Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AUGUSTAITYTĖS - VAIČIŪNIENĖS "RŪPESTIS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. R.   
J. Augustaitytė - Vaičiūnienė. RŪPESTIS. Išleido J. Kaivelio Prekybos Namai. Čikaga, 1970. 128 psl.

J. Augustaitytės - Vaičiūnienės kūryba atbaigia ištisą mūsų poezijos laikotarpį. Ji priklauso anai kartai, kuri davė Kiršų, Putiną, Binkį, Sruogą ir kuri buvo tokia pastebima anomis dienomis Kaune. Mūsų poetė stovėjo nuošaliau nuo laikinosios meninių verpetų ir garbės. Tokia dalia andai buvo kone visų, kurie gyveno provincijoje. Vienatvė ją lydi ir dabar, net antologijoje nepakalbama apie jos lyrikos bruožus, nors kaip vyresnės generacijos atstovė ji to nusipelnytų savo braižu. Gerai, kad bent Čikagos skautai susimetė ir visuomenei atvožė jos rinkinį, kaip čia šiandien sakoma — knygą pristatė.

Kaip ir ankstesniems J. Augustaitytės - Vaičiūnienės rinkiniams, taip ir šiam būdinga moteriška gija ir rūpesčiai, o taip pat tradicinė forma. Lygiai kaip jos knygose anksčiau, taip ir "Rūpestyje" aptinkame aną retą lyrikos savybę — įprastus, sakytum, kasdieniškus vaizdus suvesti į netikėtai įdomią pynę: "Kaip gulbė šviesmėliuose ežeruos balta" (6 p.). Arba kitoje vietoje:
Bėgioja takelis per girią ir švyti
Sidabro gyvatės srove.
Paskubėki, takeli siauryti,
Nuraminti mane!
(27 p.)

Tokiose prošvaistėse autorė geba pagauti nuotaikas — nuo vasariškai intymių ligi didingų griausmų:
Svaigiais lašeliais popietė varvėjo,
Tingiu ritmu alsavo tvenkiniai nuogi . . .
(40 p.)
Lietus, kuris rytmečio veidą nuplauna.
Ateina perkūnu griausmu ir žaibais . . .
(44 p.)

Panašiu apsukrumu ji mums žarsto įtaigius, o drauge tokius artimus vaizdus:
Baltašvarkiai gandrai parklegės,
parplasnos . . .
(103 p.)

Tarpais Įvejamas ir tautosakinis siūlas:
Užmigo raganos dukters akis pirmoji . . .
(49 p.'

Gretimai eina plačiosios temos. Yra visas pluoštas eilėraščių tokiais vardais, kaip — Žemės duona, Tiesa. Vanduo, Ugnis, Dangus, Vėjas, Viltis ir kiti.

Autorės lyra čia skiriasi į du kelius, geriau tarus — tie keliai persmelkia vienas antrą: tai teisybės šauksmas ir tėviškės ilgesiai, kuriuos palydi ir religiniai balsai. Su šia tema poetė gali dorotis didelėmis drobėmis:
Stebiu, kaip atkakli tauta susirenka
slapčia —
Ir kaimai, miestai, kaliniais ir
nukankintais vedini.
Naktis be sienų, be varpų — didžiulė
koplyčia.
Į ją su ugnimi sugrįžta kunigai seni.
(107 p.'

Savo žemės regėjimai gali buti ir pavasariškai jauni bei gaivūs:
Kur pirmuoju žingsniu basomis
Sukruvinom akmeni pirmą,
O lietaus ir raidžių sėjomis
Pasotinom alkstančią dirvą,

Ten man buvo gyventi smagu:
Nebejaučiau nuovargio, šalčio.
Iki šiolei einu jos taku,
Apkritusiu burtais paparčio.
(89 p.).

Knygos posmuose nuskamba ir moralinės rūstybės žodžiai — pasaulio melo ir neteisybės akivaizdoje. Tarpais tokiuose eilėraščiuose prasiveržia kartelio tonai:
O Dievas, žemėvaizdžio grožį apžvelgęs,
Turės verkt savo miestų kelis dar kartus:
Krikščionims sulanksčius ir tiesą ir melą,
Ir duona, vanduo visiems bus kartus.
(44 p.)

J. Augustaitytės - Vaičiūnienės knyga ateina i mus plačia skale: nuo alyvų žydėjimo, nuo pakelės ramunės ir "pilkarūbių vyturių" (50 p.) ligi kosminių vizijų, ligi nemunų ir Vilniaus, o properšomis — ligi tokių kone išdaigingų šoktelėjimų: "Sužėrus žvaigždes po tavo slenksčiu".
Tai liudija autorės poetinio mosto Įvairumą. Tektų pridurti, kad tiems, kurie skaitė kitas paskesnes jos knygas, šis bruožas ir vikrus skirtingų plotmių suliejimas bus jau pažįstamas. Taip pat reikia tarti, kad šis sulydinimas nevisur perskverbia visą eilėraštį ir nevisur palieka ištisą įspūdį. Tad pasilieka slenksčių. O iš tų eilėraščių, kurie išsivingiuoja darnia gija, galėtume pacituoti "Lelijos maldą":
O Viešpatie, išgirski mano tylą:
Aš noriu būt balta!
Te mano metas Tavo mirksnyje sušyla,
Nors būčiau kelio dulkėm apnešta.

Kada vidudienio kaitra atlanko,
Nurinkdama akių
Perlus, aš palinkstu gležna po Tavo
rankom
Ir nurinktomis ašarom verkiu,

Nes noriu būt balta, maitindamosi
Šio juodmedžio krauju,
Kol pagailėjęs prisiglaust mane pamosi
Prie Tavo kojų baltu lapeliu
(19 p.).

Šioje recenzijoje "Rūpestį" jums pasklaidėme daugiau pačios poetės žodžiais. Tai jos pačios balsas. Pastaruoju metu vienas kitas recenzijų ar apybraižų autorius, kuriam žodis lengvai plaukia, lyg pasiduoda savo gražbylystei, ir apžvelgiama knyga lyg atsiduria antroje vietoje, o vyrauja ana gražbylystė ar samstymas filosofinių versmių, kurių iš tikrųjų poeto ar dramaturgo knygoje gal tokių mįslingų ir nėra. Bet tai ir mūsų dienos ženklas. Kaip atrodo, kitur kartais daugiau gerų kritikų ir literatūros istorikų, negu didelių rašytojų. Pas mus santykis dar būtų atvirkščias. Ir tai geras ženklas.
Aug. R.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai