Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SUSITIKIMAS SU SENU SĖBRU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS ALANTAS   
IŠTRAUKA IŠ POEMOS ŠVENTARAS

PIRMOJI GIESMĖ

Apleista palėpė. Langas išeina į stogą. Pakrypęs stalas, kėdė, geležinė lova. Palubėje kaba elektrinė spingsė. Vidunaktis. Už lango girdėti ūžaujanti pūga. Šventaras, užsigulęs ant stalo, skaito Goethės Faustą.

ŠVENTARAS
 
Bepigu buvo Faustui! Dar tada čia vertėsi pikteivos,
Valdono pragaro atstovai, sielų pašaukti verteivos.
Mokslusis daktaras Faustas gyvenimo prasmės ieškojo
Senuose raštuos, bet nerado ir tada sumojo,
Kad tik jaunystė dar galėtų buitį jo įprasmint,
Uždegt vėl širdį, nuo senatvės negalavimų išlaisvint.
Bet kas galėjo jam grąžint jaunystę? Senis užsidaręs tarė
Nuodu taurėj surasiąs paslaptį buities, ir tai taręs
Jau rengės išgerti taurę, bet kalėdinė giesmė
Sulaikė jojo ranką, tačiau gyvenimo prasmė
Jam ir toliau miglota liko, tik kai kipšas pasirodė,
Grąžint jaunystę paketino ir gražuolę jam parodė,
Mefistui savo sielą jis užrašė ir atrodė,

Kad gerą sandėrį su pragaro atstovu jis padarė,
Nes velnias į jaunystę jam audringą kelią atidarė.
— Žiauriausio smurto aš esu perdėm suniekinta auka,
Iš savo žemės į pasaulio atkrančius išblokšta.
Kam blogo ašėn padariau? Kokiems dievams nusikaltau,
Kad ateities šviesesnės ir gyvenimo nebematau?
Be savo krašto, be rytojaus pastumdėlis esu,
Kaip paskendusio laivo atlauža išmesta ant krantų.
Koks prakeikimas atbloškė mane į šią lindynę? —
Kažin ar tik nebus čia mano užeigėlė paskutinė?
Prakeiktas smurtas, melas, kerštas žemėj triumfuoja,
Nusikaltėliai neteisybes dievą vainikuoja.
Ir kur tie sūkuriai nuneš mane ir mano šalį?
Ir kas kančias tas ištrėmimo bepakęsti gali? . .
Kam dar gyvent ir skurst,jei ateity švieselės nematyt?
Ar negeriau užmerkt akis ir viso labo pasakyt
Pasauliui ir palikti jį žiauriems tarnams tamsybių ,
O iškeliavus į Nirvaną, džiaugtis jos amžina ramybe? —
  Už lango siaučia pūga, sniego šuorai staipčioja
                       pasieniais,
Ir sukas, kaip paklaikę patvoriais ir pakiemiais,
Ir vėjas kaukia tarsi alkanų, plėšrių vilkų gauja,
Ir jų kaukimas atsiaidi šių pa-lo-cių kamine.
Tamsoje išsirikiavusios lempos blykčioja miglotai,
Lyg pašviesdamos kelią pragaran sielai suviliotai.
Naktinė pūga kipšus linksmina kantatom nelemtom,
Užpustydama taką grįžti dieviškom aušrom . . .
    O juk šiąnakt Kūčių stalas prie puošnios eglutės.
Ant stalo išdėlioti švenčių valgiai — nuotaika kilni!
Pro langą žiūri žvaigždėta kalėdinė naktis šviesi.
Ir veidas motinos toks šiltas ir kilniai dignuotas,
Ir šypsena madonos . . .   Tėvas rimtas ir galvotas . . .
Ir ji, mano jaunystės meilė, prie stalo ten sėdėjo,
Kiekvieną mano žingsnį spindinčiom akim lydėjo . . .
Visų šeimos narių pilni rimties ir lūkesio veidai . . .
Ak, geriau nebeminėt — gražios dienos dingo nebegrįžtamai!
Tamsybių gaivalai nepažaboti siautėja visur,
Iš šios planetos išganymo reikia jau ieškot kitur . . .


Išsiima iš lagamino buteliuką
 
Štai kaip civilizacija nelaimėj patarnaut greita!
Tablečių pora, ir tau atsiskleidžia Užmiršties anga.
Keliauji Nirvanon sapnuodamas gražius sapnus,
Užmiršęs šį pasaulį ir jo nebaigiamus vargus.
Tas Faustas juokdarys prakeikė Dievą ir šią planetą.
Gal ir man būtų ne pro šalį pasiskolint jo receptą,
Prakeikti Dievą, niekšus ir visus šėtonus pragare,
Bet ką beprakeiksi, kad nieko prakeiktino nebėra?
Gal ir reikėtų pragarą minėti prakeiktinai,
Jei jojo įnamiai dar neišvaikyti galutinai?
Juk šiandien kipšas pasislėpė tik šventuos namuos
Ir nebedrįsta rodytis susirinkimuose viešuos.
Ir Dievas jau tiek kartų buvo verčiamas nuo sosto
Ir nebe daug kas ieško kelio į palaimintąjį uostą.
Tad mano prakeikimas būtų vien komedija kvaila,
Lyg nuo sausuolio medžio jau seniai nulūžusi šaka . . .
Palieku aš kankyklų ir nusikaltėlių žmogyną. —
Neapykantos tvane jis pats paruoš sau pakasynas!
Kaip prakeikta Sodoma ir Gomora sudegė andai,
Taip ir iš šios planetos paliks išvėsę pelenai. . .
Ir kai Šventaras kėlė taurę prie savųjų lūpų,
Kažkas durysna pasibeldė gan trankiai ir jį užklupo
Besirengiantį sąskaitas suvesti su pasauliu šiuo
Ateivis netikėtas? —Ar Likimo čia prasmuo? — Šventarui dingtelėjo. —
Svečias buvo valkata, o gal ir ne? V
ilkėjo jis apsitrynusią kaimiečio sermėga, —
Avėjo vyžom ir mūvėjo kelnėm smunkančiom po pilvu,
 O iš užmaukšlintos kepurės kyšėjo kupsteliai du.
Visoj valėpėje pasklido drėgnas pelkių dvokas.
Šventaras šyptelėjo, — svečias buvo tikras lapsardokas!
Jisai jam buvo lyg kažkur matytas, lyg regėtas,
Lyg būtų savas ir vėlgi lyg niekur nieko dėtas.

ANARCHAS

Labutis, Šventarėli! Netikėjai čia mane matyti?
Žinai, visaip gi būna, niekad negali juk numatyti
Likimas kur tave nublokš . . .   Šaltoka čia tavojoj salėj!
Kodėl neliepi tarnams pakūrenti iki valiai? —
Prabilo svečias pašaipiai uždarydamas duris. —
Net ir krėslo svečiui neturi — nusigyvenai suvis!

ŠVENTARAS

Kas toks būsi? Ko tau reikia čia?

ANARCHAS

                 Argi nebepažįsti
Jaunystės draugo? O gal tau geda į jaunystę grįžti?
Ar užmiršai, kaip jaujoj prie žaizdro bulves kepėm,
Ir kaip bernai ant šieno kirkina mergas, pro plyšius sekėm?
Ar kaip senelis tavo dievdirbys nesąmonių kvailiausių
Apie žygdarbius mano priplepėjo tau? Galiausiai,
Juk senas paprotys mum liepia aplankyt gerus draugus —
Ir juo labiau, kad mes abu turėjome apleisti tuos namus,
Kur nuo senų laikų gyvenom.

ŠVENTARAS

Juokiasi
Argi ir tau pradėjo Užkulniai svilti, kai nauji velniai į Lietuvą atėjo?

ANARCHAS

Čia juokas menkas! Aš turiu apšviest tave pirmų pirmiausia,
Ir kad nė krislo neabejotum išaiškinti rimčiausiai,
Jog mūsų kraštą užplūdusi demonų nauja gentis
Taip skiriasi nuo senos, kad net aš pats turėjau tapti tremtinys.
Jie tremia ne tik Dievo išrinktuosius, bet ir prakeiktuosius.

ŠVENTARAS

Tai ko čia bastaisi? Ko negrįžti pragaran pas savuosius?

ANARCHAS

Neleidžia pragaro valdžia, — nusikaltau aš jai:
Istorijos slinkties, kaip istorikas, nenumačiau
Ir savo provinciją dėl apsileidimo prakišau.
Aš jūsų jaujoj per ilgai užpečkėj neveiklus lindėjau
Ir naują velniauimo gadynę pražiūrėjau.
Už tinginystę jie išmetė mane iš pareigų
Ir net apšaukė kitu vardu —Anarchu pavadino! —
Tavęs, jie sako, nuo šiolei niekas nebežino,
Gali karjerą iš pradžių pradėt ir klaidą pataisyt. —
Ir tas Anarcho vardas man labai patinka, kaipsyk
Jis dvelkia turiniu giliu ir skamba paslaptingai.
Žodžiu, pradedu aš karjerą naują gan sėkmingai.
Tik pastogės reikalą dar tenka sutvarkyt.
Tu čia stovyklos komendantas, gal kokį kampelį
Galėtum rasti man? Aišku, ne už dyką. — Ir aš darbelį
Kokį nors pasistengsiu tau atlikti. Juk ir pats žinai, —
Ranka paplauna ranką. O vėlgi ir pats numatai gerai,
Jog velnio paslaugos tautiečiams ir čia bus reikalingos.
Ieškot svetimų velnių pagalbos tautiškai būt kenksminga.
Aš tiek jau metų savo kraštui sąžiningai tarnavau,
Visus tarnybinius rekordus seniai jau sumušiau.
Žinau aš ko lietuviui reikia laimėj ir nelaimėj,
Norint lietuvis ir gyvena nuolatinėj kipšo baimėj,
Bet be draugystės mano išsiversti nepagali, —
Ir mano vardo nieku būdu jis užmiršt negali.

ŠVENTARAS

Ką tu, nuodvasa, man gali padėt iš pragaro išvytas
Ir būdamas bedarbis? Džiaukis, kad dar būtum įrašytas
Į kokį driskių valkatyną ar senų bobelių davatkyną.

ANARCHAS

Tu nesityčiok ir neruošk man galvatrūkčiais pakasynų.
Man dar pakaks jėgų iškrėsti tau kokį smagų juoką,
Kad iš palėpių tavo išlakstys visi apuokai.
Gal aš bedarbis, gal nustojęs pragaro malonės,
klet mano velniška galia tebėr tvirta, —galiu svajones
patenkint tavo bet kurias.

ŠVENTARAS

Netaukšk tuščiom: sakyk, ką tu gali?

ANARCHAS

Galiu aš padaryti, kad pastos tau kelią moteris graži.
Karjera tavo šaus padangėn, niekad aukso tau netruks.
Važiuosi per gyvenimą karieta, ir ratai tau nesmuks!
Galiu tau Lietuvą parodyt, kaip šiandien ji gyvena,
Galiu atskleisti amžius ir parodyti jos buitį seną.
Esu dar velniškai galingas: tau tik reikia įsakyti,
Ir tavo aikštingiausi norai bus pilniausiai įvykdyti.

ŠVENTARAS

Jei toks galingas dar esi, naujuosius velnius išvaikyk,
Išgriauk tvirtoves jų ir kuo griežčiausiai įsakyk,
Kad meškos neberopotų daugiau po mūsų kraštą mielą.
Aš be jokių derybų atiduosiu tau savo sielą
Ir sutartį su pragaru pasirašysiu dar šiąnakt.

ANARCHAS

Pats esi pakankamai išprusęs, kad galėtumei suprast,
Jog praeitis nežino, kad velniai kovotų su velniais,
Nepagalvosi apie tokį atsitikimą net ir juokais.
Gali pats elgtis su savąja siela kaip tau patinka,
Gali tu savo atsakomybe mesti ją į rinką,
Bet nesi įgaliotas kalbėt visos tautos vardu,
Tad šios naktelės sandėrėlis liečia tik mus abu.

ŠVENTARAS

Nors ir giries esąs galingas, bet iš galybės tos,
Matau, jau byra pelenai. —Nebegrįš jau valandos anos,
Kada tu savo galią rodei anais gerais laikais,
Nors, tiesą sakant, tu žaidei daugiausia tik su vaikais.
Rimtų velnių gadynė pasibaigė jau seniai, deja,
Ir jos tikriausiai nebe atgaivins jokia velniava.
Išnyk, nebekvaršink man galvos ir laiko negaišink!
Jei tau patinka, savo monais eik kvailius vaišink!
Koksai tu velnias, jei tvirtovių priešo išgriauti negali,
O tik tuščiom kvailybėm tu mane štai visą naktį vaišini.

ANARCHAS

Patarčiau mano patarnavimų neatmesti taip lengvai.
Tremty gyvent nebus tik pyragai valgyti skaniai.
Verčiau tu paklausyk seno velnio žodžio išmintingo.
Nes tu tik per mane gali susikurt buitį gan laimingą.
Ir nevaikyki tu manęs iš šios nusmurgusios stovyklos.
Juk šiaip ar taip degsi tu pragaro karštoj degykloj.
Aš noriu tau padėt, kad nebūtum tik pragaro eilinis,
O hierarchijoj pakiltum ir taptum atrinktinis.
Juk šiąnakt tu rengeisi keliaut Tenai tiesiausiai,
Jau būtų linksminę tave Liuciferio tarnai uoliausi.
Jei ne aš, ką laimėjęs būtum? Pasidžiauk dar čia,
Dar spėsi atsidžiaugti pragaro karčia dalia.
Jeigu nenori, šiąnakt galim sutartėlės nedaryti.
Man neskubu, galiu palaukt. Tu gali apsisv ar styti,
Bet atsimink gerai ir įsidėk galvon štai ką:
Tu man ne viešpats, aš ne vergas tavo, kol sandėrio nėra!
Turėk galvoj ir tai: nūn biržoj sielos labai atpigo.
Aš tau darau malonę, kaip tautiečiui savo. Bepigu
Didžiuotis tau ir mano draugišką pasiūlymą atmesti!
Tik abejoju, ar tu kitą kipšą galėtum rasti,
Kuris pasiūlytų tau sąlygas žymiai geresnes. —
Tik iš jaunystės draugo tu gali gaut lengvatas palankesnes.
Vis vien malonu buvo susitikti, ir aš manau netrukus
Matysimės vėl, ir gal tavo nuotaika nebus tokia surūgus.
O atsisveikindamas aš pašoksiu linksmą šalabana.
Lietuvių kadai kadžių šoktą šokį seną.
Juk reikia mūsų susitikimą prasmingai atžymėti
Ir naują bendradarbiavimą ko našiausiai vėl pradėti.


Anarchas šoka ir dainuoja:


Šaukiu pragaro dvasias
Į talką!
Išblaškysim dūmas jo liūdnas, —
Linksmybės jis išalko!
Jam tegroja muzikantai
Pragariniai.
Velnių nemėgsta diletantai
Ir pusgalviai rinktiniai!
 
Anarchas blaškė kojas į lubas.
Skvernai skraidė į šalis ir lig klubų
Nusmuko kelnės. Jis skėtrojos kaip padūkęs:
Čia stojos piestu, čia vėl sukės.
Liežuviu maigė, čia vėl šypsojos,
Ir grindis tvojo liesos kojos.
Spengselė palubėj susiėmė siūbuot,
Ir ėmė sienos kaip pasigėrusios svyruot.
Ir langas taip tarškėt pradėjo,
Lyg būtų ėmę veržtis gūsiai vėjo.
O kipšas kvatojos vis garsyn,
Ir jojo šokis ėjo pasiutyn.
Galų gale kažkas sprogo, kažkas virto,
Ir langas su visais stiklais išvirto.
Šventąrą pūga, įsibrovusi pro langą,
Pasigriebusi nešė į žiojėjančią ugninę angą.
Anarchas jį tvirtai už rankos laikė,
Jo akys žiburiavo, jis kvatojos kaip paklaikęs.
O pūga aplink grojo pragaro vargonais,
Tarytum Liuciferis uitojo su visais šėtonais.
Šventaras išsigando: siaubas atėmė jam žadą.
Bet kur rasi pagalbą, kai linksmų velnių plejada
Tave jau lydi pragaran? Jis savo ranką
Ištraukt iš kipšo gniaužto pamėgino. Kaip iš patrankų,
Kvatojos demonai garsiau už siaučiančią pūgą.
Argi jie man grotų paskutinę fugą? —
Jisai suriko ir tąsytis ėmė iš visų jėgų,
Ir nuo kėdės nuvirto ant kietų grindų.
Ir dar gulėdamas girdėjo,
Kaip velnio aidas kamine aidėjo.
Ir stebėjos, kas čia atsitiko, —
Ar čia būta sapno, ar tikrai velniai apniko?
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai