Aidai.eu Apžvalga

VENGRŲ KRITIKAS APIBŪDINA JUOZO GRUŠO DRAMĄ "HERKUS MONTĖ"

Parašė Al. L.

Į Juozą Grušą ir lietuvių istorinę dramą iš įdomios perskeptyvos žvelgia vengrų literatūrologas ir senas lietuvių literatūros bičiulis Endre Boj-tar. Jo straipsnis apie Grušo "Herkų Montę" pasirodė Vakarų Vokietijoje leidžiamame Baltų metraštyje (Balti-sches Jahrbuch).

Su Grušo raštais Bojtar pirmą sykį susipažino prieš 20 metų, ruošdamas dabartinių lietuvių novelistų antologiją vengrų kalba. Jam ypatingą įspūdį paliko Grušo novelės, kurios buvo visiškai skirtingos nuo jo iki tol skaitytos lietuviškos prozos — ne tarybinės, ne lietuviškos, bet savarankiška europietiško rašytojo kūryba. Bojtar stengėsi kuo daugiau tų novelių išleisti, įskaitant ir ankstyvąsias, parašytas dar nepriklausomoje Lietuvoje. Jis didžiuojasi, kad tos novelės anksčiau pasirodė Vengrijoje negu pokarinėje Lietuvoje ir kad tuo jis bent šiek tiek prisidėjo prie literatūrinės padėties pagerinimo Grušo tėvynėje, nes, anot Bojtaro, "Vilniuj buvo žinoma, kas dedasi Budapešte. ". 1973 metais visos Grušo novelės pagaliau buvo išleistos ir Lietuvoje.

Susižavėjęs Grušo novelėmis, vengrų literatūrologas ėmė skaityti ir jo dramas, bet jomis apsivylė. Palyginant su novelių universalumu ir europietiškų akiračiu, Grušo dramos Boj-tar'ui pasirodė esančios per daug susijusios su jų kilmės vieta ir sukūrimo laiku.

Nagrinėdamas Grušo istorinę dramą "Herkus Montė", kurios premjera įvyko 1957 metais, Bojtar teigia, kad mažose Vidurio - Rytų Europos tautose išsivystė savitas istorinės dramos žanras. Tos tautos stovi prie išnykimo ribos ir todėl istorija joms yra nuolatinė grėsmė — jos nuolat priverstos visam pasauliui įrodinėti, kad jos iš viso turi teisę egzistuoti. Kai didžiųjų tautų rašytojai imasi istorinių temų, jie jas panaudoja amžinosioms žmogiškoms problemoms gvildenti. Mažųjų tautų rašytojams istorija dažnai yra pavyzdžių rinkinys ir medžiaga išankstinėms tezėms iliustruoti. Rašytojas priverstas tokias tezes perkelti į praeitį, nes cenzūra neleidžia jų vaizduoti dabartyje. Tai daro tokius istorinius kūrinius dar dialektiškesniais ir dar tampriau susieja juos su tezėmis. Todėl, užuot atskleidus žmogiškojo pasaulio daugialypumą, tokia drama dažnai sukelia popierinės monotonijos jausmą.

Anot Bojtar'o, tokiam žanrui priklauso ir Grušo "Herkus Montė". 1940 metais Lietuva pradingo nuo žemėlapio, tautos išlikimas tapo svarbiausia lietuvių problema. Bet pokario laikmetyje joks rašytojas negalėjo apie šią problemą atvirai kalbėti, nes jis būtų buvęs automatiškai apkaltintas nacionalistu. Tik po 1956-ųjų metų pasidarė įmanoma apie tautinį savarankumą iš viso užsiminti. Pradžioje tai buvo daroma aplinkiniais keliais — kaip, pvz., kalbant apie Prūsiją, bet turint omenyje Lietuvą. Savo dramoje "Herkus Montė" Grušas pasinaudojo romantinės istorinės dramos sąvoka, tautos laisvės idėją suvesdamas į konfliktą su asmenine laime, ypač meile. Vidurio -Rytų Europos literatūros toksai laisvės ir laimės konfliktas visad baigiasi tautinės idėjos pergale — individas nusilenkia šiai idėjai.

Bojtar'o nuomone, "Herkus Montė"yra būdinga 19-ojo šimtmečio istorinė drama, kuri, dėl tragiškų lietuvių istorijos posūkių, išliko aktuali ir antroje 20-ojo dešimtmečio dalyje. Grušo epigonu tapo Justinas Marcinkevičius, kurio dramų populiarumas rodė, kad ir aštuntame dešimtmetyje lietuvių literatūroje vyravo tokie veikalai, kurių centre stovi tautinė idėja. Lygindamas tokias dramas su Šekspyro epinėmis pjesėmis, Marksas jas pavadino "šilerizuojančiomis". Pirmoji "šekspyrizuojanti" lietuvių istorinė drama, Bojtar'o nuomone, yra pernai išspausdinta ir pastatyta Kazio Sajos pjesė "Žemaičių piemuo", nes jos reikšmė nesiriboja vietiniais Lietuvos įvykiais — ji gvildena Rytų Europos istorijos ir bendras žmonijos problemas.

Bojtar'o išvada: Nors Lietuvos ir kitų mažų tautų išlikimo ar išnykimo problema tebėra aktuali ir literatūra ją turi vaizduoti, to neįmanoma efektingai padaryti naudojantis 19-ojo šimtmečio poetinėmis priemonėmis.
Al. L.

Sukurta: Kretingos pranciškonai