Aidai.eu Apžvalga

PRIE ŠV. KAZIMIERO IKONOGRAFIJOS

PAGRINDAI IR NAUJI DUOMENYS

(Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 3)

3. Žvilgsnis į XVII amžiaus Šv. Kazimiero ikonografiją
Iš Ivinskio, Rabikausko, Sužiedėlio ir kitų istorikų, rašiusių apie šv. Kazimierą, žinome apie istorines aplinkybes XVII amžiaus sąvartoje, kuriose šv. Kazimiero kultas atsinaujino ir pražydo. To nekartosiu, tik priminsiu keletą svarbiausių šv. Kazimiero ikonografijos raidos faktų iš XVII a.

Minėtoji 1594 metų senojo šv. Kazimiero "Venerabilis icon" trirankio paveikslo Vilniuje "renovatio" — atnaujinimas ar restauravimas — buvo pirmas žingsnis šv. Kazimiero kultą atgaivinant: susirūpinama jo ikonografinės tradicijos pagrindų išsaugojimu. Pokario tyrinėtojai Romoje rado, kad naują impulsą šv. Kazimiero ikonografijai davė pop. Klemenso VIII leidimas jį įrašyti į Oficijų ir į Mišias Romoje 1602 m.38 Romoj po to netrukus, 1603 m., buvo išspausdintas Oficijaus "Proprijas" ir Šv. Kazimiero Mišios atskiru leidiniu, kurį šv. Kazimiero paveikslu papuošė žinomas Romos grafikas, nemažai dirbęs Lenkijos bei Lietuvos ponams, Giacomo Lauro (1584-1637).39 Vilniaus vyskupai buvo itin malonūs Romos raižytojui: 1608 m. vysk. Benediktas Vainius (Woyna) "nežiūrint sunkių laikų" pasiuntė jam 20 vengriškų auksinų už šv. Kazimiero Lietuvos patrono raižinį.40 G. Lauro sudaręs senais pagrindais jau naują šv. Kazimiero kultinio paveikslo redakciją: šv. Kazimieras dešinėje laiko kryžių, o kairėje — leliją: tikėjimo ir skaistybės simboliai. Tie du šventojo atributai virto pastovus šv. Kazimierui XVII a. hagiografiniuose veikaluose, pradedant Overadto "Icones et miracula sanctorum Poloniae" (Coloniae 1605-1606) ir daugelyje kitų, kur informuojama žodžiu ir vaizdu apie naują kultinę šventojo vaizdavimo formą. Ji kartais modifikuojama taip, kad lelija ir kryžius laikomi vienoj rankoj — tada antra ranka lieka laisva išraiškos gestui. Taigi, dabar impulsai atėjo iš Romos, iš užsienio.

O kaip Lietuvoje? Vilniaus vyskupijos statuto leidinyje jau 1528 metais greta šv. Stanislovo, Vilniaus katedros patrono ir globėjo, buvo įdėtas ir šv. Kazimiero paveikslas.41 Tiesa, jėzuitai daug prisidėjo prie šv. Kazimiero kulto išvystymo ir išpopuliarinimo, bet ne vien jėzuitai — taip pat Vilniaus vyskupai dėjo daug pastangų jį išlaikyti, vėliau jį pagyvinti, pakelti jo meninę išraišką. Reikia priminti, kad ypač vysk. Eustachas Valavičius, (apie 1560-1630) turėjo nemažai reikšmės šv. Kazimiero tolimesnio kulto vystymui XVII a. Lietuvoje. Patvirtinus šv. Kazimiero kanonizaciją XVII amžiaus pradžioje Vilniuje tuoj iškilo mintis statyti naują didesnę koplyčią prie katedros jo garbei, bet tinkamos vietos nebuvo galima rasti. "Tada netikėtai pasireiškė tuometinio vyskupo — Eu-stacho Valavičiaus — palankumas, kuris sutiko užliesti savo nuosavą koplyčią, esančią katedros pietinės pusės krašte, į dešinę nuo presbiterijos... 1624.II.8 d. dokumentu karalius Zigmantas III patvirtino mainą, kuriuo vysk. Valavičius karaliui perleido savo koplyčią, o karalius jam už tai atidavė Karališkąją . . . Šv. Kazimiero kūnas jau 1624 m. buvo iš senosios koplyčios išvestas ir laikinai padėtas Goštautų - Katkevičių koplyčioje . . . Tuo pačiu metu buvo nugriauta buvusi Valavičių koplyčia ir laisvoje vietoje pradėti dabartinės šv. Kazimiero arba naujosios karališkosios koplyčios statybos darbai, kurie užsitęsė gan ilgai".42

Toliau vysk. Eustacho Valavičiaus susižavėjimą šv. Kazimieru ikonografiškai dokumentuoja čia pateikiama vario raižinio iškarpa: žymus Augsburgo raižytojas Lucas Kilian 1618 m. išraižė vysk. Eustacho Valavičiaus portretą, flankuojamą Šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero (Pav. 6).43 Netenka aiškinti, kad direktyvos šiam kūriniui buvo atvežtos iš Lietuvos. Viena detalė skiriasi nuo itališkos naujos formos: šv. Kazimieras laiko ne tik leliją ir kryžių, bet dar lyg rožinį (jei tai nėra plakimosi įrankis?). Gretinimas šv. Kazimiero su šv. Stanislovu nėra atsitiktinis, jį randame ir Vilniaus katedroje. Šio laikotarpio labai branginami meno kūriniai buvo dvi sidabrinės, šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero, statulos, kurios stovėjo virš tabernakulo ant katedros didžiojo altoriaus (Pav. 7). Apie šias statulas senoje literatūroje skaitome, kad jos buvo iš gryno sidabro, dalinai paauksuotos ir turi abiejų šventųjų relikvijas (langelis krūtinėje); jas Vilniaus katedrai paaukojo 1637 m. Vitebsko vaivadienė Pacienė ir jos duktė Sanguškienė,44 bet nurodymo, kada ir kas statulas pagamino, nėra. Jei meistras nebuvo vietinis, tai beveik tikra, kad čia turime Augsburgo auksakalystės darbo pavyzdį, nes Vilniaus vyskupai tuo laiku su Augsburgo religinio meno dirbtuvėmis turėjo geriausią ryšį.

Pav. 6. Lukas Kilian: Šv. Kazimieras iš vysk. Eustacho Valavičiaus 1618 m. portreto. Raižinio fragmetas. (LAR)

Pav. 7. Šv. Kazimieras. Sidabrinė statula - relikvijorius Vilniaus katedros didžiajame altoriuje. 1637 metų fundacija. (Pagal W. Zahorskį)

Pav. 8. Šv. Kazimieras ir jo gyvenimo scenos. Frontispisai iš Fra Hilarione "II breve Compendio". (Napoli 1629). Nicola Perrey raižyba. (LAR)

XVII amžius šalia šv. Kazimiero kultinio paveikslo tipo davė nemažai — ir iliustracijų šventojo gyvenimo, ir stebuklų aprašymams. Jau XVI a. Z. Ferreri parašė pirmą šv. Kazimiero "Vita", o XVII a. jų buvo paskelbta didelis skaičius: Ivinskis svarbiausius suminėjo savo monografijoje. Estreicheris jų suregistravo iki XVIII a. pabaigos arti 100; yra naujų nurodymų ir lenkų hagiografijos žodyne.45 Iš "Vitų" aprašomųjų įvykių ir vaizdų, iš pastangų juos iliustruojant, nusistovėjo šventojo ikinografinis ciklas. Jam suprasti reikalingi autentiški senieji hagiografiniai tekstai, kurie pakartotinai retai publikuojami, kai modernioji istorikų bei teologų rašoma biografija yra pragmatiška: siekdama kritiškos biografijos, legendos paiso tik tiek, kiek reikalinga pastoracijai. Ikonografijai gi to per maža: jai svarbūs pirmykščiai pilni "Vitos" tekstai, įvairių leidimų su visais taip pat legendiniais variantais, bet ypatingai jų iliustruotos laidos. Deja, jau ir XVII a. leidiniai šiandien virto retenybėmis, kurios tik įgimtinais atvejais išliko vienoj ar kitoj viešoj bibliotekoje. Taip, pokario metais Z. Ivinskis Vatikano bibliotekoje surado garsųjį Fra Hilarione di Sanf Antonio augustinijono "II breve Compendio della Vita, Morte e Miracoli del Sanctissimo Precipe Casimiro" (Neapolis 1629).46 Šio leidinio frontispise aplink šventojo paveikslą išraižytos šešios jo gyvenimo scenos meda-lijonuose (Pav. 8), iliustracijų atliktų taip pat vario raižiniais įterpta ir į tekstą (čia žr. pvz. Pav. 10 ir 13).47 Titulinis ir frontispisas Hilarijono knygos signuoti prancūzų raižytojo Nicolo Perrey.48 Panašių šventojo gyvenimo aprašymų su vaizdiniais ciklais XVII a. knygose buvo daugiau. Ten Rabikauskas užtiko italų raižytojo Michele Lauro 1650 m. išraižytą šv. Kazimiero paveikslą apsuptą 12-os medalijonų su šventojo gyvenimo scenomis (Pav. 9)49; taip pat aštuonias scenas iš šv. Kazimiero gyvenimo, išraižytas žinomo flamų grafiko Gaspard Bouttats 1692 m. Antverpene išleistame veikale.50

Pav. 9. Michele Lauro Šv. Kazimieras apsuptas jo gyvenimo ir stebuklų vaizdais. Raižinys iš knygos: M. Cevoli, L'ambitione soggiogata, canzone i lode di santo Casimiro. Roma 1650 (T. Rabikausko nuotrauka).

Šv. Kazimiero ikonografinio ciklo scenos knygose turėjusios tikslą iliustruoti, išryškinti aprašomojo momento veiksmą bei jo detales, negalėjo išvengti smulkmeniškumo turinyje ir schematiškumo formoje. Tas trūkumas pareikalavo papildymo ir sublimacijos monumentaliojo meno kūriniais. Menininkas, gautajam uždaviniui pagrindinius ikonografinius elementus — temą, scenos schemą, jai priklausančias detales ir simbolius pasirinkdamas iš "Vitos" teksto bei jo iliustracinio ciklo, juos perkuria savo meninės idėjos aspektu: čia pasireiškia jo kūrybinė galia, tradicinę sceną redukuojant ir kondensuojant ar išplečiant, schematiškas detales pripildant gyvenimu, kompozicijos ir kolorito priemonėmis sudarant vientisą organišką kūrinį. Panagrinėsime kelis žymiausius pavyzdžius.

Pav. 10. Šv. Kazimieras gieda Marijos himną. Fra Hilarione "D breve Compendio" (Neapolis 1629, p. 65) iliustracija. (LAR)

XVII amžiaus būdingieji šv. Kazimiero mariologiniai paveikslai pagrinde turi specifinę ikonografinę sceną, kuri iliustruoja tam tikrą "Vitos" pasakojimą: šv. Kazimieras sugrįžęs iš nelaimingo karo dėl Vengrijos karūnos — po jo apsiaustu matosi šarvai — jis atsisako savo monarchinės ateities, karūna padėta į šalį, jis atsisako pasaulio, paveda save Dievo Motinai, gieda Jos himną "Omni die", ir šiame momente įvyksta Dievo Motinos vizijos stebuklas. Pas Hilarioną ši mistiškoji scena iliustruojama naiviai: himno žodžiai užrašyti ant juostos išeinančios iš šventojo burnos, o emocinį susijaudinimą pažymi rankoje laikoma širdis: šitaip paženklinami esminiai situacijos elementai (Pav. 10).

Pav. 11. Pietro Novelli il Monrealese "Dievo Motina karūnuoja šv. Kazimierą". Tapyba 1629 metų. Pinakoteka Palermo, Sicilijoje (T. Rabikausko nuotrauka)

Ikonografiškai, ne stilistiškai, kaip tik čia priklauso monumentalieji tapybos sprendimai šv. Kazimiero marijologinėje tematikoje. Įspūdingiausius šios rūšies pavyzdžius rasime Italijoje. Tėv. Rabikauskas Sicilijoje užtiko žymų italų tapybos kūrinį, kuris ilgą laiką mūsų pastoracijoje ir religinio meno istorijoje nebuvo žinomas, nežiūrint jo aukštos meninės kokybės: "Dievo Motina karūnuoja šv. Kazimierą lelijų vainiku", nutapytą paskutinio iš didžiųjų Sicilijos baroko tapytojų Pietro Novelio, vadinamu Monrealese (1603 Monreale - 1647 Palerme, žuvo per riaušes). Paveikslas buvęs nutapytas 1629 m. koplyčiai "del Rosario" Palerme, o dabar kabo Palerme Nacionalinio Muziejaus pinakotekoje (Pav. II).51 Dievo Motinos vizijos stebuklo scena šitame paveiksle originaliai modifikuota ir sukoncentruota: dominuoja Dievo Motinos ir Kūdikio grupė; šv. Kazimieras atvaizduotas žemiau kairiajame kampe šarvuose, bet sudėjęs rankas maldai; iš jo atributų rasime tik lelijas, kurias laiko angeliukas pakilęs į patį viršutinį kampą, karūnos nėra. Kūrinys dvelkia didingumu ir rimtimi. Veiksmas iškeltas į dangišką sferą: šv. Kazimiero apoteozi. Karūnavimo lelijų vainiku motyvo tapytojas nebus pats išradęs: jis bus kilęs iš mums tuo tarpu dar neišaiškinto šventojo "Vitos" varianto. Kad šis motyvas yra ikonografinės tradicijos kilmės liudija mano jau surasti vėlesni XVIII a. raižiniai, kur ta pati vainikavimo scena vaizduojama panašiai su kitais Dievo Motinos vizijos elementais.

Pav. 12. Carlo Dolci. "Šv. Kazimieras ekstazėje". Tapyba iš 1670 metų. Pitti Galerija Florencijoje.

Garsusis gi Carlo Dolci (1616-1686) paveikslas "Šv. Kazimieras ekstazėje" taip pat nėra kultinio šv. Kazimiero paveikslo variantas ar jo nauja forma, bet redukcija tos pačios ikonografinio ciklo mariologinės scenos. Nors Dievo Motinos vizija paveiksle neatvaizduota, bet jos veikimas išreikštas šventojo laikysena, ekstatiška fiziognomika, atitinkamais atributais, visa kompozicija (Pav. 11). Toskanos kunigaikštis Kosmas III ir kardinolas Carlo de Mediči 1668 - 71 m. laikotarpyje užsakė pas Dolci šventųjų portretų seriją, jų tarpe ir "šv. Kazimierą", kuris, Dolcio draugo Baldinucci liudijimu, datuotinas 1670 metams. Paveikslas tebekabo buvosioje Medičių privatinėje galerijoje Pitti rūmų muziejuje, Florencijoje. Dolci buvo vėlyvosios Florencijos tapybos mokyklos atstovas, siekęs dramatinės išraiškos, ją koncentruodamas į parinktą scenos iškarpą ir pripildydamas ją emocingumu.52 Paradoksalu, kad Dolcio paveikslas, savo ikonografine kilme iš esmės nebūdamas kultiniu paveikslu, tapo populiariausiu kultine prasme.

Pav. 13. Šv. Kazimieras Jogailaičių genealogijos simbolikoje. Raižinys iš Fra Hilarione "Il breve Compendio" (Napoli 1629). (LAR)

1636.VII.14 d. Vilniuje šv. Kazimiero karstas su jo palaikais buvo perkeltas į jam pašvęstą puošnią subrendusio italų baroko stiliuje pastatytą koplyčią: Capella Regia. Jos interjero gausūs meno kūriniai ten sutelkti neatsitiktinai, bet atitinkamai šventojo ikonografinio ciklo programai (Pav. 13). Koplyčia labai nukentėjo nuo rusų invazijos 1655 - 1661 m. Nėra žinoma, kokios buvo pirmykštės Giacinto Campana tapybos freskos. Iš aprašymų atrodo, kad sienose žemiau freskų dar buvo eilės nemažų sidabro reljefų, atliktų šventojo ikonografinio ciklo temomis; prie jų jungėsi, ir dabar matomos, Jogailaičių pasidabruotos statulos kampų nišose, kurias reikia suprasti, kaip priklausančias tai pačiai ikonografinei programai: "Haec est Jagellonica prosapia dignissima", tokia antrašte turi Fra Hilarione veikalo šventojo karališkosios giminės genealogijos raižinys, kur karūnomis pavaizduota šventojo giminė, pačio šventojo karūną apvedant spinduliais (Pav. 13). Nurodymai į šventojo karališkąją kilmę yra jo "Vitos" neatskiriama dalis: šventojo dorybės ir kilmingumas barokinės epochos sąmonėje darė Kazimierą nepaprastu šventuoju — švenčiausiu kunigaikščiu — "sanctissimus Princeps", nes ne vien religinis - moralinis kilnumas, bet ir aukštas luomas tada buvo galiojančios vertybės.53 Šv. Kazimiero koplyčios ikonografinę visumą iš tikrinu būtų galima apibūdinti, barokine samprata, kaip "Theatrum Sancti Casimiri: prosapia, vita, miracula et pompa".

Pav. 14. Šv. Kazimiero koplyčios prie Vilniaus katedros interjeras. Matosi šventojo altorius, Jogailaičių giminės statulos, M. Palonio freska. Prieškarinė nuotrauka. (LAR)

Pav. 15. Michelarcangelo Palionį. "Šv. Kazimieras karste". Fragmentas iš freskos Šv. Kazimiero koplyčioje prie Vilniaus katedros. (LAR)

Dabar Vilniaus šv. Kazimiero koplyčios interjere dominuoja dvi didelės freskos, užimančios žymią dalį rytinės ir vakarinės sienos: abi jos tematiškai siejasi su šv. Kazimiero palaikais, kurie iki 1953 metų buvo koplyčios altoriuje — abi freskos vaizduoja du stebuklu, įvykusiu prie šventojo karsto: "Mirusio vaikelio Uršulės atgijimas" ir "Šventojo karsto atidarymas". Tai aukštos klasės meno kūriniai, atlikti, užbaigiant koplyčios restauravimo darbus po rusų invazijos suirutės — nutapytos apie 1692 m. Dėl freskų meistro vardo, kuris dokumentais nepatvirtintas, literatūroje buvo svyravimų: senesni autoriai, pradedant Narbutu, klaidingai minėdavo olandą portretininką Danckerts de Ryj, kas jau 1928 m. mūsų meno istorikės Halinos Kairiūkštytės - Jacynienės buvo su pagrindu paneigta ir kartu pastebėta, kad freskos šv. Kazimiero koplyčioje Vilniuje ir jos ištirtosios freskos Pažaislio vienuolyno bažnyčioje prie Kauno yra to paties meistro, bet ji, pasekdama Kraševskiu ir kitais dailininkais, dar laikė italu "Delbene".54 1967 m. paskelbti tyrinėjimai įrodė, kad tuo metu italų freskininkas Lietuvoje buvo ne "Delbene" (tokio meistro iš viso nebuvę), bet istoriškai aiškesnis Michelarcangelo Palloni (gimė 1637 Toskanoje — mirė apie 1711-13 Vengrove, Lenkijoje), kurio signatūrą Kairiūkštytė-Jacynienė pati pirmoji Pažaislyje buvo užtikusi ir jau 1928 m. paskelbusi.55 Publikuotos detalinės pokarinės freskų nuotraukos rodo ne tik Palionio tapybinio darbo aukštą meninį lygį, bet pasėkoje meistro nuostabaus realizmo užduoda naujų, taip pat hagiografinių klausimų. Palloni vaizduoja šv. Kazimiero veidą visai kitaip, kaip tradicinė ikonografija, žr. iškarpą iš jo freskos "Šv. Kazimiero karsto atidarymas" (Pav. 15). Tą patį apvalaus veido jaunuolį matome ir, dabar taip pat Palloniui priskiriamose, pandantivų freskose, ten pat. Michelarcangelo Palloni 1962 m. Vilniuje studijavo ne tik gyventojų tipus, jų našystą ir laikyseną, bet jis kalbėjosi su liudininkais stebėjusiais šv. Kazimiero karsto atidarymus, kurių paskutinieji buvo 1690 ir 1691 metais.

Išnašos
38.    Ivinskis o.c. p. 99: Rabikauskas o.c. BS 3. 1963. sk. 900 ir 904. Maldas į brevijorių ir mišias faktinai parūpino ir išspausdino Grigalius Sviencickis iš Vilniaus, vysk. Vainius pavedimu, plb. Jatulis, Paulius: Sviencickis (Swięcicki), Grigalius (m. 1617.11.26 Vilniuje), in: Lietuvių enciklopedija. 29. 1963, p. 268-269. Jatulio žiniomis 1603 m. šv. Kazimiero garbei išspausdintos mišios su šv. Kazimiero atvaizdu yra Vallicelliana bibliotekoje Romoje.

39.    Apie G. Lauro žr.: Batowski, Z., in: Thieme-Becker (Allg. Lex. d. bild. Kunstler) T. 27. 1928, p. 460.

40.    Fijatek, Jan: Materialy do stosunkovv rzymskiego Jakobą Lauro z Polskami w początkach wieku XVII. In: PAU Spravvozdania z czynnošci i posiedzeri 31. 1926, Nr. 3. Krak6w 1927, p. 10.

41.    Jocher, Adam Benedykt: Obraz bibliograficzno-historyczny literatury i nauk. Wilno 1842. Įrašas Nr. 757 2, cit. Ivinskis o.c. p. 92.

42.    Rėklaitis o.c. p. 131.

43.    Litauen-Archiv-Reklaitis N 7598 (LAR).

44.    Sokolotvski, August: Dzieje Polski ilustrowane. 2. Epoka Jagielloriska. Varšava 1900, p. 221.

45.    Estreicher o.c. 19, p. 209-212; Ivinskis o.c. p. 186-191; HP. T. 1. 1971, p. 747-748. Antra po Ferrerio šv. Kazimiero "Vita" savo reikšmingumu yra toji, kurią parašė Stoięcicki, Grzegorz [Swiencickis, Grigalius] :The-atrum sancti Casimiri in quo ipsios prosapia, vita, miracula et illustris pompa in solemni eiusdem apotheoseos instauratione Vilnae Lithuaniae metropolis . . . institutą graphice proponuntur. Vilnae 1604. 203 p., vinj., ilustr., herbas (Estreicher 30, p. 88; Vilniaus akademijos spaustuvės leidiniai 1576-1805. Vilnius 1979, p. 146, No. 936). HP. 1. 1971, p. 748 paduoda šio veikalo platų turinį. Jo pirmą dalį pakartojo R. Bellarminus: De officio principis christiani. Roma 1619 (cap. 10, lib. 3.). Apie tai čašė Jonas Bičiūnas (in: Draugas, Chicago, 28.2.1959 ir Laiškai lietuviams, Chicago, 10. 1959, Nr. 3, p. 72-75.

46. Pirmasis Fra Hilarione titulinius ir iliustracijas publikavo mūsuose Paulius Jurkus: Šv. Kazimieras dailėje. In: Ateitis (Brooklyn, N.Y.) 1952, Nr. 3, p. 52-53. Prof. Ivinskis Fra Hilarione iliustracijų filmelę nesivaržė reikalingiems paskolinti.

47.    Ivinskis o.c. p. 143-144. Hilariono knygos iliustracijų pilno aprašymo nepatiekė. P. Jurkus 1952 m. publikavo jų 4, Ivinskis o.c. 4, bet dalinai kitas, iš viso žinomos 6 teksto iliustracijos. Apie atskiras iliustracijas žr. Rėklaitis, o.c. p. 164-165.

48.    Thieme - Becker. 26. 1932, p. 437.

49.    BS. 3. 1963, sk. 905.

50.    Laiškai lietuviams Vol. 10. Chicago 1959, No. 3, p. 65, 70, 71, 78, 83. Nuotraukas iš Romos atsiuntė T. Rabikauskas. Iliustracijos yra iš knygos: F. Nerrincq, SJ: Voor-beeldt der waere deught. Naementlijck van de maegdelijcke reynigheydt vorghestelt in den h. Casimir conincklijcken prince van Polen. (Mechelen; 1692. Plg. apie tai dar: Rabikauskas, Paulius, SJ: Šv. Kazimiero garbinimas Flandrijoje. In: Laiškai lietuviams. Chicago 1959, No. 3. S. 69-73.

51.   BS.3.1963, sk. 897-898 ir sk. 905; Baumgart, in Thieme-Becker. 25.1931, p. 529. Pagal Guido di Stefano: Pietro Novelli il Monrealese. Palermo 1940 (p. 24 ir 66) paveikslas buvęs nutapytas 1636 metais Palerme įvykusiai Terranovos kunigaikščių surengtai Šv. Kazimiero šventei; paveikslą mini tą šventę aprašęs G. Galeano: II trionfo di S. Casimiro. Palermo 1636, p. 20 ir 27. Muziejun paveikslas patekęs iš S. Nicola da Tolentino bažnyčios.

52.    Busse, K., in: Thieme-Becker. 9.1913, p. 388; Guenther, Heinz: Carlo Dolci, Studien zur religiosen Malerei im 17. Jahrundert, in: Jahrbuch der kunsthistorischen Sammlungen Wien. Bd 20. Wien 1960, S. 235 tt.

53.    Rėklaitis o.c. p. 165.

54.    Rėklaitis, Povilas: Petras Danckersas de Rij Vilniaus meno istorijoje. In: Aidai 1957, Nr. 6, p. 261-269.

55.    Kairiūkštytė - Jacynienė, Halina: Pažaislis, ein Barock-kloster in Litauen. Kaunas 1930, p. 154; Karpowicz, Mariusz: Dzialalnošč artystyczna Micheangela Pallonego w Polsce. W-wa 1967, p. 6; Rėklaitis: Mykolas Arkangelas Palloni. Italų freskininkas Lietuvoje XVII amžiuje. In: Aidai 1969, Nr. 5, p. 213-217.

Sukurta: Kretingos pranciškonai