Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRIE DAIL. ALBINO ELSKAUS VITRAŽŲ SUSTOJUS PDF Spausdinti El. paštas
Ką daugiau būtų galima pasakyti apie dailininką, negu tai, ką jis yra sukūręs? Skirstyti dailininkus į pajėgius ir nepajėgius šiandien jau būtų primityvu ir naivu, ypač tuose kraštuose, kur yra absoliuti laisvė kurti. Tik klausimas, ar yra kur tokia laisvė?

Dailininkas per šimtmečius priklausė nuo užsakytojo. Seniau menus puoselėjo Bažnyčia, dvaras, valstybė, o šiandien, kas? Šiandien gi — galerija. Žinant su ja susietas aplinkybes, kalba apie dailininko laisvę dažniausiai lieka tik tuščiažodžiavimas. Šiais laikais geriausiu atveju dailininkas tegali bandyti išsitekti (su savo aš) užsakytojo rėmuose. Ir tai tik tuo atveju, jeigu paliktume po kepure užvožę įvairiausias galimas įtakas.

Kas buvo tas "pirmasis", tebėra legendinis ir išpūstas išmislas. Mūsų šimtmetyje tų "pirmųjų" tiek daug susitelkė, kad sąžiningesniam meno istorikui teko rimtai susirūpinti, ypač kada kai kurios meno kryptys atsirėmė į techninius ir mokslinius principus. Metodas įgalino įvairiuose kontinentuose ir net tose pačiose valstybėse bei miestuose keliems dailininkams, visiškai vienas kito nepažįstantiems, panašiai mąstyti apie tuos pačius arba labai artimus principus.

Be to, gal nė vienas šimtmetis nepasižymėjo tokiais gausiais ieškojimais siekiant individualybės, kaip mūsiškis. Tai davė progos gimti daugybei naujų idėjų ir įvairiausių būdų joms išreikšti, žygiuojant su kuo nors lygiagrečiai ir visiškai to nežinant. Tai mokslinio galvojimo mene paradoksas, iš kurio išlindo mintis, jog visos idėjos jau išlukštentos. Galbūt ši paradoksali mintis ir paskatino paskutiniojo dešimtmečio dailininkus kalbėti apie kūrinio tikslumą ir gerą užbaigimą. Jeigu prieš dešimtmetį beveik niekas negalėjo patekti į didžiąsias parodas be abstrakčių kūrinių, tai šiandien bereikalaujama, kad pasirinktos krypties kūrinys būtų tiek objektyviai, tiek subjektyviai išbaigtas.

Albinas Elskus niekad nebuvo paneigęs objekto nei savo bažnytinėje, nei laisvojoje kūryboje. Šis dailininkas visuomet sugebėjo atsiremti į daiktą, arba objektą, žinodamas, kaip jį reikia apipavidalinti ir iki intymiausių detalių išbaigti. Tai turi būti padaryta įtikinančiai ir tikrai — taip sakant, su minimaliu eikvojimu. Tokia kūryba — tai jau ne vien širdies reikalas, bet širdies ir proto iš anksto (gal net nuo gimimo) padaryta kieta ir pasirašyta sutartis. Tik šitokia "sutartis" ir padaro kūrėją užbaigtu meistru. Tai toks ir yra visų meistrų metodas, kuris valdo ranką. Mat rankai duoda įsakymus ne vien jausmas — čia reikalingas ir žinojimas.

Tuos du elementus, pilnai išvystytus, rasime visuose Albino Elskaus kūriniuose. Kartais gali atrodyti ir ne taip svarbūs kūrybiniai sumanymai, bet jie atlikti meistro ranka ir nuovoka. O tai jau daug! Bet, jeigu dar kalbėtume apie tobulumą, tektų klausti, kas jis toks? Ogi, kai ir mažoje detalėje nebėra vietos priekaištui.

Visoje savo kūryboje Albinas Elskus preciziškai atsargus ir išmąstytas — su nepaprastai tiksliu balanso jausmu. Jis puikiai suvokia, kur yra menas, nors būtų ir pasislėpęs. Jį suranda ir padaro. Gerai padaro! Beveik be priekaištų. Pasakiau "beveik", nes tokio dailininko, kuris būtų absoliučiai be priekaištų, istorija nežino.

Albinas Elskus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai