Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KUNIGAS LIETUVIŲ TAUTOJE PDF Spausdinti El. paštas

Red. kun. Kęstutis Trimakas, Ph.D., S.T.L.
 
Prof. dr. Vytauto Bieliausko paskaitos santrauka kun. Vytauto Bagdanavičiaus, M.I.C., 75 metų amžiaus sukakties minėjime Chicagoje š. m. sausio 29 d.

Senajame Vilniaus miesto herbe buvo šv. Kristoforo paveikslas — senelis, nešantis kūdikį — Kristų. Šis herbas tarsi norėjo iškelti paties miesto kristoforinį charakterį. Vilnius Kristaus-Dievo nešėjas. Ar taip gali būti ir ar taip galima galvoti? Dostojevskis mano, kad kiekviena tauta yra Dievo nešėja. Jis tada turėjo mintyje pirmiausia tuometinę rusų tautą, kuri savo religingumu bei kentėjimais atrodė kristoforinė.

Žvelgdami į lietuvių tautą su jos tikėjimu bei kančiomis, turbūt ir ją galėtume pavadinti kristoforinė tauta. Priėmusi krikščionybę, ji tapo ištikima Kristui.

Bet Dievo nešėjai tautai visuomet reikia vadų. Tokiais vadais Izraelio tautai buvo kunigai ir pranašai. Panašiai ir su mūsų tauta. Gilioje senovėje tą vaidmenį atliko vaidilos bei žyniai, apie kuriuos mes mažai težinome. Atėjus krikščionybei, iškilo nauji kunigai bei pranašai — daugiausia kitataučiai. Jie nuošaliai laikėsi nuo mūsų tautos — dėjosi aukštesnio luomo nariais. Tai ypač išryškėjo po Liublino unijos.

Tačiau ir tokioje padėtyje po kiek laiko Lietuva išugdė jaunų gabių vyrų, pasiryžusių tapti kunigais. Tai daugiausia lietuvių motinų nuopelnas. Lietuviai kunigai, kilę iš valstiečių, turėjo glaudų ryšį su liaudimi. Nors jie mokomi bei auklėjami kitataučių, tačiau išlaikė gyvą meilę savo tautai ir tapo tais pranašais, prikėlusiais ją iš  miego  ir davusiais savitą charakterį. Jie tapo ne tik Kristaus nešėjais, bet sykiu su kitų profesijų tautiečiais — ir lietuviškos dvasios puoselėtojais. Štai keletas istorinių faktų.

Martynas Mažvydas, evangelikų liuteronų kunigas, 1547 m. išleido pirmą spausdintą knygą lietuvių kalba. Tai buvo katekizmas ir prie jo prijungtas giesmių rinkinys. Mažvydas buvo tikras liaudies sūnus, kilęs iš tokios neturtingos lietuvių šeimos, kad už metrikuliaciją į Karaliaučiaus universitetą tegalėjo užsimokėti tik vieną grašį. Studijavo gi kaip Prūsų kunigaikščio stipendininkas.

Kristijonas Donelaitis, taip pat evangelikų liuteronų kunigas (1714 - 1780), Tolminkiemio klebonas, sukūrė epinę poemą "Metai", tapdamas mūsų literatūros pirmūnu bei žymiausiu klasiku. Šioje poemoje autorius aprašo lietuvių valstiečių vargus ir ragina laikytis savo kalbos ir papročių. Donelaičio įtaka žymi ne tik Tolminkiemiui, vėliau suvokietintam ir surusintam, bet ir visai tautai.

Vysk. Antanas Baranauskas (1831-1902), parašęs lietuvių kalbos vadovėlį ir sukūręs garsiąją literatūrinę poemą "Anykščių šilelis". Būdamas kunigų seminarijos homiletikos profesorium, jis mokė klierikus lietuvių kalbos. Vėliau jie gana stipriai reiškėsi atkuriant nepriklausomą Lietuvą. Vyskupas Baranauskas buvo susidomėjęs ir bendrinės lietuvių kalbos išsivystymu, prie kurio jis taip pat prisidėjo.

Prel. Jonas Mačiulis-Maironis (1862 - 1933) — Lietuvos tautinio atgimimo dainius. Jo raštai sklidini patriotizmo. Daugelis eilėraščių tapo tautinėmis dainomis. Jo kovą prieš sulenkėjusius tautiečius yra galingai išreikšta eilėraščiu "Tautos pabėgėliams".

"Oičizna" jums kvepia, ne žemė tėvynė,
Maitinanti storus pilvus,
Ne prosenių žemė, kurios užsigynę,
Begarbinat lenkų dievus.


Maironis teisingai vadinamas tautos atgimimo pranašu. Taip pat kaip kunigo ir ilgamečio kunigų seminarijos rektoriaus jo vaidmuo naujajai kunigijos kartai sunkiai apibūdinamas. Net dabartiniai okupantai nutarė palikti Maironį ramybėje. Jo eilėraščiai spausdinami, nors kai kur išcenzūruoti.

Prel. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, mokslininkas, aušrininkas, poetas, publicistas, redaktorius, turėjęs nepaprastai daug įtakos Lietuvos kultūriniam gyvenimui.

Kan. Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933), rašytojas, visuomenininkas, žurnalistas, kovotojas už Lietuvos laisvę, reiškėsi net politiniame gyvenime. Buvo įsteigęs "Pažangos" partiją, bet valdiškos vietos niekad neužėmė.

Prel. Kazimieras Šaulys — Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, steigiamojo seimo narys, Krikščionių demokratų partijos centro komiteto narys.

Prel. Mykolas Krupavičius, Lietuvos Krikščionių demokratų partijos steigėjas, buvęs Lietuvos žemės ūkio ministras, žemės reformos vykdyto jas, Vliko pirmininkas, garsus oratorius, iki paskutinės gyvenimo minutės sielojęsis okupuotos Lietuvos reikalais.

Arkivysk. Mečislovas Reinys, mokslininkas, visuomenininkas, buvęs užsienio reikalų ministras, katalikiško jaunimo vadovas, Vilniaus arkivyskupas, komunistų kankinys.

Kun. Vladas Mironas, visuomenininkas, politikas, Lietuvos ministras pirmininkas, komunistų nukankintas Sibire.

Vysk. Pranciškus Būčys, teologas, aušrininkas, visuomenininkas, redaktorius, savo religinę bei tautinę veiklą vykdęs Lietuvoje ir išeivijoje.

Arkivysk. Jurgis Matulaitis, M.I.C.,

Marijonų vienuolijos atgaivintojas, Vilniaus vyskupas, popiežiaus delegatas, vadovavęs kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją, sociologas, visuomenininkas, profesorius, kandidatas į šventuosius.

Žinoma, būtų galima ir daugiau pateikti žymių lietuvių dvasininkų pavardžių tiek iš ankstesnės kartos, kaip kan. Kazimierą Prapuolenį, arkivyskupus Pranciškų Karevičių, Teofilių Matulionį ir kt., tiek iš dabartinės kartos, kurios nemanau liesti. Aukščiau paminėtieji kunigai buvo tik mano temos iliustracija. Nėra jokios abejonės, kad kunigai lietuvių tautai bei visuomenei yra turėję ir dar tebeturi labai žymią įtaką, būtent, jos išsilaisvinimą, socialinio vystymosi ir mokslinio kilimo atžvilgiais. Reikia didžiuotis, kad per juos tauta subrendo dvasiškai ir savo kentėjimais net skelbia Kristų pasauliui.

Neliesime čia kunigo filologinio aptarimo, gvildendami šio žodžio šaknį. Tiksliausias apibrėžimas būtų šis: kunigas yra specialiai pašventintas krikščionių dvasiškis, turįs galią teikti sakramentus ir skelbti evangeliją. Tai veda prie išvados, kad kunigo misija negali ribotis vien tik tautybe, nes evangelija skiriama visoms tautoms, kaip ir pats Kristus. Kunigui visi turi būti lygūs. Čia tik iškyla klausimas dėl mūsų kunigų užsiangažavimo tautinėje sferoje, būtent, ar jie tapo tautos pranašais bei šaukliais dėl to, kad buvo kunigai? — Atsakymas: tikrai ne dėl to. Maironis kaip kunigas neturėjo smerkti tų, kurie niekino lietuvybę; Donelaičio pareiga kaip dvasininko nebuvo skatinti žmones, kad išlaikytų savo kalbą, nes krikščionybė išreiškiama visomis kalbomis; Baranauskas galėjo seminarijoje dėstyti homiletiką ir lenkiškai; Mažvydas savo katekizmą galėjo parašyti ir vokiškai — laikui tekant, lietuviai būtų išmokę vokiečių kalbos.

Bet suminėtieji dvasiškiai to nedarė, nes jie buvo lietuviai. Kaip matome, lietuviai kunigai lengvai išsprendė tariamą konfliktą tarp tautybės ir religijos. Maironis lietuvių tautai dainavo ne todėl, kad jis buvo kunigas, bet kad jis buvo lietuvis. Tą pat reikia pasakyti apie Mažvydą, Donelaitį, Baranauską ir kitus. Lietuviai dvasininkai pasuko į kitas sritis kaip lietuviai, taip pat likdami ir kunigais. Jiems tautybė tapo net svarbiausiu įrankiu evangelijai skelbti. Atsiminkime bent tai, kad kun. Mykolas Krupavičius savo žemės reformai pagrindu buvo padėjęs pop. Leono XIII encikliką Rerum nova-rum. Lietuvos kunigai savo patriotinėmis idėjomis beveik pralenkė Vatikano II susirinkimo šį dėsnį: "Kaip geri piliečiai jie (kunigai) privalo puoselėti tikrą ir pilną patriotizmą, vengdami rasinės neapykantos, fanatiško nacionalizmo — jie turi skelbti meilę visiems žmonėms". Laikantis šio dėsnio, išvengiama konfrontacijos tarp religijos ir tautybės. Vatikano susirinkimas aukštai iškelia ir pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje. Jie net vadinami "kunigiška tauta", kai veikia meilėje su Kristumi, kunigais ir saviškiais.

Kun. Vytautas Bagdanavičius, M.I.C.

Šiuometinėje visuotinės krikščionybės krizėje reikia rasti vietelę jubiliatui kun. Vytautui Bagdanavičiui (g. 1904 m.). Taigi, kur jis geriausiai tinka? Mano nuomone, jis aptartųjų idėjų modelio pvayzdys: Vytautas Bagdanavičius yra kunigas lietuvis, daug davęs Lietuvai ir lietuviams. Jis — rašytojas, mokslininkas, visuomenininkas patriotas veikėjas, kuris savo darbais ne tik neša Kristų, bet stiprina ir lietuvišką dvasią. Jis, kaip kunigas gyvena pagal tai, kaip moko Vatikano II susirinkimas — būti nuolankiais, tyliais, pamaldžiais . . .

Straipsnį pradėjau su šv. Kristoforo paveikslu Vilniaus herbe. Bet dabar Vilniaus herbas jau pakeistas — nebėra Kristoforo, nešančio Kristų. Ar tai reiškia, kad mūsų tauta prarado savo šventą paskirtį? — Anaiptol — ji tebesaugoja gyvą Kristų. Šiuo atžvilgiu jai talkina ne tik dvasiškiai, bet ir pasauliečiai. Visus juos dabar galima laikyti savotiškais Kristaus nešėjais bei pranašais. Pasauliečių kunigo — pranašo vaidmenyje ten yra daugiau kaip kada nors anksčiau. Pasauliečiai Kalanta, Laurinavičius, Gajauskas ir kiti lygiai taip pat aukojosi už Kristų savo tautoje, kaip kunigai Svarinskas, Tamkevičius ir t.t.

Čia, užjūryje, mes ypač didžiuojamės kun. Vytauto Bagdanavičiaus, M.I.C., labai šakota veikla. Jis jau 75 metų jubiliatas, bet dar nepavargęs ir toks pat guvus, kaip ir anksčiau. Jam visa širdim sakome Ad multos annos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai