Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ASMENYBISKUMAS IBSENO DRAMOSE PEERAS GYNTAS PDF Spausdinti El. paštas
"Šalia Dievo nieko nėra taip amžino, kaip asmenybiškumas", sako Kierkegaardas.2 Tenka čia tuoj pasakyti, kad žodis "amžinas" čia neturėtų būti suprastas kaip beribiškumas laiko prasme, bet kaip reiškiąs realybės neribotą intensyvumą — galutinąją realybę. "Turėti save, būti savimi yra didžiausia koncesija, padaryta žmogui. Tačiau tuo pačiu ji yra amžinybės iššūkis jam".3 Asmenybiškumas yra glaudžiai susijęs su galutine realybe. Galėjimas būti savimi, asmenybiškumas, reiškia atsakingą galutinosios realybės dovaną. Vienaip ši dovana reiškia saldžią malonę, o kitaip ji reiškia karčią užduotį.

Asmenybiškumas egzistencinėje filosofijoje yra vadinamas egzistencija (ex-sistence). Pagal šią filosofiją žmogus egzistuoja, o visos kitos būtybės tik yra. Žmogaus buvimo pobūdis, skirtingas nuo visų kitų būtybių buvimo būdo, šių dienų filosofijoje įgauna nepalyginamos svarbos. Egzistencializmas supranta žmogų kaip susijusį su galutinąja realybe (Gamta, Būtimi, Dievu). Nėra abejonės, kad žmogus, lygiai, kaip akmuo, augalas ar gyvulys, yra būtybė, tačiau šiai būtybei yra būdingas atvirumas galutinajai realybei. Būdamas atviru galutinei realybei, žmogus yra atviras ir pačiam sau. Tuo būdu žmogaus buvimas savimi, jo asmenybiškumas, reiškia jo susijimą su pačiu savimi. "Asmenybiškumas yra sąsaja, kuri sieja save su pačiu savimi".4 Šita sąsaja yra pagrindinesnė ir esmingesnė žmogui, negu jo būtybiškumas. Akmuo kinta, augalas auga, gyvulys jusliškai reaguoja, žmogus mąsto. Akmuo, augalas, gyvulys ir žmogus yra būtybės. Kai egzistencinė filosofija supranta žmogaus esmę kaip jo sąsają su galutinąja realybe ir iš čia su savimi pačiu, ji šitą sąsają laiko esmingesne ir realybiškai pagrindinesnė, negu būtybiškumas — negu buvimas būtybe. Egzistencinė filosofija iškelia žmogaus esmę visai kitokioje šviesoje, negu ankstyvesnieji, vadinamoji tradicinė filosofija. Pastaroji žmogaus asmenybiškumą ignoravo.

Šitos pastabos apie egzistencinę filosofiją čia yra reikalingos jau vien tik tam, kad Kierkegaardas, pirmasis egzistencialistas, buvo Ibseno (1828 - 1906) amžininkas. Ibsenas, tik 15 metų jaunesnis už Kierkegaardą, aiškiai yra paveiktas pastarojo filosofijos, ypač kiek tai liečia jo asmenybiškumo sampratą. Ibseno dramų pagrindinė tema ir yra asmenybiškumas. Savo dramų pagrindiniuose charakteriuose jis pateikia asmenybiškumą įvairiose pakopose.

Bandydami atskleisti būdingesnius asmenybiškumo struktūros bruožus, čia panagrinėsime Peero Gynto charakterį (Peero Gynto dramoje, parašytoje 1867 metais).

Peeras Gyntas yra didelio vitališkumo ir lakios vaizduotės žmogus. Jis plaukia gyvenimu kaip kalnų srovė — natūraliai, šėliodamas ir jokių vidinių principų nekontroliuojamas; niekur ilgiau neapsistodamas, neįsišaknydamas, be atsakomybės ar pareigos jausmo.

1. Fabula
Girtuoklio ir eikvotojo sūnus, Peeras augo paliegusios našlės motinos globojamas ir mylimas. Jis nebandė išmokti amato ir neturėjo jokio palinkimo rūpintis tėvo nualintu ūkiu, kadaise jo labai sumanaus ir stropaus senelio įsigytu ir išvystytu. Peeras ilgam laikui palikdavo namus ir bastydavosi arba kalnuose medžiodamas, arba užkabinėdamas bežnytkaimio mergas bei pešdamasis su vietos bernais. Motina Gyntienė labai norėjo, kad sūnus Peeras dvasiškai subręstų ir pagaliau imtųsi rūpintis savo ūkiu. Ji žinojo, kad turtingo ūkininko duktė Ingrida simpatizavo Peerui, ir manė, kad, ją vedęs, jis lengvai atstatytų savo ūkį ir gražiai, sėsliai gyventų. Tačiau Peerui Ingrida nė kiek ne daugiau rūpėjo, kaip savasis ūkis.

Nenuostabu tad, kad Peero nerūpestingas, netvarkingas ir neproduktingas gyvenimo būdas nesukėlė jam kitų akyse pagarbos. Visi jį laikė padauža, mušeika, melagiu. Gi pats Peeras turėjo gerą nuomonę apie save. "Aš gimiau kam nors didžiam", sakydavo jis savo motinai.5

Kai Ingrida sumanė ištekėti už Mato Moeno, Peeras nekviestas atsibastė į priešvestuvinius šokius. Čia jis pirmą kartą pamatė Solveigą — jauną, kuklią, religingą, tėvams paklusnią mergaitę. Ji jam labai patiko, ir jis bandė iškviesti ją šokti. Ši atsisakė šokti su padauža Peeru. Tačiau šis įsilinksminęs pasigrobė jaunąją Ingridą ir, ja nešinąs, pabėgo į kalnus, visus nustebindamas ne tik savo besaikiu įžūlumu, bet ir nepaprastu miklumu, nes jis, visiems matant, kopė stačiausiu kalnų šlaitu.

Sekantį rytą Peeras Ingridą šiurkščiai atstūmė, nors ji po visko, kas įvyko, siūlėsi tapti jo žmona ir būtų sutikusi, kad jis paveldėtų jos tėvo dvarą. Be jokios atodairos Peeras pavarė ją nuo savęs, sakydamas: "Gana verkšlenti! Mes turime eiti savo skirtingais keliais!"6 Persekiojamas Ingridos tėvo, jaunojo ir bažnytkaimio žmonių, norėjusių jį nubausti už Ingridos nuskriaudimą, Peeras slapstėsi kalnuose.

Kalnuose jis susipažino su kipšų karalaite ir bemaž tapo kipšų karaliaus žentu ir tuo pačiu kipšų bendruomenės nariu. Kipšai (norvegų kalboje "trolai") tiek norvegų, tiek prieškrikščioniškuose lietuvių mituose yra gamtos dvasios, išreiškiančios gyvulinį gaivalingumą, vitališkumą, šaunumą, apsukrumą, gudrumą bei buklumą. Kipšų karalius Peerui paaiškino skirtumą tarp žmonių ir kipšų, sakydamas: "Tarp žmonių yra sakoma: 'Žmogau, pats sau būk ištikimas'; gi tarp kipšų šitaip išsireiškiamą: "Kipše, pats sau būk pakankamas' ",7 dita patirta tiesa vėliau lydėjo Peerą visą gyvenimą.

Peeras pabėgo iš kipšų bendruomenės ir tuoj susidūrė su keistu padaru, kuris pastojo jam kelią ir, klausiamas, kas jis yra, atsakė: "Aš pats!" Peeras bandė jį apeiti, bet nepajėgė. Šis fenomenas atrodė visur esąs, beformis, lankstus, slidus ir neapeinamas. Tik Peero primygtinai klausiamas, pasisakė, kad jis vadinasi Boigas (Lanksta). Lanksta vertė Peerą kaskart keisti kryptį ir vis eiti aplink bei apsukomis, kol pagaliau jam šiaip taip pavyko iš jo ištrūkti). Ir šita patirtis lydėjo Peerą visą jo gyvenimą.

Aukštai kalnuose tarp pušų Peeras pasistatė sau rąstų namelį. Per visą tą laiką Solveiga draugavo su Ase, Peero motina. Ši, susirūpinusi savo sūnaus likimu, daug pasakojo Solveigai apie jį su meile ir atlaidumu. Susidomėjimas Peeru pas Solveigą augo — tuo labiau, kad jau pačioje pradžioje padauža Peeras vis dėlto buvo padaręs jai neišdildomą įspūdį. Palaipsniui Solveiga pasijuto pamilusi Peerą iki tokio laipsnio, kad ji ryžosi palikti tėvus ir atvyko pas Peerą, pareikšdama jam savo apsisprendimą savo gyvenimu su juo dalintis. Kad ir maloniai nustebintas, Peeras nesiryžo įsipareigoti sėsliam gyvenimui su Solveiga. Palikęs ją savo namelyje, Peeras išvyko, tariamai trwmpam, paprašęs ją laukti, kol jis sugrįš. Ir ji laukė su meile. Solveigos meilė ir buvo pats lemtingiausias veiksnys Peero gyvenimo išdavai.

Peeras Gyntas išvyko į užjūrį. Amerikos šiaurėje jis tapo kailių pirkliu, vakaruose pasidarė auksakaliu, pietuose, Carolinoje, vertėsi vergų pirk-lyste, Alabamoje įsigijo ir operavo plantaciją. Į Kiniją jis eksportavo stabus ir siuntė misionierius, kad jie pakreiptų žmones į tikrąjį tikėjimą. Būdamas Maroke, jis sudarė planus pasidaryti pasaulio imperatoriumi. Šiems nepavykus, pasidarė arabų pranašu. Vėliau tapo mokslininku, pasiryžusiu tirti visą kultūros eigą nuo jos pradžios Egipte iki savo laikų.

Peero sėkmė, jam gyvenant įvairiose pasaulio dalyse, tarsi patvirtino jo gerą nuomonę apie save: bandydamas laimę įvairiausiose gyvenimo srityse, jis pralobo ir pagarsėjo. Atrodė, kad jis buvo šauni, turtinga ir talentinga asmenybė. Tai buvo jo paties tvirtas įsitikinimas. Jam atrodė, kad jo sugebėjimas būti, kuo tik jis panoro, buvo ženklas jo asmens stiprybės ir pastovumo. "Aš visad bandžiau būti savimi", sakydavo jis.8 Nežiūrint, kaip įvairūs jo gyvenimo epizodai skyrėsi vienas nuo kito, jie buvo manifestacijos bei iliustracijos jo turiningos bei turtingos asmenybės.

Peeras laikė save išsilavinusiu žmogumi, nors aukštojo ir net viduriniojo mokslo nebuvo ėjęs. Jau būdamas suaugęs, jis skaitė knygas prabėgomis iš įvairių sričių: domėjosi istorija — ne visa savo nuoseklumoje, bet paskirais jos laikotarpiais; buvo susipažinęs su pavienėmis religinėmis tiesomis, į jas niekada nepanirdamas su atsidavimu.9 Nežiūrint savo mėgavimosi įvairiomis kultūros kryptimis, jis iškilo ne savo išsilavinimu, bet laime bei palankių aplinkybių dėka.

Momentalus susidomėjimas, palankios aplinkybės ar proga asmeniškam sužėrėjimui jam buvo akstinu veržtis pirmyn ir imtis vienokios ar kitokios veiklos, nebūnant saistomam jokių moralinių bei kultūrinių principų. Nė viename iš savo užsiėmimų Peeras neprigijo, neįsišaknijo ar neįsijautė su visa savo būtybe. Ne planingas apsisprendimas, idėjinis ryžtas ar kokia vidinė aspiracija kreipė jį eiti vienokia ar kitokia linkme, bet tik atsitiktinės subjektyvios ar objektyvios aplinkybės. Pavyzdžiui, išgąsdintų ir pabėgusių vagių dykumoje paliktas baltas arklys su puošniu balnu ir kamanomis ir įtaigingais arabų didiko drabužiais su brangakmeniais paskatino Peerą prisistatyti vietos arabams jų pranašu.

Po daugelio metų pasenęs Peeras Gyntas grįžo į Norvegiją. Prie tėviškės krantų laivas, kūrino jis plaukė, sudužo audrose, ir jis, viską praradęs, tik gyvas pasiekė krantą. Kalnų giria jis ėjo link savo kadaise pasistatytos trobelės. Iš visų jo pakelėje įvykių yra reikšmingi trys susitikimai. Iš sutikto pasenusio kipšų karaliaus jis patyrė, kad jis (Peeras) visą savo gyvenimą gyvenęs "kipšiškai" ir tuo pačiu nedorovingai žmogiška prasme. Kalbėdamas su velniu, jis susidarė įspūdį, kad jis buvo nieko nevertas ir kaip nusidėjėlis. Pats reikšmingiausias susitikimas buvo su Sagų Liejėju, Viešpaties pasiuntiniu, kuris norėjo Peero sielą įlieti į sagas, kaip kad jis darydavo su sielomis tų, kurie jas eikvojo, jų nenaudodami.

Kaip tik tuo laiku juodu buvo prie Peero trobelės, ir tada saulei tekant pasirodė Solveiga (šito Peeras Gyntas niekada nesitikėjo). Ji laikė maldaknygę rankoje lygiai kaip tada, kai jis pirmą kartą ją pamatė, ir buvo beeinanti į pamaldas. Solveiga buvo pasenusi ir beveik apakusi, bet ji ištikimai laukė Peero grįžtant. Tapatybė, kurios Peeras stokojo visą savo gyvenimą, jam išlaikė Solveigą, mylinčią jį, nesvarbu, kur ir kuo jis buvo.

Solveigos meilės akivaizdoje Sagų Liejėjas turėjo atidėti Peero sielos likvidavimą ligi paskutiniosios kryžkelės; tik tada paaiškėsią, anot jo, "ar . . ."10 Daugtaškis, matyti, reiškė, ar Peeras vis dar bus beveidis, kokiu jis buvo visą savo gyvenimą.

2. Žmogus ir gyvulys
Kipšų karalius paaiškino Peerui Gyntui, šiam beįsijungiant į jų bendruomenę, kad skirtumas tarp žmonių ir kipšų glūdi tame, kad pirmiesiems galioja dėsnis "žmogau, būk ištikimas sau", kai tuo tarpu antriesiems galioja dėsnis "kipše, būk sau pakankamas".11 Norvegų trolas, kaip ir lietuvių kipšas, pažymi gamtoje slypinčias, dažnai žmogui nepalankias jėgas — kenksmingas, apgaulingas, suktas, gudrias, miklias, o kartais ir kvailas. Daugiausia šios jėgos yra įsikūnijusios gyvuliuose. Krikščionybės įtakoje (ypač tai liečia lietuvių kipšus) trolai ar kipšai buvo sutapatinti su velniais ir tuo pačiu prarado savo originalias savybes.

Gyvulys savo aplinkoje yra sau pakankamas. Gamta globoja ir aprūpina jį, suteikdama jam tiek fizinius, tiek psichinius sugebėjimus susirasti maisto, apsisaugoti nuo šalčio bei darganų ir išvengti pavojų. Gamtos globiamas, jis neturi, kaip žmogus, iš savęs išeiti ir tarsi iš šalies sau vadovauti ir savimi rūpintis. Gyvulys gyvena be rūpesčių, kiekvienu savo judesiu laikydamasis jam Gamtos uždėtos tvarkos. Jis įglūsta joje, lyg nepastebimai dingdamas.

Dr. Vincas Vyčinas,
šio straipsnio ir kitų Aiduose spausdintų straipsnių autorius, yra filosofas, taip pat liečiąs ir kitas mokslo sritis filosofiniu požiūriu. Gimė jis Pittsburghe (1918 m.), augo Lietuvoj ir gimnaziją baigė Kupiškyje. Kauno universitete studijavo elektroniką, bet paskui perėjo į filosofiją. Antrosios rusų okupacijos grėsmėje pasiekęs Vokietiją, filosofijos studijas tęsė Freiburgo universitete, gilindamasis į Heideggerį. Mokslą nutraukė emigracija. Grįžęs su šeima į savo gimtąjį miestą Pittsburghą, dr. Vyčinas pradžioje vertėsi fiziniu darbu, bet 1955 m. stojo į Duąuesne universitetą. Filosofijos studijas magistro laipsniu baigė 1958 m. Po metų gi gavo daktaro laipsnį. Disertaciją "Earth and Gods" išleido 1962 m. ir nuo to laiko iki 1965 metų dėstė filosofiją Prince George kolegijoje Britų Kolumbijoje. 1966 m. išleido antrą knygą "Greatness and Philosophy,\ Paveiktas krašto patogių sąlygų įsikurti, Vyčinas bandė ten organizuoti net lietuvių kaimą ar miestą. Po to pats bandė pastoviau įsikurti arčiau gamtos, kol 1972 m. apsigyveno ramiame Courtenay miestelyje Britų Kolumbijoje. Ten išleido savo trečiąją knygą "Search for Gods", o po metų ir ketvirtąją — "Our Cultural Agony". Malonu, kad dr. Vincas Vyčinas savo moksline patirtimi dalinasi ir su Aidų skaitytojais

Tik nežiūrėk į driežus, kalbėjo Peeras pats sau, vieną rytą vaikščiodamas Afrikos dykumoje, jie kaitinasi saulėje ir bėginėja aplink be jokių rūpesčių. Kaip tiksliai jie paklūsta Kūrėjo nuostatams! Kiekvienas gyvulys atlieka jam būdingą, nekintamą rolę. Jie yra patys savimi ir gerovėje, ir bėdoje, — patys savimi, kaip kad jie buvo nuo pirminio potvarkio 'Būk', (užsidėdamas akinius ant nosies). Štai čia yra rupūžė. Ji yra giliai pasislėpusi smiltainyje, lyg kad būtų jame įmūryta. Tik jos galvutė kyšo tarsi pro langą. Ir ten ji būno sau, stebėdama pasaulį. . . ir sau ji yra pakankama!".12

Kitaip yra su žmogumi. Ištikimybės sau reikalavimas žmogui iš vienos pusės reiškia jo galėjimą nukrypti nuo savo kelio, kuriame jis yra, o tai reiškia laisvę; iš kitos pusės tai reiškia žmogaus priklausomumą nuo šito kelio ir tuo pačiu nuo realybės, kuri jį patalpins šitame kelyje. Žmogus yra laisvas ir vis dėlto priklausomas. Jeigu žmogus būtų visiškoje savo valioje, būtų savo būties viešpats, jo ištikimybės ar neištikimybės sau klausimas nekiltų. Ištikimybės sau reikalavimas yra aukštesniųjų jėgų, tai yra galutinosios realybės, reikalavimas, uždėtas jam, paliekant jį laisvėje tuo reikalavimu sekti ar jį atmesti. Tuo būdu ištikimybė sau žmogui reiškia tarsi jo išstojimą bei išžengimą (ex-sistence) iš savęs ir tada atodairingą rūpinimąsi savimi. Žmogaus atodairingą laikysena savo paties atžvilgiu reiškia, kad žmogus turi galutinosios realybės nuovoką, nebūdamas jos apsprendžiamai ar su būtinumu saistomas. Dėl to jis pats saisto save, tačiau jis tai daro atsižvelgdamas į galutinosios realybės nuostatus.

Šituo būdu žmogus, būdamas savimi, yra dar atviras galutinei realybei. Jis gali įtakoti ir formuoti save. Šitas žmogaus atvirumas tiek galutinei realybei, tiek sau pačiam kaip tik ir yra jo tikras žmogiškasis asmenybiškumas. Galutinoji realybė gali būti suprasta kaip Dievas, kaip Būtis, arba ir kaip Gamta (didžiąja raide). Kadangi čia kalbama apie žmogaus skirtumą nuo gyvulio, parankiausia bus galutinę realybę išreikšti per Gamtą.

Nesvarbu, kaip galutinę realybę beišreikštume, žmogus, kaip būtybė ištikima sau, turi savyje, savo asmenybiškume, dualizmą. Jo "asmenybiškumas yra sintezė, susidedanti iš begalinumo ir ribotumo. Tačiau sintezė yra santykiuose, kad ir yra padalinta, vis vien susieja save su savimi, o tai reiškia laisvę. Asmenybiškumas yra laisvė".13 Kierkegaardas, išreikšdamas žmogaus asmenybiškumą kaip begalybės ir ribotumo sintezę, taip pat išreiškia ją kaip sintezę tarp galimumo ir būtinumo. Pagal jį asmenybiškumas "yra lygiai tiek galimas, kiek yra būtinas, nes, nors jis yra pats savimi, tačiau dar turi tapti pats savimi — jis yra galimas".14

Kad šitie pateikti teigimai neatrodytų visai be pagrindo, teks čia juos paremti kai kuriais biologinių žmogaus ir gyvulio savybių svarstymais. Šitie svarstymai, išryškindami žmogaus ir gyvulio būsenų skirtingumą, tuo pačiu gali padėti ar bent palengvinti sunkokos asmenybiškumo problemos sampratą.

Gyvulys, kaip sau pakankama būtybė, yra atbaigtas. Jam nieko netrūksta. Pavyzdžiui, žuvis turi viską, ko jai reikia efektyviam gyvenimui vandenyje. Kalnų ožys yra aprūpintas tinkamomis nagomis ir mikliomis kojomis gyvenimui kalnuose. Šiurkšti kalnų žolė, krūmokšniai ir medžių šakos yra jam pilnai atitinkamas maistas. Čia pat skraidąs aras irgi yra tiksliai įgludęs į kalnų gyvenimo būdą, visai skirtingą nuo ožio. Jis peri sunkiai prieinamuose pašlaičių medžiuose; būdamas akylus, jis iš tolo pastebi žebenkštis, kiškius ar mažesnius paukščius ir, turėdamas aštrius ir stiprius nagus, efektyviai savąją auką pagriebia. Žuvis, kalnų ožys ar aras tiek savo fizine, tiek psichine sąranga tiksliai įglūsta į savo aplinką ir yra su ja harmoningoje sąveikoje. Gyvulys yra pilnai tapęs tuo, kuo jis turi būti. Jis yra sau pakankamas.

Kitaip yra su žmogumi. Tarp jo ir jo aplinkos yra tarsi tuštuma, kuri turi būti užpildyta. Kuo žmogus yra, jis nėra pakankamas savo aplinkai: jis nėra jai paruoštas. Jis modifikuoja savo aplinką ir sykiu save. Pavyzdžiui, žmogus nuvalo sklypą žemės ir tampa naujakuriu. Anksčiau buvusi giria virsta dirva, o jis, anksčiau buvęs medžiotojas, tampa žemdirbiu. Tiek dirva, tiek jis pats kaip žemdirbys yra jo galimybės.

Būtų klaidinga galvoti, kad galimybės tesiranda tik su žmogumi. Gamta neina pirmyn be galimybių. Dažnais atvejais gyvūnas atsiduria situacijose, kame jam Gamtos duotos apsaugos ar išsilaikymo priemonės nebėra pakankamos. Pavyzdžiui, ruonio protėviai nedvejojamai buvo kadaise išimtinai sausumos gyventojai, buklūs savo aplinkoje. Dėl staigių pakitimų jų gyvenamoje aplinkoje ruonių protėviai buvo pastatyti prieš dilemą tęsti gyvenimą nepalankioje, o gal greičiausiai neįmanomoje, aplinkoje ar žūti. Galimas dalykas, kad didžioji dalis ruonių šeimos protėvių ir žuvo, nepakeldama aplinkos pakitimo. Tačiau ta dalis, kuri metėsi į vandens gyvenimo aplinką ir pritapo prie jos, išliko. Šitas išlikimas nėra paties gyvūno sugeoėjimų išdava, nužvelgianti gyvenimą vandenyje kaip galimybę išlikti. Gamta tai padarė už jį, pritaikydama jo organizmą vandens gyvenimui — paruošdama jį jo naujai aplinkai. Šita prasme galimybė nebuvo gyvulio iniciatyvoje, bet Gamtos. Gyvulys čia (ir visur) buvo pasyvus. Biologinė gyvūnijos vystymosi apžvalga gali pateikti aibę pavyzdžių, kame staigus aplinkos pakitimas duoda pradžią naujai, gana skirtingai gyvūnijos rūšiai. Tačiau visuose šituose pakitimuose ne gyvūnija, bet Gamta yra visų pakitimų dominuojąs faktorius. Tuo būdu gyvulys yra pasyvus, o tik Gamta yra aktyvi, kūrybingai formuodama gyvūniją ir išradingai ją globodama.

Grįžtant prie žmogaus, negalima paneigti, kad jis pats yra išradingas, formuodamas savo aplinką ir save. Čia vėl gali kilti klausimas, ar tikrai gyvūnijoje nepasireiškia tokio kūrybingumo bei nuosavos iniciatyvos ir tuo pačiu sugebėjimo rinktis akistatoje su nelauktomis galimybėmis. Šitokie kaip tik atrodo  yra vadinamieji  protingieji gyvuliai.

Kai gyvūno aplinka drastiškai pakinta, Gamta tarsi žengtelia atgal į savo neišsenkančią kūrybingumo versmę, laikinai atpalaiduodama to gyvūno instinktus nuo jų griežto ir tikslingo veiksmingumo, ir tada grįžta iškeldama iš savo kūrybingumo versmės naują skirtingą instinktų sudėtį, kuri tada įgalina tą gyvūną gerai ir tinkamai funkcionuoti naujoje aplinkoje. Šitaip buvo ruonio atveju.

Kalbant gi apie protinguosius gyvulius, tenka pasakyti, kad jie patys sugeba pervesti save iš jau nebepatikimos aplinkos į kitą patikimesnę ir patys sugeba naujoje aplinkoje gerai funkcionuoti. Šitas jų sugebėjimas, atrodo, demonstruoja jų išradingumą. Pavyzdžiui, lapė, kuri tūkstantmečiais medžiojo kurapkas, patekusi į žmogaus kaimynystę, randa pakaitalą kurapkoms, matydama jo kieme lesinėjančias vištas. Kai žmogus apsaugojo savo vištas, uždarydamas jas vištidėje, lapė įsirausė po jos pamatais ir grobė vištas vieną po kitos. Žmogus panaudojo spąstus ir vėliau nuodus. Po trumpo laiko nei vieni, nei kiti nebebuvo veiksmingesni, nes lapė, pajutusi jų pražūtingumą, išmoko juos apeiti, jų neliesdama. Iš čia matyti lapės išradingumas ir jos sugebėjimas pritapti prie naujos aplinkos ir būti joje pakankama.

Ruonio atveju aplinkos pasikeitimas buvo drastiškas, pareikalavęs vienkartinio instinktų atpalaidavimo ir jų suformavimo nauja kryptimi. Lapės atveju aplinkos pakitimas tik reiškė naujų elementų joje įvedimą. Čia instinktų aštrus veiksmingumas buvo tarsi sušvelnintas taip, kad lapė, užuot griežtai ėjusi viena kuria kryptimi (kaip vabzdys skrendąs į ugnį), sugebėjo rinktis iš keleto ėjimų patį palankiausią. Šitoks sugebėjimas kaip tik ir yra vadinamasis gyvulių protingumas.

Gyvuliškasis protingumas vyksta instinktų apimtyje. Susilpninti instinktai reiškia tokio (protingo) gyvulio laikymąsi instinktų šaknyse, niekur neregresuojant į pačią Gamtos kūrybingumo versmę, esančią prieš bet kokius instinktus. Ko lapė siekė ir buvo sėkminga savo siekiuose prieš susitikdama žmogų, to ji tebesiekė ir susitikusi jį. Visas jos "gudrumas", tai yra lankstumas savo instinktų panaudojime skirtingose, nelauktose apystovose, yra vadovaujamas tų pačių tarsi "amžinų" lapei instinktų.

Gamta globia gyvulius, aprūpindama juos instinktais — padarydama juos pakankamais savo aplinkai. Nesvarbu, ar tie instinktai griežtai ir viena kryptimi funkcijonuoja (neprotingų gyvulių atveju), ar lanksčiai, daugeliu krypčių (protingųjų gyvulių atveju), — visur Gamta, o ne gyvuliai, yra globėja ir vadovė jų būsenoje.

Kaipgi yra su žmogumi?

Jeigu protingieji gyvuliai sugeba "sugrįžti" į savo instinktų "šaknis" ir šių instinktų varomą jėgą gali nukreipti tai viena, tai kita kryptimi, jie jokiu būdu nepanirsta į priešinstinktyvinę Gamtos kūrybingumo versmę, nes, jeigu jie tai sugebėtų, patys jau būtų kūrybingi ir tuo pačiu laisvi — jie nebebūtų instinktų normuojami.

Žmogus savo aplinkai nėra paruoštas ir jai pakankamas. Jis stokoja ne vien tik tiksliai veikiančių instinktų, jo juslės (regėjimas, girdėjimas, uodimas) yra kur kas primityvesnės negu daugelio gyvulių. Jis neturi aštrių puolimo ar gynimosi priemonių; sunkiai kopia į kalnus; yra menkas bėgikas; vos peršoka griovius, lipa į medį ir su vargu prasiskverbia pro krūmų tankmę. Biologiškai jo kojos, rankos, dantys, nagai ir raumenys yra žymiai primityvesni negu daugumos žinduolių.

Visus šituos trūkumus kompensuoja žmogaus kūrybingumas: jo sugebėjimas keisti aplinką, priderinant ją savo biologinei nuogybei. Žmogus gaminasi peilį, drabužius, pastogę, pajungia sau gamtos jėgas: joja, važiuoja, plaukia, skrenda . . .

Vis dėlto žmogus pats yra gyvūnas. Jis lygiai taip yra fiziškas ar biologiškas, kaip ir bet kuris gyvulys. Jis kvėpuoja, jo širdis plaka. Jis yra aprūpintas juslinėmis pajėgomis ir kai kuriais instinktais, kad ir gerokai primityvesniais negu daugumas gyvulių. Nėra abejonės, kad jis yra "protingas gyvulys". Visa tai dar jokiu būdu neišreiškia jo kaip žmogaus. Žmogus yra žmogus, sugebėdamas "įsitraukti" į pačią Gamtos kūrybingumo versmę. Priklausydamas Gamtos kūrybingumo versmei (dar nebūdamas iš jos atpalaiduotas, kaip kad yra su gyvuliu), žmogus pats yra kūrybingas.

Nebūdamas paruoštas savo aplinkai, tačiau, rasdamasis bet kokio paruošimo versmėje, jis pats save ruošia bei atbaigia. Tuo būdu jis kuria save. "Žmogus nesukuria savęs iš nieko (...) jis jau turi save savo konkretybėje kaip savo užduotį".15 Turėdamas save kaip užduotį, jis kuria save vystydamas ir formuodamas ir tuo pačiu atbaigdamas. Jis tai daro ne nepažabotoje savo sauvalėje, bet būdamas arti kūrybingumo versmės ir laikydamasis jos kriterijų. Sauvalė nėra laisvė. Sauvalė yra radimasis tuštumoje, pačiam esant tuščiam. Savęs ir savojo pasaulio kūrimas pagal Gamtos, kaip galutinosios realybės direktyvas reiškia išmintį. Žmogaus išmintis skiriasi nuo gyvulio protingumo, būdama priešinstinktyvinė.

Žmogiškoji išmintis tarsi prasiskverbia ligi pačių priešinstinktyvinių kuriančiosios Gamtos jėgų, mitiškai vadinamų dievais, ir savo kūrybingumu pati įgauna dieviškumo atspalvius. Gamta yra bet kokio išmintingumo pagrindas (graikai tai išreiškia teigimu: physis yra logos), būdama kūrybingumo šaltinis. Ji duoda pradžią viskam, kas yra, — ne tik gyvuliams, bet ir visoms būtybėms bendrai. Gyvuliai, kaip ir būtybės bendrai, yra atpalaiduoti nuo kūrybingumo šaltinio, būdami tarsi mesti į savęs pakankamą atbaigtumą. Šitokią buvimo mestam būseną Heideggeris vadina Gevoorfenheit. Ir žmogus yra mestas — bet taip, kad jis dar yra tarsi sulaikytas pačioje kūrybingumo versmėje, ir todėl jis pats dar dalyvauja savo metime — savo kūrime. Tokią savęs kūrimo būseną Heideggeris vadina Enttvurf.

Dabar: viskas, kas yra "mesta", tai yra sukurta, sau pakankamai būsenai, yra realybiškai aiškios būtybės. Gi pats kūrybingumo šaltinis, būdamas priešbūtybiškas, stokoja šitokio aiškumo. Dėl to Gamtą, kūrybingumo versmę, kurią Heideggeris vadina Būtimi, jis dar pavadina Nieku, pabrėžtamas jos "nebūtybiškumą". Kadangi žmogus yra "mestas" ir "metamas" — sukurtas ir kuriamas taip, kad jis pats dalyvauja savo kūrime, — jis dar nėra išsprūdęs iš Nieko (iš Gamtos kūrybingumo versmės). Todėl Heideggeris, kalbėdamas apie žmogaus esmę sako: "Dasein reiškia buvimą, laikomą Nieke".16

Čia pateiktos pastabos yra reikalingos paryškinimui skirtumo tarp gyvulio ir žmogaus, tuo pačiu palengvinant žmogaus asmenybiškumo sampratą. Bandant padaryti pateiktus teigimus kiek aiškesniais, vertėtų čia pailiustruoti juos panaudojant kai kuriuos Vakarų Kanados haida indėnų kulto bruožus, pasireiškiančius jų toteminėje kultūroje. Toteminiai stulpai yra išdrožti iš Britų Kolumbijos pajūrių milžiniškų kedrų kamienų. Jie vaizduoja eilę tvirtų, ryškių, dieviškais laikomų, kai kurių reikšmingesnių šių vietovių gyvūnų, tupinčių vienas ant kito. Tarp čia išdrožtų bei iškapotų dieviškų figūrų vyravo juodvarnis, aras, perkūno oželis (thunderbird), vanagas, lokys, vilkas, banginis, juodoji žuvis, bebras, varlė ir pan. Haida giminė susidėjo iš eilės kilčių, kurių kiekviena tapatino save su vienu ar kitu iš šių gyvūnų, laikydama jį dievišku savo kilties protėviu. Kiekviena kiltis laikė dieviškais ir visų kitų kilčių protėvius. Būdinga savybė šiai mitinei religijai yra ta, kad nė viena šių gyvūnų figūra nėra žmogus, bet kiekviena yra žmogiška.

Grįžtant prie Gamtos kūrybingumo problemos, tenka pasakyti: gyvuliai yra realybiški ta prasme, kad jie yra aiškios ir tvirtos šio kūrybingumo apraiškos. Kiekvienas gyvūnas yra paženklintas atbaigtumu ir tuo pačiu stiprumu. Šia prasme jis yra tobulas. Būdamas šia prasme tobulas, gyvulys atrodo dieviškas: jame Gamtos kūrybinga galia yra išryškinta.

Žmogus yra primityvus: jis yra neparuoštas savo aplinkai, netinkamas jai, būdamas su visokiausiais trūkumais. Nežiūrint šito, jis turi savyje pradmenis visų šitų pajėgių, išvystytų ir stiprių Gamtos kūrybingumo apraiškų. Tam tikra prasme žmogus yra šaknys viso to, kas stipriai ir pajėgiai apsireiškia, manifestuojant Gamtos kūrybingumą. Dėl to visos totemo stulpų stiprios gyvulių figūros yra žmogiškos, nė viena jų nebūdama žmogumi. Ir dėl to žmoguje yra galimybės kūrybingai eiti į bet kurį šitų figūrų atbaigtą tobulumą. Iš "silpnojo" žmogaus kyla stiprios gyvulių apraiškos. Todėl, kai Arnold Gehlen sako, kad "aplamai kalbant, žmogus nekilo iš beždžionės, bet beždžionė iš žmogaus",17 matyti, jis bando pasakyti, kad žmogus yra tiek primityvus (pirminio realumo prasme), jog jis pats yra visos gyvūnijos šaltinis — ne kaip viską kuriąs dievas, bet kaip viską atskleidžiąs savame pasaulyje, savame Dasein Heidegeris). Žmogus yra tarsi kūrybingumo versmė, nebūdamas jąja, o tik priklausydamas jai ir besiremdamas jos galiomis. Jis kuria ne sukūrimo iš nieko, bet atskleidimo prasme. Jis kūrybingai atskleidžia tai, kas glūdi Gamtos, galutinosios realybės, kūrybingumo versmėje. Viskas prasmingai atsiskleidžia žmogaus pasaulyje (jo Dasein e). Vilkas čia yra žalingas, nes jis užpuola žmogaus prijaukintus gyvulius; briedis yra vertingas medžioklės grobis; beržas yra tinkamas malkoms, o obelis yra gera vaisių tiekėja. Net ir vabzdžiai priklausomai nuo to, kuo jie yra žmogaus pasaulyje, yra arba kenksmingi, kaip kraugerys uodas arba naudingi, kaip medų nešanti bitelė.


EVA KUBBOS        PIETŲ PAJŪRYJE (aliejus)

Ne tik gyvuliai, bet ir viskas, kas vienaip ar kitaip yra prasminga, atsiskleidžia, kuo yra, tik žmogaus pasaulyje. Daiktai bei būtybės atsiskleidžia ne tik kaip vertingi ar žalingi, bet kaip tikri, gražūs, dieviški ir pan. Čia atsiskleidžia ir įvairiausios dvasinės vertybės: socialinės, moralinės, meninės, religinės ir t.t. Galutine prasme žmogus ju nesukuria, bet atskleidžia jas savame pasaulyje, siekdamas savo atbaigtumo, išganymo.

Nebūdamas specializuotu jokiai aplinkai, žmogus yra paženklintas atvirumu: jis turi daug atdarų kelių ir pasirinkimo laisvę, jais einant. Jis tarsi būna pirminėje šių kelių sankryžoje, gimstančioje pačioje kūrybingumo versmėje — embrione (tikriau — Embrione) visko, kas gali vienaip ar kitaip būti. Žmogus, kaip būtybė be aiškios savo krypties, pats kaip embrioninė būtybė tam tikra prasme yra dar negimęs gyvulys. Ir kaip tik čia glūdi jo neaprėpiamas visuotinumas: viskas jam yra galimybės; jis yra pačiame galimybių "daigyne". Šita prasme žmogus turi savyje visas "stiprių" gyvulių savybes kaip savo galimybes. Žmogus dar nėra išsprūdęs iš Gamtos kūrybingumo šaltinio; jis tebėra Gamtos jo kūrimo eigoje ir pats prisideda šitame savęs kūrime. Žmogus gimdo save.

Priklausydamas pačiai kūrybingumo versmei, žmogus pats yra prefizinė, tai yra dvasinė, būtybė, ir čia kaip tik glūdi jo tikrasis asmenybiškumas. Tai kaip tik ir išreiškia Sagų Liejėjas, sakydamas Peerui Gintui, kad būti savimi "reiškia būti tuo, kas atskleidžia Viešpaties siekius visoje kūrinijoje".18 Tai gerai iliustruoja žmogaus buvimas toteminiu stulpu, iškeliančiu visą Gamtos kūriniją.

Šitoks realybės atskleidimo kelias yra kultūros kelias. Gamta, suprasta kaip galutinoji realybė, yra ne tik fizinės realybės, bet ir kultūrinių realybių pradinis šaltinis. Kultūra yra žmogaus dalyvavimas Gamtos kūrybingume; jo buvimas jos "daigyno" prievaizda. Kultūra paženklina žmogų dvasingumu. "Žmogus yra dvasia. Bet kas gi yra dvasia? Dvasia yra asmenybiškumas. Bet kas gi yra asmenybiškumas? Asmenybiškumas yra sąsaja, kuri sieja patį save su pačiu savimi (...) Žmogus yra sintezė begalinumo ir ribotumo, laikinumo ir amžinumo, laisvės ir būtinybės. (...) Sintezė yra sąsaja tarp dviejų faktorių. Taip suprastas žmogus dar nėra savimi".19 Jis tampa savimi kurdamas kultūros kūrinius.

Visos tautos visais laikais visose pasaulio dalyse visada pasireiškia vienokia ar kitokia kultūra. Bet kokia kultūra visada gauna pradžią religijoje — yra susijusi su dievais. "Pirmasis vardas yra Dievo vardas; pirmasis atvaizdas yra Dievo atvaizdas; pirmasis žmogus bendruomenėje yra krivis ar kunigas; pirmasis valgis yra auka dievams ir t.t. Kai geriausia vieta teritorijoje būna paskirta dievams kaip šventa pastatyti tenai šventyklai ar iškapoti toteminiam stulpui, bendruomenės ar genties nariai tada gali užimti likusią teritorijos dalį sau gyvenamųjų patalpų statymui".20 Žmogaus gyvenimas visada yra susijęs su dievais. Žmogus yra sąveikoje su dievais. Ši sąveika yra kultūra.

Grįžtant dabar prie kipšų karaliaus pastabos apie žmogaus ir kipšo (tuo pačiu ir gyvulio) skirtumą, matome, kad gyvulio savęs pakankamumas reiškia jo uždarumą savyje. Gi žmogaus ištikimumas sau yra jo buvimas Gamtos atvirumoje. Tik šitoje atvirumoje žmogus gali būti atviras ir sau ir tuo būdu kūrybingai vesti save į savo pilnatvę. Žmogui būti uždaram, kaip kipšui ar gyvuliui, reiškia stokoti savęs.

3.  Egoizmas
Kalbėdamas su savo bendrakeleiviais Maroke, Peeras Gyntas aiškino jiems: "Kuo gi pagaliau žmogus turėtų būti? Mano trumpas atsakymas yra 'savimi' "21 Tai tik vienas iš daugelio atvejų, kada Peeras Gyntas pabrėžė asmenybiškumo, buvimo savimi, svarbą, ypač turėdamas galvoje save. Atrodo, kad asmenybiškumas sudarė jo gyvenimo nugarkaulį. Kyla klausimas, ar tikrai Peeras Gyntas buvo asmenybiškas, ir kame slypėjo jo buvimas savimi?

Vienas iš jo bendrakeleivių tada paklausė Peerą: "Bet kas gi yra tas gyntiškasis asmenybiškumas?" Peeras jam atsakė: "Tas pasaulis viduje manosios išgaubtos kaukolės, kuris padaro mane manimi ir niekuo kitu".22 Bandydamas vėliau išaiškinti savo atsakymo prasmę, su įsijautrinimu jis pasakė: "Gyntiškasis asmenybiškumas... yra vadovas norams, potroškiams ir įgeidžiams; gyntiškasis asmenybiškumas yra jūra užgaidų, aistrų ir poreikių; trumpai sakant, tai yra viskas, kas verda mano krūtinėje ir verčia mane gyventi savą gyvenimą kaip Aš".23 Šitas jo pareiškimas parodo, kad jis suprato savo asmenybiškumą, savo buvimą savimi, kaip išdavą savo paties užgaidų, aistrų bei įgeidžių, verdančių jo krūtinėje. Manydamas, kad jis yra jūra visų šitų vidinių nuotaikų, tikrumoje jis buvo jos banga, kaip skiedra ant bangos keterų.

Įgeidžiai, potroškiai bei aistros siekia ir randa pasitenkinimą savoje aplinkoje. Net jeigu aplinka ir nepatenkina jų, aistringa (gyvuliška - kipšiška) būtybė vis vien yra pakankama savęs, nes trūkumas aplinkoje jokiu būdu nereiškia šių vidinių nuotaikų nepakankamumo.
Aistrų, įgeidžių, potroškių patenkinimas niekur nenuveda — nenuveda į asmenybiškumo atvirumą. Priešingai, aistros ir jų patenkinimas klesti viduje, "verda krūtinėje", o tai kaip tik ir reiškia uždarumą — egoistinį uždarumą.

Kai Peeras Gyntas grįžo į Norvegiją, į savo tėviškę (šitas grįžimas reiškė jo suintensyvintą savęs ieškojimą), jis, kaip vieną reikšmingiausių patirčių, savęs suradimą, susitiko dabar jau pasenusį kipšų karalių. Kadangi jis bandė pabrėžti savo jam pačiam taip aiškų buvimą savimi, jam atrodė, kad šitas įžymus kipšas parems jį šitame savo įsitikinime. Peeras priminė kipšų karaliui, kad šis kadaise pasiūlė jam vesti jo dukrą ir tapti kipšu, pokalbį tęsdamas žodžiais: "Ir ką aš padariau? Aš pasipriešinau, atsimeni? Padariau tai, norėdamas stovėti ant nuosavų kojų, sykiu prarasdamas ne tik meilę, bet ir aukštą vietą, ir galią — padariau tai vien tik dėl to, kad būčiau savimi".24 Peeras, norėdamas dabar suvesti sąskaitas su amžinybe, bandė gauti iš jo uždokumentuotą savo asmenybiškumo paliudijimą. Šis griežtai atsisakė tokį paliudijimą duoti dėl to, kad, jo nuomone, jeigu Peeras Gyntas ir pabėgo, tuo būdu formaliai neįsijungdamas į kipšų bendruomenę, tikrumoje jis gyvenęs pagal kipšų motto: "Kipše, būk sau pakankamas". Peeras buvo didžiai nustebintas šituo teigimu. "Aš pakankamas!", šaukė jis. "Kalnų kipšas? Egoistas? Aš? Nėra jokios abejonės, kad tu čia klysti".25

Iš čia peršasi išvada, kad būtybė, kuri yra pakankama sau (gyvulys), yra egoistiška. Bendroje sampratoje egoizmas yra pastatytas prieš altruizmą. Altruizmas reiškia rūpinimąsi kitų gerove. Betgi juk ir gyvuliai nuolat parodo savo altruizmą, besirūpindami saviškiais: višta viščiukais, meška meškiukais. Šitoks gyvulių altruizmas yra saistomas jų instinktų. Kai tik tas motiniškumo instinktas nustoja veikti, višta palieka viščiukus, ir meška pavaro meškiukus. Pagal Ibesną instinktas, kaip ir potroškiai, aistros bei įgeidžiai, klesti pačioje būtybėje, ir kaip tik jie reiškia savęs pakankamumą ir tuo pačiu egoizmą.

Tik būtybė, kuri nėra savęs pakankama, prasiskverbia pro savo uždarumo (egoizmo) ribas ir būna sąsajoje su tuo, kuo ji dar nėra. Žmogaus sąsaja su galutinąja realybe ir iš čia tiek su savimi pačiu, tiek su bet kuo kitu kaip tik ir reiškia jo atvirumą ir tuo pačiu nebebuvimą egoistu. Užsidarymas savyje reiškia stoką ištikimybės sau — reiškia egoizmą.

Egzistencinė filosofija nusako žmogų kaip egzistuojantį ta prasme, kad žmogus savo būsenoje tarsi išžengia iš savęs (iš savo egoistinio kiauto ir laikosi Būties, tai yra galutinosios realybės, atvirumoje. Iš čia jis gali nužvelgti save ir vienaip ar kitaip formuoti save: jis gali kildinti save į aukštesnį lygį ar paklaidinti ir žeminti save. Žmogaus buvimo būdas, jo egzistencija reiškia laisvę. Gyvulys nėra laisvas ir todėl šita prasme neegzistuoja. Nelaisva, sau pakankama, būtybė ne exsistuoja, bet insistuoja, tai yra klesti savyje ir yra egoistiška.
(Bus daugiau)

Išnašos
1.   Pagal Ibseną, žmogus, nors visada būdamas asmuo, gali stokoti asmenybiškumo. Asmenybiškumas čia reiškia buvimą savimi. Asmuo gali būti asmenybiškas (esąs savimi) ar asmenybiškumo (savęs) stokojąs. Mūsų kalboje nėra žodžio, nusakančio anglų self ar vokiečių selbst (žodžiai analogiški norvegų ar danų atatinkamiems žodžiams).

2.    Soren Kierkegaard, Fear and Trembling & The Sickness unto Death. (Doubleday & Co., Garden City, N.Y., 1954).

3.    Ten pat, p. 154.

4.    Ten pat, p. 146.

5.    Henrik  Ibsen,  Peer Gynt  (Harmondsworth,  England, Penguin Books Ltd., 1966), p. 34.

6.    Ten pat, p. 55.

7.    Ten pat, p. 69.

8.    Ten pat, p. 153.

9.    Ten pat, p. 108.

10.    Ten pat, p. 223.

11.    Ten pat, p. 69.

12.    Ten pat, p. 126.

13.    Kierkegaard, Fear/Sickness, p. 162.

14.    Kierkegaard, ten pat, p. 168.

15.    Soren Kierkegaard, Either-Or, Vol. II, Doubleday & Co., Garden City, N.Y.; 1959, p. 337.

16.    Martin Heidegger, Was ist Metaphysik? (Frankfurt a.M., Vitorio Klostermann, 1949), p. 32.

17.    Arnold Gehlen, Der Mensch (Berlin, 1941), p. 92.

18.    Ibsen, Peer Gynt, p. 210.

19.    Kierkegaard, Fear/Sickness, p. 146.

20.    V.  Vyčinas,  Search  for Gods  (The  Hague:  Martinus Nijhoff, 1972), p. 138.

21.    Ibsen, Peer Gynt, p. 106.

22.    Ten pat, p. 114.

23.    Ten pat, p. 114-5.

24.    Ten pat, p. 205.

25.    Ten pat, p. 205.

25.    Ten pat, p. 206.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai