| |
|
|
|
GORBAČIOVAS, RUSIJA, TOTALITARIZMAS VAKARŲ EUROPOS SPAUDOJE |
 |
 |
 |
|
Parašė J. Liepinis
|
Iš Maskvos žaibai ir perkūnija. Lietuvių tautos ryžtas taikingai atstatyti savo valstybę sukelia audrą Kremliuje. Gorbačiovas perspėja, grasina, kalba apie "nesantaiką, kraujo praliejimą ir mirtį". Savo valdoms ir pasauliui jis tvirtina, kad jo opozicija Lietuvos valstybingumui pagrįsta kilniomis intencijomis — išvengti Europos destabilizacijos, išsaugoti taiką ir pastatyti pamatus naujiems Europos namams.
Šie Gorbačiovo argumentai daugelio užsienio stebėtojų neįtikina. Pavyzdžiui, prancūzų istorikas Alain Besancon pagrindine problema laiko imperialistinę galvoseną. Dabartinė padėtis, anot jo, yra marksizmo - leninizmo bankroto išdava. "Sunaikinus ideologinę magiją", rašo jis, "teliks viena magijos versmė — teiginys, jog šiandien jau visiškai dekolonizuo-tame pasaulyje rusų tauta tebeturi teisę pasilaikyti imperiją ir kolonijas" Panašiai padėtį vertina ir dabar Paryžiuje gyvenantis rusų rašytojas Andriej Siniavski. Pripažindamas, kad tautinis klausimas šiandien yra viena opiausių tarybinės vyriausybės problemų, jis susumuoja tos problemos priežastį vienu žodžiu "Imperija". Tai, pasak jo, šimtmečių bėgyje sustatyta Rusijos imperija, kurią paveldėjo naujoji santvarka, ir po jos, ant senosios santvarkos griuvėsių pastatyta, konsoliduota ir pasauline galybe paversta tarybinė imperija. Šiandien tai vienintelė Imperija pasaulyje".
Imperijos šaknis ir jos dabartį Michigano unviersiteto leidžiamame metraštyje "Kryžminės Srovės"
Protestai prieš blokadą arkikatedros aikštėje Vilniuje. Nuotr. Algimanto Žižiūno
(Crosscurrents) 9-tame numeryje (1989) išspausdintame straipsnyje nagrinėja ukrainiečių kilmės amerikiečių profesorius Roman Szporluk, dalyvavęs praėjusiame Šviesos - Santaros suvažiavime. Jo nuomone, rusams dabar svarbiausia "identiteto problema". Jis primena, kad bolševikų revoliucija sustabdė natūralų rusų imperijos susiskaldymą į kelias nepriklausomas tautines valstybes. Dėl to rusų tauta neišsivystė į tai, ką autorius vadina "normalia" tauta ir "normalia" valstybe. Tarybų Sąjungos ekspansija po Antrojo pasaulinio karo taip pat sutrikdė rusų pastangas atrasti savo tautinį identitetą. Anot Szporluk'o, dabar aišku, kad, norint normalizuoti ar išspręsti tautines problemas, reikia išspręsti pačios Rusijos problemą — paversti ją viena iš daugelio lygių tautų. Tačiau daugeliui rusų sunku susitaikyti su tokia lygybe — jie nenori atsisakyti savo privilegijuotos, vadovaujančios pozicijos. Dabartinėje Rusijoje Szporluk įžiūri keletą pagrindinių nusiteikimų tautos ir imperijos klausimu. Vadinamiesiems autoritariniams imperialistams ar "tautiniams bolševikams" imperija — tai natūrali teritorija, kuri, neišskiriant Rytų Europos, yra Rusijos sfera. Kitame politinio spektro gale stovi tie, kurie nori Tarybų Sąjungai vakarietiškos, liberaliai - demokratiškos ir konstitucinės vyriausybės. Tačiau toje rusų vadovaujamoje Tarybų Sąjungoje jie atsisako neru-sų tautoms suteikti bet kokias politinių - teritorinių grupių teises; jie nori visiškai atskirti tautiškumą nuo teritorijos.
Tuos rusus, kurie galvoja, kad Rusija yra skirtinga nuo Tarybų Sąjungos, kaip daugiatautės imperijos, amerikiečių profesorius padalina į tris grupes. Pirmajai grupei ukrainiečiai ir baltarusiai nėra atskiros tautos, bet Rusijos dalis. Antroji rusų nacionalistų grupė pabrėžia RSFSR kaip rusų tėvynę; jie nori atskiros rusų komunistų partijos ir atskirų administracinių organų. (Pasak autoriaus, ši grupė yra labiausiai priimtina nerusų tautoms ir pabaltiečiams). Trečioji grupė ne tiktai pripažįsta, kad Tarybų Sąjunga yra daugiatautė šalis, bet ir pačią Rusiją laiko daugiataute.
Ar rusams visad lemta likti imperi-jine tauta? — klausia straipsnio autorius. Gorbačiovo "Ne!" Lietuvos valstybingumui patvirtina seną tradiciją.
Francoise Thon, viena žymiausių jaunosios prancūzų sovietologų kartos atstovių, pagarsėjo savo knyga "La langue du bois" — Medinė kalba. Sis terminas, kurį ji prisegė Sovietų Sąjungos ideologinei naujakalbei, jau prigijo kasdienėje prancūzų šnekoje. Jos naujausia, 1989 metais išėjusi knyga, "Le moment Gorbatchev" — "Gorbačiovo momentas" — sukėlė dar didesnio susidomėjimo ir netrukus pasirodys anglų kalba.
Nuodugniai išstudijavusi trejų metų oficialiąją tarybinę spaudą ir daugelį nepriklausomų leidinių, autorė siekia pavaizduoti "gorbačiovizmo" vidine tikrovę ir savitai interpretuoja šiuo metu Sovietų Sąjungoje vykstančius pasikeitimus bei reformas. Knygos pradžioje ji aprašo dabartinę Sovietų Sąjungą kaip "sceną, kurioje vyksta tyli kova tarp santvarkos, žinančios, kad jai gresia pavojus, bet nenorinčios paleisti iš savo rankų jokių esminių dalykų, ir visuomenės, kuri stovi už pasyvios rezistencijos barikadų". Gorbačiovo "akimirka" autorei nereiškia jo triumfo. Tai esanti tiktai interliudija, kurios metu subankrutavusi Sovietų Sąjungos komunistų partija desperatiškai mėgina įtikinti šalį ir pasaulį, kad ji esanti vienintelė politinė pajėga, sugebanti reformuoti savo pačios santvarką ir atpirkti šalyje padarytus nusikaltimus.
Kur "gorbačiovizmo" šaknys? Prancūzų sovietologė rašo, kad, nors aštuntasis dešimtmetis buvo palankus Sovietų Sąjungai, Kremlius suprato, jog šalies vidinis sąstingis, masių skurdas ir partijos kadruose plintanti korupcija graso sugriauti pačius komunistinės santvarkos pagrindus. Todėl bematant reikėjo griebtis ko nors visai naujo ir nepaprasto.
Anot autorės, norėdama išvengti katastrofos, Sovietų Sąjungos valdžia dabar ypač stengiasi atgauti prarastas ideologines pozicijas. Ji pripažįsta, kad įvesdami "glasnost" Gorbačiovas ir jo "perestroikininkai" pasielgė labai drąsiai. Bet ji atmeta pačią idėją, kad viena komunistų grupė ar vienas niekieno neišrinktas vadovas gali pertvarkyti visuomenę. Jos nuomone, neoleninizmas yra bergždžias — iš jo nieko gero neišeis.
Autorė daug dėmesio skiria "gor-bačiovininkų" žodynui. Kaip ir praėjusios tarybinės valdžios, jie taip pat paskelbė seriją neva "naujų" (iš tikrųjų, "senų") šūkių — "biurokratų pasipriešinimas", "socializmo deformacija", "konservatorių stabdžiai". Autorei tai tėra atnaujinta "nauja-kalbė" — medinė kalba". Tokių žodinių įrankių pagalba partija stengiasi perauklėti mases ir pakelti jų našumą.
Taip, rašo Francoise Thon, partija prisipažįsta padariusi istorinius nusikaltimus ir Lenino vardan reikalauja iš savęs ir šalies piliečių pradėti iš naujo. Jei tai pavyktų, tai būtų nepaprastas pasiekimas. "Įsivaizduokite", rašo ji, "kas būtų atsitikę, jei dar nacių valdomi vokiečiai, norėdami pertvarkyti tarptautinius santykius, būtų pradėję kritikuoti holokostą".
Vakarus profesorė Thon perspėja, kad savo santykiuose su Sovietų Sąjunga jie būtų labai atsargūs. Jos nuomone, sovietinio ūkio dabar jau nebeįmanoma pagydyti Vakarų pagalba. Derėdamasi su Sovietų Sąjunga, Vakarų Europa neturėtų nieko duoti veltui ir neturėtų reikalauti mažiau kaip "tarybinės liaudies" išlaisvinimo iš komunizmo teorijos ir praktikos. Autorė tvirtina, jog tai yra būtina, nes dabartinis Sovietų Sąjungos režimas pakeitė savo strategiją — paskelbęs, jog klasių kova esanti palaidota ir apsimesdamas esąs viso pasaulio šalių geru kaimynu, jis drauge naudojasi sena leninine taktika "pučia miglą" ir manipuliuoja pasaulio viešąją nuomonę.
J. Liepinis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
