Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TAUTŲ ATGIMIMAS IR IŠNYKIMAS — VALIJOS PAVYZDYS PDF Spausdinti El. paštas
"Ar mano tautai lemta išnykti?" Šis klausimas vis dažniau pasigirsta Rytų Europos šalyse — jį kartoja čekų rašytojai, estų kultūrininkai, ukrainiečių patriotai. Kaip šešėlis, jis dengia lietuvių savilaidos puslapius.

Tokioje likiminėje sankryžoje dėmesys krypsta ne tik į savo tautos istoriją, bet ir į kitas tautas, kurios jau anksčiau prarado savo nepriklausomybę ir savo* kalbą ir kurios stovi prie išnykimo slenksčio. Klausiama, ko galima pasimokyt iš jų patirties? Ar egzistuoja bendri mažų tautų gyvavimo ir nykimo dėsniai?

Vieną tokių tautų, valus Didžiojoje Britanijoje, aprašo 1981 metais išėjusi profesoriaus Kennetho D. Morgano knyga Rebirth of a Nation: Wales 1880 - 1980. — "Tautos atgimimas, Valija tarp 1880 ir 1980 metų". Keltų kilmės valai tris šimtmečius priešinosi anglosaksams, kol 16 šimtmetyje jie buvo galutinai nugalėti ir įjungti į Angliją. Kaip kadaise Lietuvoje, valų diduomenė pradėjo sparčiai nutautėti, o valų kalbą tausojo tik paprasti žemdirbiai. Pasak senos pranašystės, valai "praras savo žemę, bet išsaugos savo kalbą". Praradę savo žemę, valai užsispyrusiai saugojo savo kalbą, bet vališkai kalbančiųjų skaičius vis mažėja.

19 šimtmetyje, rašo prof. Morganas, Valija išgyveno tautinį atgimimą — iškilo prislopinti talentai, prasiveržė sukaupta energija. Pasinaudodami reformomis britų imperijoje, valų nacionalistai prasiskverbė į svarbius postus ir išplėtė savo įtaką britų parlamente. Valas Lloyd George tapo Britanijos ministru pirmininku. Britų politinė sistema 19 ir 20 šimtmetyje buvo lankstesnė ir atviresnė reformoms, negu carinė ar bolševikinė Rusija. 19 šimtmetyje gimsta Valijos universitetas, tautinė biblioteka, tautinis muziejus, jaunimo lyga ir populiarios dainų šventės. Kaip ir Pabaltijyje, daina žadino ir vienijo valus. Valijos supramoninimas patraukė gimtinėn mases valų imigrantų iš Anglijos ir Airijos; atgijo valų kalba, pagyvėjo knygų leidimas.

Deja, rašo prof. Morganas, viso to neužteko — valų tautinis atgimimas pradėjo blėsti. Ankstyvajame dvidešimtame šimtmetyje anglų kalba vėl ėmė skverbtis į Valiją. Britų Darbiečių partija, į kurią valai dėjo savo viltis, pasisakė prieš jų savivaldą. Bet valų patriotai nenuleido rankų. 1925 metais įsteigta Valų partija, kuri siekia Valijai dominijos statuso Britų tautų bendrijoje, šiuo metu turi du atstovus britų parlamente. Legaliai veikia ir kitos grupės, siekiančios atskirti Valiją nuo Anglijos. Britų kabinetas paskyrė Valijai ypatingą ministrą, o Cardiffo miestas paskelbtas Valijos sostine.

Šiandien valų tauta yra suskilusi tarp tų, kurie nori jai nepriklausomybės ar bent autonomijos, ir tų, kuriems Valijos išlikimas — atgyvenęs reikalas. Galima kalbėti apie skilimą pačioje valų sąmonėje. Čia geras pavyzdys žymusis poetas Dylan Thomas. Jis gimė vališkai rašiusių poetų patriotų šeimoje, bet jo tėvas, valų kalbos mokytojas, davęs sūnui senovišką vališką vardą, išmokė jį kalbėti tik angliškai. Tokį "lingvicidą" — kalbos nužudymą — patyrė tūkstančiai Dylano Thomas kartos valų vaikų. Kadangi anglų kalba dominavo mokslą ir meną ir buvo raktas į garbę bei turtą, daugelis valų tėvų nusprendė, kad jų vaikai užsitikrins sau pelningesnę ateitį, atsisakydami valų kalbos. Ar panašių argumentų apie "didžiosios rusų kalbos" tarptautinį pranašumą negirdime Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje? Šiandien Lietuvoje daktarinės disertacijos jau rašomos rusiškai, o vaikų darželiuose mažyliai tikinami, kad rusų kalba esanti jų "antroji gimtoji kalba".

Ar įmanoma išsaugoti tautinę tapatybę gimtajai kalbai merdint? Valų nuomonės tuo klausimu pasidalijo tarp optimistų ir pesimistų. Optimistai primena, kad praėjusiame šimtmetyje vališkai kalbančiųjų skaičius mažėjo lėtesniu tempu, negu anksčiau, o moksleiviai ir gimnazistai, dėka vališkų mokyklų, šiandien geriau kalba valų kalba, kaip anksčiau. Be to, valų kalba laikosi tvirčiau už giminingas airių, bretonų ir gėlų kalbas. Didži Britanijos valdžia kalba apie decentralizaciją; Valijos skyriaus įsteigimas ministrų kabinete esąs svarbus žingsnis į priekį. Neseniai pradėjo veikti speciali televizijos programa valų kalba. Pasak optimistų, visa tai rodo, kad Valija dar nežuvo.

Kažin — abejoja pesimistai. Anglų kalba nuolat skverbiasi į anksčiau vališkai kalbėjusias šalies sritis. Šiandien jau mažiau kaip 20% Valijos gyventojų — nevisai pusė milijono — bekalba vališkai. Tie, kurie brangina valų kalbą, šiandien mato ją mirštančią savo tėvynėje — kaip latviai Rygoje ar estai Taline. Vališkai kalbantieji jaučiasi pasmerkti, jie buriasi savo gimtinėje, kaip egzilai, ir kalba apie ateitį, kai jų vaikai nebesugebės ištarti savo vietovardžių. Jei kalba yra svarbus tautinės gyvybės rodiklis, Valija šiandien sunkiai serga — tvirtina valų pesimistai. Ir į palankią statistiką jie žiūri skeptiškai; anot jų, kai kurių valų išdidumas neleidžia jiems prisipažinti, kad jie nebemoka savo gimtosios kalbos. Pesimistų nuomone, valų kalba dar išsilaikys provincijoje kelias kartas.

Valijoje jaučiamos ir fatalizmo nuotaikos. Vienas diskusijų dalyvis priminė didįjį valų patriotą Samuelį Lewisą, kuris mokė juos, kaip kovoti už savo kalbą ir tautą, bet drauge perspėjo, kad jiems gali tekti patirti savo tautos ir kalbos mirtį, kurią jie turėtų priimti kaip "gražaus pokylio pabaigą". Fatalistiniai balsai kartais pasigirsta ir Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje?

Grįžtant iš Valijos rūpesčių į Lietuvos problemas, peršasi dvi išvados — taip pat viena pesimistiška, antra optimistiška. Palyginus su valų patriotais, kurie veikia atviroje visuomenėje ir demokratinės sistemos ribose, lietuviai grumiasi su daug aršesniu nutautinimo aparatu. Tačiau gimtoji kalba ir tautinė sąmonė šiandien Lietuvoje daug gyvesnės, negu Valijoje. Lietuviams Valija — tragiškas nutautėjimo pavyzdys ir perspėjimas.

Saulius Pašilis

— Lietuvos diplomatijos šefas min. Stasys Lozoraitis, prieš mirtį savo vieton paskyrė Lietuvos atstovą VVashingtone dr. St. Bačkį. Tas pareigas jis pradėjo eiti nuo praėjusių metų gruodžio 24 d.

Sukaktuvininkai: Vincui Stoniui (prel. Kazimierui Žitkui), poetui, pedagogui, buv. Kauno kunigų seminarijos rektoriui, 1983 gruodžio 17 d. suėjo 90 m. amžiaus. 75 metų jubiliatai: prel. Jonas Kučingis, Los Angeles lietuvių šv. Kazimiero parapijos steigėjas ir ilgametis jos klebonas, — 1983 m. gruodžio 23 d.; kun. Vytautas Bagdanavičius, M.I.C., rašytojas, mokslininkas, visuomenininkas, — 1983 m. gruodžio 26 d.; Antanas Masionis, pedagogas, visuomenininkas, — vasario 8 d.; Anicetas Simutis, Lietuvos gen. konsulas New Yorke — vasario 11d.; Bronys Raila, rašytojas, žurnalistas, visuomenininkas, — kovo 10 d. 70 metų jubiliatai: kun. dr. Pranas Gaida, mokslinių knygų autorius, visuomenininkas, "Tėviškės Žiburių" redaktorius, — sausio 26 d.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai