Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LKM AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO DARBAI PDF Spausdinti El. paštas

Nepriklausomoje Lietuvoje sėkmingai veikusi LKM Akademija, atsikūrusi 1955 m., tęsia veiklą išeivijoje jau Lietuvoje išbandytu būdu — šaukia kas treji metai visuotinius narių susirinkimus. Susirinkimuose skaitomi įvairių mokslo sričių referatai. Paskui jie spausdinami atskiruose leidiniuose — Suvažiavimo darbuose. Pirmaisiais suvažiavimų metais išeivijoje jų darbai pasirodydavo tuojau po suvažiavimų. Paskutiniais metais dėl padidėjusių spausdinimo sunkumų jie atsilieka nuo suvažiavimų. Štai dabar turime paskutinius "Suvažiavimo darbus", išleistus 1982 m., į kuriuos sudėtos ir 1973 m. suvažiavimo (Bostone) paskaitos. Didelį leidinį (453 p.) pripildo 17 paskaitų. 11 jų priklauso humanitariniams mokslams ir 6 tiksliesiems.

Pirmoji paskaita yra žinomo mokslininko literalogo ir politiko J. Brazaičio "Akademija tautos kryžkelėse". Paskaita skirta Akademijos 50 metų sukakčiai paminėti, atseit, turėjo būti istorinio turinio. Įžangoje prelegentas, panaudojęs pirmojo akademijos pirmininko prel. A. Dambrausko tartus žodžius, leidosi į trumpą istorinę apžvalgėlę, ją paskirstydamas į dvi dalis — Akademija nepriklausomybės laikais ir išeivijoje. Ne tiek liesta Akademijos istorija, kiek interpretuotos St. Šalkauskio, K. Pakšto, J. Ereto mintys ir dar pridurtos jaunųjų autorių — Maceinos, Dielininkaičio. Akademijos veikla Lietuvoje baigiama pakaltinant vyriausybę, kad ji nepaklausiusi "įžvalgų, kurios skardėjo iš akademijos forumo". Rodos, nederėjo minėti tų tragiškų įvykių po daugiau kaip 40 metų ir dar kaltinti vyriausybę. Apie Akademijos veiklą išeivijoje mažai pasakoma. Paminimi šiek tiek jos leidiniai, pakomentuojamos Šalkauskio ir ypač Liuimos mintys, pagarbiai atsiliepiama apie J. Girnių ir A. Maceiną, paryškinami jos pirmininko A. Liuimos nuopelnai Akademijai. Aplamai, Akademijos istorijai skirtas pranešimas išėjo ne tiek istorija, kiek palaidų minčių pynė.

Teologijos sekcija pradedama mūsų žinomo Šventraščio tyrinėtojo prof. A. Rubšio paskaita "Naujasis Testamentas ir mitai". Paskaita derinosi su apie tą laiką vykusiu II Vatikano susirinkimu, kuriam popiežius Jonas XXIII davė "aggiorna-mento" šūkį. Šūkis reiškė pritaikymą Bažnyčios mokslo moderniškam gyvenimui. Popiežiaus iškeltą reikalavimą atitiko ir vokiečių teologo R. Bultmanno paskaita (1941) "Naujasis Testamentas ir mitologija". Jos turinį su plačiu komentaru pateikė A. L. Rubšys. Nors prelegentas stengėsi aiškiai ir iš dalies vaizdžiai ryškinti vokiečių teologo mintis, tačiau jos eiliniam skaitytojui, nesugebančiam abstrakčiai galvoti ir be istorinės įžvalgos, sunkiai suprantamos. Čia pat pranešėjas paduoda skaitytojui Bultmanno teiginį: "Dievo žodis (kerygma) Naujame Testamente savo išraiškoje yra moderniam žmogui svetimas". Tačiau Bultmannas pateisina tam tikrais abstrakčiais samprotavimais Šventraščio mitus ir jam pritaria mūsų autorius.

Į kalbamus suvažiavimo darbus pakliuvo ne koks pranešimas, bet ištisas V. Gidžiūno veikalas (35 - 134 p.) — "Pranciškonų - Bernardinų observantų gyvenimas ir veikla Lietuvoje". Darbas parašytas labai žiningo savo ordino istoriko, davusio jau ne vieną veikalą apie jį. Ši istorija aprėpia laiką nuo Kazimiero Jogailaičio Ordino įkurdinimo Lietuvoje (1469) iki XVI a. pabaigos. (Bresto unija). Veikalas dviejų dalių: bernardinų vidaus gyvenimas ir bernardinų veikla Lietuvoje. Pirmoje dalyje kalbama apie jų konstitucijas, regulas, kasdieninį gyvenimą, mokslinimąsi. Antroje ilgesnėje dalyje aprašoma pranciškonų veikla Lietuvoje — pirmiausia jų tikėjimo platinimas. Gal geriau ir arčiau tiesos būtų buvę rašyti apie tikėjimo tvirtinimą. Juk Lietuva jau šimtą metų buvo katalikiška. Tik jos katalikybė buvo silpna ir bernardinai su kitais ordinais, ypač jėzuitais, ją stiprino. Autorius gražiai rodo, kaip pranciškonai apaštalaudami traukė žmones į savas bažnyčias. Pakalbama apie brolijų steigimą, ypač apie Šv. Onos broliją. Atidžiai išnagrinėjamas lietuvių kalbos vartojimas pranciškonų pamoksluose. Pabaigoje išsamiai pavaizduojama, kaip pranciškonai stengėsi savo ruošiamomis misijomis patraukti stačiatikius į Katalikų Bažnyčią. Baigiant dar paliečiama pranciškonų kova su užplūdusiu protestantizmu. Veikalas pagrįstas gausia literatūra ir šaltiniais, kurių dalis archyvinė.

B. V. Mačiuikos paskaita "Istoriniai leidiniai okupuotoje Lietuvoje" — paskutinio dešimtmečio (1963 -1973) leidinių apžvalga. Pagal autoriaus apskaičiavimą paskutiniame dešimtmetyje išspausdinta daugiau kaip 270 Lietuvos istorijos temomis knygų ir parašyta 450 mokslinių straipsnių. Pasak autoriaus, tai reiškia leidinių pagausėjimą, palyginus su ankstyvesniais laikais. Nurodoma ir pagausėjimo priežastis — "Tam tikras pastebimas palengvėjimas, arba kontrolės atpalaidavimas egzistuojančių istorinių šaltinių bei archyvinės medžiagos panaudojime". Nurodoma ir data, kada palengvinta naudotis istorine medžiaga, būtent 1956 m. Ar nebuvo šie metai parinkti žymėti "atolaidžiui", prasidėjusiam po Stalino mirties? Jis palietė visas gyvenimo sritis Sovietų Sąjungoje, tad ir istoriją. Būtų tikę autoriui pailiustruoti veikalais, parašytais prieš 1956 m. ir po jų įvykusias permainas. Šiuo atveju autoriui būtų reikėję liesti kiek istoriografijos, ko jis nesiėmė. Prof. Mačiuika užsibrėžė duoti daugiau inventorinę paskaitą, surašydamas istorikų darbus ir juos pačius.

P. Rabikausko straipsnio "Lietuvos istorinių šaltinių leidimas" turinį sudaro ne pats šaltinių leidimas, bet jų leidimo reikalas. Įvadinėje dalyje profesorius užsiminė apie Pr. Penkausko pranešimą pirmame LKM Akademijos suvažiavime 1933 m., kur jis kalbėjo apie istorinių šaltinių leidimo reikalą. Pakalbama apie kai kurių valstybių turimus istorinius institutus Romoje ir pagailestaujama, kad lietuviai savojo ne įsteigė. Paminima, kad lietuvių vietoje veikia lenkų institutas, pasisavinęs Lietuvos Bažnyčios istoriją iki 1918 m. Nurodoma visa eilė net stambių lenkų veikalų, aprėpiančių ir Lietuvos Bažnyčios istoriją. Pereidamas prie lietuviškų leidinių, profesorius išnašose pažymėjo porą Sovietinėje Lietuvoje išleistų leidinių ir priminė savo išleistą labai žymų šaltinių leidinį Fontes Historiae Lituaniae I t. ir įtraukė išnašoje II tomą, išleistą 1978 m. su jau pasirodžiusiomis recenzijomis specialiuose žurnaluose. Baigdamas Rabikauskas įrodinėja, jog yra gyvas reikalas surasti jauną lietuvį istoriką, parūpinti jam stipendiją, kad jis galėtų Romoje studijuoti ir kartu dirbti Lietuvos šaltinių tyrinėjimo darbą. Mintis sveikintina.

Psichologijos - Pedagogikos mokslo sekcijai skirtos net 4 paskaitos. Visos parašytos specialistų akademikų, aukštųjų mokyklų dėstytojų. Pirmąja eina prof. L. Užgirienės su dviguba tema: "Protinis vystymasis ir etinių normų supratimas". Pasirinktoji tema pačioje pradžioje papildoma vystymosi aptartim. Šiai taikomas struktūraiinis metodas. Tai gilios įžvalgos studija, grįsta žymiųjų mokslininkų veikalais. Autorė suvereniš-kai apvaldo juos ir daro savas išvadas. Tiems, kurie domisi psichologija ir pedagogika, — pamokantis ir vertingas referatas.

Antra paskaita prof. J. Pikūno "Humanistinės vertybės: ugdymas ar paneigimas". Iš pat pradžių pranešėjas pasisako, jog savo nagrinėjimo pagrindu laikąs krikščioniškąjį humanizmą", kadangi tai yra pilnutinis humanizmas, kuris nieko nepaneigia, kas yra žmogiška, kuris apima visą žmogišką prigimtį". Rodos teiginys būtų tikęs eiti paskaitos teze, kuri turėjo būti toliau vystoma. Tačiau prelegentas pakrypo į publicistiką ir nukrypo nuo sistemingo mokslinio samprotavimo. Tad paskaita išėjo ne tiek akademinė, kiek lengvo, populiaraus turinio pašnekesys.

R. Kriaučiūno straipsnis "Trys tuzinai ryškiausių santykių studijinės anketos rezultatuose" yra kaip ir išvados (koreliacijos) iš antram Pasaulio lietuvių kongresui sudarytos studijinės anketos, paskelbtos Aidų 1973 m. 5 nr. Iš jų pranešėjas atrinko apie 30 įdomesnių koreliacijų, lietusių daugiausia lituanistinius dalykus. Įdomiausia yra straipsnio pabaiga, kur pateikta viena tipiška jaunuolio (mergaitės) charakteristika, išvesta iš aukščiausios procentų koncentracijos.

A. Paškaus paskaita "Psichodelija. Jos apraiškos, priežastys ir pamokos krikščionijai". Čia prelegentas ryškina šiais laikais dažną psichinį reiškinį, kuris kanadiškio   psichologo Humprey Osmond pavadintas psichodelija. Šiuo terminu pavadinti visokį  narkotikus vartojančių pergyvenami reiškiniai, "kurie pakelia žmogų į ekstazes ir mistikos aukštumos debesis". Pirmoje paskaitos dalyje pavaizduojami įvairūs psichiniai pergyvenimai, paimti iš naujausių daugiausia amerikiečių veikalų. Įdomių, patrauklių pavyzdžių rinkinys. Antroje dalyje nurodomos psichodelijos priežastys ir jos pavojai. Pasiremdamas  gausiais  tyrinėtojais,  autorius sumini kenksmingus psichodeliškus reiškinius. Jis linkęs sekti autoritetais, kurie kaltino pozityvinius visuomeninius mokslus, narkotikais patraukusius žmones į psichodelinius pergyvenimus. Pozityvizmas, racionalizmas esą pančiai, "kuriuos psichodelinis svaigulys bando sutraukyti". Prelegentas kaip dvasininkas neaplenkia nepalietęs ir krikščioniško, Bažnyčios pripažįstamo, jo vadinamo — autentiško misticizmo. Jis skiria jį nuo psichodelinio misticizmo. Autentiški, atseit, krikščioniški mistikai buvo Teresė iš Avilos, Pranciškus Asyžietis, Ignotas Loyola. Prie jų dar prijungiamas ir didžiausias viduramžių  mistikas  magistras  Eckhardas. Kun. Paškus iškalbingai ir visapusiškai paryškina, nors ir ne visai sistemingai, skirtumą tarp krikščioniškos ir psichodeliškos mistikos. Kun. A. Paškus bus pirmas autorius, supažindinęs mūsų lietuvių visuomenę su tuo ypatingu psichiniu reiškiniu — psichodelija.

Lietuvių kalbos ir literatūros sekcijoje pirma paskaita eina St. Santvaro "Eulogija Vaitkui ir Aisčiui". Ji nėra akademinė tikra to žodžio prasme, bet pagarbus, įsijaustas svarstymas dviejų žymiųjų poetų asmenybės ir kūrybos. Tai poeto atsiliepimas apie jam buvusius artimus poetus su jų biografinėmis užuominomis ir kūrybos vertinimu. Autorius sumini Vaitkaus poetinius, beletristinius ir ypač gausius biografinius (net 9) veikalus. Iš beletristinių kūrinių ypač aukštai vertinamas Tvanas ir sprendžiama, kad jis vertas ekrano. Iš biografinių kūrinių išskirtiniu laikomas "Keturi ganytojai". Aistis apibūdinamas kaip lyrikas, ir tuo atžvilgiu nagrinėjama jo poezija. Taip pat pabrėžiama ir Aisčio publicistika bei tos rūšies savitas veikalas "Milfordo gatvės elegijos", kurios, pagal Santvarą, esančios "giesmė Lietuvai, mūsų šios dienos rūpesčiai".

V. Kulboko referatas "Keturi mūsų naujesniosios religinės poezijos atstovai" vaizduoja religinius poetus B. Brazdžionį, L. Andriekų, A. Jas-mantą (Maceiną) ir V. Šlaitą, pateikdamas jų kūrybos ištraukas su jų atpasakojimais. Iš tikrųjų prelegentas pateikė ne apdorotą paskaitą, bet medžiagą jai. Kur kas tinkamesnė būtų buvusi paskaita ir geriau organizuota, jei prelegentas būtų praplėtęs gale duotas išvadas ir jas pagrindęs keliomis būdingomis ištraukomis.

Architektūros ir meno sekcijoje pirmuoju leidžiamas J. Gimbuto pranešimas — "Sąrašas Lietuvos bažnyčių, mūrinių, ir medinių, su jų architektais bei statytojais" (jei jie žinomi). Remiamasi daugiausia LE, EL ir Kviklio "Mūsų Lietuva".

Giliaprasmė ir įtaigaujanti yra architekto E. Arbo paskaita: "Lietuvis architektas Dvidešimtajame amžiuje". Architektūra vadinama menų motina ir pabrėžiama jos glaudus sąryšis su sudėtingu visuomeniniu gyvenimu. Pereidamas į lietuvišką tautinę architektūrą, prelegentas grybštelėjo net Gedimino laikus ir pastebėjo, kad lietuvių pilių statyboje jau žymi tautinė architektūra. Paminėjęs Stuoką - Gucevičių, architektas pateikė visą eilę okupuotos Lietuvos architektų su jų darbais. Po to plačiau kalbėjo apie lietuvius išeivius architektus su jų darbais. Jie, pasak prelegento, ir svetimuose kraštuose kurdami, neišsineria iš tautiškos architektūros. Žymiųjų moderniosios architektūros lietuvių kūrėjų pavyzdžiais rodoma, kad jų kūriniai yra "skirtingi su tam tikru tautiniu atspalviu". Pranešimas baigiamas, duodant lietuvių išeivių architektų kūrinių pavyzdžius, skirtus lietuviškai visuomenei ir kitataučiams. Į jų tarpą prelegentas įrikiavo ir save.

Perdėm akademiška B. Povilaičio paskaita "Tabako nikotinas ir rūkymas". Tai mokslininko chemiko pranešimas,  taikytas  chemikams.

P. Kaladės jau ne referatas, bet ištisa studija (58 p.), pavadinta "Vėžį sukeliantieji cheminiai maisto priedai". Joje pateikiamas didelis sąrašas visokeriopų cheminių gaminių, dedamų į maisto produktus. Chemikalai paimti daugiausia iš amerikiečių autorių veikalų. Pagal išstudijuotus veikalus autorius nustato chemikalų karcinogeniškumą, per maistą užkrečiančių žmones vėžio ligomis. Tai rimta mokslinė ir pamokanti studija.

Pr. Jucaičio pranešimas "Bulvių viruso tyrimas" yra buvusio Žemės ūkio akademijos profesoriaus nebaigto tyrinėjimo turinio atpasakojimas.

Lengvai, gyvai parašyta B. Petkausko paskaita "Medicinos pagalba Vakarų Europoje ir Jungtinėse valstybėse". Pasakojama apie medicinišką aprūpinimą Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Ispanijoje ir Amerikos Jungtinėse Valstijose. Išskirtinai plačiai ir pagrindinai pavaizduota Švedijos, galima sakyti, visuotinė mediciniška apdrauda valstybiniu mastu. Po mesto trumpo istorinio žvilgsnio kalbama, kaip per 40 metų socialdemokratinė vyriausybė organizavo nemokamą gydymą su valstybinėmis ligoninėmis, gydytojais, paverstais valstybės tarnautojais, ir su kitu personalu. Daktaro Petkausko patrauklus referatas supažindina skaitytojus su viena laisvojo pasaulio valstybe, kur įvestas pavyzdinis nemokamas valstybinis gydymas. Įdomus Ispanijos medicinos pagalbos pavaizdavimas, kur pirmauja valstybinis draudimas, nors leidžiamas ir privatinis. Valstybinis sveikatos draudimas buvo staigus posūkis po autoritetinio režimo pabaigos. Trumpai paliesdamas Vakarų Vokietijos sveikatos apsaugą, daktaras mini kažkokią sveikatos draudimo sąjungą, kuri laiko apdraudus 95% visų gyventojų. Todėl valstybinis draudimas laikomas nereikalingas. Apie medicinos pagalbą JAV kalbama trumpai. Paminimas "Medicare" — mediciniškas rūpinimasis senais žmonėmis ir tuo reikalu išleisti įstatymai. Nurodoma gydytojų trūkumas ir baigiama kritiška pastaba: "Amerikos medicinos priežiūra yra gera tiems, kurie turi gerus sveikatos draudimus ir turtingi, ir bloga neturtingiems žmonėms, nes šiame krašte nėra visuotinės valdžios kontroliuojamos apdraudos".

Apžvelgtas šis LKM Akademijis leidinys (kaip ir jos visi kiti leidiniai) liudija Akademijos gyvastingumą išeiviško gyvenimo sąlygose ir jos narių bei bendradarbių puoselėjamą mokslą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai