Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PO JAUNIMO ŠVENČIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė S. K. R.   

Pasaulio lietuvių jaunimo II kongresas praėjo sklandžiai: kaip planuota, taip įvykdyta. Kai pirmasis toks kongresas (1966) buvo atviras visiems, tai šiemet kongreso atstovai buvo oficialiai išrinkti. Nustačius 250 skaičių, pusė atstovų skirta Š. Amerikai (JAV ir Kanadai), pusė kitiems kraštams. Tik atstovai turėjo sprendžiamąjį balsą ir galėjo dalyvauti visoje kongreso programoje. Tai laidavo minimalų kongreso dalyvių skaičių. Bet tai paliko atvirą klausimą, kiek atsiras jaunimo, norinčio kongrese dalyvauti be sprendžiamojo balso, atseit, lyg svečiai, nors ir būdami to paties 18 - 30 metų amžiaus. Vis dėlto ir šis kongresas sutraukė ir "neatstovinio" jaunimo. Be abejo, daug padėjo tai, kad kongreso metu Čikagoj vyko ir IV tautinių šokių šventė, kaip pirmojo kongreso metu buvo vykusi III dainų šventė. Tad ir suplaukė Čikagon ne tik formalieji atstovai, bet ir šiaip jaunimo, tiek iš šio krašto, tiek iš užsienio. O kadangi Čikagos visuomenė visada yra paslanki dalyvauti didžiuosiuose renginiuose, tai ir jaunimo kongreso parengimai vyko perpildytose salėse.

Visa mūsų spauda įvertino šį kongresą kaip reikšmingą ir sėkmingą. Jungiamės į šį vertinimą, tikėdami, kad lietuviškajam mūsų jaunimo žadinimui turi reikšmės ir tokie masiniai suvažiavimai. Didesniam skaičiui susitelkus, ryškiau pergyvenama savoji tapatybė ir noromis nenoromis pažvelgiama į save. Nėra abejonės, kad teigiamo poveikio turės ir šiemetinis jaunimo kongresas.

Jaučiant išeivinį lietuviškosios bendruomenės blėsimą, visų akys krypsta į jaunimą kaip mūsų "ateitį". Tai ir išreiškė kongreso šūkis: "Jaunimo darbas ir širdis — lietuvių tautos ateitis!". Nestokojo prieš-kongresinės informacijos, atlikusios reklamos vaidmenį. Tačiau kongreso darbai nebuvo spaudoj jau taip išsamiai aprašyti, kad būtų galima orientuotis ir tiems, kurie kongrese nedalyvavo. Net ir visą lietuvišką spaudą turint po ranka, lieka spragų: nemaža programos dalis vyko pasiskirsčius grupėmis, tad vienam žmogui buvo neįmanoma viską sekti. Šiaip ar taip, prieškongresine informacija daugiau domėtasi negu pokon-gresiniu supažindinimu su viskuo, kuo kongrese rūpintasi. Gal būt, pasitikėta, kad tai jau pačios spaudos reikalas (o šiuo atveju rasti rašto nesibaiminančių ir pažadus ište-siančių "korespondentų" nebuvo jau toks paprastas reikalas). Gal būt, nebesirūpinta pokongresine informacija ir dėl to, kad numatoma visą kongreso medžiagą išleisti atskiru leidiniu.

Apskritai imant, savo bendra struktūra antrasis kongresas kartojo pirmąjį kongresą, įvykusį prieš seseris metus (1966). Kaip anuomet, taip ir šįkart buvo trys dalys: formalusis kongresas Čikagoj, studijinė programa ir stovykla. Tik šios dvi pastarosios dalys anąkart vyko Dainavoj prieš formalųjį kongresą Čikagoj, kuris tuo būdu lyg atbaigė visą renginį. Šįkart, priešingai, Čikagos formalusis kongresas buvo tik "atidarymas", po kurio persikelta į Kento un-tetą, o vėliau į Kanadą. Šiaipjau abu kartus kongresai faktiškai truko po dvi savaites. Didesnį skirtumą sudarė tik šis svorio centro perkėlimas: 1966 metų kongrese studijinei programai skirta savaitė, o stovyklavimui 4 dienos, gi šiais metais savaitė stovyklauta, bet užtat studijų dienų tebuvo 4. Tiesa, 1966 metų studijinėj savaitėj dalyvavo apie 120 jaunimo vadovų, o šiemet studijų dienose dalyvių buvo dvigubai daugiau — apie 240 (oficialieji kongreso atstovai). Žinoma, atskiras klausimas, ar didesnis "studijuotojų" skaičius jau savaime laiduoja ir didesnius studijų rezultatus.

Nors šiemetinis kongresas aplamai kartojo pirmąjį, bet šiaipjau buvo didesnio užmojo. Tai liudija pačios išlaidos: pirmasis kongresas kainavo apie 55,000 dol., šiemetinis — triskart daugiau. Daugiau sukviesta kitų kraštų jaunimo. Anąkart tenkintasi Čikaga ir Dainava, o šįkart plačiau keliauta. Gausiau šiemet buvo ir atskirų parengimų. Gausiau buvo ir paskaitų bei simpoziumų. Rengimo komiteto pirmininkui buvo sudarytos sąlygos atsidėti tik šiam darbui.

Čikagos posėdžiai
Kongreso atidarymas vyko Čikagoje nuo birželio 30 ligi liepos 3. Posėdžiams buvo pasirinktas Conrad Hilton viešbutis (tas pats, kaip ir I kongresui). Atidaromajame posėdy paskaitą skaitė kun. A. Saulaitis, S.J., tema "Išeivijos lietuvių jaunimas: prasmės beieškant" (paskaita išspausdinta "Drauge" liepos 8 numery). Prelegentas, daug dirbęs skautuose ir buvęs tarp I kongreso rengėjų, o dabar apaštalaująs Brazilijos lietuvių jaunime, savo temą plėtojo optimistiško moralisto žvilgiu. Išeiviniam mūsų jaunimui ieškoti prasmės — tai "bendruomenėti, socializuotis arba būti soeializuo-jamam". Jaunimui įtraukti lietuviš-kon šeimon esminė sąlyga — "suaugusiųjų vienybė ir sugyvenimas". Ieškomoji prasmė "iš esmės yra jaunam žmogui draugystė lietuviškoje aplinkoje, kuri pritraukia, pagydo, sudomina, atlietuvina". Akcentuodamas "lietuvišką šeimos jausmą", prelegentas darė tokią išvadą: "Jeigu šioje plačioje lietuvių draugystėje jaunas žmogus dar ras progą pasitarnauti kitiems lietuviams, jeigu jo pastangos kaip nors rišasi su Lietuvos pilnos laisvės prisikėlimu, tada kaip tik ir išgyvens tą prasmę, kurios kiekvienas žmogus ieško".

Apsibrėžęs tik šiuo "lietuviškos šeimos" žvilgiu, kun. A. Saulaitis, S.J., gražiai išdėstė vienybės, draugystės etc. reikalą. Tačiau ar "lietuviška šeima" jau yra pati prasmė? Nors ir kokios didelės reikšmės skirtume "susipažinimui", "susidraugavimui" ir visokeriopam "subendruo-menėjimui", prasmės reikia giliau ieškoti. Kaip atskirą žmogų, taip ir "lietuvišką šeimą" galutinai įprasmina ne bendruomeniškumas, o kūrybiškumas. Jei kuri bendruomenė nepajėgs kūrybiškiau pasireikšti, tai neturės daug prasmės nė tai, kad ji bus kuri laiką egzistavusi. Netrūko bendravimo senajai išeivijai, netrūksta jo ir mūsų jaunimui, nes tai daug iš žmogaus ir nereikalauja. Bet kaip tik dėl to ir būtų reikėję, keliant socialinio bendravimo reikšmę, pabrėžti, kad šį bendravimą galutinai gali įprasminti jaunosios kartos pasiruošimas ne tik "lietuviškai šeimai", bet ir šioje šeimoje kultūrinei kūrybai.

Baigiamajame Čikagos posėdyje (VII.3) paskaitą "Išeivijos jaunimas ir pavergta Lietuva" skaitė iš Vokietijos atvykęs Vasario 16 gimnazijos mokytojas sociologas V. Bartusevičius, kuris yra reiškęsis ateitininkuose ir to krašto LB veikloje. Savo paskaitoje problemiškai analizavo Lietuvos ir išeivijos jaunimo padėtį, taip pat blaiviai sprendė jų santykio klausimą. Išeiviniam jaunimui priminė: ir būdamas svetur, jis turi pasiruošti gyventi Lietuvai.

Kaip reali dabartinės padėties analizė, V. Bartusevičiaus paskaita būtų galėjusi būti pirmąja, atseit, vietomis sukeista su A. Saulaičio paskaita. Nuosekliau pirma žvelgti Į realią padėtį ir paskui ieškoti kelio ateičiai. Kadangi tačiau realioji padėtis nėra džiuginanti, tai ir V. Bartusevičiaus paskaita būtų nesiderinusi su atidaromuose posėdžiuose tradiciškai reikalaujamu "optimizmu". Net ir vėliau paskaityta ši paskaita kai kam pasirodė "pesimistiška": kažkas, nebepamenu, spaudoj skundėsi, kam išvis kviečiami tokie pesimistiški kalbėtojai. Senukams gal ir natūralu gyventi viltingose iliuzijose. Bet jaunimas turi nestokoti drąsos savo rūpesčius blaiviai imti.

Tarp šių dviejų pilnaties posėdžių įvyko dar 11 simpoziumų - pokalbių (lygiai tiek pat jų buvo ir I kongrese). Kaip ir abu pagrindiniai paskaitininkai, taip ir kone visi pokalbių vadovai buvo jau perkopę 30 metų slenkstį, kuriuo buvo apibrėžta kongreso atstovų aukštutinė riba. Tačiau pokalbių dalyvių dauguma buvo jau tikrasis jaunimas.

JAV LB centro valdybos narys jaunimo reikalams J. Gaila vadovavo pokalbiui apie jaunimo organizacijas, kur ateitininkams atstovavo A. Kuolas, skautams N. Šlapelytė, santarie-čiams M. Drunga. Jaunimo vaidmenį, siekiant Lietuvos laisvės, A. Gečio vadovaujamame pokalbyje svarstė I. Bublienė, Ed. Kališius ir A. Rugienius. Jaunimo vietą Lietuvių Bendruomenėje aptarė pokalbis, kuriam vadovavo Arv. Barzdukas, o referentai buvo A. Dambriūnas, M. Drunga ir L. Nainytė. Išeivinio jaunimo kūrybines galimybes M. Saulai-tytės vadovaujamame pokalbyje nagrinėjo net 9 įvairių kraštų atstovai. L. Dambriūnas vadovavo pokalbiui apie lituanistikos mokslų galimybes, kurias aptarė A. Idzelis, R. Černius, L. Pocienė iš Australijos ir Vokietijos abiturientė R. Zutautaitė. Lietuvių kalbos mokymą šeimoje diskutavo G. Ivaškienė (pokalbio vadovė), M. Papaurelienė, Z. Piečaitie-nė, I. ir D. Tijūnėliai ir dr. J. Žmui-dzinas. Tėvų ir vaikų "dialogo" pokalbiui vadovavo Ir. Lukoševičienė (iš Kanados), o diskutavo kun. G. Kijauskas ir R. Staskevičiūtė. Australijos atstovės J. Reizgytės vadovaujamas pokalbis svarstė jaunimo ir spaudos klausimą, referatus skaitė J. Jonikaitė, R. Selenis ir R. Saka-laitė. Socialinio draugavimo, tautiniu ir religiniu požiūriu stovyklų auklėjamąją reikšmę kėlė seselės Ignės Marijošiūtės vadovaujamas pokalbis, kuriame dalyvavo A. Dabrilai-tė, L. Gustainytė ir E. Girdauskas. Du pokalbiai buvo pravesti anglų kalba: baltų jaunimo bendradarbiavimo klausimą svarstė Ilze Kalninš ir N. Umbrazaitė, etninės sąmonės JAV iškilimą — kun. K. Pugevičius ir jo pakviesti prel. G. Baroni ir dr. R. Krickus.

Kongreso atidaryme dalyvavo ligi 900, talentų vakare ir šokiuose apie 2500, bet pokalbiai nesutraukė šimtų, nors ir juose šalia jaunimo netrūko ir senimo. Kai kurių pokalbių diskusinėj daly į kalbas įpratusieji vyresnieji beveik stelbė jaunimą.

Studijų dienos Kento universitete

Liepos 4 kongreso oficialieji atstovai išvyko į Kento universitetą, kur kitą dieną ir pradėjo darbą. Per tris dienas diskutuotos šešios temos. Iš ryto buvo išklausomi pagrindiniai pranešimai, o po pietų jie diskutuojami pirma bendrai, vėliau atskiruose diskusiniuose būreliuose, kurių vadovai buvo taip pat paruošę savo referatukus.

Pirmąją studijų dieną (VII.5) svarstytos temos: kultūra ir gyvenamoji aplinka. Apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą informavo R. Kondratas, jauno kūrėjo rūpesčius išeivijoje kėlė K. Girnius (abu šie doktorantai buvo svečiai, o ne oficialieji atstovai). Be jų, diskusiniams būreliams dar vadovavo A. Dugnas (iš Venecuelos). R. Kubiliūtė (iš Australijos), M. Sau-laitytė ir V. Tumas. Gyvenimo kaitą Lietuvoje aptarė doktorantas A. Idzelis su E. Mikuckyte (iš Brazilijos), gyvenamąją aplinką — dr. V. Stankus. Be jų, diskusiniams būreliams vadovavo G. Karosas, M. Smil-gaitė, P. Veršelis (iš Vokietijos) ir J. Jasaitytė.

Antra diena (VII.6) buvo skirta politikos ir religijos temoms. Apie Lietuvos politinę padėtį paskaitą skaitė prof. V. Vardys, apie išeivių politinę veiklą kalbėjo R. Selenis. Be jų, diskusinių būrelių vadovai buvo P. Alšėnas, A. Karvelis, V. Maciūnas, A. Paulauskas (iš Venecuelos). Apie religijos persekiojimą Lietuvoj informavo R. Kviklytė, apie religiją išeivių jaunime — A. Kuolas. Be jų, diskusinius būrelius turėjo V. Kaulius, O. Kliorytė, S. Kuprys ir L. Sidrys.
Trečiąją dieną (VII.7) svarstyti auklėjimo ir jaunos šeimos klausimai. Apie Lietuvos jaunimo auklėjimą pokalbiui vadovavo R. Šileris (iš Vokietijos), apie lietuvišką švietimą išeivijoj — E. Pauliukonytė, o diskusiniams būreliams dar vadovavo R. Navickaitė, L. Pocienė (iš Australijos), K. Šeštokas (iš Kanados) ir M. Šiušelis (iš Vokietijos). Jaunos šeimos išeivijoje klausimą svarstė A. Hermanas (iš Vokietijos) ir E. Jomantienė (iš Australijos), diskusiniuose būreliuose dar A. Steponaitis (iš Brazilijos) ir G. ir S. Žemkalniai (iš Australijos).
Jaunimo kongreso atstovai studijų dienose Kento universitete. Apatinėj nuotraukoj matomas kalbėtojas — šių studijų dienų vadovas dr. Algis Norvilas. Nuotraukos V. Kauliaus

Studijų dienos spaudoje buvo aptariamos kaip kongreso "gyvoji dvasia", "esminė dalis" ir pan. Joms oficialiai buvo skiriami trys uždaviniai: 1. iškelti ir kiek galima išsamiau išdiskutuoti aktualius lietuvybės reikalus, 2. ieškoti konkrečių būdų pagyvinti lietuvių jaunimo veiklai, 3. siekti jaunimo susiorganizavimo.

Pasiekti šiuos uždavinius nebuvo lengva. Tiesa, daug tų pačių klausimų buvo iškelti jau Čikagos pokalbiuose. Šia prasme studijų dienos lyg turėjo pratęsti, kas jau buvo kartą diskutuota. Bet išsamesnėms diskusijoms laiko trūko, nes drauge buvo norima ir informuotis apie Lietuvą, ir diskutuoti išeivinio jaunimo lietuviškuosius rūpesčius. Kiek tik buvo galima, buvo stengiamasi visą programą pravesti pačių kongreso atstovų pajėgomis. Tik ekspertų titulu dalyvavo ir eilė vyresniųjų, kaip prof. V. Vardys, prof. R. Šilbajoris, PLB pirmininkas St. Barzdukas ir kt. Tačiau noromis nenoromis pačiu paskutiniu metu teko pasikviesti ir "neatstovinio" jaunimo programai ištesėti. Kiek galint stengtasi progra-mon Įtraukti visų 14 kraštų atstovus.

Studijų dienų lygis neišvengiamai atspindėjo oficialiųjų kongreso atstovų lygį. Nemaža atstovų buvo to jauno amžiaus (abiturientai ar vos studijas pradėję studentai), kurio dar "nekankina" problemos. Kaip nelygaus lietuviško ir asmeniško brandumo buvo atstovai, taip neišvengiamai nelygaus brandumo buvo ir pačios "studijos". Iškelta daug klausimų, bet daugelis jų tik paviršutiniškai paliesti. Kai kurie ir jaunųjų neišsiplėšė iš tos retorikos, kuria taip bodimasi senime. Svarbiausia, ne vienam atstovui, atrodo, nedaug tai visa ir rūpėjo.
Tai tardami turime galvoje ketvirtąją studijų dieną (VII.8), kuri buvo skirta visų studijų atbaigimui atitinkamais nutarimais. Rodos, tai turėjo būti pati įdomiausia diena. Bet daugeliui tos visos "studijos" jau buvo nusibodusios: svarstant rezoliucijas, vis reikėjo tikrinti kvorumą (atseit, ar bent pusė atstovų dalyvauja). Pateiktasis rezoliucijų projektas buvo iš tikro labai blankus, paskendęs smulkmenose, naiviuose prašymuose ar reikalavimuose, o pagrindinių rūpesčių neišreiškęs ar labai jau savotiškai išreiškęs. Todėl su pagrindu buvo nutarta rezoliucijas dar perstudijuoti ir vėliau paskelbti. Ligi šiolei (rašoma pačioj rugpiūčio pabaigoj) jos dar nepaskelbtos. (Numerį laužant, rezoliucijos jau pasirodė spaudoj. - Red.).

Turima abiejų kongresų patirtis perša tokią išvadą. Vargu ar galima tikėtis rimto bet kokių klausimų išstudijavimo, pavertus "studijuoto-jais" visus kongreso atstovus (rinktus ar nerinktus). Tokio didelio skaičiaus nereikia: 250 tai jau masė! Labiau tiktų atskirai tam reikalui sutelkti tuos, kuriems lietuviškieji klausimai ne tik iš tikrųjų rūpi, bet ir kurie yra pakankamai brandūs juos spręsti. O šį kartą, sumanius oficialių atstovų rinkimus, intelektualesniųjų jaunimo pajėgų kaip tik stokota, nors vienas antras ir buvo pakviestas kokiam atskiram pokalbiui. Tik jau rimtai pėrdiskutavus parinktuosius klausimus ir turint jau tam tikrus apibendrintus sprendimus, būtų tikslinga juos perteikti kongresui galutiniam priėmimui.

Stovykla Kanados Romuvoj
Liepos 9 kongreso atstovai išvyko stovyklauti Romuvon, apie 150 mylių į šiaurę nuo Toronto. Prisidėjus kitam jaunimui, iš viso stovyklavo per 400. Supažindinti su įvairiomis lietuviškosios kultūros sritimis paskaitininkais buvo pakviesti šių sričių specialistai: dr. \V. Schmalstieg, dr. J. Puzinas, A. Vaičiulaitis, dr. H. Nagys, T. Valius.
A. Tamošaitis, L. Sagys, F. Strolia. Argentinos Lietuvių Organizacijų ir Spaudos Tarybos pirmininkas A. Mičiudas skaitė paskaitą "Mūsų tėvai, palikdami Lietuvos kraštą, nepaliko pačios Lietuvos" (paskaita išspausdinta "Dirvoj", VII.2 ir 4). Vakarines programas daugiausia atliko patys stovyklautojai. Literatūros vakaro programą sudarė net 12 dalyvių, kurių dauguma skaitė savo pačių kūrybą. Buvo sudaryta apie dešimt pratybinių būrelių: mokytis liaudies meno, lietuvių kalbos, literatūros etc. Buvo susidaręs ir žurnalistikos būrelis, bet neišsilaikė. Rodyti R. Šležo ir A. Kezio filmai. Stovyklos vyr. vadovas buvo kun. A. Saulaitis, kuris buvo vadovavęs ir pirmojo kongreso stovyklai. Stovyklos rengimo komisijai vadovavo G. Breichmanas — stovyklos administratorius. Programą daugiausia buvo sudariusios L. Gustainytė ir G. Juozapavičiūtė.

Kongreso uždarymas Toronte
Liepos 15 iš Romuvos stovyklautojai persikėlė į Torontą, kur tą pati vakarą šokiai sutraukė per 800 dalyvių. Kitą dieną, sekmadienį, pamaldas laikė vysk. V. Brizgys, o pamokslą pasakė vysk. A. Deksnys. Evangelikams pamaldas atlaikė kun. A. Žilinskas. Kongreso uždaromajame posėdy (po sveikinimų) paskaitą "Kokie mes būsime 2000 metais?" skaitė H. Antanaitis (iš Australijos), optimistiškai žvelgdamas į pasaulio ir mūsų ateitį technologijos perkeistame XXI amžiuje. Pranešti nutarimai įsteigti Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjungą ir R. Kalantos vardo premiją jaunuoliui, savo darbais geriausiai išreiškusiam jo pasiaukojimo dvasią. Meninę programą atliko Vokietijos "Baltijos" kvintetas, pianistės N. Zavickaitė (iš Argentinos) ir K. Valavičiūtė (iš Brazilijos). R. Kubiliūtė (iš Australijos) padeklamavo tenykščio poeto Pr. Pusdešrio patriotinės kūrybos, Uragvąjaus tautinių šokių grupė pašoko porą šokių, Hamiltono mergaičių choras "Aidas" padainavo keturias dainas. Užsienio jaunimas po kongreso dar ekskursavo po JAV lietuvių kolonijas.

Kongresiniai renginiai
Be paskaitinės — pokalbinės programos, kongresui priklausė įvairūs kiti renginiai. VI.24 - VII.4 Jaunimo Centre vyko dailės paroda. 19 jaunųjų dailininkų buvo išstatę 37 darbus (I kongreso dailės parodoj dalyvavo lygiai dvigubai — 38, bet tuomet "jaunimo" sąvoka platėliau imta). Premijų komisija (A. Kuraus-kas, Z. Sodeikienė ir H. Blyskis) pirmąją premiją paskyrė K. Lapšiui (iš Australijos) už litografiją "Keturiems dideliems lietuviams", antrąją premiją — I. Mitkutei už darbus, iliustruojančius lietuvių liaudies keiksmažodžius, trečiąją premiją — R. Baukytei už mezginį (macramė). K. Lapšys studijuoja dailės pedagogiką Vienos universitete, I. Mitkutė ir B. Baukytė — Čikagos Meno Institute. Be to, ir 11 vyresniųjų dailininkų parodė apie 30 darbų. Foto parodoj dalyvavo 14 vyresniųjų (per 30 metų amžiaus) ir 36 jaunieji fotografai. Kaip dailės, taip ir foto parodoj premijos skirtos tik jauniesiems dalyviams. Iš jų buvo premijuoti R. Žukas, A. Valiūnas (iš Kanados) ir G. Mankus. Dailės parodos rengimu rūpinosi D. Lukošiūnaitė, foto — A. Kezys, S. J. Be to, buvo išstatyta knygų, išleistų nuo I kongreso (tvarkė D. Bielskus). Kitos numatytos parodos (architektūros etc.) neįvyko.
IV tautinių šokių šventė. Nuotrauka Z. Degučio

I kongreso pagrindinis renginys buvo jauno kompozitoriaus D. Lapinsko sukurtos operos "Lokys" premjera. Šįkart, užuot iškėlus vieną tokį kūrybinį laimėjimą, buvo stengtasi duoti progos pasireikšti kiek galint gausesniam jaunimo skaičiui. Tam reikalui VII.l vyko talentų vakaras, sutraukęs į Conrad Hilton viešbutį 2500 žiūrovų. Programa buvo pradėta išraiškos šokiu (R. Gamar-do ir R. Kupstys iš P. Amerikos), interpretavusiu jauno kompozitoriaus A. Zdanio elektroninės muzikos kūrinį "Pro memoria Simas Kudirka". Kitą įvairią programą atliko dainininkai (R. Tamošiūnaitė - Mačiulaitie-nė, V. Nakas, A. Simonaitytė, V. Grigelaitytė, L. Buivydaitė ir Ž. Numgaudaitė), pianistai (K. Valavičiūtė, N. Zavickaitė, R. Kubiliūtė, M. Bielskus) ir kiti instrumentalistai (fleitistė R. Draugelytė pagrojo savo brolio kūrinį, D. Bankaitytė kanklėmis paskambino A. Mikulskio kūrinį, R. Kupstys savo kūrybą pagrojo gitara ir padainavo), padainavo Windsoro mergaičių kvartetas "Aušra", pašoko Los Angeles jaunimo ansamblis ir J. Puodžiūno baleto studijos mokinės, savo kūrybos skaitė V. A. Dirda ir L. Pocienė, Putiną ir Binkį padeklamavo R. Lukoševi-čiūtė. Rodė savo talentus ir Australijos, ir P. Amerikos, ir JAV bei Kanados jaunimas. Jų sutelkimu rūpinosi D. Kučėnienė.
Kitais dviem vakarais jaunimas demonstravo savo teatrinius bandymus. VII.2 Čikagos jaunimas davė ištraukas iš anksčiau jų pastatyto V. Krėvės "Skirgailos" (režisavo M. Smilgaitė), o Bostono jaunimas sėkmingai debiutavo J. Grušo "Barbora Radvilaite" (režisavo A. Antanavičius). Kitą vakarą (VII.3) nuo istorinių dramų gręžtasi į modernųjį teatrą: čikagiečiai suvaidino K. Ostrausko "Kvartetą" (režisavo D. Juknevičiūtė) ir K. Sajos "Mamutų medžioklę" (režisavo M. Smilgaitė).
VII.4 diena buvo skirta sportui.
surengtas poezijos vakaras, kuriame savo kūrybą skaitė H. Nagys, K. Bradūnas ir J. Svabai-tė. Kongreso proga iš Australijos buvo pakviesti krepšininkai, kurie bent keliose lietuvių kolonijose varžėsi su vietiniais krepšininkais.
Į studijų dienas Kento universitete meninei programai atlikti buvo pakviesta Clevelando "Grandinėlė".

Kongreso rengimo 29 narių komitetui pirmininkavo R. Sakadolskis (kiti šio komiteto prezidiumo nariai: V. Ruibytė, J. Kuraitė, S. Mikaliu-kas ir D. Vaitkevičiūtė). Kongreso akademine programa rūpinosi dr. A. Norvilas, kuris vadovavo ir studijų dienoms. Finansų komisijai pirmininkavo dr. J. Kazickas, informacijos komisijai — J. Šlajus. Kongresą globojo PLB, JAV LB ir Kanados LB krašto valdyba. PLB valdybos narė jaunimo reikalams M. Lenkauskienė buvo ir kongreso atstovų komisijos vadovė. Daugelio kitų techninio darbo komisijų pirmininkai buvo paties jaunimo atstovai.

IV tautinių šokių šventė
Kaip sakyta, jaunimui Čikagon sutraukti daug padėjo tuo pačiu metu rengtoji IV tautinių šokių šventė. Jos išvakarėse (VII.l) Marijos aukštesniosios mokyklos salėje buvo surengtas koncertas, kuriame pasirodė Montrealio jaunimo "Gintaro" ansamblis, Kanados Londono mergaičių kvartetas, Vokietijos ir Uragva-jaus šokėjai ir itin publikos simpatijas laimėjęs Vokietijos vyrų kvintetas "Baltija". Nors tą vakarą vyko kongreso talentų vakaras, ir šiame koncerte salė buvo užpildyta. Abu renginiai vienas antrą papildė.

Pati IV tautinių šokių šventė vyko liepos 2 Čikagos International Am-phitheater.
Jon buvo išparduoti visi bilietai — žiūrovų buvo (pagal skirtingus spaudos duomenis) tarp 12.000 ir 15.000. Šokėjų buvo per 1700, apie 1250 jaunimo ir apie 450 vaikų. Šokėjai įžygiavo, grojant Br. Jonušo maršą "Lietuva, tu mums viena" (B. Brazdžionio žodžiai). Nors dalyvavo ir silpnesnių grupių, bet dauguma šokių ansamblių yra gerai su-sišokę, ir dėl to aplamai IV tautinių šokių šventė gražiai praėjo.

Daug entuziazmo kėlė JAV prezidento žmonos Patricia Nixon atsilankymas šventėn (jos pakvietimo nuopelnai daugiausia priklauso inž. V. Adamkui). Po kongresmano Ed. Dervvinskio ii senatoriaus Ch. Percy kalbų trumpą žodį tarė ir ponia Ni-xon: "Prieš ketverius metus mano dvi dukterys ir David Eisenhovver, tada dar nebuvęs mūsų šeimos narys, dalyvavo tautinių šokių festivalyje Čikagoje. Grįžę namo, jie pasakė: Mama, tu privalai kitą kartą nuvykti. Tai puikiausias pasirodymas pasaulyje. Palaikykite savo kultūrą gyvą, kad kiti galėtų ja džiaugtis. Laikau šią šventę atidaryta".

Šventės rengimo komitetui pirmininkavo dr. L. Kriaučeliūnas. Meninė vadovė — G. Breichmanienė. Šventę globojo JAV LB centro valdyba, kurios pirmininko V. Volerto žodžiu šventė ir buvo baigta.

Ponios Nixon ir kitų amerikiečių svečių atvykimas ne tik sukėlė bendrą entuziazmą, bet ir plačiai atkreipė amerikiečių spaudos, radijo ir televizijos dėmesį. Jaunimo kongresas negalėjo tokio dėmesio sulaukti, kadangi jame ir nebuvo kuo tą dėmesį atkreipti. "Tėviškės Žiburiai" ne be pagrindo rašė: "Kai Čikagon suplaukė tūkstančiai lietuviško jaunimo, reikėjo išeiti į gatves ir pareikšti pasauliui savo protestą prieš Lietuvos okupaciją". Kai maždaug tuo pačiu laiku Toronte vyko estų dainų ir tautinių šokių šventė, tai jų 10.000 žygiavo Toronto gatvėmis, ir tai "nuskambėjo visais tarptautinės komunikacijos kanalais". Tiesa, VII 2 (sekmadienio rytą) Grant parke netoli Field muziejaus, kuriame vyko sovietų meno paroda, buvo surengta maldos demonstracija. Tačiau joje dalyvių tebuvo vos apie 400!

Žvelgiant ateitin
Abu renginiai — ir jaunimo kongresas, ir šokių šventė — paliudijo, kad dar gausiai turime jaunimo, kuris nesibaimina savo lietuviškosios tapatybės. Tačiau šio jaunimo šaknys negiliai teįaugusios į lietuviškąją dirvą. Neveltui vysk. A. Deksnys savo pamoksle priminė atitinkamą evangelijos palyginimą. Buvo tai matoma iš lietuvių kalbos, kongreso "oficialiosios kalbos", aplamai tik "oficialaus" vartojimo (visi atstovai mokėjo lietuviškai kalbėti, bet "neoficialiai" daugiau kitas kalbas vartojo). Buvo tai matoma ir iš faktinio reiškimosi kongrese, liudijusio daugelio tik seklų lietuvybėn įaugimą. Nevienas pranešimų atspindėjo ne tik jaunimą, bet ir paviršutiniškumą, o tai negali nė jaunimo patenkinti. Bet buvo jaučiama ir tikro jaunatviško entuziazmo, nuoširdaus susirūpinimo savo lietuviškąja ateitimi. Tad su pagrindu R. Selenis kongrese kalbėjo, kad "mums dar nėra reikalo per daug abejoti savo jaunimu arba jį net niekinti", nes "jaunimo ūpas dar tebėra aukštas".
Iš tikmjų, reikia savo jaunimu ne abejoti, o juo pasitikėti. Reikia jaunimą ne niekinti, o jam padėti. Jei dar turime lietuviškai nusiteikusio jaunimo, tai dėl to, kad jie buvo daugiau ar mažiau lietuviškai auklėjami. Kaip ligi šiolei vyresnieji rėmė jaunimą (tegu dažnai ir nepakankamai), taip rems ir ateity. Tačiau, nors ir kiek vyresnieji padėtų jaunimui, tik pats jaunimas galės sėkmingai savo rūpesčius išspręsti.
O savo ruožtu turimojo mūsų jaunimo įjungimas į bendrą lietuvišką gyvenimą lemiamai priklausys nuo to, kiek iš jų pačių kils uždegančių ir ištveriančių vadų. Tik iš paties jaunimo kilę vadai pajėgs prabilti į jaunimą, jį uždegti savo entuziazmu ir sutelkti lietuviškam darbui. Ir būtent lygiai reikalingi tiek idėjiniai, tiek organizaciniai vadai. Pabrėžiame tai, nes paprastai tai neįvertinama. Nėra lemtas dalykas, kad intelektualusis mūsų jaunimas lyg paliekamas nuošaliai. Ta tendencija pasireiškė ir šiame kongrese. O reikia žmonių su galvomis realiai (su blaivia savikritika) suvokti jaunimo aktualiosioms problemoms ir joms taip pat realiai (ne pataikaujamai sau patiems, bet besianga-žuojamai) spręsti. Kitas reikalas, kad intelektualai nuo jaunų dienų linkę į individualizmą, dr. A. Liulevičiaus žodžiais, lieka "vieniši savo prometėjiškoj izoliacijoj". Jie nei linkę, nei tikę pirmininkauti ir apskritai organizaciškai reikštis. Todėl svarbu, kad mūsų jaunimas sulauktų ir organizacinių vadų. Tik ir šie pastarieji turi būti reikiamo šviesumo (pajėgią baigti bent paprastas kolegines studijas). Kaip senime, taip ir jaunime dabar lengva iškilti priešakiu: pakanka tik panorėti, ir būsi nudžiugusio senimo gaudomas kaip jaunųjų atstovas. Mūsų sąlygomis gali jaunimo vardu kalbėti ir tie, kurie daugiau atspindi savo pačių tamsumą, negu tariamą jaunimo viskam abejingumą (turint galvoj visokias tokias jaunimo vardu deklaracijas, kad jaunimui tai ir tai neįdomu, kad jis to ar to nežino ir pan.). Tuo būdu neieškoma būdų gilinti jaunimo lietuviškam auklėjimuisi, o tereiškia-mi "pageidavimai" sulaukti vyresniųjų paramos net tokiems naiviems sumanymams, kaip jautrų lietuviškos šeimos klausimą išspręsti kompiuterinio poravimosi projektu.

Kaip daugelio buvo pabrėžiama, kongresas neturi išsisemti tik tomis dienomis, kuriomis jis vyko. Turimajam lietuviško jaunimo potencialui suaktyvinti pirmajame kongrese buvo įsteigta Pasaulio Lietuvių Studentų Sąjunga. Deja, šis įsteigimas ir liko tik "įsteigimas", o faktiškai per tarpkongresinius metus sunyko net Šiaurės Amerikos (JAV ir Kanados) bendrinė studentų sąjunga. Dabar vėl įsteigta Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjunga. Kadangi ši sąjunga veiks Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ribose (tur būt, reikia suprasti: jungs LB jaunimo sekcijas), galima tikėtis, kad ji neliks tik popierinis nutarimas. Galima tikėtis ir dėl to, kad jau sudaryta ir šios sąjungos vadovybė su kun. A. Saulaičių, S. J., priešakyje. Sudarius sąjungos vadovybę Pietų Amerikoje, JAV sudaromas Jaunimo Komunikacijos Centras, kuriam vadovaus R. Sa-kodolskis, pirmojo kongreso komiteto vykdomasis sekretorius, o šio kongreso — pirmininkas.

Šių metų kongresui kartojant pirmąjį kongresą, buvo stengtasi ne tik jį padaryti "jaunesnį", bet ir turtingesnį. Tačiau turima dviejų kongresų patirtis teikia pagrindo kelti kai kuriems klausimams.

1. Ar tikslinga kongresą viskuo versti: ir manifestacine švente, ir studijų dienomis, ir lituanistiniais kursais? Per daug programą apkrovus, vis vien daug ko nepasiekiama. Tad, gal būt, verčiau kongresus palikti tik kongresais — šventine manifestacija, visų pirma patarnaujančia įvairių kraštų jaunimo susipažinimui ir lietuviškam nusiteikimui.

2. Studijiniams uždaviniams kongresai aplamai netinka. Jiems reikia atskiro kolektyvo. Kongresui galima pateikti tik jau išdiskutuotus klausimus, o ne jame pačiame imtis to, kas neįmanoma.

3. Į kongresą turi būti renkamasi ne aklomis, o iš anksto žinant svarstysimus klausimus ir pateiksimus sprendimus. Todėl visi pranešimai turi būti iš anksto parengiami (o ne jau po kongreso išleidžiami), kad būtų pasirengta juos ne improvizuotai, o apgalvotai svarstyti.

4. Labai abejotina, ar kongresui reikėjo oficialių atstovų. Bet jei vėl jie būtų renkami, reikėtų rūpestingiau išrinkti: svarbu, kad būtų atstovaujama visa nustatytojo amžiaus skalė.

5. Pasirodė naudinga kongresą sujungti su dainų ar šokių švente, bet reikėjo taip viską suderinti, kad vieno renginio repeticijos nesutaptų su antro renginio programa.

6. Vargu ar buvo tikslinga gaišinti laiką ilgoms kelionėms iš vienos į kitą vietą. Tai ir patį kongresą pabrangina. Nėra ko vaidinti puotą, kai neturima lėšų būtiniausiems reikalams. Vienur išleidus, nebelieka kitur paremti to paties jaunimo darbams.

Keldami šiuos klausimus, nieku būdu nemanome šio kongreso nuvertinti. Kaip pirmasis, taip ir antrasis kongresas buvo reikšmingas užmegzti ryšius tarp įvairių kraštų lietuviškojo jaunimo ir konkrečiai pajusti jo vieningumą pagrindiniais lietuviškaisiais klausimais. Neliko be vaisių pirmasis kongresas. Iš antrojo kongreso laukiame dar didesnio derliaus. O tą derlių sudarys savikri-tiškesnis jaunimo žvilgis į save ir jaunatviškesnė ryžtis gilesniais lietuviais tapti, kad po jaunatvės metų būtų ne išblėstama, bet nauja karta kūrybiškai įsijungiama į vyresni, kartas sutartiniam mūsų išeivinė- _ vybės tęsimui. Pati gyvenimo tėkmė keičia kartas. Bet kol vienas kartas pakeičia kitos, tol ši tėkmė yra gyvybės liudijimas.
S. K. R.


 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai