Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELIAUTOJAS PDF Spausdinti El. paštas
Seniau galėdavau sėdėti valandų valandas prie židinio,
kai lašantys karnizai
dainuodavo džiaugsmą priglaustiesiems; klausytis ir
žinoti, kad miškai buvo pagirdyti;
galvoti apie ateinantį rytą, ir kaip
atgaivinti lapai
blizgės saulėje, ir po prieblanda bus
skaidru ir vėsu.

Dabar, kai girdžiu, esu savyje šaltas: nes mano
mintys plačiai klajoja,
kur palaima yra išleista ant jūros
sūrų vandenų,
ant slėnių be poilsio ir balsų, kurie
nestovi vietoje:
židinys praranda savo šilumą ir namai toli nuo manęs.

*

Kokia sena mano širdis, kokia sena, sena mano širdis,
Ar kada nors dainuodamas žengiau pirmyn kai rytmetis aušo?
Atrodo, esu nuėjęs daugel takų: berods esu palikęs
nežinau pats kiek namų; ir palikti kiekvieną jų
tai buvo palikti savo širdies dalį,
savo senos širdies; gyvenimą praleidau, kurdamas jį
bet liko man tik gailestis ir prisiminimai.
Tai sėdžiu ir mąstau šiame uosto pakrašty ir laukiu,
kol išgirsiu senųjų vėjų verksmą, ir vėl
turiu keliauti, palikti židinio žarijas,
kad tyliai subyrėtų į baltus pelenus ir dulkes,
ir žiūrėti į besitiesiantį tuščią ir pilką kelią: ir vėl
mano drabužiai ir namai bus supantys vėjai
ir širdis bus pripildyta senu, negailestingu verksmu.
Praeidamas pro tavo langą, prieblandoje aš šaukiu:
Jūs, kurie pastatėte savo patogius namus ir
kelius miškuose, kur nuo seno jūs ėjot, žvilgčiodami į dešinę
ir kairę,
jūsų kelionė dabar tapo saugi, ir buitis
užtikrinta,
nes patsai miško pakraštys, laikantys senovės
žiaurumą paslaptingose tamsumose, buvo jūsų namų
šilumos užtvara.
Ir dabar, jau metams einant žiemon, jūs galvojot
pasislėpti už savo spindinčių langų, kur židinys
linksmai dainuoja. —
Puotaukite mėsa ir vynu, ir miegokite ilgoj
nakty,
o neprižiūrėtos liekanos gal verks liūdesiu.
Bet aš, kurs atėjau iš gilios nakties, sakau jums,
vėjai pakilo ir baisiai sukrės išdžiūvusį
mišką:
miškai pabus, juos išgirdę, prisikels,
šauks mėtomi,
ir bus laužomi visą naktį,
kai sudžiūvusių lapų sūkuriai sklis į visas puses.
Ir aušrai auštant, miego nepaguosti,
jūs stovėsit nustebę, žiūrėdami į kelius
uždengtus bevertėm negyvom sąnašom, ir į savo
sudužusį pasaulį —
jūs nežinosit, iš kur tie vėjai atėjo, ir
nesužinosit,
kur vakardienos pabėgo — ar jos iš viso buvo.

Vertė iš anglų kalbos Lidija Šimkutė - Pocienė
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai