Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAZIO BRADŪNO NAUJUS EILĖRAŠČIUS PASITINKANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Saulaitė-Stankuvienė   

Laikas yra kaip vanduo, plaukiką iš visų pusių supąs. Bet poetas, kaip ungurys, išsprunka iš laiko. Jis eina virš vandens. Kaip okeanas, laikas skiria tremtinį nuo jo tėvynės. Poetas nešioja tą neužgyjantį randą tremties, skausmu bei žodžiu vėl ir vėl perplaukdamas Atlantą, paliesdamas žemę, sėklą, daigus, tuo pačiu žvilgsniu įimdamas ir žydėjimą, ir vytimą.

Žemės turtai yra Bradūno eilėraščio žaliava. Iš gamtos ir per ją suformuojama įžvalga į tą pačią že-mę, į gyvenimą. Poeto ilgesys savo vietos Kiršuose perdirba smėlį, dirvą, pušyną, ežerą, namus bažnytėlę .. . Perdirbti jie tampa įvaizdžiu gyvenimo centro. Kur poeto ašis? Ne Amerikos prerijose ar kalnynuose, ne Chicagoje. Kur? Gal Lietuvoje, tėviškėje? Ne. Jei centras būtų tolumoje, praeityje, Bradūno eilėraščiai sustabarėtų: skaitytume vis tą patį ir tą patį, neberasdami prasmingos įžvalgos. Lietuva iš gyvo žodžio taptų tuščia formule.
Knygos "Užeigoje prie Vilniaus vieškelio" eilėraščiai atveria poeto gyvenimo ir kūrybos centrą. Galima teigti, kad pirmą kartą Bradūnas skaitytoją taip arti, visai arti prisileidžia, ir tas artimumas skaitytoją sukrečia, nes tuo jis priverstas pripažinti, kokia kūrybos ir ištikimybės kaina.

Rinkinio eilėraščiai parodo, kad poeto kūrybinė ašis yra pajėgumas visa laikyti gyva. Ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis sutampa Bradūno eilėraščių chronoligiškuose įvaizdžiuose. Panaikinus laiko ribas, atsisakoma gijimo. Kadangi praeitis niekad nenublunka, jos skausmas ir džiaugsmas lieka tokie patys, kaip seniau. Ir Lietuva, ir Sibiras, ir Amerika; ir dangus, ir žemė, ir požemis sutampa Bradūno topologiniuose įvaizdžiuose. Atsisakydamas erdvės ribų, poetas ant sąmonės pamato stato eilėraščių namus. Todėl jis gali eiti virš vandens, ir todėl bangos skaudžios. Todėl net jam atsigulsiant po žeme, giminės tremtis parems jo galvą. Kadangi eilėraščiai išreiškia poeto esmę ir kadangi tie eilėraščiai nemirs — nors viename eilėraštyje ir poezijoje matoma ruduo — visa, kas poeto sąmonėje ir širdyje gyva, liks tiek pat gyva vėliau, kaip dabar — tiek pat skaudu, tiek pat ramu.

Visa lieka ir liks gyva ne abstrakčiai užsimenant, bet išvardinant. Bradūno eilėraščiai yra istorija, nes poetas atsakingas už visa, kas jį paliečia, ką jis paliečia. Eilėraščiuose užrekorduoti Lietuvos istorijos veikėjai, praeities ir dabarties; Lietuvos rašytojai nuo Donelaičio iki Katiliškio; lietuvio giminė nuo protėvių iki palikuonių. Šiuo atžvilgiu poetas yra kiekvienas lietuvis, atsakingas už savo tautą ir giminę. Bradūno poezija žymisi kuklumu: net kalbėdamas pirmuoju asmeniu, jis nestato savęs virš kitų, bet savimi kalba ir apie kitus, įprasmindamas kiekvieno lietuvio, kiekvieno žmogaus biografiją ir įjungdamas tą asmeninę istoriją į tautos, žmonijos eigą. Bradūno kuklumas yra jo humoro ir optimizmo pradas, įgalinąs jį linksmai pažiūrėti net į likimą. Poetas nusirita nuo jam duoto pegaso. Likimas ir žmogus atsisėda prie vieno stalo.

Poetas atsisako paguodos. Todėl jo poezija tiesi. Dideliam, prieš keturiasdešimt metų gyvenimo nukirtimo skausmui nėra paguodos; kaip švinas — ir kaip paukštė — tolima Lietuva nešama širdyje, jos kančia sekama. Atrodytų, kad tikėjimas apmarintų stebėtojo skausmą, bet poetas tikėjimu dar drąsiau skausmą tiria. Ryšium su žeme ir su gyvenimu poetas yra pirmasis žmogus, primityvas, tikrasis žmogus kiekviename iš mūsų. Bradūno biblinės, mitologinės, istorinės, tautosakinės aliuzijos aktualios vis nauju ir atnaujinančiu sąlyčiu su pasauliu ir jo veikėjais. Niekas nepasensta, nes niekas neužmirštama, ir todėl kiekviena nauja patirtis susijungia su pradmeniu. Poetas yra ir urvinis žmogus su akmens kirvuku, ir šios dienos, net rytojaus žmogus, subtiliu žodžiu išreiškiąs šios dienos ir rytojaus gyventojo sielą.

Skaitytoją, užėjusį į užeigą prie Vilniaus vieškelio, priima pats poetas. Poetas yra kartu ir šeimininkas, ir svečias. Kaip svečias jis anais laikais ten vaišinosi, kalbėjosi. Kaip svečias, jis gyvena, nes Dievas jam liepia būti.

Kaip šeimininkas, jis pakviečia skaitytoją atsisėsti šalia. Savęs nesigailėdamas, jis pasakoja, klauso ir dalina duoną. Duoną laužant, eilėraštį skaitant, įvyksta kūrybos stebuklas: visa, kas atrodė dingę ar dar nebuvę, mus supa. Kadangi esame, kas esame, nešiojame savyje Lietuvos visus laikus. Nešiojame pasaulį. Perplaukiame su poetu laiką; peržengiame erdvę. Tampame viena su poetu, mus vardais vadinančiu. Kartu su juo keliaujame, kalbamės, juokaujame, slepiamės ir ieškome, net nepastebėdami, kad nepajudėjome iš vietos, kad visa tai įžvelgėme širdyje.

Tokia meno magika; toks šių eilėraščių stebuklas.
Marija Saulaitė-Stankuvienė
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai