Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DVARŲ IR KAIMŲ GYVULIŲ ŪKIO RAIDA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Gimbutas   
Mums pažįstamos knygų serijos "Iš lietuvių kultūros istorijos" 14-sis tomas išleistas Vilniaus "Mokslo" leidyklos 1989 metų pabaigoje. Tai yra etnografės Reginos Merkienės disertacinis veikalas "Gyvulių ūkis XVI a. — XX a. pirmojoje pusėje. Etninės patirties ištakos", 240 psl., 38 brėž. ir kartogramos tekste, ir 36 puslapiai po kelias fotografijas, tiražas 3000, kaina 1.90 rb., duota rinkti 1989. III. 2. Knygoje aptariami ūkinių gyvulių auginimo ir užlaikymo tyrinėjimai, gyvulininkystės istorija, nagrinėjama pieno bei mėsos produktų paruoša, o taip pat ir pastatai gyvuliams priglausti. Veikalo turinio pagrindinės dalys: Įvadas. Ūkinė veikla ir gyvulių banda (apie trečdalis teksto). Produktai (apie ketvirtadalis teksto). Pastatai gyvuliams (apie penktadalis). Santraukos rusų ir anglų kalbomis. Iliustracijų metrikos ir vietovardžių rodyklės lietuviškos.

Autorė R. Merkienė yra žinoma savo ankstesniais moksliniais raštais: studija "Gyvulininkystės inventorius Lietuvoje XIX - XX amžiuje" (Iš lietuvių kultūros istorijos 10-me tome, 1979 m.) ir keli straipsniai Mokslų Akademijos darbuose. Knygoje "Gyvulių ūkis..." kruopščiai panaudota iki šiol neskelbta archyvinė medžiaga, literatūra įvairiomis kalbomis ir pačios autorės surinkti duomenys etnografinėse ekspedicijose. Dominuoja žinios iš dvarų inventorių ir teisminių dokumentų. Nemaža statistinių duomenų, nors dalis jų spekuliatyviniai, tačiau iliustratyvūs. Dar vis kalbama apie valstiečius, kur geriau tiktų sakyti kaimiečiai arba ūkininkai. Tai yra sovietinės terminologijos liekana. Atrodo, kad tai jau nebe autorės, o knygos atsakingojo redaktoriaus pareiga nupolitinti dar prieš persitvarkymą, prieš Sąjūdžio metus parašytąjį rankraštį. Tada nebebūtų likusi įvado nuoroda į Karolį Marksą, lyg kad jis būtų buvęs ir Lietuvos ūkio istorijos bei etnografijos žinovas. Būtų buvę nubraukti ir kai kur išlikę epitetai "tarybinis", pvz., "tarybinė etnografija".

Žavingas knygos žodingumas. Daug istorinių bei lokalinių vardų, terminų, jų sinonimų panagrinėta tekste ir išnašose. Pavyzdžiui, kiemo pašalė palei sieną tai palašas; diendaržio duobė tai valka; ne palisada, o aštriakuolių aptvaras; ne pintinė, o žabinė siena. Išvengta per dažnai kartoti veiksmažodį būti, pvz., ne buvo, o žliugsėjo bala; ką nors darė ne prie kiemo, o kiemo prieigoje. Dar sklan-desni būtų buvę tekstai, jei nerašytų gausybės svetimžodžių. Mes čia išeivijoje per 40 ar daugiau metų pagadi-nom savo naudojamą lietuvių kalbą, priveisėm daugybę svetimžodžių. Bet ar to reikia tėvynėje? Imkime tik vieną puslapį 206: "tipų ir variantų elementų kontaminacija", "ūkinių kultūrų realijų pakraščiuose". Jei jau ūkinis, tai savaime suprantama, kad kultūrinis, o ne laukinis, o vietoj dažnai rašomo realijų žodžio gal tiktų reiškinys? Kontamiancija — gal susimaišymas? Jei susimaišo ne visumos, o jų dalys, tai nebūtina dar pridėti žodį elementai. Ir taip toliau. Ką iš tikrųjų reiškia to paties puslapio teigimas "Tik intensyvus trajektorinis gamybinės patirties sklidimas lengvino ūkinių kultūrinių realijų integraciją didelėse teritorijose"? Cia pacitavau tik pusę sakinio, o jau turim šešis svetimžodžius iš dvylikos. Gal leidėjai pristigo lėšų pasamdyti kalbininką tekstams sulietuvinti ir patrumpinti, kur galima.

Etnografija yra mokslas apie tautos medžiagines bei dvasines kultūros savybes, tiriantis tautų tradicinius ir naujus buities bruožus (pagal kelias enciklopedijas). Tad ir Lietuvos Mokslų akademijos etnografės mokslininkės R. Merkienės veikale pirmiausia to ir ieškotume. Tačiau knygoje dominuoja žemės ūkio, konkrečiau gyvulininkystės istorija, o ne tosios kultūros šakos buitis. Norėtųsi suglausti kad ir labai vertingus samprotavimus apie ūkinių reiškinių bei jų rezultatų raidą, atsakant į klausimus kada ir kodėl kas nors darėsi, o daugiau panagrinėti kas ir kaip darė. Pavyzdžiui, nerandame toje knygoje kas planavo ir vykdė tvartų statybą, diegė pažangos pavyzdžius kaimui. Žinoma, kad dvaruose dirbdavo vietiniai ir importuoti architektai. Kas jie buvo, iš kur atvykę? Ar liko senesniųjų laikų tvartų brėžinių? Tiesa, veikale tarp kitko yra paminėtos pastatams naudotos medžiagos, bet nieko nėra apie meistrus ir amatininkus, apie medžiagų ir darbo kainą. Būtų įdomu skaityti, kuo skyrėsi tvartų durys ir langai nuo kitų trobesių, ar stogų danga buvo storesnė ar plonesnė už gyvenamųjų namų stogus. Paminėtos lubų konstrukcijos ir užsiminta apie arklidžių grindinį. Koks jis buvo, medinis ar akmeninis? Turėtų būti sudėtas iš vertikalių medinių stulpelių, kaip buvo, pavyzdžiui, Peslių dvare, netoli Žvingių. Veikale apstu žodinių duomenų apie tvartų planus, jų skirtybes tarp Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos (angliškojoje santraukoje rašoma Užnemunė). Geriau būtų, jei toji įvairovė būtų pavaizduota planelių schemomis, sugrupuojant jas panašiai, kaip daroma veikaluose apie gyvenamuosius namus ar klėtis. Šioje knygoje įdėti tik du tvartų planai. Žinoma, dėl brėžinių trūkumo negalima priekaištauti knygos autorei. Ji atliko savo darbą pasigėrėtinai, o atsakingojo redaktoriaus pareiga buvo parūpinti pakankamai lėšų braižytojui pasamdyti. Taigi, tvartų tema neišsemta: lauksim gal jau kito autoriaus disertacijos, atsakančios į čia neišspręstus klausimus su pakankama iliustracine medžiaga.

Gerai padaryta, pakvietus veikalo recenzente Vilniaus -universiteto etnografijos profesorę'dr. Pranę Dundulienę. Bet kuo čia dėtas antrasis recenzentas biologas? Kodėl ne žemės ūkio specialistas agronomas, kodėl ne statybininkas - architektas, ne kalbininkas? Veikale panagrinėta daugelio žodžių kilmė ir prasmė, jų kitimas. Anglų kalbos santrauką turėjo rašyti tos kalbos žinovas.

Išspausdintasis tekstas nėra sklandus, yra ir klaidų. Pavyzdžiui, pūnė tai ne penthouse, nes pastarasis reiškia antstatą, viršutinį aukštą, mansardą. Senesnioji penthouse kaip priestato prasmė mažai benaudojama. Čia geriau tiktų žodis shed. Ką reiškia "eąhaustion of land" psl. 221? Turėtų būti exhaustion of soil". Tiltelis į antrąjį tvarto aukštą arba anttvartį angliškai vadintinas trestle, o ne bridge. Pastarasis žodis dažniausiai reiškai tiltą per vandenį. Psl. 223 dvarininkai ir kaimiečiai vadinami neįprastai: elite and folk. Būtų tiksliau ir aiškiau rašyti landlords, arba gentry, ir peas-ants.

Nežiūrint minėtųjų daugiausia redakcinių trūkumų ar nesusipratimų, Reginos Merkienės veikalas yra ir bus vienas svarbiausių ir geriausių iš pastarojo dešimtmečio etnografinės literatūros Lietuvoje. Knyga imponuoja panaudotosios medžiagos gausa ir jos kritišku apvaldymu. Rūpestingai išnagrinėta galvijų aptvarų, tvartų, diendaržių, etc, raida ir pasiskirstymas teritorijoje. Įnešta daugiau šviesos į lig šiol gana miglotą tariamai žemaitiško namo ("numo") istoriją. Atrodo, kad tasai gyvenamojo namo ir tvarto junginys buvo naudojamas ne tik Žemaitijoje. Išleistoji disertacija bus naudinga ne tik etnografams, bet ir ūkininkavimo bei statybos istorikams.
Jurgis Gimbutas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai