Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Gera reprezentacija PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Red.   
Vokiečiai apie lietuvių dailės parodą Freiburge
Apie lietuvių grafikų suruoštą Freiburge   medžio   raižinių   parodą plačiai atsiliepė ne tik lietuvių, bet ir vokiečių spauda. „Siidwest-Echo", kuris leidžia net 7 leidimus (įvairioms krašto vietoms), taip ją įvertina:
Moderniosios medžio raižybos parodoj su savo eksponatais pasirodžiu-siųjų dailininkų, išėjusių iš Kauno Meno Mokyklos suolo, dalis dirbo Prancūzijoje, dalis Italijoje Jie savo kūrybai įkvėpimo ir tematikos, priešingai ankstyvesnėj parodoj išstatytiems prof. Jonyno darbams, sėmėsi iš šimtmečiais susidariusių tradicijų ir yra beveik visiškai laisvi nuo Vakarų įtakos. Todėl jų paliekamas įspūdis yra juo tikresnis ir įtikinamesnis, ir žiūrovas čia pasijunta tarytum patekęs į ankstyvuosius medžio raižybos laikus, sakytumei —- 15 amžių, kur forma ir turinys sudarė visišką vieningumą. Medžio raižyba savo medžiaginiais dėsniais apriboja išraiškos priemones, suprastina formas, tuo būdu pasiekdama ekspresyvių rezultatų. Priešingai moderniajai vokiečių medžio raižybai, kad ir tiems ekspresionistams, kurie šios rūšies menu yra pasiekę pačių esmingųjų laimėjimų, juodos ir baltos plokštumos nesustatomos monu-mentaline forma vienos prieš kitas, bet daugiausia išlyginamos ornamentais. Turinį žymiausia dalimi sudaro bendrosios žmogiškosios temos, kietas žvejų gyvenimas, liaudies buities vaizdai, pasakos bei padavimai; bet ir čia bendrąjį pobūdį nulemia ne kokie nors individualiniai reiškiniai, bet jų paprastosios formos.

T. Valius, pats jauniausias iš parodininkų, tiek savo turiniu, tiek forma daro stipriausią įspūdį. Šaltoj,suplėšytoj pliko žemėvaizdžio tuštumoj keturios įsiręžusios jo „Bado" figūros tiesiog nukrečia šiurpu. „Gaisras lietuviškame kaime" rodo varpu duodančią pavojaus ženklą moterį, kurios dinamiški judesiai palenkti visai paveikslo visumai, — jos mostai, rodos, susprogdins visus varžtus. Tai paveikslas, kurio tiek formalinis grožis, tiek turinio reikšmingumas tveria tiesiog žiūrovą už širdies.

Raižiniai „Paskutinis palydėjimas" arba „Tragedija prie Baltijos jūros" — tai vis temos, kurias dailininkas, pasigaudamas savo mistinių polinkių, apipavidalina su tokia išgyvenamąja jėga, nesigaudydamas jokių prašmatnybių, bet tenkindamasis paprasčiausiomis priemonėmis, jog pasidaro dar daugiau jos didingesnės ir tragiškesnis.   

P. Augiaus darbai, kurių žymią dalį sudaro iliustracijos, dažnai imasi ornamento, taip pat mėgstamos liaudies pasakos ir legendos, kurios mums dažniausiai yra nepažįstamos ir todėl nedaro tos tiesioginės. įtakos, kurios jos turi jas pažįstan-tiems. Iš jų dvelkia kažkokia paslaptis, kažkokia jėga, subrandinta tautos lobynuose. Čia tikrovė susipina su fantazija, tačiau kiekviena atsiskleidžia su visu savo gyvybingumu, — visi žalčiai ir žuvys, visokie padavimų siaubūnai ir paukščiai iškyla priešais žiūrovo akis tartum gyvi, sudarydami darnią savojo krašto pasaką.

Dar daugiau į grynai ornamentiką pasinešę, tikrosioms apraiškos formoms tepalikdami tik tai, kas jiems būtiniausiai reikalinga, yra V. Rato darbai, kurie kai kur, sakytumei, panašūs į kilimą, į tekstilinius ornamentus su įvairiomis jų apraiškomis ir visu ornamentų žaismingumu, vis tiek, ar tai būtų žuvys ar žvejų valtys, burės ar nuostabios „Pajūrio rūmų" architektoninės dalys. Jo plokštumos pasižymi ritmišku judrumu ir ankstyvesnės primityvios pagrindinės formos atsistoja šalia stiprių eks-presyvinių disonansų.

V. Petravičius yra pats europiškiausiasis iš visų parodoj dalyvavusių dailininkų. Jis šalia medžiagą atitinkančių darbų, kur juoda-balta priešais viena kitą sustatymas palieka stiprų įspūdį, kaip kad tokioj „Besimaudančioj" arba ypač įspūdingoje „Senovės Lietuvoje", kituose darbuose parodo stipriai juntamų piešybinių elementų. „Benamiai" išduoda autorių turint nervingą, nepaprastai gyvą ranką, kuri plokštumą beveik visiškai išlygina brūžiais, nesinaudodama ornamentu kaip stilistine priemone.

Abi parodos, ryškiai vaizduodamos neišsemiamą liaudies pajėgą, kurią jos dailininkai sugeba išlaikyti su visais jos savotiškumais net ir tremtyje, per atidarymą sukėlė tokį susidomėjimą, jog lankytojai vos tegalėjo išsitekti parodos salėse. Po įvado žodžio, kurį tarė lietuvių tautiniais drabužiais pasipuošusi pranešėja, parodos žiūrovus dar pasveikino Freiburgo dailininkų (vokiečių) pirmininkas Hansas Franke.

Panašių atsiliepimų yra davę ir kiti žymūs vokiečių spaudos organai.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai