Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
V. KAVALIŪNO "DALIA" PDF Spausdinti El. paštas
Vacys Kavaliūnas: DALIA. Romanas. 1983. Aplanko dailininkė Vlada Stančikaitė - Abraitienė. Spaudė "Vilties" spaustuvė. Cleveland, Ohio, 236 p. Kaina $7.00.

Autorius atskleidžia giluminį savo vidaus pasaulį, savo šviesa nušviečia žmones, daiktus ir įvykius. Tas pasaulis gali būti mums labai artimas, pirštu prikišamai pažįstamas; bet gali būti toks atitrauktas, nuo mūsų paskendusių darbo, veiksmo, pelno ieškojime, kad mums rodysis viena fantazija. Bet jei jis tikrai gyvena savo rėmuose, gyvas savo vidine jėga ir šviesa, jei plazda gamtos ir daiktų gyvybe, jei žmonių troškimai ir jausmai plaukia iš jų sukilnintos asmenybės, kad ir kaip tolimos, jis turi buvimo teisę ir tikslą — galima jais gėrėtis. Tai poezija, vizijos ir sapnai, kartais tikresni už įvykius ir daiktus.

V. Kavaliūnas atskleidžia laisvos Lietuvos originalių jaunuolių savotišką pasaulį — tyrą idealizmą, bundančią meilę, įsitikinimus ir įsipareigojimus, lemiančius jų ir jų artimųjų būtį.

Dalia (lemtingas romano herojės vardas) — krintanti žvaigždė, išlekianti gulbė, silpna, begaliniai prisirišusi prie motinos, davusi lemtingą pažadą eiti į vienuolyną, jei vėžiu serganti ir beveik mirštanti motina pasveiks. Motina pasveiko, o Dalia, eterinė būtybė, svajotoja ir muzikos bei grožio pasaulyje gyvenanti, pamilo Romą, panašios dvasinės sandaros jaunuolį. Abu svaiginasi gamta, muzika, opera. Romui kelias būtų aiškus, jei ne Dalios ašaros, užsidarymas, slaptingi poelgiai. Baigia žydėt pavasario gėlės, apsiniaukia ir jaunuolių meilės dienos. Išvažiavęs laidoti brolio, gauna fatališką laišką, puola jos ieškoti. Bet ji jau išskridus į nežinomus tolius, kruvina širdimi atsiplėšusi nuo savo laimės. Belgijos vienuolynas neduoda ieškomos ramybės ir paguodos. Išstojus iš jo, miršta ir palaidota šalia savo tėvo, žuvusio anglių kasyklose. Dievas pažadą ištesėjo — jos motina mirė ne nuo vėžio, o džiova. Žmogui sunkiai pakeliamos Dievo sąlygos . . . Nesiryžk visai ateičiai, neištyręs savo širdies . . .

Beveik ne šio pasaulio žmogus ir Romas, trečiametis humanitaras, tyra ir atvira širdis, pasinėręs svajonėse ir sapnuose. Jo ir Dalios svajonės vertos lyriko plunksnos.

Romantikų palikuonį Romą traukia į tolį, susilieti su pavasario giesme, paskęsti jo garsuose ir spalvose . . . Jis nepajėgia susitelkti darbui, ir net kalbėti jam sunku. Kenčia dėl Dalios ašarų ir paslaptingumo. Kęs - mus dar padidina savižudžio brolio mirtis ir nelaimingos motinos gyvenimas bei Dalios užuominos apie išsiskyrimą tikrovė. Išvažiavusią Dalią mato sapnuose ir svajonėse — vienuolių procesijoje su užgesusia dvasia, mirusią ir vėl prisikėlusią. Gailisi Dalios namelio ir savo kambarėlio, kur juodu praleido laimės dienas, kur Dalia grojo filharmonija. Rudenį išskrendančios gervės dar labiau dilgina žaizdą. Įstringa į širdį balto marmuro paminkle iškalti žodžiai: "Kas tiki, tas ir miręs gyvens". Netekusį pusiausvyros suvilioja mokytoja Vilhelmina (jo vardo antroji pusė "mina" — sprogdinimo užtaisas — turi slaptą kankinimo prasmę). Vėlinių vakarą, kaip ir motina, jaučia vėles visuose kampuose.

Lietuva skęsta raudonajame tvane. Jautrus Romas mato kafkiškus sapnus — didžiulę nukarusią lūpą, atsikišusius dantis ir pjautuvu bei kūju žaižaruojančias baidyklės akis. Su didžiausiu skausmu palieka Lietuvą, kurion norėtų grįžti nors pakelės akmeniu. Gyvenimo vienintelė atrama paminklo žodžiai: "Kas tiki, ir miręs gyvena".

Vargu jie du būtų buvę laimingi, jeigu Dalia būtų likusi pasaulyje. Tokio jautrumo bei trapumo žmonės neras sau laimės, nes gyvenimas pilnas sukrėtimų.

Iš kur jie tokie beveik ne šio pasaulio sapnuotojai ir svajotojai? Kokį paveldėjimą ir aplinką juodu atspindi?

Apie Dalios tėvą tiek težinome, kad, ieškodamas duonos, žuvo Belgijos kasyklose. Šiurpi nelaimė prislėgė šeimą. Dalia iš mažens pusiau ligonis, nuo motinos nesiskirianti nei per žingsnį. Vėliau jos motina kaltina save, kad per ją toks likimas ištiko dukterį. Tai nekalta kaltininkė. Kita duktė tariasi laimingai ištekėjusi, laimės neranda, nes jos vyras Felicijus po jos batu, tikro vyro iškamša.

Romo motinoje išsiskleidžia dvasingos, jautrios dzūkės nelaimingas gyvenimas. Ji labai gyvai jaučia anapusinį gyvenimą, bendrauja su mirusiais. Jos sapnai ir širdies nujautimai atidengia tiesą ir visą jos sunkumą. Nelaimės prasidėjo su vedybomis, kad ji nepaklausė močiutės įspėjimo neiti "į šitą vietą". Atitekėjo už nemylimo vyro, kuris greitai ėmė nykti ir mirė, palikęs vienintelį sūnų Pijų, o plati apylinkė įtarinėjo, kad jis mirė ne sava mirtimi. Nors jo nemylėjusi, bet labai dora moteris, būdama nekalta dėl tos įtarties, labai nukentėjo. Antras vyras, per karą išvarytas pastotėn, mirė užkrečiama liga, palikdamas dar ir savo du mažučius vaikus.

Nemylimo vyro nebuvo mylimas šeimoj ir sūnus Pijus. Dar prisidėjo nelaiminga meilė dvaro panelei, motinos atkalbinijimai, ir antra šmėkla apsiautė namus — savižudžio dvasia tvyro visur, savižudis vaidenas; motina nustojus dvasinės pusiausvyros; ji mato, su juo kalbasi. Įsiserga ir už kito ištekėjusi Pijaus mylimoji. Šita meilė, neiškilusi į dvasingas aukštumas kaip Romo ir Dalios meilė, prasiveržė tragiška mirtimi ir visos šeimos sielvartu. Motina pragiedrėja tik priėjusi išpažinties ir aplankiusi mirusiųjų kapus. Ir savižudžio kapas jai nebaisus: "Kaip gali bijoti savo vaiko". Ji kalbasi su mirusiais. Kai Romas sako, kad čia jų nėra, motina tvirtina savo: "Tai kas, kad nėra. Aš juos matau. Išeinu, kalbuosi ir matau". Ir pats Romas, praeidamas Pijaus kapą, mato kenčiantį jo veidą, girdi jį klausiantį: "Ar aš kaltas?". O motinai dabar kartu su Eugenija ir Pijumi susilieja šis ir anas pasaulis.

Motina nujaučia ir nelaimingas žento Gervės lenktynes. Iš jų grįžtantį Romą sutinka žodžiais: "Aš, sūneli, nujaučiau", sako ji prislėgtu balsu ir žiūrėdama į mane.

—    Ką, mama, jūs nujautėt?
—    Tą nelaimę.
—    Ar jums kas pasakė? — Nustembu.
—    Pasakė.
—    Kas?
—    Mano širdis, sūnau, pasakė, kai tik Jūratė paminėjo tą vardą (Gervės arklio vardas — Mirtis — V. K.), tai mane visą lyg kas peiliu pervėrė (107 p.).

"Jos sapnai pilni gilesnės prasmės: sapnai žmogui pasako daugiau negu žmogus žino. Pasako teisybę" (53 p.). Ji kenčia ir dėl dukters Jūratės beširdiško elgesio su invalidu vyru.

Daug iš jos bus paveldėjęs ir Romas — jautrumą, trapumą, žmoniškumą, tik jo vizijos ir sapnai pakylėti nuo motinos gyvenamo pasaulio.

Tokie žmonės kaip motina, Romas, Dalia laimės neranda — gyvenimas pilnas nelaimių, sielvartų. Jie negali atlaikyti gyvenimo naštos, sukniumba po ja, kentėdami patys ir nešdami skausmą kitiems. Tai įtemptos stygos, virpančios mažiausiam įspūdžiui palietus. O Dalią meilės ir aukos pažado pareigos kova galutinai sutriuškina.

Daug čia jų gilių jausmų, gėrėjimos spalvomis ir garsais. Dar vienas autoriaus žingsnis, ir jau būtų tikra lyrinė proza. Čia tie sapnai, nujautimai, vizijos — savotiška nekvestionuojama tikrovė.

Bet  šalia  šito  pasaulio  romane matome ir jo priešingybę: Dalios seserį Budrikienę, Romo seserį Jūratę, pagaliau — Vilhelminą, Urbonienę. Materialinė gerovė, patogi padėtis, vitalinis džiaugsmas — jų stichija. Čia jie stiprūs, natūralūs, gyvi, įtikinami.

Labai ryškus ir gyvas Urbonienės paveikslas. Ji naujas liežuvininkės tipas — tai skubri darbininkė, gera šokikė, dainininkė, greita pagelbėti, bet ir nešanti daug skausmo kitiems dėl savo liežuvio, ne be reikalo motinos laume vadinama.

Budrikienė ir Jūratė — savanaudės, "gerai susitvarkančios gyvenimą", kuris, deja, skaudžiai nuvilia. Vienos vyras "po padu", kitas praranda koją, o tai neturinčiai jam širdies ir pagailos Jūratei didžiausias nusivylimas.

Autorius jautriai pergyvena mišką: "Įeinu į mišką. Kokia nuostabi tyla ir kiek daug joje girdėti! Tarsi būtum įžengęs į kitą pasaulį, dvasinį ir paslaptingą, jame nugrimzdęs ir nejučiomis susiliejęs su jo gelmėmis. Sulėtinu žingsnius. Tyla padidėja. Sustoju ir klausau. Brakštelia lūžtanti sausa eglės šakelė, sprogsta ir vos girdimai pokštelia plona kaip svogūno lukštas pušies žievelė, ant smėlėto tako krenta ir ištrykšta nuo drebulės lapo susitelkęs sunkus rasos lašas. Sakytum — A. Baranauskas ar V. Krėvė iš naujo vaikščioja miške".

Įspūdžiai keičia vienas kitą, Vėlinių nuotaikos gūdumas, savižudžio šermenų siaubingas paslaptingumas, šviesūs pavasariški akimirksniai, kariuomenės arklių lenktynės, Kauno ponių aikštingumas, humoristiški nuotykiai su Gervės nosimi, sukrėsto Pijaus mirties Romo išsiblaškymas . . . perkant Kaune bilietą į Kauną . . . Visi jie paveikūs, tikri, švieži. Vietomis autorius prakalba ir liaudies išminties lūpomis: "Ligos nei pirkt nereikia — pati ateina". Arba: "Ką ne virt, tai ir į puodą nedėt". Arba vėl mįslingi vardai: Dalia, Mirtis, Mina, Gervė.

Dar kartą atsigręžiame į jaunas dienas, pagyvename jų pavasarišku skaidrumu, paliūdim anais sielvartais ir pasigėrim dzūkų kaimo žmogaus dvasingumu.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai