| |
|
|
Operos "Dux Magnus" libreto antrojo veiksmo antrasis paveikslas
Scenai prasiskleidus, matyti Vilniaus katedros fasadas su centrinėmis durimis. Katedroje girdėti vargonų garsai. Pro šalį praeina vienas kitas miestietis, prie katedros durų persižegnodamas. Ant katedros laiptų sėdi pora elgetų: Bekojis ir Berankis, išmaldai tiesdami savo kepures į praeinančius. Vaikšto ir keli sargybiniai su alebardomis.
SAKYTOJAS:
1483-čiųjų metų
Rugsėjo 7-tos dienos pavakarė.
Rytoj Marijos gimimo šventė.
Iš vakaro
Dabar čia Vilniaus katedroj mišparai.
Vyskupas ir Vilniaus Vaivada bažnyčioj.
Karalaitis Kazimieras
Dabar dažnai nuolat gyvena Vilniuje,
Kaip tėvo vietininkas Lietuvoj.
Ir žmonės jaučia karalaičio teisingumą,
Gerumą, paprastumą.
O ypač žavis jo pamaldumu,
Matydami kasdien bažnyčioje.
Ir karalaičio pavyzdžiu
Jau krikščionėja Lietuva.
Bet šiandien jo mišparuose nėra.
Skubiai atvyko iš Rytų pasienio
Vaivados ir tikintieji pasiskųsti
Maskolių daromom skriaudom.
Ir karalaitis susirūpinęs
Juos priima pily,
Paprašęs Vilniaus vaivadą ir Vilniaus vyskupą
Pasimelsti už jį.
Katedroj vėl girdėti vargonai ir choro giedami mišparai.
CHORAS:
Nativitas est hodie
Sanctae Mariae Virginis.
Lauda Jerusalem Dominum.
Lauda Deum tuum Sion.
Qui posuit fines tuos pacem;
Et adipe frumenti satiat te.
Qui emittit eloquim suum terrae:
Velociter currit sermo eius.
Nativitas est hodie
Sanctae Mariae Virginis.
Nutilus vargonams ir giesmei, Berankis tiesia į praeivius savo kepurę ir gieda.
BERANKIS:
Atriškit, žmonės, kapšį —
Berankiui duokit grašį.
Turiu dar bobą raišą —
Atriškit visą maišą.
Neatsilieka ir Bekojis.
BEKOJIS:
Kur dingo mano koja? —
Varnai laukuos kapoja.
Tik su viena velkuosi —
Negi nieko neduosi . . .
Toliau abiejų elgetų duetas.
BERANKIS ir BEKOJIS:
Vaizbūnai, meistrai, ponai,
Kurių apvalūs šonai,
Kuriem geriausiai klojas —
Turit rankas ir kojas.
Bekojį ir Berankį
Velniai po Vilnių trankė
Ir numetė prie kelio
Be duonos, be lašelio.
Praeinat atsilošę —
Štai mirštame nutroškę . . .
Vienas iš sargybinių stabtelėjo prie elgetų ir nori juos nuvaryti nuo laiptų.
SARGYBINIS:
Pasitraukite nuo tako, dykaduoniai!
Mišparai baigiasi —
Po kojų nesipainiokite žmonėm!
Išeivijoje išleistas medalis šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejui paminėti. Medaliai nulieti iš bronzos ir sidabro. Projektas — Petro Vaškio.
Lietuvoje išleistas šv. Kazimiero mirčiai paminėti jubiliejinis medalis. Medalio projektas — A. Žukausko.
BEKOJIS:
Nukirto koją man maskolius,
Todėl ir painiojuosi tiems,
Kurie dar turi dvi!
(Į Sargybinį)
O tu nemandrauk prieš mane —
Žalnieriumi jau aš buvau,
Kai pats dar vaikščiojai keturiomis.
Pasibaigus mišparams, bet dar vargonams gaudžiant, žmonės eina iš bažnyčios. Miniai prasiskiriant, iš katedros išeina Vilniaus vaivada ir Vilniaus vyskupas. Paėję priekin, abudu stabtelėja atsisveikinimui. Vyskupas lyg bičiuliškam laiminimui uždeda ranką ant vaivados peties, o paskui dainuoja ariją.
VILNIAUS VYSKUPAS:
Garbingas Vaivade,
Malonu man tave regėti katedroj
Ir santaikoje su Dievu,
Maldaujantį pagalbos Lietuvai,
Kada Maskva jau traukia kardą.
Tokią lemtingą valandą tebūna
Dievas tavo širdy
Ir kalavijas rankoj.
Baigęs ariją, vyskupas rankos žegnone laimina vaivadą ir žmones, o po to su dvasiškių palyda grįžta katedron. Tuo tarpu prie vaivados prisistumia Bekojis ir tiesia išmaldai kepurę.
BEKOJIS:
Šviesiausias Pone, neužmirški
Seno kareivio,
Tėvynei koją atidavusio.
Vaivada įmeta į elgetos kepurę pinigėlį.
BEKOJIS (išsiėmęs iš kepurės pinigėlį ir į jį įsižiūrėjęs):
Maloningasis Vaivada,
Tik vieną grašį?
Man gėda —
Kuo ašen, kaip lietuvis, pasigirsiu
Tam lenkų ubagui Chlopickiui,
Kuriam Krokuvos vaivada
Kas kartą numeta po auksiną!
VILNIAUS VAIVADA (stabtelėjęs):
Po auksiną?!
Kad lenkų vaivada pats ubagas!
Štai tau trys auksinai!
(Vaivada įmeta tris pinigus į Bekojo kepurę)
Žinok dabar,
Jog čia ne Krokuvos,
O Vilniaus vaivada!
BERANKIS (taipgi prišokęs prie vaivados ir tiesdamas išmaldai ranką):
Kilnusis Pone Lietuvos,
Ir mane gelbėki nuo gėdos,
Kai susitiksim Gardine
Su lenkų ubagais.
VILNIAUS VAIVADA:
Ir tau trys auksinai į delną!
O lenkų ubagėliams pasakykit,
Kad ubagai lietuviai Vilniuje
Geriau gyvena
Negu Lenkijos ponai Krokuvoj.
BEKOJIS ir BERANKIS:
Lenkeliams tiems taip žodis žodin dėsim!
Ir abu vienu mostu vėl pakiša savo kepures Vilniaus vaivadai. Vaivada vėl įmeta po kelis auksinus į kiekvieną kepurę. Bekojis ir Berankis giliai jam lenkiasi. Vaivada išdidžiai nueina. Skirstosi ir kiti. Scenoje palieka tik Berankis ir Bekojis. Jiedu bičiuliškai susiima už pečių ir klibikščiuoja per sceną, linksmai dainuodami.
BERANKIS ir BEKOJIS:
Kas gi mūs nematė,
Kas gi mūs nežino —
Dabar traukiam Pilies gatvėn
Mozelinio vyno!
Scena temsta — vakaras. Scenon įeina katedros durininkas (I veiksmo II paveikslo Juokdarys) užrakinti bažnyčios durų. Nešasi didelį raktą ir meldžiasi.
DURININKAS:
Pater Noster,
qui es in coellis,
sanctificetur nomen tuum.
Adveniat. . .
Durininkas sustoja, nutyla, pliaukštelėja delnu per kaktą.
O kaip toliau?
Lotyniškai ir vėl jau pamiršau.
A! Gerai bus ir lietuviškai —
Turbūt suprasi?
Ateik karalystė Tavo,
Būk valia Tavo
Kaip danguj, taip ir ant žemės.
Duonos mūsų visų dienų
Duok mums šiandien . . .
Užrakina bažnyčios duris, o nueidamas nuo scenos, vėl kalba.
Sveika Marija,
Mylistos pilna.
Pagirta tu tarp moterų
Ir pagirtas . . .
Scena visai sutemsta — mėnesiena.
SAKYTOJAS:
Rami Vilniaus naktis.
Visi jau miega.
Tik pilyje
Karalaitis Kazimieras
Neužmerkia akių.
Šiandien išgirdo jis,
Kiek neteisybių Lietuvai
Maskoliai daro Rytuose,
Ir nerami karalaičio širdis
Dėl viso krašto ateities.
Tiktai Dievu ir Dievo Motina pasitiki,
Kad Lietuvos Aukščiausias neapleis.
Nebuvęs vakare mišparuose,
Karalaitis dabar
Vienų vienas tyliai
Išeina iš pilies,
Kad katedroje pasimelstų.
Karalaitis Kazimieras ateina prie katedros durų, bet randa jas užrakintas.
KAZIMIERAS:
Pavėlavau. Jau durys užrakintos.
Betgi vis tiek šventa vieta
Ir mus globojančios Marijos šventė.
Karalaitis klaupiasi prie katedros durų ir tyliai meldžiasi. Po kurio laiko gieda.
KAZIMIERAS:
Omni die dic Mariae
Mea laudes anima;
Eius festa, eius gesta
Cole devotissima.
Contemplare et mirare
Eius celsitutinem, —
Dic felicem, Genitricem,
Dic beatam Virginem.
(Toliau Kazimiero rečitatyvas)
Marija, Motina geroji,
Ir mano ir visos šalies,
Žinau, Tu Leituvą globoji,
Tegu piktybė jos nelies.
Prašau, tegu į dangų kyla
Džiaugsmų ir skausmo valanda,
Ir niekad, niekad nenutyla
Lietuvių amžina malda.
(Po rečitatyvo gieda)
Sine fine dic Reginae
Mundi laudum Cantica,
Eius bona semper sona
Semper illam praedica.
Kazimieras vėl toliau tyliai meldžiasi. Po kiek laiko atsisėda prie katedros sienos, jon atsiremdamas.
KAZIMIERAS:
Čia tik truputį pasėdėsiu,
Ir man vėl bus lengviau.
Karalaitis palenkia galvą ir užmiega. Tada kitame scenos šone pasirodo pirmo veiksmo antro paveikslo Motina. Ji neramiai žvalgosi ir kažko ieško.
MOTINA:
Kur tu, sūnau?
Sūneli, kur tu?
Man sakė, jog tave atvilko
Ir čia ant grindinio paliko
Su peršauta širdim.
Skubėjau. Bėgau. Neradau . . .
O gal ne tu buvai čia paguldytas?
Gal tik draugai —
Kiti tie girių broliai?
Gal juos jau motinos nusinešė
Ir užkasė kalneliuose?
O gal tave nusivežė piktieji?
Kur tu, sūnau?
Sūneli, kur tu?
Motina kažką ant grindinio pamato. Pasilenkia ir pakelia nuo grindinio paveiksliuką. Žiūri į jį ir sustingsta.
SAKYTOJAS:
Penkioliktas ir dvidešimtas šimtmetis
Štai susitinka Vilniuje prie katedros. |
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
