Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BRANDI ŠIUOLAIKINĖ EVANGELIJOS SAMPRATA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Rubšys   
Paskutinis XX a. dešimtmetis prasideda su atvertomis durimis į ateitį — nežinomą, bet daug žadančią ateitį. Ideologiniai pančiai, laikę žmogų supančiotą rasės, partijos ir ekonomijos vergijoje, krinta. Įdomu, kad patys žmonės II-ojo kristinio tūkstantmečio užkslandoje drįsta traukyti ideologinius pančius ir griauti rasinės, partinės ir ekonominės vergijos sienas. Įdomu ir tai, kad kiekvienas amžius yra prabėgantis amžius. Laikas nelūkuriuoja. Nūdienis pančių traukymas ir sienų griovimas — ypatingasis XX a. baigminis dešimtmėtis yra ir ypatingas metas. Didžios idėjos blaškosi iš krašto į kraštą, žmonės su nerimu varžiasi iš vietos į vietą, visuomeninės gijos yra ir vėl mezgasi, politiniai veiksniai žlunga ir kyla. Žmonės ima gyventi lūkesčiu ir nerimu. Lūkestis ir nerimas paaitrina žmogaus būties klausimus, nes gyvenimas pasirodo atviras iš abiejų pusių: praeitis — subirusi, o ateitis, nors daug žadanti, bet lieka nežinoma, — net jos gijos dar neapmestos.

Kęstutis Trimakas savo veikalu "Ieškančiojo pėdsakai" ateina į mūsiškę visuomenę, kviesdamas ne pasitenkinti pančių traukymu ir grįžimu iš vergijos į laisvę, bet tapti ateities kūrėju lūkesčio ir nerimo sklidinoje dabartyje. Veikalas "Ieškančiojo pėdsakai" liudija autorių eruditą su talentu ir įkvėpimu.

"Sakoma, kad mes, žmonės, ieškome tiesos. Taip ir aš buvau įsitikinęs", rašo Trimakas ir aptaria veikalo vedamąją mintį: "Kitaip pradėjau galvoti susimąstęs prie Evangelijos. Joje dėmesį patraukia vienas Asmuo. Kilęs iš anapus, savo gyvenimo takuos sutiktuose Jis iššaukia niekad neturėtų minčių bei jausmų, veikdamas kažkokia trauka, verčiančia -kviečiančia atsiliepti. Savo veiksmais bei žodžiais Jis apsireiškia kaip Ieš-kantysis. [ . . . ] Susimąstęs prie Evangelijos, pasijuntu ieškomas..." (Pratarmė). Siame glaustame veikalo vedamosios minties apraše slypi turtinga autoriaus asmenybė, — mokslininkas - psichologas ir kunigas.

Veikalo "Ieškančiojo pėdsakai" turinį sudaro dvylika skyrių. Skyriai turi pavadinimus ir poskyrius. Pirmasis skyrius skirtas Marijai — "Motina: Priėmusi, Nešanti kitiems". Autorius yra ne tik mokslininkas - kunigas, bet ir poetas. Glaustu poeto žodžiu jis aprašo Mariją — "Priėmusiąją":

Taip ilgai delsi.
Taip ilgai užtrunki.
Nejaugi nebeateisi?
[...]
Ji matė Jahvės (Viešpaties) saulę
ir kaip žmonės viens kitam ją užtemdė.
Ji matė iš dangaus lyjant lietų
ir kaip žmonės gailėjo viens kitam
net gurkšnio vandens.
Ji matė naujai pasėtų kviečių sužaliavusius laukus
ir kaip žmonės viens kitam pasėjo rauges.
[...]

Taip ilgai delsei.
Taip ilgai užtrukai.
Pagaliau visiems atėjai
.
(13 psl.)

Autorius yra labai jautrus žmogaus būklei — lūkesčiui ir nerimui. Skaitydamas pajunti, kad jis turi mintyje nūdienį žmogų, — rašo šiuolaikiniam žmogui, taikliai primindamas, jog žmogus be Dievo nepajėgia atpažinti kitame žmoguje brolio ar sesers, supančioja ne tik kaimynus, bet nusiveja pančius ir sau pačiam.

Veikalo "Ieškančiojo pėdsakai" šerdis yra Ieškantysis — Jėzus — Dievas ir Žmogus. Autorius giliai tiki, "Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį ( . . . ) Kas buvo sena — praėjo, štai atsirado nauja" (2 Kor 5, 17-19). Poeto taiklumu parinktos temos — Ieškančiojo gimimas; Ieškantysis — atžala; Ieškantysis sėja, skelbia, apsireiškia, paliečia žmogų gerumu, klausia, meta iššūkį galvoti širdimi; Ieškantysis kryžiaus šešėly, žmogaus likime... Vargu ar turime kitą taip žmogiškai patrauklų ir taip teologiškai svarų veikalą lietuvių kalba apie religiją, — "Ieškančiojo pėdsakai" suveda skaitytoją su Dievu, kuris ateina dalyvauti žmogaus būtyje ir buityje.

Skyriuje "Išėjo sėjėjas sėti" yra itin vertingų įžvalgų nūdieniam žmogui. Ieškantysis yra amžinojo tėvo Sūnus:

Amžinam Tėvo prieglobsty klausės Tėvo...
Klausės Tėvo balso.
Jo širdies plakimo...
Klausės ir žavėjos Tėvo gerumu.

Besiklausydamas pats
nuo amžių tapo
Tėvo meilę nusakančiu žodžiu.
Nuo amžių jam buvo kilęs noras
nepailstamai kalbėti apie Tėvo gerumą

O kad žmonės žmogiškai suprastų,
Žodis tapo žmogum, —
kad Tėvo meilę gyvenimu pavaizduotų
kad lūpomis apsakytų,
kad krauju patvirtintų...

*
Amžinam Tėvo prieglobsty klausės Tėvo
ir žmogum tapęs nepaliovė Jo klausytis.
(69 psl.)

O poskyris "Palaiminimai" sklydi įžvalgos deimančiukais:

Jūsų liūdesy liūdi Dievas,
Kuris jūsų ašaras
džiaugsmo perlais pavers
(74 psl.).

Kas save temato, Dievo nemato.
Savimeilis Dievą pats sau užstoja.

Kas savęs nemato,
Dievą pamato.
Nekaltoms akims Dievas apsireiškia

(75 psl.)

Poskyryje "Tėti mūsų" autorius labai patraukliai aptaria maldą:
Pamatė (mokiniai), kad jis meldės visą naktį.
Tai jo paprašė:
"Viešpatie, išmokyk mus melstis..."
(,..)
Jis atsakė:
Melstis — labai lengva.
Būkit malda...
Tik būkit, kuo tėvas jus padarė, —
į dangų iškeltos tuščios rankos,
kurias Jis nuolat naujai pripildys.

(91 psl.)

Skyriuje "Palyginimai" autorius stabteli prie trijų Kristaus palyginimų: apie lobį, apie prievaizdą, ir apie sūnų palaidūną. Autoriui čia itin būdinga psichologinė įžvalga. Ieškantysis Kristaus, pagal Mato evangeliją, išsireiškia: "Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu... (13,44). Autorius duoda Kristaus mokymui nūdienį foną:

Buvo žmogus
ir jis užtiko žemėje užkastą lobį...
Niekieno žemėje...
Jis tik turėjo jį išsikasti,
ir lobis būtų jo.

Bet buvo vėlyvas vakaras.
Tamsu ir jis neturėjo kastuvo.
Vien pirštais juk neiškrapštysi.

Tad įsidėmėjo vietą
ir tekinas nuskubėjo namo
pasiimti žibinto ir kastuvo,
kad galėtų grįžti ir lobį išsikasti.

Parbėgo namo... uždusęs ir ištroškęs.
[ ...]
Atsigėrė ir atsisėdo.
Pasižiūrėjo į savo lovą — šiltą, minkštą ir patogią...
{..]
Niekada jam ta lova neatrodė taip patogi...
(113-114 psl.]

Skyriuje "Jo paliesti" visais savo poskyriais ilgiausiai sustabdo skaitytoją. Ieškantysis jo puslapiuose susitinka su ieškančiais: su mokiniu, su samariete, su našle, su aklu, su Morta, su draugais. Kiekvienas poskyris autoriaus veikale virsta gyvenimo vinjete ir priverčia susimąstyti. Kiekvieną jų galima perkelti ant scenos inscenizuojant.

Keturi paskutiniai skyriai — "Kur eini?", "Kryžiaus šešėly", "Nukryžiuotas žodis", "Ryto aušra" — kristalizuoja brandžią žmogaus lūkesčių ir nerimo sampratą. Šiuolaikinis žmogus didžiuojasi nauja saviprata ir savimone. Žvalgydamasis į žemę iš erdvės tolių, jis naujai supranta ne tik žemę, bet ir rases, tautas bei tautų blokus, visuomeninius pančius, ir patį save. Tiesa, žmonės daug gali,
—    pasiekimai moksluose, technologiniai pritaikymai, poslinkiai tautų laisvėjime liudija, kaip daug gali žmogus. Tačiau žmogus, nors ir turėdamas tokią gausą galimybių, jaučiasi lūkesčių ir nerimo raizgyne. Autorius, panaudodamas savo kaip psichologo patirtį ir Evangelijos išmintį, įsakmiai parodo, kad žmogui nepakanka būti išsimokslinusiam, kurti patogų gyvenimą, nusimesti priespaudos pančius, bet yra būtina rištis su Dievu, maldai nepaliaujamai lydint, dėkoti [ . . . ] ir mirti. Ieškantysis autoriui yra ne tik nukryžiuotas Dievas dėl žmogaus, bet ir ryto aušra žmogui.

Ieškantysis — Dievas ir Žmogus —    ryto aušra žmogui palieka nuolat šviežius pėdsakus, nes dalina save:

Rytuose švito.
Nuo ežero pusės dvelkė vėjas.
Į krantą artinosi valtis.
Kelių vyrų šešėliai yrėsi palengva,
lyg be noro pasiekti krantą, lyg be jėgų,
kaip žvejai,
žvejoję visą naktį ir nieko nepagavę.
Švintanti ryto aušra išryškino
krante stovinčiojo siluetą.
Švintant ir Jis šviesėjo,
o apytamsėj pakrantėj atrodė,
lyg jis pats skleidė šviesą aplinkui.
Vyro veidas krypo į pavargusiai
/besiartinančią valtį.
Jis jų laukė ...
(249 psl.)
... ... .... ... ... ...
Laužė ir dalijo —
duoną, žuvis, viltį, ramybę.
O jų viltyje ir ramybėje buvo Jis pats.
O dalino Jis visa savo rankomis,
kurių delnuose spindėjo žaizdos.

(251 psl.)

Kęstučio Trimako, mokslininko ir kunigo, knyga yra brangi ir brandi dovana mūsų visuomenei — išblaškytai tautai. Religija padėjo mūsų tautai būti laisva net vergijos pančiuose, nes įgalino siekti "kažko kilnaus ir aukšto, kas toli prašoka mūsų pačių pastangas — būti ten, kur Jėzus. Mūsų laimei", rašo autorius baigminėse pastabose, "kažkur, mums žengus žingsnį — mus pasitinka Tas, kuris nori būti ten, kur mes" (267 psl.). Knyga patrauks visus — tikintįjį ir netikintįjį, nes jos išmintis remiasi ir sveiku protu, ir sveiku tikėjimu. Knygoje protas ir tikėjimas yra įdomūs bičiuliai.

Veikalas yra patrauklus ir apipavidalinimu, teksto rinkimu bei laužymu. Krinta į akis kruopštus korektūros atlikimas. Tik vienui vienintelė raidelė "i" yra iškeliavusi iš žodžio "pasmelst" (169 psl.). Viena Evangelijos nuoroda turi būti patai-styta: 67 psl. vietoje "Mato 4,3-4" turi būti "Morkaus 4,3-4". Be to, viena smulkmena, turinti ryšį su Jeruzalės topografija, yra pataisytina. 203 psl. aprašoma Jėzaus malda prieš Kančią Alyvų sode. Jeruzalė, žiūrint iš Alyvų sodo, yra ant kalno anapus Kedrono slėnio. Todėl netikslu sakyti "žemyn į Jeruzalės miestą" ir "žemiau žiburiavo nemiegančios Jeruzalės žiburiai".
Antanas Rubšys

Kęstutis Trimakas: IEŠKANČIOJO PĖDSAKAI, Dyer, IN: Židinys, 1989. Knygos apipavidalinimas, teksto rinkimas ir laužymas: Teresė Bogu-tienė. "Kovas Desktop Publishing", Cicero, IL. Lietuviško raidyno tipo-grafija — Jono Bogutos. Spausdino "Draugo" spaustuvė. Išleido "Židinys", c/o R. ir S. Kunstmanai, 8000 Tapper Place, Dyer, IN 46311 USA.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai