Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POEZIJA APIE ŠV. KAZIMIERĄ PDF Spausdinti El. paštas
Iš antologijos VAINIKAS, KRYŽIUS, LELIJA

(Redagavo Alfonsas Tyruolis)
 
FAUSTAS KIRŠA

ŠV. KAZIMIERAS
Buvo ir gyveno karalaitis jaunas:
Kur Neris nusliuokia, Nemunas skalauna.

Ir gyveno žmonės, rūpesčiai ir vėtros,
Požemiais dungsojo pilys, rūmai, šėtros.

Ne šios žemės skoniu pasipuošęs mintį,
Karalaitis kėlės būti ir gyventi.

Ne veidai viliojo, ne šarvai ir kovos, —
Tiesė aštrų kelią iš dangaus vadovas.

Ilgesį ir skausmą skyrė dvasios vyrui:
Iš ekstazės vynas puolusį gaivina.

"Motina Marija, šviesk man", — jis tarė, —
"Aš atleidžiu piktui, kas blogybes darė".

Žvaigždės sumirgėjo, ir dangus nušvito,
Džiaugsmo saulės šviesos ant jo veido krito.

Praeitis išblyško: sostai ir karaliai,
Rūmų damos lanksčios ir apsvaigę baliai.

Kaip ant plytų skruzdės, plakės vargo žmonės —
Ir, kaip liepsnos, kėlės amžinos malonės.

Kas tie karo žygiai ir šarvų blizgučiai?
Argi tai ne vėjas saulėn dulkes pučia?

STASYS SANTVARAS

TAVY MŪSŲ PERGALĖ ŠVYTI
Kai žibuoklių žiedai nekalti
Dabina Dubysos atšlaitę —
Tavy atsigrįžtam vilty,
Taurus Lietuvos karalaiti! . . .

Išsiliejo andai Dauguva,
Žadėjo nuo priešų apginti   
Pamatė Tave Lietuva,
Kaip dangišką pergalės mintį! . . .

Kraugeringi maskolių veidai
Jau tremia Tave net iš karsto!   
Tu kelią į Dievą radai —
Tau žiedus pavasariai barsto . . .

Te sau šėlsta slogi dargana —
Tu rankoj laikysi leliją! —
Tauta, viltimi nešina,
Galanda kovos kalaviją! . .

Tarsi laisvę mes tikim Tave,
Regėjom padangėje Vytį!
Ir liejasi maldos srove —
Tavy mūsų pergalė švyti! . . .

Kai žibuoklių žiedai nekalti
Dabina Dubysos pašlaitę —
Tavin mes atbėgam vilty,
Kilnus Lietuvos karalaiti! . . .

BERNARDAS BRAZDŽIONIS

KAZIMIERAS ATSISAKO ŽEMĖS SOSTO
"Reparatrix, consolatrix"

Man nereikia žemiškų karūnų,
Aš ne jų nešiojimui gimiau,
Viešpatie, atleiski savo sūnų
Nuo šios žemės sosto, bus ramiau.

Kai pavasaris atšlaitėse Vilnelės
Dievo garbei šoks, dainuos ir žais,
Motinos Marijos skausmą eisiu keliais
Už didžius ir melsiuos su mažais,

Kad jinai iš dangiškų aruodų
Semtų, bertų Lietuvai gėles,
Kad ji siųstų Lietuvai paguodą
Už kančias kaip Nemunas gilias . . .

O, Marija, pas tave — guodėją —
Žemė mąžta, o dangus didėja!

PETRONĖLĖ ORINTAITĖ

KARALAITIS VILNIUJE
Žydro, žydro žiedo pumpurėlis
Prasivėrė vidury nakties —
Karalaičio sielon baltos gėlės
Džiaugsmo giesmę taurėmis įlies . . .

Juoko žaismą, vasarų jaunystę
Išgiedojai rytmečio aušroj
Ir puošeis žiedais, kurie nevysta,
Žvaigždėmis, kur spindi amžinai. . .

Dievo žodį, tyrą, kuo tyriausią,
Tavo lūpom lydi angelai. . .
Šventaragio slėnyje gėlė skaidriausia —
Žydrąjį lelijos žiedą pamilai. . .

KAZYS BRADŪNAS

PRIE ŠV. KAZIMIERO KARSTO
Aš pirmąkart prie tavo karsto,
O lūpom žodžio nerandu . . .
Ten Tau dangus po kojom barsto
Palaimintos šalies žiedų.

Mane čia žemė prisirišo,
Pakirpo man sparnus narve —
Kada ir vėl, kada sugrįšiu,
Kokiais keliais man į Tave?

Gal tų šventųjų kaulų dulkės
Užkris man galvą nejučia,
Ir laimė virs dienų kančia?

Gal angelų to balto pulko,
Aukštybėn nešančio Tave,
Sparnai tyliai palies mane . . .

LEONARDAS ŽITKEVIČIUS

PIEMENĖLIS PAS KARALAITĮ
Girdėjai pasakoj — tarnai gėles karaliui barsto.
Ir žydi jos, ir džiugina pilin užklydusį našlaitį.
O aš radau jas vystančias ir atnešiau prie tavo karsto,
Šventasis mano žemės karalaiti.

Radau jas vystančias — ir nesuvilgė rasos,
Tik atsiduso Vilija, ir lenkės maldai lankos . . .
Aš per lankas atkeliavau ir suklupau prie tavo karsto basas,
Prieš karalaitį piemenėlis menkas.

Ak, neprašysiu aš pilies, nei jos takų, žemčiūgais klotų,
Tiktai, kad grįžtų vasaros tos pačios,
Kad piemenio dūdelė tavo meilę atkartotų,
Kad būtų laisvos mano lankos plačios.

PAULIUS JURKUS
KARALAIČIO DIENA Popietėj
Aš perėjau tave ir pamilau,
Seneli mano Vilniaus mieste!
Kalneliai, bokštai, giedruma dangaus
Ir upės, juostom išsitiesę.

Aplink kvapiai alsuojantys miškai,
Ir kvepia slėnis lyg bažnyčia,
O paukščiai lyg vargonais įstabiais
Visais balsais tik švilpia, krykščia.

Ir gera būti šičia nors paukščiu,
Toj laisvėje dangaus skrajoti,
O Viešpatie, šitam mieste tėvų
Man leiski amžinai miegoti.

Regėsiu bokštus — milžinų rankas
Į dangų kylančias didingai,
Gyventi einančias naujas kartas
Ir garbę pelenuos pradingstant.

Ir būsiu šičia su visais drauge,
Globojančias rankas vis tiesiu, —
Aš perėjau ir pamilau tave,
Seneli mano — Vilniaus mieste!
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai