Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
K. V. BANAIČIO "JŪRATĖ IR KASTYTIS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS JAKUBĖNAS   
"Jūratės ir Kastyčio" operos trečiojo veiksmo scena Jūratės rūmuose. Centre: Jūratė — D. Stankaitytė, Kastytis — St. Baras. Dekoracijos dail. Ad. Valeškos. Nuotrauka A. Kezio











K. V. Banaičio opera "Jūratė ir Kastytis" buvo baigta kurti Brooklyne vargingomis sąlygomis gyvenusio kompozitoriaus. Čikagos Lietuvių opera tuoj šiuo veikalu susidomėjo. Po "Rigoletto", "Fausto" ir "Carmen" pastatymų vis daugiau visuomenėje kilo balsų: "o kokia iš to nauda lietuviškai muzikai?" Dirigentas A. Kučiūnas, atsilankęs pas K. V. Banaitį, peržiūrėjo bebaigiamą rašyti operos klavyrą ir grįžo gan entuziastiškai nusiteikęs. Deja, neišsipildė viltys greit išgirsti scenoje naują lietuvišką operą. K. V. Banaitis iš pat jaunystės daugiau vertino kūrinio išleidimą, negu jo viešą atlikimą. Užuot skubėjęs orkestruoti "Jūratę ir Kastytį", Čikagos Lietuvių operai autorius pastatė sąlygą: pirma turi būti atspausdintas operos klavyras su anglišku ir vokišku libreto vertimu. Čikagos Lietuvių opera šią sąlygą turėjo priimti. Buvo sudarytas M. Rudienės vadovaujamas komitetas klavyrui išleisti. Darbas iš lėto, bet vyko. N. Rastenis parūpino anglišką vertimą, o nuo vokiško vertimo teko atsisakyti.

Čikagos Lietuvių opera tuo tarpu pastatė net dvi lietuviškas operas: J. Karnavičiaus "Gražiną" ir naujai sukurtą J. Gaidelio "Daną". Įnašas j lietuvišką muziką buvo tomis operomis padarytas; K. V. Banaičio "Jūratės ir Kastyčio" problema lyg nubluko. K. V. Banaitis 1963 mirė. or-kestravimo darbo nė nepradėjęs.

Čikagos Lietuvių opera 1966 - 1970 pergyveno truputį margą laikotarpį. Dirigentas A. Kučiū-nas tais metais dirbo Washingtono valstijos universiteto konservatorijoje Seattle mieste Pacifiko pakrantėje. Čikagoje tolimesni J. Karnavičiaus "Gražinos", L. v. Beethoveno "Fidelio" ir J. Gaidelio "Danos" pastatymai buvo A. Kučiūno vykdomi protarpiais atskrendant į Čikagą. 1970 m. dirigentu pakvietus V. Marijošių (tais metais iš Hartfordo universiteto gavusį atostoginius metus) buvo įvykdytas ypač aukšto lygio G. Verdi "Likimo galios" pastatymas. V. Marijošius buvo užplanavęs tolimesnei veiklai trijų vienveiksmių operų užsakymus mūsų kompozitoriams, tačiau ateitis susiklojo kitaip. Po ketverių metų A. Kučiūnas sugrįžo Čikagon ir vėl perėmė lietuvių operos vadovavimą. Po blankesnio "Traviatos" pakartojimo 1972 m. sezonui buvo pasiryžta nuveikti ką nors ypač reikšmingo lietuvių muzikos srityje: apsispręsta scenoje atgaivinti klavyro puslapiuose užmigdytą "Jūratę ir Kastytį".

Tam uždaviniui įvykdyti per vieną sezoną turėjo būti dirbama intensyviai. Prieš orkestruojant reikėjo operą galutinai suredaguoti; orkestraciją reikėjo užbaigti, paliekant laiko atskirų instrumentų balsams išrašyti. Visa tai buvo sėkmingai atlikta. 1972 balandžio 29 K. V. Banaičio "Jūratė ir Kastytis" suskambėjo Čikagos Marijos aukštesniosios mokyklos salėje, diriguojant A. Kučiūnui, įvykdžiusiam visos operos redakciją.

Visų pirma įvertinkime kūrinį tokį, koks jis mums buvo pateiktas. K. V. Banaičio muzika, santūriai naujoviška, stipriai modalinė (senoviškas tonacijas naudojanti), savo melodika yra gan artima mūsų liaudies dainoms, nors tiesioginių citatų pasitaiko tik retkarčiais. Jo stilius čia yra kiek dvilypis. Kai kur, ypač dramatiškame trečiame veiksme, kurio fragmentai dar Lietuvoje parašyti, muzika yra komplikuotesnė, naujesnių, impresionizmu dvelkiančių harmonijų, su kvarčių ar sveikų tonų akordais. Kitur gi muzika ilgais tarpais primena Amerikoje išleistas "100 dainų", labiau akordinės struktūros su gan primityviu akompanimentu, bet su gražia melodika ir dažna modaline harmonija. Stipriausia operos dalis yra jos chorai, kurie daug kur ir liaudiškai skamba; kai kur, pvz., undinėms dainuojant, — feeriškai fantastiški. Chorai savo ryškumu nustelbia abi titulines partijas: Jūratės ir Kastyčio.

Pateiktoje versijoje opera buvo rekordinio trumpumo: grynos muzikos nepilnai pusantros valandos; su viena pertrauka — apie 2 valandas su ketvirčiu. Nepaisant intensyvaus perredagavimo, ji per pirmuosius du veiksmus pasiliko gan statiška. Ilgas, nuostabaus liaudiško grožio pradinis žvejų choras net nebuvo bandomas režisuoti, o buvo pateiktas lyg uvertiūros tęsinys. Fantastišku dramatiškumu ir ypač spalvingai įdomia muzika pasižymėjo trečiasis veiksmas, su gausiais A. Valeišai-tės studijos parūpintais undinių šokiais, "piktųjų vėjų" vyrų choru ir supykusio Perkūno įvykdytu gintarinės pilies sugriovimu. Buvo padėta pastangų sceniškai apipavidalinti ir pagyvinti pirmuosius du veiksmus; čia dalis scenos vaizdavo jūros krantą, dalis — jūros gelmes, kur pasirodydavo Jūratė, apsupta šokančių undinių, už scenos skambant jų chorams. Kai kur vis dėlto pasiliko sceninių "tuštumų", pvz., po Jūratės arioso, kai už scenos ilgesnį laiką skamba svajingi undinių chorai, matomi šokančių undinių šešėliai, bet tiek "Jūroje" stovinti Jūratė, tiek "krante" esantis Kastytis kažkaip neturi ko veikti.

Reikia pažymėti, kad titulinių rolių atlikėjai, pasilikę tie patys per visus keturius spektaklius, pagal savo fizinius duomenis nevisai tiko savo rolėms (operose to ir nėra paisoma). D. Stankaitytė atrodė labiau kaip R. Wagnerio operų herojiškas personažas; jos dainavimas atitiko jos įprastą pirmaeilį lygį. St. Baras (Kastytis) premjeroje nebuvo pilnai disponuotas; toliau jis grįžo prie savo įprastinio lygio, nors tendencija "nebūti tone" kartkartėmis pasijausdavo. Jūratės ir Kastyčio partijos nėra lengvos, su daugeliu aukštų gaidų; jose yra pakilios, aistringos melodikos. Įspūdingiausias buvo trečiojo veiksmo triumfuojančios meilės dialogas ir po to sekusi Perkūnui pasipriešinimo scena. Laipsniško susižavėjimo scenose ankstyvesniuose veiksmuose kiek trūko kylančios ištisinės linijos. Viena iš priežasčių, dėl kurių titulinių rolių atlikėjai neatsidūrė įspūdingumo viršūnėje, buvo tai. kad operos choras jam kompozitoriaus paskirtą ryškų vaidmenį atliko tikrai pasigėrėtinai, tiek mišrus, tiek vyrų ar moterų grupės.

Operos orkestraciją muzikas James T. Kilcrar. atliko gerai. Uždavinys buvo nelengvas: klavyras parašytas grynai fortepijoniškai; akompanimentas kai kur dideliais tarpais rodo K. V. Banaičiui ankstyvesniuose kūriniuose neįprasto suprimityvftl jimo bruožų, gal būt, dėl silpnėjančios sveikatos Skambumui pasiekti čia reikėjo daug ką žymiai papildyti ar sukeisti garsų paskirstymą. Tai buvo atlikta gerai, pasiekiant pilno spalvingo, daug kur veiksmui ar žodžiams pritaikyto efekto; čia turė.i būti glaudžiai bendradarbiaujama su redaktoriui: A. Kučiūnų.

Orkestro sąstatas buvo pasirinktas kiek kitoks, negu ligšioliniuose pastatymuose: gausūs styginir.-kai, pilna medinių pučiamųjų grupė; iš varinic — tik dvi valtornės. Dinamiški efektai buvo pasiekiami mušamaisiais ir elektroniškai sustiprinti "vibrofonu". K. V. Banaičio švelniai muzikai toks sąstatas gerai tiko; dinamiškose vietose dirigentas stiprumo negailėjo; jo galėtų būti ir kiek mažiau. Bendras susirepetavimas, tiek orkestro, tiek ir viso ansamblio, buvo geras, net ir premjeroje mažai buvo įprastinių smulkių netikslumų.

"Jūratė ir Kastytis" paliko jaukaus, mužikiškai spalvingo, nuotaikingo ir melodingo įspūdžio:: Tautinis koloritas sudaro individualiausią K. V. Banaičio kūrybos'bruožą. Iš iki šiol girdėtų lietuvių kompozitorių operų ji bus bene lietuviškiausia. Kaip operinį pastatymą dėl veikalo sceningumo trūkumų ją gal nustelbs kiti praeities pastatymai, bet vis dėlto ji pasiliks atmintyje kaip gražus
f lietuvio sielai artimas įvykis.

Režisavo Zita Kevalaitytė; fantastinio pobūdžio mišriame spektaklyje jai nepavyko palikti riek ryškaus savo darbo anstpaudo, kaip neseniai Br. Budriūno operetėje "Sidabrinė diena" ("Dainavos" ansamblio jubiliejaus proga). Prie režisūros nemažai bus prisidėjęs ir dirigentas A. Ku-ėiūnas. Ad. Valeškos dekoracijos fantastiškos, įdomios, nevisai tokios, kaip įsivaizduotume, pvz., gintarinę pilį jūros dugne arba Lietuvos pajūri ir žvejus legendinėje senovėje. Sceniškas vaizdas atrodė patenkinamas; dėl "autentiškumo" ar kitokių detalių tesprendžia kiti.
"Jūratės ir Kastyčio" klavyras, J. Zdaniaus igraviruotas, buvo išėjęs į viešumą kaip tik praeitą rudenį. Tad kiekvienas, kas norėjo, galėjo su ipera susipažinti, o taip pat ir sekti, kokių pakeitimų padarė redaktorius A. Kučiūnas. Jų buvo daug ir įvairių; kai kurie — gan drastiški. Nemažai padaryta smulkesnių kupiūrų, pradedant nuo uvertiūros. Pažįstant lėtą, miniatūrų mozaikos pobūdžio K. V. Banaičio muziką, kupiūros yra suprantamos; jų daugelis galėjo paspartinti veikalo eigą. Br. Buivydaitės "Jūratės ir Kastyčio" libretas, kaip sceninis veikalas, nėra gyvas, jame išvis nedaug kas įvyksta. Pagrindinė tema: jūros deivė Jūratė suvilioja paprastą žemės bernelį ir už tai tampa dievo Perkūno mirtinai nubausta. Kita, ne taip ryškiai parodyta, bet fabulai organiškai priklausanti tragedija yra šeimyninė: Kastytis, žvejo sūnus, išraunamas iš šeimos taipo ir paver-žiamas iš jį mylinčios mergaitės. Si dramatinė pusė kone visai išnyko A. Kučiūno redakcijoje,
išbraukiant "šeimos konflikto" scenas. Pagal originalą, I veiksme, nuskambėjus galingai, kūrybiškai ypač stipriai Jūratės arijai ("Aš valdovė"), Rūtelė įeina su kontrastuojančia, lengva liaudiška melodija; ji randa Kastytį jau visai užkerėtą. Tolimesnis jų dialogas sudaro operos librete vienintelį išorinį, nors jau beirstantį ryšį taip Kastyčio ir "žemiškos" jo mylimosios. Šią visą sceną "iš-kirpus", kas belieka? I veiksmui baigiantis, Rūtelė žiūri per langą į jūron išplaukiantį Kastytį; orkestre pasigirsta minoriškai harmonizuota jos į-žengiamoji melodija (A. Kučiūno išbraukta pirmame, charakteringame pasirodyme). Šis "vagneriško leitmotyvo" epizodas operos originale žiūrovui primena Rūtelės linksmą įžengimą, bet savo skirtinga harmonija vaizduoja vykstančią dramą: išplaukia nežinion laumės pavergtas mylimasis. Mums pateiktoje versijoje šis "leitmotyvas" pavirsta į bereikšmį vienkartinį muzikinį epizodą, o nebylios, tragizmu dvelkiančios scenos nuotaika žiūrovo nepasiekia. K. V. Banaičio mozaikinės struktūros muzika nuo to perdaug nenukenčia, tačiau dramatini fabulos ryšį tenka pamiršti.

Antrame veiksme visiškai panaikinta "šeimos konflikto" scena, kurioje Kastyčio tėvas prakeikia sūnų. Tuo pačiu iš veikalo išnyksta Kastyčio tėvo rolė. Kastytis šiame veiksme tepasirodo kaip "Rūtelės vizija". Ši stambi kupiūra gerokai pakeičia veikalo visumą. "Šeimos konfliktas", kur po efektingos Kastyčio barkarolės tėvas bara sūnų už žuvų neprigaudymą ir toliau jį prakeikia, nėra per sklandus muzikos bei sceniško vyksmo atžvilgiu, nors tokių scenų gali pasitaikyti liaudiškose operose. Bet scenos gale dramatiškos įtampos pilnas choras ("jis užkerėtas") ir trumpos arijos pobūdžio paskutinis tėvo kreipimasis į sūnų, ramiai tragiškas, kylančios nuotaikos, — priklauso prie gražiausių K. V. Banaičio muzikos perlų. Tolimesnis Kastyčio ir motinos atsisveikinimas yra ištęstas, formaliai nekondensuotas, bet išlaikytas gilios melancholijos bei ilgesio nuotaikoje, itin liaudiškos melodikos. Kastytis pasilieka vienumos slegiamas, giliai nusiminęs; tada pasirodo Jūratė ir jį išsiveda, undinių chorui už scenos svajingai giedant, į savąjį pasaulį. Ši visa scena reikalautų kupiūrų bei pertvarkymų, gal būt, net kai kur atsargaus techniško perkomponavimo, bet ji turi aiškią, išlaikytą melancholišką liniją su daugeliu kiek išsklaidytų puikių melodiškų epizodų. Liūdesio apogėjų — Kastyčio vienumą nutraukia Jūratė, išsivesdama Kastytį jūrų dausosna. A. Kučiūno redakcijoje ši nelengva nesklandumų problema buvo išspręsta drastiškai — šį visą dramatinį vyksmą plačiu piūviu amputavus. Vieton to į antrą veiksmą buvo perkelta stambesnė Rūtelės arija, pakeičiant žodžius "Neplauk, Kastyti, į marias" Į "Kodėl negrįžti Tu namo". Iš keleto fragmentų buvo sėkmingai sukombinuotas motinos skundas ("Nebėra Kastyčio"), kurį jautriai atliko A. Stem-pužienė. M. Momkienė (Rūtelė) gavo progos parodyti malonaus tembro sopraną; nepaisant pasitaikiusių nevisai laisvų aukštų gaidų, tai dainininkė, verta didesnio dėmesio.

Kastytis prieš II veiksmo galą pasirodo "jūros gelmėse", laivelyje dainuojąs savo partijos ryškiausią numerį — barkarolę (B. Sruogos žodžiai). Ši arija vienintelė išliko iš "amputuotos" Šeimyninės scenos. Jos inscenizavimas "Rūtelės vizijoje" buvo efektingas, lyg naujas fantastinis paveikslas; tuo buvo papildytas subraukytas antrasis veiksmas. Jūratė čia nepasirodo, tik už scenos pasigirsta jos šauksmas. Vizija išnyksta; veiksmas baigiasi pagal originalą, tik su žymiai skirtinga ankstyvesnio dramatinio vyksmo eiga. Gaila, kad čia visai užmirštamas, kaip ir kitur A. Kučiūno redakcijoje, Rūtelės asmuo. Kastyčio vizijos pasirodymas turėtų Rūtelei simbolizuoti galutinį mylimojo praradimą. Bet ji pasilieka tik lyg užhipnotizuota (tariamai užmigusi) scenos priešakyje. Šios scenos emocionalus tragizmas būtų žymiai ryškesnis, jei Rūtelė būtų tik pusiau sapne ir — teatleidžia K. V. Banaičio muzikos integriteto gynėjai — net ištartų jai prikomponuotas kelias melodeklamaci-nes rečitatyvines frazes, jai taip artimą, bet nebepasiekiamą asmenį pamačius.

Visa tai pagrindinai pakeitė antrojo veiksmo turinį ir nuotaiką. Netekome keleto ryškių K. V. Banaičio muzikos momentų ir, ko ypač gaila, širdį perveriančio liūdesio prisisunkusios atsisveikinimo scenos. Užtat buvo sudaryta K. V. Banaičio nenumatyta, bet operiškai gera solistinė scena iš dviejų ilgesnių arijų ir iš to paties veiksmo "iš-vietintos" Kastyčio barkarolės.

Reikia pripažinti, kad aplamai A. Kučiūno redakcijoje išliko beveik visa gražiausia muzikinė medžiaga. Buvo išlaikytas muzikinės slinkties tęstinumas ir vieningumas, bet operos turinys pasidarė žymiai siauresnis, paremtas tik dviem tikrais personažais: Jūrate ir Kastyčiu. Pagal operos originalą juodu lieka svarbiausi veikėjai scenin-game ir fantastiškame trečiame veiksme, kuris buvo pateiktas tik su nežymiomis ir neesminėmis kupiūromis.


Operos premjeroje ir sekančiuose spektakliuo-viešpatavo šventiška nuotaika. Buvome liudininkais tikrai neeilinio, pasididžiavimo verto žygio: scenoje suskambėjo vieno mūsų žymiausiųjų kompozitorių opera, kuriai, atrodė, buvo lemta pasilikti "užmigdytai" vien klavyre. Vis dėlto buvo asmenų, besiklausančių spektaklio su kiek mišriais jausmais. Kompozitoriaus talento gerbėjai skaudžiai išgyveno gausias kupiūrias ir pertvarkymus; tačiau jautėsi tendencija tuos jausmus slopinti, pirmon eilėn iškeliant patį faktą, kad buvo galima scenoje išgirsti K. V. Banaičio veikalą. Ši nuotaika vyravo ir recenzijose, kurios buvo santūrios, daugiau klausimų ar abejonių forma. Aštresnių priekaištų susilaukė scenovaizdis. V. Alantas "Dirvoje aštriau puolė ir dirigentą dėl "žirklių" vartojimo.

Aštriu disonansu nuskambėjo "Drauge" įdėtas dirigento A. Kučiūno replikinis straipsnis: "Keli žodžiai mano kritikams". Savo agresyviu, piktai emocingu tonu ir beapeliaciniais teigimais šis straipsnis tam tikru atžvilgiu pasiliks mūsų meną liečiančioje publicistikos istorijoje. Buvo pajuokti abu "Draugo" recenzentai (be ryšio su šio pastatymo įvertinimu, o vienas jų net šia proga nieko nerašęs). Įdomu, kad žymi straipsnio dalis paskirta citatoms iš A. Kučiūno išbrauktųjų libreto scenų. Tokios citatos be muzikinės iliustracijos nieko neparodo; teksto "gremėzdiškumo" jose tikrai esama; paieškoję, jo rastume ir kitose, neišbrauktose ir mužikiškai bei sceniškai įdomiose K. V. Banaičio operos vietose. A. Kučiūno "atkirtis" iš esmės nieko naujo nepasakė.

Čia prieiname prie klausimo, į kurį sunku duoti vieną tikrą atsakymą: iki kokio laipsnio yra pateisinamos redaktoriaus pataisos? Jeigu opera būtų vien muzikinis kūrinys, A. Kučiūno žygis būtų daugiau pateisinamas ir mažiau kritikuojamas. Bet . . . opera yra kartu ir dramatinis kūrinys. Šiuo atveju tai yra viena iš nedaugelio mūsų senoviškų legendų. Jos turinio nublankinimas yra jautrus klausimas, nors A. Kučiūnas, atrodo, yra įsitikinęs savo redakcijos neklaidingumu. Šiaip ar taip, Čikagos Lietuvių operos istorijoje "Jūratės ir Kastyčio" įsceninimas bus įrašytas kaip vienas reikšmingiausių šio sambūrio žygių.

Yra tam tikros vilties sulaukti ir kitokią K. V. Banaičio operos scenišką versiją, palydimą pilno simfoninio orkestro, su minimaliais, kolektyvinėmis pastangomis nustatytais praleidimais ar pakeitimais. "Jūratės ir Kastyčio" klavyras yra atspausdintas ir tad visiems prieinamas. Jis yra pakliuvęs ir į Vilnių. K. V. Banaitis, panašiai kaip V. Krėvė, po savo mirties gali būti įtrauktas į "didžiųjų lietuvių klasikų" skaičių. Liaudies pasakos ar legendos ten net ypač yra "madoje". "Jūratės ir Kastyčio" klavyras, suprantama, turėtų ten būti iš naujo perspausdintas, o orkestracija pavesta kam nors iš dabar iškilusių operinių kompozitorių. V. Noreikos lyrinis balsas ypač tiktų dabar A. Kučiūno iškupiūruotoms melancholiškai ilgesingoms II veiksmo melodijoms. Gal būt, tos scenos iškils kaip ypač spalvinga K. V. Banaičio operos dalis?

Baigdami prisiminkime taipgi kuklesnius, bet taip pat svarbius "Jūratės ir Kastyčio" pastatymo vykdytojus. Mažesnę dievo Perkūno rolę atliko Jaunutis Puodžiūnas. Solo šokėjos buvo K. Gin-tautienė ir D. Bruškytė; jas ir 12 kitų šokėjų kartu su visa choreografija pateikė Aid. Valeišaitė. Dirigento asistentas — A. Vasaitis; chormeisteriai — Alf. Gečas ir A. Stephens, kostiumų atlikėja — M. Kripkauskienė, scenos reikalų vadovas — Č. Rukuiža, apšvietimo tvarkytojas — K. Cijūnėlis. Šių metų valdybos pirmininkas — Vytautas Radžius. Pagaliau neužmirškime ir operos choro narių: be uolaus repeticijų lankymo nebūtų galima pasiekti tokių puikiai išlygintų ir niuansuotų sąskambių.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai