimą.

Mūsų kovą koordinuojančių organų klausimas taip pat liečia daugiausiai išeiviją. Tokių organizacijų buvimas Lietuvoje man nežinomas. Išeivija turi įvairių politinių organizacijų, ir visų jų paskirtis man nelabai yra aiški. Susidariau įspūdį, kad tinkamiausias organas šiam darbui vesti būtų Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, kaip atstovaujanti plačiausius išeivijos sluoksnius ir turinti jaunimo paramą.

Kovoje prieš rusiškąjį komunizmą mes nesame vieni. Jis pasaulyje turi tiek daug priešų, kad yra visos galimybės sudaryti platų antikomunistinį frontą. Mūsų sąjungininkais turi būti visų į Tarybų Sąjungą inkorporuotų tautų disidentiniai sluoksniai kaip TSRS, taip ir užsienyje. Ypačiai didelis vaidmuo čia tenka rusų disidentams, kurių judėjimas yra įgavęs didžiausią mastą. Todėl mes turime palaikyti glaudžius ryšius su rusų disidentais. Lietuvių išeivijai reikėtų užmegzti glaudesnius ryšius su kitų TSRS tautų išeivijos organizacijomis, kaip, pvz., Slavų komitetu su būstine Stockholme.

 Iš jų mes galėtume kai ko pasimokyti ir galbūt kartu suorganizuoti akcijas, kurios vienai organizacijai yra per sunkios.
Ieškant kitų sąjungininkų laisvajame pasaulyje, naudinga prisiminti savo laiku bolševikų iškeltą tezę: "Kas ne su mumis — tas prieš mus". Šiuo atveju aš pasinaudosiu šiek tiek modifikuotu šio šūkio variantu, būtent: "Kas prieš mūsų priešą — tas su mumis". Toliau leisiu sau pacituoti TSKP Programos vietą, kur kalbama apie antikomunistines jėgas pasaulyje: "Po šia juoda vėliava (manau, kad jos spalva mums didelės reikšmės neturi  —  autoriaus   pastaba)   šiandien   susivienijo visi socialinės pažangos (!) priešai: finansinė oligarchija ir kariauna, fašistai ir reakciniai klerikalai, kolonizatoriai ir dvarininkai, visi idėjiniai ir politiniai imperialistinės reakcijos bendrininkai". Šioje trumpoje citatoje, kaip, beje, ir visuose marksizmo-leninizmo ideologų raštuose, labai gausu į-vairių literatūrinių priemonių: vaizdingų pasakymų, epitetų, hiperbolių ir pan. Tačiau mus domina ne šių rašeivų kalbos turtingumas, o šioje citatoje pateikta naudinga informacija, būtent ji mums nusako, iš kokių kapitalistinio pasaulio sluoksnių mes galime tikėtis pagalbos. Žinoma, pirmiausia reikia šią informaciją kritiškai pasverti ir patikrinti.

Kovos būdai, arba mūsų taktika
Užsibrėžę mūsų kovos strategiją, nustatę pagrindinį priešą ir įvertinę savo jėgas, pereisim prie konkrečių kovos būdų, arba mūsų taktikos. Neseniai man į rankas atsitiktinai pakliuvo "Pasaulio Lietuvio" 1979 metų kovo mėnesio numeris, kuriame perskaičiau labč^ įdomų Viktoro Nako straipsnį "Kokia jaunimo politinė laikysena?" Šiame straipsnyje, tarp kita ko, labai aiškiai yra išdėstyti trys pagrindiniai būdai, kuriais lietuvių išeivija gali talkinti kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pirmas būdas yra informacijos skleidimas okupuotoje Lietuvoje. Į šį punktą įeina siuntinių siuntimas į Lietuvą, asmeniniai išeivijos lie tuvių kontaktai lankantis Lietuvoje, Amerikos Balso Vatikano, Laisvės (Muenchene) ir Romos radijc laidos. Antras būdas tai informacijos apie gyveni mo sąlygas, rezistencinį sąjūdį, tikinčiųjų bei lais vės kovotojų persekiojimus okupuotoje Lietuvoje skleidimas Vakaruose. Trečiu ir svarbiausiu būdu V. Nakas laiko išeivijos lietuvių iškilimą gyvenamojo krašto politinėje scenoje tam, kad jie paskiau galėtų ginti Lietuvos interesus ir prisidėti prie Lietuvos laisvinimo.

Aš visiškai sutinku su V. Naku, kad šie trys būdai yra pagrindiniai, tačiau negaliu sutikti su jo prioritetų koncepcija. Svarbiausiu būdu jis laiko trečiąjį, pagrindiniu antrąjį (t.y., matyt, antru pagal svarbą), o pirmas būdas akivaizdžiai užima paskutinę vietą jo klasifikacijoje. Mano požiūriu šis santykis turėtų būti visiškai priešingas, t.y. svarbiausias būdas yra pirmasis, o žemiausią prioritetą turi trečias.
Bandysiu savo nuomonę pagrįsti. Tam pirmiausia prisiminsim, kad mūsų pagrindinis priešas yra rusiškasis komunizmas. Mano teiginys yra, kad šio priešo negalima sunaikinti iš išorės. Vakarų valstybių intervencinės kariuomenės nesugebėjo to padaryti net 1918 metais, kai Rusija buvo visai silpna. Dabar gi apie tai iš viso negali būti jokios kalbos.

Šį priešą galima nugalėti tiktai iš vidaus, pakirtus jo šaknis — Tarybų Sąjungos plačiųjų liaudies masių fanatizmą. Antrą vertus, nemanau, kad kokia nors mums palanki išvystytos kapitalistinės valstybės vyriausybė galėtų kuo nors palengvinti lietuvių padėtį Lietuvoje. Čia peršasi akivaizdus Car-terio administracijos pavyzdys JAV. Du svarbiausius po prezidento postus šioje vyriausybėje užėmę lenkų kilmės politikai Z. Brzezinskis ir E. Muskie nedavė lenkų tautai jokios apčiuopiamos paramos. Trečias kovos būdas mano supratimu, gali padėti Lietuvai tik netiesiogiai. Jis gali padėti sustiprinti Lietuvių išeivijos veiklą, kelti jos vienybę, padėti išspręsti kai kuriuos opius formalius klausimus Lietuvos naudai (kaip, pvz., Lietuvos okupacijos nepripažinimą, nepriklausomos Lietuvos atstovybių išlaikymą Vakarų pasaulyje). Šie klausimai yra antraeilės reikšmės, ir todėl trečias kovos būdas negali būti laikomas svarbiausiu. Kas liečia antrąjį kovos būdą, tai jis irgi nėra tikslas pats savyje. Informacija apie rezistencinį sąjūdį Lietuvoje Vakaruose mažai kam įdomi. Todėl šio būdo pagrindinis tikslas yra tos informacijos perdavimas atgal į Lietuvą kitais labiau prieinamais Lietuvos gyventojams kanalais, kaip, pvz., radijo bangomis. Žinoma, tokio pobūdžio informacijos platinimas Vakarų spaudoje, valdžios organų informavimas apie padėtį Lietuvoje taip pat turi didelės svarbos, nes užtikrina komunistų nusikaltimų atskleidimą, ko jie šiek tiek bijo (svarbiausia dėl to, kad neatbaidytų Vakarų komunistų bei Trečiojo Pasaulio šalių nuo komunizmo aplamai).

Pirmasis būdas yra pats svarbiausias, nors kažkodėl iki šiol jam buvo skiriamas mažiausias dėmesys. Svarbiausiu laikau jį todėl, kad jis yra tiesioginis ir griauna komunizmą, iš vidaus pakirsda-mas jo šaknis. Kitaip sakant, šiuo būdu mes smogiame į silpniausią Tarybinės imperijos vietą. Negana to, komunistų pozicijos šiuo atžvilgiu nuolatos silpnėja, vykstant mokslo ir technikos revoliucijai. Tobulėjant masinėms informacijos skleidimo priemonėms, vykstant informacijos užrašymo ir saugojimo priemonių miniatiūrizacijai, vis sunkiau darosi išlaikyti Tarybų Sąjungos izoliaciją. Neatsitiktinai tarybiniai ideologai dabar daug kalba apie ideologinės kovos aštrėjimą šiuolaikiniame etape. Šis teiginys atspindi tarybinės ideologijos krizę vis atviresnės ideologinės konfrantacijos akivaizdoje. Neturėdama ką priešpastatyti Vakarų pasiekimams, komunistinė propaganda griebiasi įžūlaus melo ir sofistikos. Tačiau šis kelias yra iš anksto pasmerktas. Lietuvoje vis daugiau atsiranda žmonių, kurie beveik neskaito tarybinių laikraščių, retai kada žiūri televiziją, o kai jau žiūri, tai, pradėjus transliuoti informacinę centrinės Maskvos televizijos programą "Laikas", išjungia televizorių, kad negirdėtų ir nematytų to šlykštaus melo, tų tuščių pompastiškų kalbų. Vietoj to žmonės vis dažniau klausosi Vakarų radijo stočių laidų įvairiomis kalbomis: lietuviškai, rusiškai, angliškai. Kas kaip moka stengiasi gaudyti žinias apie padėtį pasaulyje, apie Vakarų kultūrą, mokslą, meną, pragyvenimo lygį, apie žmogaus teisių pažeidimus ir disidentų sąjūdį Tarybų Sąjungoje. Daugeliui žmonių Lietuvoje atsisakius priimti komunistinę propagandą, susidarė informacinis vakuumas, kurį reikia užpildyti. Todėl reikia stengtis visomis priemonėmis laužyti tas informacines pertvaras, kurios skiria socialistinį lagerį nuo likusio pasaulio.

Kokios gali būti tos priemonės? Viena iš jų, gana plačiai paplitusi, tai siuntiniai giminėms Lietuvoje. Šio kanalo informacinis pralaidumas gana didelis kiekybiškai, bet neypatingai aukštas kokybiškai. Siunčiami daugiausia drabužiai, o spaudos siuntimo galimybės gana ribotos dėl griežtos cenzūros ir muitininkų savivaliavimo. Todėl siunčiant knygas ar žurnalus, dažnai geriausi iš jų dingsta. Dažniausiai paštas pasiteisina, kad siuntinį gavo atplėštą ir už jo pilnumą neatsako, o kartais adresatas gauna raštelį, kad jam siųstos knygos esančios Lenino vardo bibliotekoje Maskvoje ir, jei jis norįs tai galįs atvažiuoti ir jomis pasinaudoti (žinoma, tik vietoje). Vis dėlto šį tą pasiųsti galima ir šiuo kanalu: mokslinę literatūrą, meno albumus, gamtinius ir mokslo populiarinimo žurnalus, šį tą iš grožinės literatūros, kai kurias enciklopedijas, plokšteles, šiaip nepolitinius žurnalus. Čia aš, žinoma, turiu openyje spaudą anglų kalba. Lietuvoje visi mokiniai nuo penktos klasės mokyklose mokosi kokios nors užsienio kalbos, dažniausiai anglų. Mokosi jos ir studentai aukštosiose mokyklose. Jeigu jų mokėjimas dažnai būna ir neaukščiausio lygio, tai įdomios literatūros gavimas juos paskatintų tą kalbą giliau pastudijuoti. Nemaža dalis Lietuvos gyventojų moka vokiečių kalbą. Todėl kartais yra tikslinga pasiųsti literatūros ir šia kalba.

Žymiai aukštesnės kokybės informacijos gali atvežti užsienio lietuviai besilankantys Lietuvoje. Todėl mums šis kanalas ypatingai svarbus. Tuo tarpu teko girdėti, kad kai kurie išeivijos sluoksniai yra nusistatę prieš bet kokius asmeninius kontaktus su Lietuva. V. Nakas savo straispnyje rašo, kad kai kurie lietuviai, pas mus apsilankę, grįžta politiškai neutralizuoti. Įtariu, kad kai kurie netgi pradeda kolaboruoti okupantui, sudaro vadinamąją penktąją koloną. Nemanau, kad šio reiškinio priežastis yra politinio sąmoningumo stoka, kaip tą aiškina V. Nakas. Mano supratimu, pagrindinė problema yra ta, kad ten nuvažiavę žmonės pasijunta priklausomi nuo tarybinės biurokratijos. Turbūt dažniausiai čia pasireiškia noras dar kartą aplankyti Lietuvą, ten gyvenančius gimines. Tada žmogus ima save cenzūruoti, ne be pagrindo galvodamas, kad jei jis būsiąs "geras", tai jam ir vėl duos vizą. Tokia psichologija gana žmogiška, bet ja būtina nusikratyti. Jeigu jūs nesijausite nuo tarybinio režimo priklausomi, niekas negalės jūsų politiškai neutralizuoti, o tuo labiau priversti kolaboruoti (žinoma, jeigu nepapirks už pinigus). Nuolaidžiauti okupantui, siekiant asmeninių privilegijų, gali tiktai asmenys be principų. Tokių asmenų dabar yra labai daug Lietuvoje (daugumos principingųjų jau seniai ir kaulai supuvo Sibiro žemėje). Čia jie yra pagrindiniu kolaborantų okupantui šaltiniu. Tikriausiai yra tokių žmonių ir pas jus išeivijoje. Jūs turite izoliuotis nuo tokių žmonių, kaip mums svetimų.

Grįžtant prie antro kanalo galimybių,manyčiau, kad juo reikėtų siųsti visą tą informaciją, kuri cenzūros nedraudžiama, bet iš siuntinių dingsta dėl muitinėje dirbančių valdininkų savivaliavimo. Į šią kategoriją pakliūna dauguma gražiai išleistų vertingų leidinių. Antitarybinę literatūrą, lietuvišką išeivijos spaudą, rusų disidentų publikacijas Vakaruose atvirai vežti yra rizikos dėl to, kad iš užsienio atvažiavę asmenys lietuviškom pavardėm yra muitininkų ypačiai kratomi ir tokia literatūra pas juos dažniausiai aptinkama, jei tik jie jos turi. Antra vertus, tokią literatūrą perskaitysiančių žmonių ratas gana siauras. Tarybinis saugumas per ilgus savo siautėjimo metus mūsų visuomenėje įskiepijo žmogaus žmogum nepasitikėjimą. Todėl tas laimingasis, kuriam pavyko gauti draudžiamos literatūros, dažnai bijo ja su kuo nors, išskyrus šeimos narius ir artimiausius draugus, pasidalinti.

Tačiau tokio pobūdžio informacija mums yra pati svarbiausia. Kaip gi ją Lietuvoje platinti? Visų pirma tam būtina užtikrinti dvi sąlygas: I. visuotinį šios informacijos prieinamumą visiems jos ieškantiems ir 2. jos priėmimo anonimiškumą. Pirmoji sąlyga reikalinga dėl tos informacijos didelės svarbos Lietuvos gyventojams, o antroji, kad apsunkintų saugumo organams ją priimančių asmenų susekimą. Viena iš priemonių, patenkinančių abi šias sąlygas, yra radijo laidos.

Man žinomos keturios anksčiau minėtos Vakarų radijo stotys transliuojančios laidas Lietuvai. Geriausia iš jų, be abejo, yra Laisvės radijas. Deja, dėl barbariško šios stoties slopinimo jos laidas Lietuvoje priimti labai sunku, bet kai jau pavyksta, tai mums visada yra didelė šventė. Gana neblogos ir dažnai labai gerai girdimos yra Vatikano radijo laidos. Jos yra didelė moralinė parama Lietuvos katalikams. Čia dažnai pateikiama Lietuvos pogrindžio spaudos apžvalga, kuri mums nepaprastai svarbi. Gaila, kad šios laidos tokios trumpos, ir dėl to jose informacija pateikiama tik prabėgomis.

Bene plačiausią auditoriją Lietuvoje turi Amerikos Balsas. Toks populiarumas sąlygojamas yra ne šių laikų aukštos kokybės, bet palyginus gero girdimumo ir pakankamai ilgos laidų trukmės, leidžiančios pateikti pilną naujausių įvykių pasaulyje apžvalgą. Dėl šių žinių jos daugiausia ir klausomos. Likusi programos dalis dažniausiai būna labai silpna, turinys neapgalvotas. Mums svarbiausios informacijos apie rezistencinį sąjūdį Lietuvoje labai maža. Tuo tarpu dažnai perduodamos žinios apie sportą ir kartais netgi tokius "pasaulinės reikšmės įvykius", kaip šunų lenktynes! Klausydamas tokių "žinių", žmogus kartais pagalvoja, ar jie neturi nieko svarbesnio mums pranešti, ar yra rusų kontržvalgybos papirkti. Namažą Amerikos Balso programos dalį užima dienos įvykių politiniai komentarai. Manyčiau, kad jų galima būtų atsisakyti, nes tuos pačius komentarus, tik žymiai išsamiau, mes galime išgirsti iš Amerikos Balso rusų sekcijos, kuri turi žymiai ilgesnes programas ir gali sau tai leisti. Tuo tarpu lietuviškoji sekcija, turėdama tik du pusvalandžius per dieną, turėtų koncentruotis ties žiniomis apie Lietuvą. Norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriama Vakarus pasiekiančiai pogrindžio spaudai. Taip pat labai įdomu būtų išgirsti išeivijos laikraščiuose bei žurnaluose pasirodančių įdomesnių straipsnių santrumpas, bent pateikiant pagrindinius teiginius. Apžvalgoje "Lietuviai pasaulyje" reikėtų daugiau dėmesio skirti politinio pobūdžio įvykiams išeivijoje, o mažiau kultūrinei veiklai, kadangi pirmieji daugiau liečia pačią Lietuvą, o šios laidos juk jai ir skirtos.

Kalbant apie radijo laidas lietuvių kalba aplamai, reikia pasakyti, kad jų yra per mažai. Čia išeivija turėtų dėti pastangas įsteigti lietuviškas sekcijas ir prie kitų radijo stočių, ypač Vakarų Europoj. Tam geriausi kandidatai būtų BBC ir Vokiečių Banga. Kas liečia BBC, tai teko girdėti, kad tokios pastangos buvo dedamos, bet nesėkmingai. Manau, kad dabartinė konservatyvioji Margaret Thatcher vyriausybė galėtų pakeisti nusistatymą šiuo klausymu ryšium su dabartine tarptautine padėtimi. Po tarybinės kariuomenės invazijos Afganistane buvo praplėstos BBC rusų sekcijos laidos, o po neramumų kaimyninėje Lenkijoje susidarė ypačiai palanki dirva atnaujinti pastangas lietuviškai sekcijai atidaryti.

Kokie bebūtų radijo privalumai, vis dėlto, jis turi ir trūkumų. Didžiausias iš jų yra tas, kad radijo bangomis siunčiama informacija gali būti ir yra slopinama arba paskandinama triukšmuose. Tokiu būdu šio informacinio kanalo pralaidumas yra smarkiai apribojamas. Antrą vertus, vien tiktai žodžiu perduodama informacija nėra tokia vaizdi ir įtikinanti, kaip vaizdinė. Tarybų Sąjungoje, ypač Rusijos gilumoje, yra milžiniškos fanatikų masės, kurios netiki tuo, kas perduodama Vakarų radijo laidose. Dauguma jų mano, kad tos radijo stotys skleidžia propagandą arba tiesiog meluoja. Sunku tuos žmones už tokį požiūrį kaltinti. Jie galvoja, kad kaip yra pas mus, taip ir Vakaruose.

Abu šie trūkumai žymiai mažesni televizijai. Šis kanalas žymiai vaizdesnis ir padėtų išsklaidyti daugelio abejones. Be to, jį labai sunku būtų trukdyti, nes televizijos siųstuvų siunčiamos bangos sklinda labai kryptingai. Nukreipus kryptinę televizijos anteną į transliuojančią stotį, kitų stočių siunčiami signalai priimami žymiai silpniau. Šiuolaikiniame technikos amžiuje jau sukurti ryšių palydovai, kurie gali transliuoti televizijos laidas į bet kurią žemės rutulio vietą. Vienintele problema iki šiol buvo mažas palydovuose esančių siųstuvų galingumas, neleidžiantis priimti jų siunčiamų laidų tiesiogiai, o reikalaujantis žemėje įtaisyto galingo retransliatoriaus. Atrodo, kad dabar ši problema jau išspręsta, nes Vakarų Vokietija ir Prancūzija ateinančiais metais ruošiasi paleisti palydovą, kuris visai Prancūzijai ir Vakarų Vokietijai transliuos televizijos laidas, kurias galima bus priimti su kambarine antena tiesiogiai, nepanau-dojant retransliatoriaus. Atsivėrus tokiai techninei galimybei, ją reikia kuo greičiau panaudoti kovai su tarybiniu fanatizmu, nes, kaip vieną kartą pasakė A. Solženicinas, dabar galbūt jau eina paskutiniai metai, kada dar galima paveikti tarybinės liaudies sąmonę ir užkirsti kelią artėjančiai pasaulinei katastrofai. Todėl kuo greičiau reikėtų paleisti ryšių palydovą, kuris transliuotų televizijos laidas bent į tankiausiai apgyvendintą TSRS europinę dalį.

Šio projekto vieni lietuviai įgyvendinti nepajėgs, tačiau jie gali įnešti savo indėlį, nurodydami tokios priemonės būtinumą atitinkamoms institucijoms. Šio projekto pravedimui būtina bendra vieninga antikomunistinio fronto akcija. Tik tokiai jėgai atsiradus, bus įmanoma įgyvendinti šią nepigią, bet labai reikalingą priemonę.

Mintys dėl Lietuvos ateities
Pabaigai norėčiau pateikti keletą minčių apie galbūt tolimą perspektyvą — nepriklausomos Lietuvos ateitį. Jeigu jau kovojam, tai reikia žinoti, už ką ir kokią alternatyvą pasiūlysim dabartinei Lietuvos būklei. Iš išeivijoje vykstančių diskusijų nuotrupų, kurios pasiekė mane, susidariau įspūdį, kad ten egzistuoja nuomonė, jog Lietuvos gyventojai, atgavus nepriklausomybę, gali nenorėti grįžti prie senos kapitalistinės santvarkos, o norės išlaikyti socialistinę valstybę. Norėčiau šį mitą išsklaidyti. Dabar, kai ekonominė padėtis Lietuvoje vis blogėja (plataus vartojimo prekių, maisto produktų kiekio ir kokybės mažėjimas, neseni eilės produktų staigūs pabrangimai ir t.t.), žmonėse vis didėja nepasitenkinimas esančia padėtimi. Vis dažniau ir vis atviriau žmonės pokalbiuose pareiškia nuomonę, kad viskuo kalti ne atskiri asmenys, ne laikini sunkumai, bet iš esmės pati santvarka. Šios mintys ypač paplitę labiau išsilavinusių žmonių tarpe. Vieno iš jų žodžiais tariant, socializmas tai yra eksperimentas (beje. mūsų tautai primestas prievarta), kuris nepasisekė ir jau seniai laikas jį baigti.

Antra vertus, Lietuvoje, kur nemažai žmonių turi gimines Vakaruose, iš kurių gauna siuntinius ir laiškus, kur nemaža šalies dalis žiūri Lenkijos televizijos, rodančios palyginus nemažai vakarietiškų filmų laidas, kur daugelis žmonių klausosi Vakarų radijo, vis labiau auga susižavėjimas laisvuoju kapitalistiniu pasauliu, tenai esančiu gerove bei laisve.

Mano įsitikinimu, kalbant apie Lietuvos ateitį, ne santvarka yra svarbiausia, o patys žmonės, jų dvasinė būklė. Tamsiem, primityviem žmonėm kiekviena santvarka bus bloga. Manau, kad tą akivaizdžiai parodė Rusijos pavyzdys. Todėl mūsų pagrindiniu tikslu turi būti tobulėjimo galimybių užtikrinimas kiekvienam žmogui. Tai gali padaryti ne kokia nors ekonominė santvarka, bet pažangi valdymo forma — demokratija. Pirmu uždaviniu išlaisvintoje Lietuvoje laikau demokratinių laisvių atstatymą, suteikimą galimybės laisvai minčiai pasireikšti, laisvą nuomonių apsikeitimą, įgyvendinimą spaudos ir žodžio laisvės, laisvo priėjimo prie bet kurios informacijos užtikrinimą.
Kalbant apie ekonominę santvarką, tai ji turi užtikrinti maksimalų gamybinių jėgų išvystymą tam, kad užtikrintų gyventojų aprūpinimą materialinėmis gėrybėmis. Didelė Lietuvos inteligentijos dalis mano, kad tam būtina privati iniciatyva, o tuo pačiu privatinė nuosavybė bei kapitalistinė santvarka. Tačiau mūsų tikslas nėra vartotojiška visuomenė, serganti daiktiniu fetišizmu, bet dvasios milžinų tauta, kuri galėtų įnešti savo kuklų indėlį į pasaulio vystymąsį.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai