Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Dr. JONO GRINIAUS LITERATŪRINĖ KRITIKA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS NATKEVIČIUS   
A. Varno piešinys

Grožinės literatūros kritiko darbas yra labai nedėkingas, nes beveik visada pats kritikas susilaukia aštrios kritikos iš jo paliestųjų rašytojų, kartais tai pareiškiančių viešais atsikirtimais, o dar dažniau didesne ar mažesne slapta neapykanta kritiko asmeniui. Šitai galėtų patvirtinti tiek pasaulinė, tiek mūsų kritikos istorija. Geriausias šiam reikalui pavyzdys pas mus yra Adomas Jakštas, net iki šiol dar vis nepabaigiamas pulti ir niekinti (ypač okupuotoje Lietuvoje). Betgi be kritikų literatūros gyvenimas neįmanomas, ypač dėl to, kad į jos aukštą Olimpą veržte veržiasi paprasti mirtingieji, reklamuodamiesi savo pigiomis prekėmis, kurių nelaikyti geromis eiliniam literatūros vartotojui nelengva. Tokią karčią kritiko duoną, ypač savo gyvenimo gale, yra tekę valgyti ir dr. Jonui Griniui, prieš metus mus palikusiam. Su juo mūsų išeivijos kritika nustojo nepaprastai ryškios asmenybės, kuriai raidiškai tinka ką tik parašyti žodžiai, kad literatūros kritikui retas kas dėkoja, dažniausiai netgi jo nekenčia. Juk neapykanta velioniui paskutiniais jo gyvenimo metais yra prasiveržusi tikru siautuliu, išėjusiu aikštėn ne tik jo idėjiniuose priešuose, bet ir jo drauguose, šokusiuose jam prikaišioti nemokėjimą lietuviškai rašyti ir praradimą bet kokios nuovokos literatūros kūriniui vertinti . . -1 Ir tam tikras kai kurių mūsų intelektualų, net ir nemažos dalies mūsų visuomenės primityvumas, labai vertinant savuosius pasaulėžiūrinius principus  ir niekinant priešiškuosius, bus  prisidėjęs prie Griniaus kaip kritiko nepakantos. Tai, pavyzdžiui, ryšku tokiame Griniaus vertinime: "Jo karinga krikščionybė ir antikomunizmas ne kartą padaro jo kritiką, sprendžiant anglų-amerikiečių standartais, negaliojančia".2 O kas laiko Griniaus kritiką galiojančia ir jos pavyzdžių įsideda? 1972 Lietuvoje išleista straipsnių chrestomatija, vardu "Lietuvių literatūros kritika" (II) . . . Taigi marksistai literatai nelaiko Griniaus kritikos niekine. Ir turbūt vertai, nes jau nepriklausomoje Lietuvoje Griniaus literatūrinė veikla, knygos ir straipsniai, buvo jam nupelniusi kritiko vardą. Man net rodos, kad paskutiniais nepriklausomybės metais šiuo vardu buvo vadinami tik du literatūros šulai: katalikuose Grinius ir vadinamuosiuose kairiuosiuose Kostas Korsakas-Radžvilas. Kiti, kaip J. Ambrazevičius, L. Gira ar net V. Mykolaitis-Putinas, kritiko epiteto susilaukdavo rečiau.

Mano įsitikinimu, Griniaus nuopelnų lietuvių literatūrai reikia ieškoti visų pirma ne jo dramose, o literatūrinėje kritikoje. Neskirsiu čia jo kaip literatūros mokslininko ir literatūros istoriko, nors šitai būtų galima, o žvelgsiu į velionį bendriau — kaip į literatūros kritiką, turėdamas prieš akis jo didžiulį dviejų tomų veikalą "Veidai ir problemos lietuvių literatūroje",3 jo straipsnius ir recenzijas žurnaluose ir laikraščiuose bei jo principinius pasisakymus literatūros kritikos ir meno klausimais. Tenka pradėti nuo paskutiniųjų, klausiant, kas Griniui sudaro literatūrinės kritikos esmę.

1. Literatūros kritikos esmė
Į klausimą, kas yra literatūrinė kritika, Grinius yra bandęs atsakyti vienu straipsniu Aiduose (1952, 3 nr,); "Literatūra ir meno kritikas. Jo asmens bruožai". Straipsnyje teigiama, kad kritika yra kūrinio meninės visumos vertinimas. Jis vyksta, žvelgiant "į meno ir literatūros kūrinius intuityviškai ir sintetiškai, t.y. visomis pažinimo galiomis, nuspalvintomis jausmų..."4 Kad estetinė intuicija yra nešama ar bent lydima jausmo, ji esti subjektyvi. Tikras kritikas betgi "turi dovaną į meno kūrinių sužadintus įspūdžius, jausmus ir vaizdus pažiūrėti nesuinteresuotai, objektyviai, užmiršdamas savo pomėgius ir simpatijas".5 Tai objektyvuojanti intuicija, kuri meno ir literatūros kritiką iškelia iš paprasto skaitytojo eilių ir jį pastato lygiomis su kitais kūrėjais, t.y. su menininkais, rašytojais. Kaip kūrėjas, jis jaučia gyvą reikalą pasisakyti: jis negali nerašyti, kaip negali būti nekūręs rašytojas ar kitas menininkas. Kritikas betgi rašo kitaip nei rašytojas. Pastarasis kuria konkrečias situacijas, personažus, vadinas, konkretizuoja ir detalizuoja, o kritikas apibendrina, schematizuoja, formuluoja. Tuo jis daros panašus į mokslininką ir filosofą. Kaip mokslininkas, jis savo intuityvinius įspūdžius grindžia duomenimis, randamais kūriniuose, kūrėjų gyvenime, jų aplinkoje, to paties kūrėjo kituose veikaluose. Kritikas "ieško psichologinių, socialinių, idėjinių priežasčių ir įtakų, kurios paskatino autorių ... iškelti tam tikras idėjas ir kurti vaizdus, susidaryti nuotaikas, susiformuoti pasaulėjautą, stilių, pavartoti vienokią ar kitokią techniką".6 Šita moksline pozityvistine faktų analize kritiko darbas betgi neišsisemia. Kūriniui vertinti dar reikia prasmingo visumos žvilgio, kurį suteikia pasaulėžiūra, atremta į kurią nors filosofiją. Tik tokiu atveju kritikas tampa vertintoju ir tikruoju kritiku, kai atsistoja aukščiau faktų ir į juos žvelgia kaip filosofas, remdamasis metafiziniais, etiniais ir estetiniais principais. Paties Griniaus žodžiais, kritikas interpretuoja kūrinį ta prasme, kad jis "intuityviai suvokiamą visumą ir atskirus jos faktus vertina pagal filosofinius-pasaulėžiūrinius principus, kurių faktai negali nei pagrįsti, nei sugriauti".7 Tai, be abejo, reiškia, kad Grinius pasaulėžiūrinius įsitikinimus padaro kriterijais kūriniams vertinti. Pasaulėžiūriniai skirtumai nulemia, kad kritikai, rašo toliau Grinius, "tuos pačius kūrinius... skirtingai suvokia, skirtingai pergyvena emocionaliai ir skirtingai supranta".8

Kitas reikšmingas straipsnis kritikos pagrindams suprasti yra autoriaus paskelbtas 1948 Aidų 15 nr., vardu "Rašytojo laisvė ir įsipareigojimai". Jame kritikas pasisako prieš komunistinę ir egzistencialistinę meno ir literatūros sampratas, prieš pirmąją — dėl meno pajungimo partijos tikslams, prieš antrąją — dėl laisvės suabsoliutinimo, atmetant sąžinę ir žmogui įgimtą etiką. Atrodo, toleruodamas ir nekrikščioniškas pasaulėžiūras, Grinius skelbia, kad rašytojas "gali kelti visokias idėjas, spręsti visokias problemas, vaizduoti visokius personažus su jų mintimis, jausmais, aistromis ir veiksmais, jis gali parodyti ir dorybes, ir ydas, ir nuodėmes, jis gali rodyti ir grožybes, ir bjaurybes, ir baisybes, jis gali atskleisti visokiausią tikrovę net su pikto ir nuodėmės vyravimu, jis gali vartoti visokias išraiškos ir vaizdavimo priemones, gali dalyvauti visokiose literatūros srovėse — ir realistuose, ir siurrealistuose, — bet viena sąlyga, — kad jo kūriny būtų nujaučiamas pasisakymas arba liudijimas už gėrį, kitaip sakant, kad blogybė ir nuodėmė yra nuodėmė, o gėris visada pasilieka gėriu".9 — Pasisakydamas prieš egzistencialisto J.P. Sartre nuomonę, jog rašytojas negalįs iškilti virš savo laiko lygio, Grinius pabrėžia, kad jis turi sugebėti išsinerti iš gyvenamojo laiko aktualijų ir jo įvykiuose ir reiškiniuose suvokti bendrai žmogiškąją problematiką, vedančią į metafiziką. Tokiu būdu kelti metafizinę ir bendrai žmogiškąją problematiką Grinius laiko svarbiausiu kiekvieno rašytojo, ypač krikščionio, jei jis nori būti didelis, uždaviniu.

Norėčiau čia pasisakyti trimis Griniaus keltais klausimais, kurie man atrodo straipsniuose pagrindiniai: 1. dėl kritikos kaip objektyvuojan-čios intuicijos, 2. dėl kritiko ir rašytojo pasaulėžiūros ir 3. dėl reikalavimo grožinės literatūros veikale kelti bendrai žmogišką problematiką, susijusią  su   antgamte   (metafizika).

2. Intuicija, pasaulėžiūra, bendrai žmogiškos temos
Tenka kiek nustebti, kad Grinius pagrindine kritiko galia, vertinant literatūrinį kūrinį, laiko intuiciją. Gaila tik, kad jos įsakmiau neapibrėžė. Tai palyginti moderni sąvoka, kilusi iš vadinamosios gyvenimo filosofijos (Lebensphilosophie), kurios žymiausi atstovai buvo vokiečiai F. Niet-zsche ir W. Dilthey bei prancūzas H. Bergson. Šie filosofai buvo geroki irracionalistai, pasisakę prieš proto pervertinimą filosofinėje problematikoje. Grinius betgi visa savo prigimtimi stovėjo arčiau to žmogaus tipo, kuris visų pirma ir daugiausia atsiremia protu, jo įžvalgomis ir sprendimais. Todėl reiktų prileisti, kad Grinius intuiciją suprato taip, jog joje būtinai turi dalyvauti protas. Šitokia intuicijos samprata yra artima Berg-sonui, kurį Grinius, prancūzų kultūros auklėtinis, tikriausiai skaitė. Šitaip intuiciją buvo supratę ir kiti filosofai bei meno teoretikai, kaip J. Mari-tain, Bruyne ir B. Croce, iš kurių Grinius yra pasiėmęs pagrindines estetikos sąvokas. Kad Berg-sonas yra už "racionalistinę" intuiciją, į tai be kitko atkreipia dėmesį kitas didelis 20 amž. filosofas, artimas irracionalistams, M. Scheleris, teigdamas: "taigi ne prieš, bet po to, kai mokslo tyrėjas energingai panaudojo proto galią, susiduriama su tuo, ką Bergsonas vadina "intuicija", ne prieš, o po loginės apraiškų analizės yra jos vieta".10 Griniaus straipsnyje duodamas paaiškinimas apie intuiciją taip pat įima į jos sąvoką protą, nors šio termino jis ir nepanaudoja: kritikas žvelgiąs į kūrinį sintetiškai, ir tai turį reikšti: visomis pažinimo galiomis, nuspalvintomis jausmų. Kad "pažinimo galia" visų pirma yra protas, savaime suprantama. Fenomenologai filosofai (jų tarpe ir M. Scheleris), ryškindami sintetinę žmogiškųjų galių veikmę pažinimo vyksme, vartoja ne intuicijos, o esmėžiūros terminą (Wesensschau). "Racionalistui" Griniui gal ir būtų geriau tikęs šis terminas, tik jis vėl būtų buvęs per filosofiškas. Estetikoje juk daug labiau įsipi-lietinęs intuicijos terminas, kurį Grinius ir pasirinko, dėl to kartais prie jo pridėdamas ir epitetą "estetinė". Gyvenimo pabaigoje kritikas visai aiškiai pasako, kad intuicijoje dalyvauja kelios psichinės galios, jų tarpe ir protas, ir dėl to intuicija yra sintetinė galia. Apie tai jis rašo 1978 Drauge, vertindamas A. Kairio romaną "Po Damoklo kardu": "... romano forma yra organiškai išaugusi iš autoriaus proto, širdies ir vaizduotės, nes ji taip pat prabyla į skaitytojo protą, širdį ir vaizduotę, sudarydama sintetinę intuiciją."11 — Ar intuicinę galią kūriniams vertinti Grinius visada panaudojo tikrai objektyviai (teoriškai tokio objektyvumo savo straipsnyje reikalavo),  pamatysime  kiek  vėliau.

Ką manyti dėl Griniaus reikalavimo, kad kritikas turi turėti pasaulėžiūrą? Iš esmės reikia su juo sutikti. Tiesa, vadinamieji laicistai, liberalai, ar kaip juos ten bevadinsi, populiarūs gyvenamuoju laiku, tiesos, tuo pačiu pasaulėžiūros ieškojimą visą gyvenimą laiko lyg ir būtinybe ir bet kokį jos suradimą, t.y. apsisprendimą už tam tikrą pasaulėžiūrą, nusidėjimu. Tokia pažiūra, be abejo, priima reliatyvizmą galutine išmintimi, tapdama irgi pasaulėžiūra, neigiančia tiesą. Kadaise J. Grinius teisingai apibūdino tokius "tiesos ieškotojus" šiais žodžiais: "Tiesos ieškojimas vyksta visą žmogaus gyvenimą, nes tiesa... skleidžiasi žmogui visa jo minties ir gyvenimo patirtimi. Bet kaip tik todėl tiesos ieškojimas nevyksta lyg vis liekant tuščiomis rankomis, o jau turimu gilesniu išsiskleidimu. Tik toks tiesos ieškojimas neišsigims į ieškojimo psichozą, rankų laisvei išsaugoti minantį po kojų ir tai, kas būtų verta į rankas imti. Priešais tokį ieškojimą dėl ieškojimo tenka sakyti: laisvos rankos žmogui duotos ne tuščiomis likti, o tiesai nešti'.12

Grinius, kaip atsimename, teigė, jog skirtingų pasaulėžiūrų kritikai tą patį literatūrinį kūrinį ir skirtingai supranta, tuo pačiu jį skirtingai interpretuoja ir vertina. Ir čia atsiduriame prieš tam tikrus pasaulėžiūros suabsoliutinimo pavojus, kurių Grinius neišvengė. Kaip prie šitų pavojų prieinama? Turbūt neteisingu aiškinimu senos Aristotelio, Platono ir šv. Tomo išminties, kad kone kiekvienas dalykas yra kartu ir tiesa, ir gėris, ir grožis. Kitais žodžiais, kad mes į visa galime žvelgti trejopu požiūriu: idėjiniu (pasaulėžiūriniu), doriniu ir estetiniu. Visi šie trys požiūriai yra savarankūs, autonomiški ta prasme, kad jų nė vienas nėra aukštesnis už kitą ir nė vienas nėra pajungtas kitam. Pas mus šitai jau senokai yra pastebėjęs A. Maceina; dar 1955 Literatūros Lankuose (5 nr.) išspausdintame straipsnyje, vardu "Asketų sukilimas arba meno kivirčas su dorove", jis teigia: "Kiekviena gyvenimo sritis yra kuriama pagal jos pačios dėsnius: svetimų kriterijų taikymas kūrybai yra jos užmušimas. — O primatas? Ar nėra tarp gyvenimo sričių hierarchijos? Tai kaip tik asketai ir pabrėžia, teigdami, esą etika stovinti aukščiausiai. Esmėje tačiau tai yra klausimas, kas yra aukštesnis: Tiesa, Gėris ar Grožis? Klausimas beprasmis, nes kiekvienas šis pradas yra aukščiausias savo srityje". ... Asketams "valia sakyti menininkui pamokslus ir reikalauti, kad jis būtų doras žmogus, kaip ir visi kiti. Tačiau jiems nevalia šventojo eilėraščių, pvz. Avilos Teresės, laikyti meniškai geresniais, negu nusidėjėlio, pvz. Puškino". Grinius šituo klausimu yra visai kitos nuomonės, kaip jis tai išryškina straipsnyje-atsa-kyme D. Valiukėnai te i 1979 Draugo 117 nr., rašydamas: "... estetinės-literatūrinės vertybės nestovi nei visažmogiškų vertybių viršūnėje, nei nėra visai nepriklausomos nuo kitų".13 Tai yra klaida, kuri turi reikšmingų pasekmių. Pasaulėžiūrinių ir dorinių vertybių suabsoliutinimas Grinių, pavyzdžiui, privedė prie to, kad jis vieną geresnių išeivijos romanų, A. Škėmos "Baltąją drobulę", pasinešė vertinti kaip moralistas, tai laikydamas kritiko pareiga. Jis rašė: "... norėčiau aiškiai ir atvirai pasakyti, kad lietuvis rašytojas, kuris savo tautos sunkiose valandose jai paliko nihilizmo nuodų, nenusipelno pagarbos, kad ir kaip įmantriai tuo nihilizmu būtų žaidžiama. Tai jau ne tiek estetikos ir konvenansų klausimas, bet pirmoje eilėje dorovės klausimas. Nuo moralinių antausių, kurių paliko A. Škėma savo raštuose, lietuvių visuomenė turi gintis, jei nori išlikti, o ne paskęsti nihilistinėj nevilty".14 — Atsimenam, Grinius teigė, kad rašytojas gali vaizduoti ir nuodėmę, taigi ir nihilizmą, tik jis turįs sukelti bent nuojautą, kad jis nėra už nihilizmą, o už vertybę, už gėrį. Iškėlus tokį reikalavimą, vargu ar galima kūrinyje apsieiti be mokymo, taigi dorinimo, nes ir ši nuojauta jau bus dorinimas, nors ir netiesioginis. O literatūrinio veikalo tikslas ne dorinti, o vaizduoti. Geras rašytojas nei dorina, nei nudorina, o vaizduoja, sukurdamas savarankią estetinę vertybę, nepriklausomą nuo idėjinių ir dorinių vertybių. "Baltosios drobulės" atveju užtenka, kad jos autorius pavaizdavo psichologiškai įtikimą, tegu ir egoistą, nemoralų psichopatą poetą, save statantį net aukščiau už "visos tautos" pripažintą oficialaus patriotizmo dainių; užtenka, kad jo sukurtas meniškai autentiškas žmogus, visai vis tiek, ar jis yra kuriam nors skaitytojui grasus, nesimpatingas, ar patrauklus, imponuojąs. — Kritikas nėra tikra prasme filosofas ar moralistas. Jam nepriklauso spręsti tiesos ir moralės problemas iš esmės, nes jis tam nėra nė pasiruošęs. Jis niekada negali užmiršti, kad grožinės literatūros kūrinyje į tiesos ir moralės problemas tikras rašytojas žvelgia ne jų pačių, o visai kitos vertybės požiūriu, būtent estetinės, ir visų pirma šituo žvilgiu tenka kūrinį vertinti. Kitais žodžiais, netampant esteticizmo ar kraštutinio estetinio formalizmo šalininku, kritikui visų pirma būtina gilintis į klausimą, ar grožinės literatūros kūrinys yra estetiškai vertingas. Juk leistina, kaip tam tikros pasaulėžiūros atstovui, pavyzdžiui, nepriimti M. Gorkio "Motinos" romane jo natūralistinės pažiūros į motinystę, bet vargu ar leistina dėl to nevertinti Gorkio kaip rašytojo ar jo net tokiu nelaikyti.

Su pasaulėžiūrinių ar dorinių vertybių absoliutinimu estetinių vertybių akivaizdoje glaudžiai siejasi ir Griniaus reikalavimas — rašytojas privaląs kelti bendražmogiškas problemas, vedančias į metafiziką. Bendražmogiškomis problemomis Grinius laiko vadinamas didžiąsias, giliąsias, visų laikų ir visų tautų problemas, vadinas, meilės, kančios, neapykantos, žmonių tarpusavio santykių, mirties, Dievo ir t.t. klausimus. Nesunku tai priimti. Sunkiau bus moderniajam žmogui sutikti su reikalavimu, kad sprendžiamas klausimas turi sietis su antgamte, t.y. su žmogaus gyvenimo prasmės, tikslo, religijos klausimais. Kur tada dėti ne tik visą moderniąją absurdo literatūrą, bet jau tokį Baudelaire (su "Piktybės gėlėmis"), Camus, Sartre? Tegu jau absurdo literatai praeina su madomis, kaip teigia Grinius, betgi kelių dešimčių Dievo ir net bet kokios moralės neigėjų rašytojų iš grožinės literatūros neišbrauksi. Dėl to D.J. Valiukėnaitės postulatas, sviestas Griniui Metmenyse, turi būti priimtas rimtai: "Niekas nereikalauja, kad žmogui patiktų absurdiškas ir nihilistinis pasaulis, bet jeigu toks jis yra daugeliui žmonių, rašytojas neturi kitos išeities kaip tik jį tokį pristatyti — sąžiningai!"15 Tik, žinoma, Valiukėnaitė pagražino ir pabaugino su tuo "daugeliui žmonių", reikėjo parašyti — "kai kuriems, nemažam skaičiui". Iš esmės betgi paties   dalyko   šitai   nepakeičia.

Tai kaip čia dabar? Ar ir aš jau su Valiukėnaitė, kad Griniaus kritika niekinė? O pradžioje beveik plūdausi, kad šitaip nuvertinti Grinių yra primityvu. Ne! Grinius kaip kritikas yra geras, tik reikia jį įstatyti į jam tinkamus rėmus. Kokie tie rėmai?

3. Griniaus kritikos rėmai: krikščioniškasis humanizmas, integralinis metodas
Griniui tikroji didžioji grožinė literatūra yra tradicinė, klasikinė literatūra, prasidėjusi senovės Graikijoje ir per vidurinius amžius bei kritiko ypač vertinamą 17 amžių (prancūzų Kornelis, Ra-sinas, Moljeras), per didžiuosius 19 ir 20 korifėjus susiformavusi iki šių dienų. Ją visą, bet dažniausiai tik nuo 19 amžiaus, jis kartais pavadino "mėlynuoju romantizmu" (ne "juoduoju" — moderniu), nes jame klestįs mėlynųjų padangių, tuo pačiu antgamtės ilgesys žmogiškojo trapumo akivaizdoje. Šio romantizmo atstovams daugiau ar mažiau rūpėjusios bendražmogiškos ir metafizinės problemos, kuriomis išreikšti jie ieškoję naujų formų; ir Griniui naujume iš dalies yra paslėptas kūrybiškumas, bet šitos naujovės negali eiti prieš žmogaus visais laikais ir visose tautose tą pačią iš esmės prigimtį. Griniui žmogaus prigimtis yra apibrėžta, ji negali išeiti iš jai skirtų ribų; ji visada jose pasiliks. Todėl jam atrodo absurdiškas J.P. Sartro šūkis: "Nėra žmogiškosios prigimties, žmogus yra laisvas, žmogus yra pati laisvė". Pastovioji žmogaus prigimtis betgi esanti paradoksiškai begalybė, kurios išsem-
 
Dr. Jonas Grinius (ketvirtas iš dešinės) su Vasario 16 gimnazijos abiturientais ir mokytojais (1959)

Dr. Jonas Grinius (pirmas iš dešinės) su artimais bičiuliais profesoriais — A. Brazaičiu, Z. Ivinskiu, A. Maceina.

Dr. Jonas Grinius (ketvirtas iš dešinės) su LF Bičiuliais Chicagoje 1962 m.

ti neįmanoma, todėl kūrybingam žmogui niekad nepritrūks medžiagos naujai kūrybai. Todėl Grinius juokiasi ir kartu apgailestauja, kad ne vienas dabartinis Vakarų Europos ar Amerikos rašytojas yra tiek išsekęs, kad jam prireikia absurdinio teatro, antiromano ar tik jam vienam tesuprantamos uždaros lyrikos, kritiko vadinamos hermetine. Griniui atrodo, kad ypač anglosaksi-niame pasaulyje vyraujanti keistų eksperimentinių formų literatūra ir formalistinė kritika, ieškanti kūrinyje visų pirma struktūrų, simbolių, o ne idėjų, knaisiodamas! teksto poetiniuose įvaizdžiuose, yra praradusi ryšį su giliomis ir neišsenkamomis žmogiškosios prigimties versmėmis, iš kurių teka bendražmogiškos ir metafizinės bei religinės idėjos. Dėl to jis pabrėžia: . . kritikui rūpestis forma ir jos analize stovi antroje vietoje. Jei sintetinė įžvalga jam pasakė, kad literatūros kūrinys tėra menkaprasmis, humanistiniam kritikui kūrinio formos ypatybės visai neįdomios".16 Formalinė kritika reikalinga, be jos kritikas negali apsieiti, ypač ten, kur rašytojas yra daug rūpesčio savo veikalo forma parodęs, bet ji viena prasilenkianti su kūrinio esme, nes kūrinys yra idėjos ir formos vienybė. Griniaus žodžiais: ". . . poezijos kūrinys yra intuityvios vaizduotės padarinys, kuris išreiškia žmogišką idėją regimosios tikrovės jusliniais įvaizdžiais".17 Todėl Grinius, kad ir įimdamas į savo metodą formalinį tyrinėjimo būdą, būtinai, kaip svarbiausią, prideda idėjinį-dalykinį, atskleidžiantį kūrinio temas, idėjas, mintis, kurių versmė yra žmogiškojo asmens prigimtis, gyvenamoji aplinka, apskritai tikrovė plačiausia prasme. Tokiu būdu savaime prie idėjinio-dalykinio požiūrio prisijungia psichologinis, perso-nalistinis, net pozityvistinis (aplinka!). Šitokį kelis tyrinėjimo būdus apjungiantį metodą Grinius vertai vadina integraliniu.

Savo paties pasaulėžiūrą Grinius vadina krikščioniškuoju humanizmu, nes netgi viešai, polemizuodamas su Valiukėnaite, pareiškė tikįs, kad "Kristus yra aukščiausioji dieviškoji Tikrovė, pats Dievas, o Evangelijos — dieviškas Apreiškimas, skirtas visiems žmonėms".18 Ir toliau apie save rašo: "Šį savo tikėjimą J. Grinius stengiasi pagal išgales vykdyti, kur ir kaip pataria sąžinė. Pagal tai jis rašo taip pat savo kritikos straipsnius, nejausdamas suvaržymų".19 Atrodo, kad ir savo integralinį kritikos metodą jis bus pagrindęs pažiūromis krikščioniškojo humanisto, neotomisto J. Maritaino, be kitko skelbusio, jog katalikybė rankiojanti tiesą net priešingiausiose doktrinose

Dr. Jonas Grinius, Vincas Natkevičius ir dr. Kajetonas Čeginskas

Dr. Jonas Grinius savo darbo kambary (1980 m.)

Dr. Jonas Grinius su diplomatijos šefu St. Lozoraičiu 1965 m. Vasario 16 gimnazijoje

ir ją įjungianti (integruojanti) į save.
Šiuose rėmuose Grinius ir pats savo kritiką matė ir pagal juos net sprendė apie savo kritikos vaisingumą. Štai minėtoje polemikoje su Va-liukėnaite jis pabrėžė, jog dėka savo krikščioniškosios pasaulėžiūros jam geriau pavyko suprasti K. Donelaitį ir jo "Metus" nei Lietuvoje marksistui Gineičiui, taip pat nagrinėjusiam šį poetą; arba jam pavykę geriau atskleisti Putino kūrybą nei socialistinio realizmo atstovui J. Lankučiui. Ir tai yra tiesa, kaip iš dalies dar bus progos šitai parodyti. Kitais žodžiais, Grinius yra ypač didelis ir gilus kritikas, kai nagrinėja krikščioniškosios inspiracijos veikalus arba bent tokius, kurių autoriai nėra paliesti moderniojo gyvenimo nihilistinių pažiūrų.
Atstovaudamas krikščioniškojo humanizmo idealams, kritikas ypačiai teigiamai vertindavo tuos praeities ir dabarties lietuvių rašytojus, kurie tuos idealus kėlė arba bent lietė savo kūryboje. Tokie jo mėgiamieji buvo: Donelaitis, Maironis, Šatrijos Ragana, Adomas Jakštas, Mykolaitis-Putinas, Paukštelis, Vaičiulaitis, Grušas, Ramonas, Aistis, Brazdžionis, Bradūnas, Šlaitas, Jasmantas, Švabaitė, Albinas Baranauskas ir kiti. Ne visada čia Griniui pasisekdavo atskirti grūdus nuo pelų. Atrodo, nepasisekė, pavyzdžiui, su "Damoklo kardo" autorium A. Kairiu, jo romaną iškeliant į literatūrines padanges, kuriose, kritiko žodžiais, pagrindinis romano veikėjas enkavedistas žydas Gordonas "tikriausiai užims nesunaikinamo paminklo vietą".20 Iš tikrųjų šis veikėjas yra vargu ar kūrybingos, greičiau primityvios vaizduotės dirbinys, kuriame sutelkta visa bjauru ir šlykštu, kas apie žydus antisemitų yra priterliota. Jokiu būdu Griniui neprimetant kokios nors žydų neapykantos, greičiausiai jį bus apgavusį romano autoriaus intencija — pavaizduoti krikščioniškosios meilės grožį kitais romano veikėjais: kun. Jonu Radvila, jo svainiu Algirdu Daukum, dr. Silvestru, kurie aną žydiškąjį monstrum vokiečių okupacijos metais priglaudė, nors šis buvo terorizavęs Lietuvos gyventojus, pačius savo gelbėtojus ir išveždinęs Sibiran jų gimines; enkavedisto gelbėtojai rizikavo net savo gyvybe. Dėl to jie turėjo autoriaus Kairio noru tapti šventaisiais, betgi kritiškesniam skaitytojo žvilgiui jie teatrodo naiviais žmonėmis. Ne geriau Griniui pasisekė ir su Mero "Striptizu", veikalą nuvertinant iki eksperimentinio, kažin ar suprantamo, sekso prišiukšlinto antiromano. Grinius neįžvelgė "Striptizo" gilios prasmės, visai be reikalo prikaišiojo seksą, kuris neišeina iš ribų. Jei buvo kas romanui prikišti, tai jo neišpasakytas nuobodumas, kartojant kelis kartus ištisais puslapiais tą patį tekstą. Ir tik šituo paskutiniu priekaištu Grinius yra pataikęs.21

Pagyręs Grinių už jo integralinį metodą, betgi negalėdamas parodyti jo vaisingumo šio straipsnio rėmuose ne tik per visas gausias kritiko recenzijas, bet ir per pagrindinius straipsnius-studijas "Veidų ir problemų" veikale, vis dėlto bandysiu tai šiek tiek atskleisti, peržvelgdamas dvi šio veikalo studijas: "Vincas Mykolaitis-Putinas kaip kūrėjas" ir "Jonas Aistis — nuskriausto žmogaus dainius".

4. Studija apie V. Mykolaitį-Putiną
Ji yra pati didžiausia abiejuose "Veidų ir problemų" tomuose, užimanti net 150 puslapių. Autorius laiko Putiną pomaironinės epochos didžiausiu lietuvių rašytoju. Pradžioje smulkiai apžvelgdamas jo gyvenimo faktus, kritikas pabrėžia, kad Putinas negalėjo būti antruoju Maironiu — "tautiniu šaukliu bei pranašu", nes jis "buvo visai kitokios psichinės struktūros jaunuolis, bręstas laisvesniais laikais, kai caristinės autokratijos priespauda jau buvo sulaužyta".22 Jau šita trumpa citata galėtų nurodyti, kad Grinius, rašydamas Putino biografiją, naudoja psichologinį ir sociologinį požiūrius, nes čia minėjo būsimo rašytojo psichinę struktūrą ir 20-ojo amžiaus pradžios Rusijos visuomeninę santvarką. Šie požiūriai tuojau papildomi pozityvistiniu, nors, atrodo, jis galėtų būti Griniui dėl jo idealistinės pasaulėžiūros visai svetimas, iškeliant, jog Putinas augo "labai tvarkingoje, darbščioje, doroje, religingoje katalikų šeimoje, kurioje tačiau stigo jausminio jaukumo".23 Čia neskambėdavę daina, juokas, linksmi pokštai. Ši šeiminė atmosfera, mano Grinius, bent iš dalies galinti paaiškinti Putino poezijos didelį be šypsnio rimtumą. Taigi šeiminė aplinka, galėtume sakyti — pozityvizmo atrastasis milieu prisidėjęs formuojant Putino poezijos pobūdį. — Per-sonalistinis metodas, perduodant rašytojo biografiją, ryškės, kai Grinius ieškos asmenų įtakos poeto gyvenimui ir kūrybai. Jam ypač rūpi vaidmuo Emilijos Kvedaraitės, poeto buvusios studentės, kuri, jam metus kunigystę, 1935 tapo jo žmona. "Ar Emilija Kvedaraitė buvo Putino mūza-įkvėpėja?" — klausia kritikas. "Ar santuoka su ja atnešė jam pilnatvę bei platesnių ir gausesnių paskatų literatūrinei kūrybai, kaip nuo seniai to ilgėjosi V. Mykolaitis drauge su savo kunigu Vasariu? Deja, teigiamai atsakyti sunku. Emilija galėjo būti mūza nebent tiek, kad, galvodamas apie jos siūlomą išsivadavimą iš psichinio dvilypumo, rašytojas sukūrė savo "Altorių šešėly" romaną. Lyrikos žanre jos įtakai galima priskirti keletą giedresnės nuotaikos eilėraščių, parašytų Putino 1929-1934 metais. Bet po santuokos lega-linės mūzos įtaka atrodo neigiamai: per keletą metų V. Mykolaitis neberašė jokios lyrikos..."24 Biografijos pabaigoje Grinius pastebės: "Netapusi mūza įkvėpėja Putino brandžiausiais metais, ji pasidarė jo nuolatine gailestingąja seseria jo senatvėje. Tai gal ir padėjo poetui pajusti krikščioniškosios meilės jėgą ir grožį, kai jis rašė savo "Žilviną ir Eglę" bei "Kėliaus iš kapo".25 Šios citatos ne tik atskleidžia, kiek daug reikšmės Grinius, aiškindamas kūrinio kilmę, priskiria asmenims artimiausioje rašytojo aplinkoje (tai ryšku visose Griniaus studijose), bet ir parodo tam tikrą kritiko realumą — sieti kūrybą su plačiąja tikrove, kuri savo begališkumu, kaip ir žmogiškosios prigimties tikrovė, yra pagrindinis šaltinis kūrybai. — Toliau apžvelgdamas Putino gyvenimą, Grinius bus ištikimas krikščioniškojo humanizmo uždaviniams, kai uoliai registruos poeto grįžimą Katalikų Bažnyčion. Putinas rūpinęsis, kad būtų nuimta ekskomunika. "Kadangi bolševikinės nelaisvės metais", rašo Grinius, "poetas nieko priešingo nebuvo rašęs nei prieš Dievą, nei prieš tikėjimą, nei prieš Kristaus bendriją, Bažnyčia nuėmė V. Mykolaičiui ekskomuniką ir leido kunigui palaiminti jo moterystę. Tačiau pačiam poetui šį kartą nebe moterystė rūpėjo: jis norėjo baigti gyvenimą taip pat su antruoju (prisiimtu) pašaukimu — mirti kunigu ir poetu, kokiu buvo savo gražiausiais gyvenimo metais".26 Visos studijos gale Grinius net kalba apie Dievo įsikišimą Putino gyveniman: "... privalu pasakyti, kad tas, kam Dievo apvaizda nėra mitas, o brangiausioji tikrovė, tas turi rimto pagrindo Putino gyvenimo vingiuose, slėniuose ir aukštumose matyti Dievo apvaizdos veikimą, o ne oportu-nistinį fatalizmą, nors apie tai ir būtų kalbėjęs poetas".27 Tokie tvirtinimai galėtų lyg ir sustiprinti sprendimus tų, kurie, kaip D.J. Valiukėnai-tė minėtame straipsnyje Metmenyse, Griniui prikišo, jog jis grožinę literatūrą laikąs religijos tarnaite. Grinius nuo to gynėsi, pabrėždamas, kad jam estetinės vertybės, kaip jau girdėjome, tik nėra aukščiausios nei visai nepriklausomos nuo kitų. Ir ta proga, atsakydamas savo kritikei, nurodė, jog ji taip pat pripažįsta pasaulėžiūros atspindžius grožinėje literatūroje ir jos kritikoje, tai "ji turėtų pripažinti, kad ir krikščioniška pasaulėžiūra nėra blogesnė už kitas".28 Tuo Grinius teisingai pasisakė prieš mūsų visuomenės ir kai kurių intelektualų primityvumą, kurį užsiminiau pradžioje ir kuris išeina aikštėn savojo požiūrio beatodairišku garbinimu ir kitokio požiūrio   nuvertinimu,   net   niekinimu.

Priėjęs prie temų ir problemų Putino kūryboje nagrinėjimo, Grinius savaime naudoja tą metodą, kuris sudaro jo kritikos esmę — atskleisti kūriniuose mintį, idėją. Pagal tai šį metodą galėtume pavadinti idėjiniu ar net filosofiniu, nes pats kritikas kartais pastarąjį terminą naudoja, būtent kalba apie Putino "gamtinę filosofiją".29 Ryšium su idėjomis Grinius nagrinėja Putino kūryboje gamtos, meilės ir moters, Dievo, maišto ir prometeizmo, dvejopumo ir egocentrizmo problemas. Mesiu trumpą žvilgsnį tik į meilės ir moters temą, ir tai tik lyrikoje, nes ji duos progos palyginti, kaip šią temą Putino kūryboje perduoda socialistinio realizmo atstovas okupuotoje Lietuvoje. — Putino jaunystės eilėraščiuose, pažymi Grinius, moteris atvaizduota kaip tolima Stella maris (Jūros žvaigždė), įkūnijanti poeto idealus; tai "poetų ir dainių puiki karalaitė", jų svajonė, sutampanti su visa tuo, kas gražu ir kilnu. Vėliau, poetui suradus ieškotąją moterį, lyrikoje suskamba erotinės temos. Jos betgi dingsta iš poeto kūrybos 20-čiai metų po vedybų su Kvedaraite. Poeto senatvės lyrikoje Grinius meilės ir moters temas interpretuoja ta prasme, kad jomis Putinas nuvertinęs jaunystėje "galingai ir gražiai skambėjusią" erotinę meilę ir iškėlęs "sudvasintąją, siekiančią krikščioniškojo heroizmo viršūnių ir gelmių".30 Tai poetas ypač atskleidžąs "Žilvino ir Eglės" poemoje, parašytoje 1960. Putinas savo kūrinyje pakeičia įprastinę pasakos "Eglės, žalčių karalienės" prasmę. Pasakoje žaltys priverčia Eglę tekėti už jo. Dėl to jį Eglės broliai nudobia. Poemoje Putinas Žilviną parodo ne prievartautoju, o kilniu jaunuoliu, kuris tapo nelaimingu dėl užkeikimo. Tą užkeikimą nuimti ir jį vėl atversti žmogumi, galėjo tik moteris, jį pamildama. Eglę sugraudina sielvartingas žalčio žvilgsnis, ji pamilsta jį, ir Žilvinas vėl tampa žmogum. Jo meilė Eglei yra idealinė, dvasinė: jis Eglės nepaliečia, kol ji pati, taip pat idealiai jį pamilusi, panori būti jo žmona. Apsilankiusi namuose, Eglė neįtikina tėvų ir brolių, kad ji ištekėjo už puikaus mielo jaunikaičio, ilgai laukusio meilės. Nors broliai Žilviną ir nužudo, jis vis tiek lieka Eglei dėkingas už pasiaukojančią meilę. — Grinius interpretuoja kūrinį trejopa prasme. Jame, pirma, atsispindinti Putino ir Kve-daraitės sukilninta draugystė ir meilė. Antra, poetas davęs pasakai naują gilią prasmę, kuriai nebuvusi pajėgi Salomėja Nėris, anksčiau už Putiną pasaką sueiliavusi. Ir trečia, autorius savo nauju požiūriu sukūręs "tokį giliai humanistinį ir krikščionišką kūrinį, kokio lig tol lietuvių poezijoje nebuvo", nes niekas prieš tai "nebuvo atskleidęs erotinės ir dvasinės (pasiaukojančios) meilės sintezės grožio".31 "Putino 'Žilvinas ir Eglė', teigia Grinius, yra krikščioniškojo humanisto kūrinys, kuriame atiduodama pirmenybė veikliai dvasinei, arba krikščioniškai, meilei, nes tik ji nešvariai užburtajam padeda tapti žmogumi ir sukilnina tą pergyvenimą, kurį kartais poetas buvo pavadinęs 'aistra kaip vilkė alkana' ".32 Ši "Žilvino ir Eglės" interpretacija įtikina. Grinius parodo, kad Putino senatvės lyrikoje į akis krintančio meilės šlovinimo ir čia pat, kituose eilėraščiuose, beveik nihilistinio jos neigimo negalima aiškinti poeto vaizduotės įprastiniu kūrybiniu dualizmu, kūrybine antiteze, nes iš kelių eilėraščių matyti, kad poetas nuvertina tik egoistinę erotinę meilę, o iškelia altruistinę dvasinę.

Palyginimas su marksistine kritika
Jonas Lankutis 1973 metais antru leidimu okupuotoje Lietuvoje yra išleisdinęs kiek didesnę studiją apie to paties "Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą". Kaip jis pristato meilės temas Putino lyrikoje? Joms duodama žymiai * mažiau vietos ir reikšmės nei Griniaus studijoje. Jos paliečiamos tik prabėgomis. Marksistinė pasaulėžiūra dar vis neleidžia į jas pažiūrėti rimtai ir giliai, nes meilė, matyt, dar vis laikoma buržuazinių jausmų antplūdžiu. Moters ir meilės temos Putino jaunystės lyrikoje teužsimintos puse šalutinio sakinio ("... ankstyvesnėje poeto lyrikoje meilė iškildavo kaip pasiilgtas ir svajonėse suidealintas jausmas".)33 Visa "Tarp dviejų aušrų" rinkinio simbolistinė lyrika su tokiais puikiais eilėraščiais ar jų ciklais, kaip "Romansas", "Pasaka", "Juodas angelas", "Nepasiekiamai", "Trys tostai", "Maskaradas", "Taurė", net neužsiminta... "Kelių ir kryžkelių" rinkinio meilės lyriką, kai poetas jau buvo suradęs išsiilgtąją moterį, Lankutis sumini vieno posmo ištrauka, ją komentuodamas antra puse minėto sakinio: meilė šiame laikotarpyje "įsiveržia į posmus kaip džiugi gyvenimo banga, realus, laimę teikiantis pergyvenimas".34 Vadinas, Putinas suburžuazėjo, paskendo meilės džiaugsmuose, kaip kiekvienas jaunas vyras, suradęs savąją... Banaliau sunku interpretuoti. Lygiai taip pat marksistas kritikas subanalina ir puikiąją "Žilvino ir Eglės" poemą. Putinas kūriniu tenorėjęs atskleisti tik vidinę žmogaus dramą. Pagrindinis veikėjas Žilvinas "gaivalingų jausmų bei polėkių būtybė, kurią kerštingas likimas pavertė menku, atstumiančiu šliužu, sukaustė nelaisvės pančiais".35 Tokį žmogų, "savo likimo vergą",36 Putinas mums ne kartą rodęs savo kūryboje. Taigi iš esmės nieko naujo "Žilvino ir Eglės" poemoje, skelbia Lankutis. Kad Žilvinas veržiasi į meilę, tai nesą ko stebėtis — jis klausąs prigimties balso... Pagrindinę veikalo mintį Lankutis mato ne dvasinės meilės jėgoje, o tame, kad "mirštančio Žilvino žodžiuose — Aš vėl žmogus — skamba žmogaus dvasinės pergalės triumfas".37 Šita pergale poetas su-simbolizuojąs žmogaus pastangas nugalėti išorines kliūtis, "įveikti savyje šliužo pradą, išskleisti savo individualybės žiedą".38 Eglė, atskubėjusi prie jūros gelbėti savo vyro, mano gale savo interpretacijos Lankutis, sujungusi savyje "meilę, Žilvino mirtį ir gimstančią gyvybę."39 (Kitaip nei pasakoje, Eglė dar tik laukusi kūdikio.) Tuo "jos moteriškume, kaip ir pačioje gamtoje, susikoncentruoja visa gyvenimo pilnybė."40 Dviejų žmonių likimai susieję ir vėl išsiskyrę "palikdami švytėti žmogiškos širdies karščio kibirkštėlę".41 Iš tikrųjų šie Lankučio žodžiai neteikia jokios gilesnės įžvalgos į poemos prasmę, o tik konstatuoja pliką natūralizmą ir banalybę, kad žmonės gimsta, mylisi ir miršta. Meilės heroizmą, kurį taikliai poemoje įžiūrėjo Grinius, marksistas kritikas pavadina vien "žmogiško širdies karščio kibirkštėle". Be abejo, tuo poema nuvertinama, net suniekinama. Galimas dalykas, Lankutis to nesiekė sąmoningai, bet marksistinis metodas savaime prie to privedė. Ar bereikia pridėti, kad Grinius savo estetine intuicija žvelgia giliau ir dėl to geriau atskleidžia meilės temą Putino poemoje? Ir ištisas Griniaus ir Lankučio studijų apie Putino kūrybą palyginimas vestų į išvadą, daug palankesnę Griniui nei Lankučiui.

5. Studija apie J. Aistį
Dar perbėkime Griniaus studiją apie J. Aistį ir ją palyginkime su Rimvydo Šilbajorio straipsniu apie tą patį poetą. Tai šiek tiek atskleis Griniaus integralinio ir Šilbajorio formalinio metodo vertę ir vaisingumą. — Studija įdėta antrajame "Veidų ir problemų" tome ir pavadinta "Jonas Aistis — nuskriausto žmogaus dainius". Pradeda autorius poeto biografija, duodamas jai antraštę "Keli psichinio veido bruožai" ir tuo nurodydamas, jog naudos psichologinį-personalisti-nį metodą autoriaus gyvenimui susieti su kūryba. Jį papildo, kaip Griniui įprasta, pozityvistiniu aplinkos veikmės metodu, teigdamas: "... varginga vaikystė ir jaunystė, įvairūs nusivylimai, tremtinio ilgesys ir liūdesys, netekus laisvos tėvynės,  nemažai lėmė J. Aisčio poezijos  eleginiam charakteriui, kuris yra nepaneigiamas".42 Grinius nustato, kad pagrindinis poeto lyrikos tonas yra eleginis, kaip elegiškas ir jo gyvenimas. Po to Grinius statys patį pagrindinį klausimą: iš kur poeto liūdesys. Kitais žodžiais, ant kokių idėjinių pagrindų poetas savo liūdnąją nuotaiką stato, kuo ją grindžia? Kokia poeto pasaulėjauta? Ieškodamas į šį klausimą atsakymo, kritikas suranda Aisčio poezijoje keletą eilėraščių, kuriuose poeto asmuo lyg pasislepia ir kuriuose "autorius kalba neva objektyviai apie kitų žmonių dalią".43 Šitų eilėraščių veikėjai, kartais esti ir pats autorius, "visada elegiški, nes jie yra nuskriausti žmonės, nekaltai ištremti, sužeisti".44 Tokį vieną, gal patį įspūdingiausią eilėraštį apie nuskriaustą žmogų Aistis parašė savo kūrybos pradžioje; tai eilėraštis "Apie rudenį ir šunį" (1929):

Toli už marių mėlynųjų,
Už šilo, už laukų,
Ten karalaitę pamotė išgujo,
Išgujo vieną iš namų.

Ruduo. Lietus. Ir šuo ten kaukė
Nedrąsiai, patylom,
O karalaitė buvo šviesiaplaukė
Akim kaip linas mėlynom.

Ir niekam, niekam nerūpėjo
Nei karalaitė, nei šuva, T
ik beržas nuo lietaus ir vėjo
Raudojo rauda nesava:

Toli, už marių mėlynųjų,
Už šilo, už laukų,
Ten karalaitę pamotė išgujo,
Išgujo vieną iš namų.


Tai mūsų pasakos apie pamotę raganą, čia karalienę, ir podukrą, čia karalaitę, poetinis variantas, poeto paverstas simboliu, išreiškiančiu liūdną tikrovę. Šis simbolis esąs "grakštus, poetiškas, prabyląs giliai į žmogų, nes giliaprasmis. Jis taip pat nurodo, kaip J. Aistis pergyvena sielos arba žmogiškojo asmens dalią pasaulyje. Jis poetui atrodo kaip tremtinys, neužtarnautai išguitas iš aukštesnės prasmingesnės būties kaip ana karalaitė iš tėvo skaisčios pilies į rudenio darganas, į nedraugišką pasaulį, kuriame nuskriaustos tremtinės neužjaučia niekas, išskyrus tik vėjo blaškomą beržą ir kažin kur staugiantį šunį".45 Grinius suranda keliolika panašios prasmės eilėraščių kaip cituotasis. Štai "Karaliaus Lyro" eilėraštyje regime šį valdovą, kuris valdžią ir turtą atidavė dukterims, o šios susenusį aklą tėvą per rudens darganas išvarė iš namų. "Ofelijos" eilėraštyje apdainuojama pamišėlė Ofelija, kurią atstūmė Hamletas ir kuri viena klaidžioja prie upės, laukdama užuojautos iš gluosnio. Dar skaudesnė žmogaus dalia atskleidžiama satyroje "Karaliaus šuo": nugaišo karaliui šuo — "šunelis geras, geriausias iš šunų", ir sušaukė karalius į jo šermenis visą savo dvarą, ir pats verkė, išliedamas ašarą; verkė paskui jį freilinos, markizai, grafai, baronai ir tarnai. Neverkė tik juokdarys; jis juokino karalių, klausdamas, kur jis rasiąs kitą tokį gerą šunį, geriausią iš šunų... Karalius užsirūstino, kad tuo juokdarys apšmeižęs šunį ir įžeidęs dvariškius, ir liepė jį pakarti prie šuns kapo... (Čia mano paliesta tik maža dalelė eilėraščių apie liūdnąjį žmogaus likimą.) Išieškojęs ir kruopščiai suregistravęs visus žmogaus dalią atskleidžiančius eilėraščius visuos poeto rinkiniuose, jų simbolius susiejęs su konkrečiais įvykiais poeto gyvenime, Grinius daro išvadą: "Šitie visi neužtarnautai nuskriausti herojai simboliškai atskleidžia J. Aisčio pasaulėjautą, kurioje kiekvienas žmogus jaučia savo aukštą kilmę ir paskirtį, bet turi gyventi tokiomis sunkiomis savo būties aplinkybėmis, kad jo dalia atrodo kaip benamio tremtinio. Dėl to J. Aisčio žmogus negali nesielvartauti. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl J. Aisčio-Aleksandriškio lyrikoje vyrauja elegijos".46 Nustatęs, kad Aistis savo lyrikoje liūdi dėl egzistencinių sąlygų, Grinius toliau konkrečiai klausia, kaip poetas šias sąlygas supranta, t.y. kodėl žmogus pasijunta benamiu tremtiniu. Iš simbolių analizės Grinius prieina atsakymą: poetas yra elegiškas dėl laiko praeinamybės: "Bet metai viską nupučia, lyg vėjas pienę,/ Ir lieka šiurpuliai, ir sielvartas atgyja".47 Kritikas toliau atskleidžia, kaip Aistis, tragiškai pergyvendamas bėgantį laiką, sukuria įvairių naujų prasmenų-simbolių tai tragikai perduoti: gyvenimas esąs Maratono bėgimas, bokso rungtynės, kelionė į tamsią naktį, žmonija — kaip įskridusi į šviesą plaštakė, net kaip akli šunyčiai. Tuo be abejo linkstama neigti gyvenimo prasmę. Betgi Grinius teisingai įžvelgia, operuodamas eilėraščių nuotaikomis ir mintimis, kad Aistis, jausdamas savyje labai stiprų vitalumą, kartais ima aiškiausiai sau prieštarauti ir pasaulį ir gyvenimą pergyventi kaip laimę, tardamas: "O tas gyvenimas toks didelis, malonus ir gražus!"48 Paskutinis Griniaus klausimas, ieškant Aisčio lyrikos idėjinių pagrindų ir poeto pasaulėjautos, yra, kodėl poetas, elegiškai sielvartavęs dėl gyvenimo beprasmybės, netapo maištaujančiu neigėju. Ir vėl atsakymas idėjine tekstų analize: todėl, kad gyvenimo srovė su savim neša vertybių; tos vertybės, kritiko manymu, poetui buvo gamtos grožis, meilė moteriai, meilė tėvynei, meilė Dievui. Tų vertybių sklaida Grinius baigia teminę idėjinę analizę Aisčio lyrikoje. Toliau vienas trečdalis straipsnio skiriamas eilėraščių išraiškai ir formai nagrinėti. Čia sužinome, kad išraiškos plotmėje poetui būdingas subjektyvumas ir egoizmas, familiarumas ir pilkumas (prozinės kalbos pamėgimas); prikišamas per menkas muzikalumas, konkrečiai nagrinėjamos atskiros poetinės priemonės. — Toks Aistis išėjo Griniui, sutelkusiam nagrinėjimui įvairius metodus — psi-chologinį-personalistinį, pozityvistinį, teminį-idėjinį, formalinį.

Palyginimas su formaline kritika
Rimvydas Šilbajoris 1965 metų Metmenų 9 nr. lukštena Aistį beveik vienu metodu — formaliniu. Straipsnis pavadintas "Sopulio užkeikta mįslė". — Modernioji formalinė kritika reikalauja teksto analizės. Be jo nė iš vietos!. Todėl turiu pradėti citata, kuri bus pati Šilbajorio straipsnio pradžia.

"Yra pas Joną Aistį tokių eilučių, apie kurias nieko labai gilaus ir išmintingo 'barzdoti kritikai' nepasakys, bet kurios vis dainuoja ir dainuoja širdyje ir užburia visas dienas savo krištoliniu skambėjimu. Štai, paprastai sudėstytas tėviškės peizažas:

Laukas, kelias, pieva, kryžius,
Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi, graudi daina.


Galima įsivaizduoti, kaip poeto sąmonėj pirmiausia pradėjo skambėti lakus, žaismingas ritmas, kuris paskui pavirto jo matomų daiktų vardais, o popieriun užsirašė ne ritmas ir žodžiai, bet daugiau pats jausmas, pats momento pergyvenimas. Ir šitas skambus jausmas yra kūrėjo magiška dovana skaitytojui, nes kiekvienas žodis, kartą pajustas, iššaukia širdy daugybę nesibaigiančių aidų ir tada jau posmely užburtas tėviškės vaizdas mums atrodo kaip visų mūsų dai-non sukauptas ilgesys. ... forma Aisčio eilėraščiuose visuomet yra organiška turinio dalis."49 Pačiu pirmuoju sakiniu švelniai ironizuojami apsenę kritikai, kurie vis ieško kažko gilaus ir išmintingo ten, kur šito visai nėra ir gal nė būti negali. Nebūtinai čia per dantį traukiamas Grinius, bet ir jam tai gali tikti. Atsiminkime, jog jis skelbė, kad kritikas visų pirma turi sintetine intuicija suvokti kūrinio prasmę, mintį ir ją vėliau konkrečia analize atskleisti; jei jos nėra — su kūriniu neverta nė prasidėti. Atkreipkime dėmesį, kad Šilbajoriui rūpi parodyti, jog poeto sąmonėje pirma skambėjo lakus žaismingas ritmas, taigi joje visų pirma gimė forminis kūrinio elementas. Su tuo, atrodo, sutiktų ir Grinius, nes jis teigė, kad rašytojui visų pirma rūpi formaliniai kūrinio dalykai (priešingai kritikui — mintis, prasmė). Taip pat greičiausiai sutiktų ir su tuo, kad "skambus jausmas" yra magiška kūrėjo dovana skaitytojui. Pagaliau sutiktų ir su teiginiu, kad forma yra organiška turinio dalis, nes ir pats tai tvirtino. Nesipriešintų nė šitokiai eilėraščių formalinei analizei, tik ja straipsnį baigtų, o ne pradėtų, nes pagal jį formalinė analizė kritikui yra antraeilis uždavinys. Betgi Grinius aiškiai sukiltų prieš šitokį metodą, jei jis tik vienas būtų panaudotas. Ir iš tikrųjų sukilo, minėtame atsakyme D.J. Valiu-kėnaitei rašydamas: "... Šilbajorio straipsnis apie J. Aisčio poeziją tik pusiau tepasisekė: sopulio užkeikta mįslė liko neatskleista, nors draugiškai ir elegantiškai paliesta: nepakankamai pasitikėta sintetine įžvalga (intuicija), o formalinei analizei neduota kitų metodų talkos. Šiuo atveju integralinė kritika būtų buvusi vaisingesnė".50 Ar Grinius teisingas? Kad jis tik teigia, bandykime dar toliau šiek tiek palukštenti Šilbajorio straipsnį. — Iš jo sužinome vertingų dalykų: Aisčio poezija esanti pastanga "pasiekti kalbos metamorfozę, peržengti kasdieninės žodžių prasmės ribas, tam, kad kiekvienas žodis, o tuo pačiu ir žmogus pasidarytų atviras į begalybę".51 Poetas sukuriąs jam pačiam nežinomą žemę, kurioje kaip paslaptis jam pasirodo kruvini, tragiški saulėlydžiai, per jų vaizdus jis prieinąs prie tragiškos žmogaus situacijos, prie žmogaus religinių išgyvenimų. Tačiau Šilbajoriui nerūpi šitą situaciją ir šituos pergyvenimus atskleisti: jie tik suminimi, kad yra, neklausiant jų priežasties, vien nurodant, kokiomis formalinėmis priemonėmis, kokiais vaizdais prie jų prieita. Todėl ir pirmosios straipsnio dalies išvada aiškiai formalinė: Aisčio poezijoje jaučiame "vaizdų ritmiką, kaip poeto širdies dūžiai, einančią per visą Aisčio kūrybą ir daugialypiais aidais atsiliepiančią į kiekvieno atskiro eilėraščio ritmą ir rimą, sujungiančią viską į vienalytę prasmės, jausmų ir ritmo muziką".52 Visa tai teisinga ir elegantiškai perduota. Iš šios išvados betgi aiškėja, jog Šilbajoris intuityviai tejautė (vartojant Griniaus terminologiją) vien organišką minties ir formos vienybę Aisčio lyrikoj ir ją atskleidė formaline analize. Tai puikus ir didelis uždavinys, kuris gerai pavyko. Bet ar šita vienybė nėra kiekvienos geros lyrikos tikslas, kaip teisingai pats kritikas vienoje savo straipsnio vietoje teigia? Kur tada Aisčio lyrikos specifika? Ji tik užsiminta, nes formalinė analizė prie jos nevedė, ir užsiminta intuityvine nuojauta, kad būtent Aisčio poezija yra kupina sopulio.

Antroje straipsnio dalyje Šilbajoris tik pagilina pirmos dalies teiginius apie vaizdų virtimą vienalyte prasmės, jausmų ir ritmo muzika. Jis čia parodo, kaip Aisčio lyrikoje "materijos faktas pavirsta į dvasinį faktą",53 kaip viena tikrovės dimensija pereina į kitą: praeitis pakvimpa jazminų kvapu, Rūpintojėlio žodžių anodijomis ima kvepėti laukas ir pan. Bet ir šitoje dalyje sopulio mįslė neįmenama. Belieka tik konstatavimas, kad poeto "žodžiai amžinai kalbės apie meno stebuklą, nepaisant, kad yra ir bus daug tokių, kurie tuo stebuklu tikėti nemoka . . ,"54 Nuostabiai gražiai ir giliai Šilbajoris atskleidė šį stebuklą. Tai rodo kritiko talentą. Griniaus formalinė Aisčio poezijos sklaida nėra tokia subtili: jis ima poeto įvaizdžius ir poetines priemones lyg daiktus, lyg įrankius, meno stebuklo nejauti. Grinius betgi giliau ir visapusiškiau pažvelgė į te-minę-idėjinę bei realistinę Aisčio lyrikos plotmę. Jis išlukšteno poeto idėjinius simbolius ir nurodė į už jų stovinčius realybės faktus, iš kurių šie

Dr. Jono Griniaus laidotuvės 1980 m. rugsėjo 14 d. Mūnchene. Laidotuvių eisenai vadovavo prel. J. Aviža.

simboliai kilo. Poeto sopulio mįslę jis daugiau ar mažiau atminė, nes nesiribojo savo studijoje vien formaliniu požiūriu, kaip Šilbajoris. Šis, tiesa, paskutinėje savo straipsnio dalyje pakeitė savo formalinės analizės būdą ir pasuko motyvo, temos ieškojimo keliu, norėdamas atskleisti Aisčio lyrikos patriotinę tematiką. Tik čia mažiau jam pasisekė nei pirmojoje ir antrojoje dalyse: tepaberta keletas atsitiktinių impresionistinių įspūdžių apie patriotizmą poeto lyrikoje. Matyt, teminis-idėjinis metodas, toks esminis Griniui, Šilbajoriui bus likęs svetimas.

Bandant pabaigoje susumuoti ir dar kartą ryškinti Griniaus literatūrinės kritikos pagrindinius bruožus, būtų galima pabrėžti:
1.    Šios kritikos filosofinių ištakų reikia ieškoti tradicinėse katalikybės pažiūrose, kurioms tarptautinėje plotmėje atstovavo Jacąues Maritain, o lietuviškoje — Adomas Jakštas ir Stasys Šalkauskis. Ar Grinius teisingai interpretavo Maritainą, pastatydamas dorines vertybes aukščiau estetinių, reikėtų tirti. Šiuo momentu būčiau linkęs manyti, kad lietuvių charakteryje giliai įsišaknijęs dorovingumas, ypač išėjęs aikštėn kai kuriose Jakšto ir Šalkauskio pažiūrose, bus nulėmęs Griniaus estetiką.
2.    Trumpas Griniaus integralinės kritikos palyginimas su lietuviškąja marksistine ir formaline kritika išėjo jo naudai.
3.    Grinius nusipelno lietuvių tautoje didžiųjų literatūros kritikų vardą, nors kai kuriuos rašytojus ir neįžvalgiai nuvertino, o kai kuriuos nevertai iškėlė. Betgi kritiko, kuriam panašių klaidų nebūtų pasitaikę, grožinė literatūra nežino.


Nuorodos
1    Plg. Draugas 1979 vasario 3 (kultūrinis priedas) ir Draugas 1979 Nr. 58 (taip pat kultūrinis priedas).
2    Metmenys 1978, Nr. 35, DJ. Valiukėnaitė "Išeivijos lietuvių literatūros kritika iš anglo-amerikiečių perspektyvos pažvelgus", 76 p.
3    I  tomas,  Roma  1972;  II  tomas,  Roma  1977.
4    Op. cit. 104 p.
5    T.p.
6    Op. cit., 106-107 p.
7    T.p., 107 p.
8    T.p., 108 p.
9    Op. cit, 252 p.
10    M. Scheler, "Umsturz der Werte", Bern 19444, 327-328 p.
11    "Žydiškas enkavedistas lietuvių krikščionių nelaisvėje". Romanas "Po Damoklo kardu", Draugas 1978, Nr. 194 (kultūrinis priedas).
12    "Liberalizmo klausimu", Aidai 1956, Nr. 4.
13    "Formalinė ir integralinė kritika", Draugas 1979, Nr. 117 (kultūrinis priedas).
14    Cit. iš rankraščio "Dėl A. Škėmos literatūrinio palikimo", Miunchenas, 1962.111.21, spausdinta Drauge 1962.
15    Op. cit, 81 p.
16    Draugas 1979, Nr. 117 (kultūrinis priedas).
17    "Veidai ir problemos" II, 203 p.
18    Draugas 1979, Nr. 117 (kultūrinis priedas).
19    T.p.
20    Draugas 1978, Nr. 194 (kultūrinis priedas).
21    Plg. "Literatūra pagal mini-sijonėlio madą", Tėviškės Žiburiai 1978, Nr. 20, 21 ir 22.
22    "Veidai ir problemos" I, 199 p.
23    T.p.
24    T.p., 131-132 p.
25    T.p., 142 p.
26    T.p., 140 p.
27    T.p., 267 p.
28    Draugas 1979, Nr. 117 (kultūrinis priedas).
29    "Veidai ir problemos" I, 157-173 p.
30    T.p., 185 p.
31    T.p., 187 p.
32    "Mėginimas nuvertinti V. Mykolaičio-Putino kūrybą", Aidai 1976, Nr. 2.
33    Op. cit, 77 p.
34    T.p., 77 p.
35    T.p., 316 p.
36    T.p., 316 p.
37    T.p., 317 p.
38    T.p., 316 p.
39    T.p., 317 p.
40    T.p., 317 p.
41    T.p., 317 p.
42    "Veidai ir problemos" II, 145 p.
43    T.p., 146 p.
44    T.p., 147 p.
45    T.p., 148 p.
46    T.p., 154 p.
47    T.p., 156 p.
48    T.p., 162 p.
49    Op. cit., 58-59 p.
50    Draugas 1959, Nr. 117.
51    Op. cit, 61 p.
52    T.p., 66 p.
53    T.p., 67 p.
54    T.p., 71 p.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai