Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAI KURIE MEDICINOS IR RELIGIJOS SANTYKIO ASPEKTAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DALIUS BANSEVIČIUS   
Iš pradžių pasikeitė kvėpavimas —jis porą kartų giliai atsiduso, po to sekė keli paviršutiniai įkvėpimai, ir vėl du gilūs atodūsiai. Nežiūrint prietemos, susiaurėjo vyzdžiai. Širdies dūžiai vis silpnėjo ir silpnėjo, kol pagaliau visai išnyko. Pasikeitė ir kūno spalva — vietomis ji tapo melsva, vietomis balkšva, tarsi marmuras. Negelbėjo nei dirbtinio kvėpavimo aparatas, nei paskubomis į veną leidžiami vaistai. Prie ligonio greitai prijungiamas defibriliatorius ir elektrokardiografas —jo plunksnelė brėžia negailestingą tiesią liniją. Defibriliatoriaus rodyklė nustatoma ties 7 kilovoltų atžyma. Visi atsitraukia, paspaudžiamas raudonas mygtukas — ligonis pašoka, tarsi gyvas, bet ir vėl žnegteli atgal į lovą. Plunksnelė virpteli, parodydama širdies susitraukimą, ir vėl brėžia tiesią liniją. Elektroimpulsas pakartojamas dar, ir dar kartą... Rezultatas tas pats.

Vyzdžiai pamažu išsiplečia, ir atrodo, tarsi vyksta kažkas didingo — nerealus substratas lyg atsidalija nuo kūno, kuris staiga tampa aiškiai negyvu. Po kelių minučių atsiranda lavondėmės.

Jis žinojo, kad mirs. Iš pradžių verkė, kaltino gydytoją, tas stengėsi raminti, sakydamas, kad dabar yra daug naujų ir galingų medikamentų. Tačiau jis neklausė. Baimė, atsiradusi kažkur viduje, vis augo ir didėjo, išdžiovino ašaras. Dabar jis tik gulėjo ir žiūrėjo į tolį išplėstom akim, stipriai sukandęs dantis, gausiai prakaituodamas ir jausdamas, kaip daužosi širdis, šokinėdama iš krūtinės.

. . Kam visa tai?. . . Kam aš gyvenau? Kad dabar galėčiau ir laukčiau tos baisios minutės, o po to mano kūną po gabaliuką ištąsytų visokie kirminai? Kaip viskas neteisinga, beprasmiška. . ."
Staiga pasigirdo beldimas į duris. Jos lėtai pra-
---------------------
Šio straipsnio autorius Dalius Bansevičius yra jaunas (g. 1965 m.) gydytojas neurologas, dirbąs Kauno klinikos nervų ligų skyriuje ir stažistas-tyrinėtojas Kauno Medicinos akademijos Neurologijos katedroje. Turi vieną išradimą (mikroelektrodų manipuliatorius biofizikiniams tyrimams) ir du racionalizacinius pasiūlymus. Straipsniais iš medicinos srities bendradarbiauja žurnale "Mokslas ir gyvenimas,\ Priklauso katalikų medikų korporacijai "Patria". — Red.

sivėrė, įleisdamos žmogų juoda sutana. Atrodė, kad jis visas dvelkė begaline ramybe, kuri tuoj pat užpildė kambarį, nušvietė tvyrančią niūrią prieblandą, spinduliuodama skverbėsi į gulinčiojo vidų.

"Kyrie, eleison! Christe, eleison! Kyrie, elei-son! — plevena ore amžinos prasmės pilni žodžiai. - Apšlakstyk mane, Viešpatie, vandeniu, ir būsiu tyras, nuplauk mane, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą. Tavo esu, kol gyvenau, ir Tavo būsiu po mirties! Tikiu Tave, amžinoji Tiesa! Turiu viltį Tavyje, begalinis Gailestingume! Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo sielą."

*
Kodėl žmogus tiki?

Mokykloje mokėmės, ateizmo vadovėlyje skaitėme: pirmykštis žmogus, bijodamas įvairių gamtos apraiškų — audros, perkūno, ugnies, potvynio — susikūrė sau dievus. Jie turėjo saugoti žmogų nuo visų negalių. Tačiau, didėjant mokslo ir technikos pažangai, jis vis mažiau ir mažiau tampa priklausomas nuo gamtos, pajungdamas ją savo poreikiams tenkinti. Ir religijos lieka tik kaip tradicija, kuri palaipsniui nyks ir nyks, vis pilniau ir pilniau įsigalint mokslinei pasaulėžiūrai, neliekant vietos žmogaus sąmonėje visokiausiems prietarams.

Viskas taip paprasta, elementaru. Tačiau viduje neramu — ne, kažkas ne taip . . .
Gyvenimas paslaptingas. Viltis mūsų širdyje rusena net tada, kai aplink vienos tragedijos ir atrodo, kad blogiau būti nebegali. Keistai persipynę pasaulyje gėris ir blogis, džiaugsmas ir liūdesys, ir mes ne kartą sau esame uždavę amžinuosius klausimus: Kam mes gyvename? Iš kur mes atėjome? Kur mes nueisime? Kodėl kenčiame? Kokia gyvenimo prasmė ir tikslas?

Ne, mes negausime atsakymo į šiuos klausimus, sėdėdami laboratorijose, gilindamiesi į mokslines knygas. Nuo mažens, per ašaras, kančias ir dvejetus mokykloje pratinti pažinti pasaulį mokslinės metodologijos pagalba, mes ir laimės klausimus dažnai sprendžiame, remdamiesi mokslu, arba stengiamės juos visai pamiršti. Dažnas net ir nesusimąsto, kad tai tik vienas iš būdų suvokti pasaulį, tai tarsi jo projektavimas į vieną iš galimų plokštumų, tačiau tiek hipertrofuotas, kad pamirštama, jog galimi ir kitokie požiūriai į mus supančią aplinką, santykiai su ja.

Bent kartą gyvenime žmogui skirta susitikti su Dievu. Galbūt tai įvyksta dailininkui, nutapiusiam patį geriausią savo paveikslą, motinai, su meile žiūrinčiai į savo kūdikį, turistui, žygio kalnuose metu pažvelgusiam į žvaigždėtą dangų, vaikinui, belaukiančiam gatvėje savo mylimos mergaitės. Tai nutvieskia tarsi žaibas naktį, ir sekundei tampa aiškus atsakymas į amžinus klausimus, kelias jų sprendimui. Toliau viskas priklauso nuo paties žmogaus — ar jis pasuks tuo keliu?

1965.06.23 dienos Izvestijų numeryje buvo rašoma:
"Ne taip seniai į mano rankas pateko knyga su dėmesį atkreipiančiu pavadinimu: 'Gyvenimo problemos sprendimas'. Knygos autorius — vienuolis Leliotas. Knyga išleista Briuselyje rusų ir daugeliu kitų kalbų 'Gyvenimas su Dievu' leidykloje. Lakuotame knygos apvalke — debesyse dingstantieji kalnai, perskirti aukštos įtampos laidų. Ant skardžio stovi ultramodernišku sportišku kostiumu apsirengęs jaunas žmogus. Jo susimąstęs žvilgsnis skrieja tolumon. . . Viskas, pradedant pavadinimu iki knygos aplanko, šio katalikų kovūno sukoncentruota vienam uždaviniui — atkreipti jauno skaitytojo dėmesį į knygą, privesti jį prie įsitikinimo: žmogaus gyvenimo paskirtis — Dievo suvokimas. O kurgi mūsų marksistinė, milijoniniais tiražais išleidžiama knyga, kuri duotų atsakymą į tą patį gyvenimo prasmės klausimą, tik iš priešingos pozicijos?

Pasaulyje vyksta kova dėl žmonių sielų".

Religija — tai ir žmonijos kultūros, nacionalinės savimonės dalis. Lietuvio nacionalinė savimonė nėra paprastai perprantama. Visi žinome nelengvą ir savitą Lietuvos kelią į krikščionybę. Senoji aisčių religija skyrė ją iš visų kitų Europos tautų, realizuodama lietuvio meilę gamtai, sąlygodama išskirtinai broliškus santykius tarp jų pačių, tarp jų ir kitų tautų. Todėl krikščionybė su meilės artimui, brolybės idėjom buvo labai priimtina lietuvio sąmonei, ir tik dėl to, kad buvo nešama su kalaviju, sutiko tokį pasipriešinimą. Bendros savo šaknimis, kaip ii lietuvių ir sanskrito kalbos, lietuvių ir indų religijos samprata — savo vidiniu nusistatymu, tolerancija kitiems tikėjimams, žmogaus ir supančio pasaulio harmonija.

Taigi lietuvio tikėjimas, kaip ir kelias į jį, ypatingas. Tačiau čia nėra jokio prieštaravimo. Krikščionybės medyje daug šakų, ir lietuviškoji jame užima tikrai nemažą ir savitą vietą.

Tokiu aspektu pažvelgę į žmogaus ir Dievo santykio, pačio tikėjimo problemą, matome, kad ši problema nevienodai išryškėja įvairiais žmogaus gyvenimo etapais. Pačiais svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais ji iškyle į pirmą vietą. Taip jau sutapo, kad tomis minutėmis žmogus ieško pagalbos ir pas gydytoją, ir pas kunigą.

GYVYBĖ

Kiekviena nauja gyvybė — tai didžiulė paslaptis. O gal mokslas ją jau atskleidė, ar bent netoli atsakymo — kas yra gyvybė?
Kiekviena gyva būtybė sudaryta iš ląstelių, kurios turi branduolį ir protoplazmą. Gyvybės nešėja, arba jos materialus substratas — dezoksiribonuklei-ninė rūgštis (DNR). Pagal Vatsono-Kriko modelį tai dviguba spiralė, sudaryta iš nukleotidų. Kiekvieną individo požymį atspindi atskiras genas DNR spiralėje. Branduoly galima matyti chromosomas, kurios tam tikrais etapais dalijasi ir atsiskiria — taip vietoje vieno branduolio atsiranda du, vietoj vienos ląstelės — dvi. O tai ir yra naujos gyvybės pradžia.

Plačiau panagrinėkime šį gyvybės ciklą. Kad neišneštų tokios brangios informacijos, slypinčios DNR, už branduolio ribų, pagaminama daug DNR atspaudų — RNR. Šie jau keliauja iš centro (branduolio) į periferiją (citoplazmą) atlikti mažiau kvalifikuoto darbo — gaminti baltymą. Si pirmoji grandis vyksta ribosomose — tarsi magnetofone per užrašymo galvutę perleidžiama RNR juostelė, pagaminant daug fragmentų, iš kurių vėliau bus kuriama DNR sudėtingo replikacijos proceso metu. Energija šiam procesui teikiama iš baterijų — ATF, gaminamų mitochondrijose. Sukurti fragmentai pernešami atgal į branduolį. Cia kuriami puriniai ir pirimidininiai nukleotidai — jau sudėtingesnio lygio dariniai. Ir tik tada iš jų montuojama tiksli DNR kopija. Žiūrint šviesiniu, mažiau sudėtingu mikroskopu, viskas atrodo daug paprasčiau — mitozės ciklo metu DNR spiralės (chromosomos) pasidvigubina, išsiskiria į du branduolio polius, tarp jų atsiranda plonytė membrana, ir štai jau du branduoliai.

Ar nuo to tampa nors kiek aiškiau, kur čia naujos gyvybės užuomazga, kas ta gyvybė? Turbūt ne. Tai primena vaiką, žiūrintį plika akimi į elektroninį laikrodį ir bandantį išsiaiškinti, kaip jis veikia. Kokios geros bebūtų vaiko akys, aišku, jis niekuomet nepamatys mikroschemų ir nesupras jų veikimo.

Daug yra filosofinių gyvybės problemos aiškinimo koncepcijų. Dvi kraštutinės — tai mechanistinė ir vitalistinė. Mechanistai teigia, kad fizikos ir chemijos dėsniais ateityje pilnai bus galima paaiškinti gyvybės atsiradimą ir vystymąsi iš materialaus sub-trato. Vitalistų nuomone, gyvybė paklūsta tik jai būdingiems dėsniams, taigi neteisinga aiškinti jos atsiradimą iš materijos. Mūsų šalyje vyrauja Aleksandro Oparino teorija apie gyvybės atsiradimą, besiremiantį mechanistinė samprata ir metodologija. Oparinas išskiria kelis etapus, kurių pasėkoje iš neorganinių medžiagų, veikiant elektros išlydžiams ir kitiems fiziniams veiksniams, uždaroje kolboje turėtų palaipsniui išsivystyti primityvi gyvybė. Tai primena viduramžių alchemiką Vagnerį iš Gėtės "Fausto", bekuriantį homunkulą:

Jei rimtai darban įkibę,
Mes sumaišysim medžiagų daugybę
(Svarbu sukombinuoti jas gerai!)
Ir leisim skystai žmogiškajai masei
Apsivalyti kolboj uždarai, —
Sėkmės tikėtis galim drąsiai.


Todėl šiuolaikinė teorinė biologija laikosi tokios nuostatos: gyvybės problema lieka atvira. Jokie eksperimentinių mokslų rezultatai jos nepaaiškina, ir rimti mokslininkai vengia kokių nors platesnių filosofinių išvadų ar apibendrinimų šia linkme.

Remiantis religijos samprata, gyvybė — tai Dievo kūrinys. "Ir padarė Viešpats Dievas iš žemės molio žmogų, ir įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą, ir žmogus pasidarė gyva būtybė" (Pradžios 2,7) — rašoma Senajame Testamente. "Didysis Kūrėjas yra mano gimda: į Ją dedu diegą, iš kurio tenka gimimas visoms būtybėms, Bharata. Nors gimsta visi gyvūnai iš visokių gimdų, Kauntėja, didysis kūrėjas yra visiems tikroji gimda ir Aš tėvas, kurs teikia tam diegą" — taria Krišna kariui Ardžunai indų šventraštyje "Bhahavad-Gita" (Palaimintoji Giesmė), parašytame prieš 4000 metų.

Turbūt niekas, net primityvieji ateistai, neįsivaizduoja Dievo kaip senuko, imančio saują molio ir kuriančio žmogų. Šventraštis kalba metaforomis, palyginimais, kad pabrėžtų mūsų kalbos netobulumą prieš tuos procesus ir subjektus, apie kuriuos ten rašoma. Dievas — tai begalinė žmogui nepažini harmonija, kelianti nuostabą tokiomis pat nuostabiomis ir harmoningomis savo apraiškomis, kūriniais. Viena iš jų — tai gyvybė.

Labai gražiai ir vaizdžiai apie tai rašo mūsų filosofas Vilhelmas Storosta-Vydūnas savo knygoje Gimdymo slėpiniai. Vydūno filosofija savita, neįprasta, sunkiai besiskinanti kelią net ir dabartinėje Lietuvoje, tačiau jo idėjos — nuostabios ir gaivinančios žmogaus sielą.

"Gyvenimas yra nuostabumų kupinas, — rašo Vydūnas, — bet nebūtų mūsų, nebūtų to nuostabaus gyvenimo, jei nebūtų gimties. O šitą gimties svarbumą visi žmonės giliai nujaučia. Nesistebėdami apskritai gyvenimu, jie stebisi tikrai gimtimi. Jų akyse ji yra slėpinys, kurs nesileidžia būti atskleidžiamas, o taip neapsakomai masina patiriamas. Jis žmones prie savęs traukia nesuprantamais, bet aiškiai jaučiamais maloniais ir kartu skaudžiais ryšiais. Gimtyje žmonės numano viso esimo šaknis. Gimtis jiems žada kažkokį gyvybės pakilimą, neaprėpiamą palaimą. Gimtis yra visai žmonijai iš visų nuostabumų nuostabiausia".

Toliau aprašinėdamas žmogaus gimimo paslaptingumą, Vydūnas ieško analogų gamtoje, ir atranda jų augalų pasaulyje. "Tik įsižiūrėkime į žiedelį. Jis yra kaip mažas namelis, kuriame gyvena jaunavedžiai, žiedo dugne guli dailioj gūžtoj sėkla, maži grūdeliai. Gyvybė juose tarsi miega. Grūdeliai yra apdengti, ir ant to dangtelio stovi dūdelė su platesniu skylėtu galu. Visa tai yra viena gyvybės arba augimo jėga. Aplink stovi laibi stiebukai. Ant jų galų kyba mažos kuolelės, kuriose randasi dulkės, kita sėklos rūšis. Žiedui išaugus, tos dulkės, vėjo arba kurio nors vabzdžio, pavyzdžiui bitės, pajudintos, byra ant minėtosios dūdelės galo ir per ją žemyn ant apačioj tūnančios sėklos. Dulkelėms į ją įsismeigus, vaisius pradeda augti — jis yra užmegztas — ir noksta. Taip augaluose ne vien matyti gimties dvejybė, bet ir jos prasmė".

Kurgi slypi ta gimties prasmė? "Gimties skirtumai didėja kartu su didesne gyvybe. Ji tarsi persikelia į vėlę, būtent į jausmus bei geismus. Gyvulijoj berods tai nėra dar taip aišku. Bet kitaip yra žmonijoje. Čia dalykas, kuris, atrodė, tėra tik kūno reikmenių, pasidaro žymus ir vėlėj, netgi sieloj bei dvasioj".

Ir čia Vydūnas pereina prie svarbiausio, kam jis skiria visą šią savo knygą. Būtent dėl to jis buvo nesuprastas ir nepopuliarus nei tuometiniais, nei netgi dabartiniais laikais.

"Yra žinoma, kad augmenijoj gaminimo jėgos taip barstomos, tarsi jos nebūtų brangintinos. Gamta turi apsčiai galių. Jos veikimo sritis augmenijoj yra labai plati. Čia pirmiausiai svarbu, kad gyvybei būtų duodami pavidalai. Gyvūnijoj pati gyvybė, tai reiškia, jos sąmoningumas, yra svarbesnė. Todėl gaminimo jėgos taip labai jau nebebarstomos. Gyvuliai susieina tik gaminimui. Taip turėtų ir žmonės elgtis".

ANASTAZIJA TAMOŠAITIENĖ. ŠV, PRANCIŠKUS ASYŽIETIS. 1955. Kilimas
(vilna ant medvilnės), 189x145. A. Galdiko dailės galerijoje Niujorke.

Gyvas augalas tuo ir skiriasis nuo negyvo akmens, kad jis auga, didėja, kaupia savo gyvybinę energiją. Ir kaupia ją tam, kad po to savo sužydėjimo kulminacijoj perduotų ją naujam, užsimezgusiam jo viduje vaisiui. Po to augalas pradeda vysti ir galiausiai miršta. O tas naujas, užsimezgęs vaisius pradeda augti, kaupti iš gamtos gyvybinę energiją — kaupti vien tam, kad po to ją vėl perduotų. . . Taip ir tęsiasi nuo pat gyvybės sukūrimo — gyvybės, kuri iš esmės yra ta pati negyva materija, tik su ta paslaptinga gyvybine energija, — begalinė harmonija, esanti kitos begalinės ir absoliučios harmonijos — Dievo — apraiška ir kūrinys.

Ir štai ši gyvybinė energija, žemesniųjų gyvūnų ir augalų naudojama tik "gaminimui" — naujai gyvybei sukurti, žmogaus iššvaistoma malonumui, lytiniam pasitenkinimui pasiekti, tik dalelę jos paliekant švenčiausiam tikslui, tikrajai paskirčiai — naujai gyvybei sukurti.

Toliau Vydūnas nagrinėja šio "gaminimo jėgų iššvaistymo" pasekmes. Pradėjęs taip gyventi, žmogus silpsta, nes didžiulė dalis jo gyvybinės energijos išmetama veltui. Jį pradeda pulti įvairios — kūno ir sielos — ligos, vietoj meilės, džiaugsmo, harmonijos įsivyrauja pyktis, neapykanta, nusikaltimai, karai.

Atgimstančiai Lietuvai, anot Vydūno (knyga parašyta 1919 m.), reikėtų eiti kitu keliu. Reikėtų atsiminti savo aukso amžių, Esmės, o ne Formos kultūrą. Einant natūraliu, žmogaus pašaukimo nubrėžtu keliu, vėl atgytų didžiulės dvasinės energijos, skaidrios sielos žmonės. Vėl įsivyrautų ramybė ir meilė šeimose bei visoje tautoje. Galbūt tai ir yra Oskaro Milašiaus Siaurės Atėnai? . .

Šios Vydūno mintys nėra originalios. Indų šventraštis "Bhahavad-Gita" rašo: "Kas savo jusles nuo juslinių dalykų atlaiko, tas yra patvarios dvasios. Juslių dalykai atkrinta nuo sielos, kuri jais nebeminta, jai lieka tik dar jų skonis, bet ir tas pranyksta, kada siela yra patyrus Aukščiausiąjį. Vis dėlto juslės kartais smarkiai užninka ir išmintingojo didžių pastangų žmogaus širdį, Kauntėja, tarsi siekdamos ją išrauti iš šaknų. Jas visas drausmėje laikydamas ir Manyje susivokdamas, aukščiausiajame savo siekinyje, jis Manyje parims; jusles suvaldžius, dvasia tvirtėja. Atsiduodamas juslių dalykams, žmogus prie jų kimba; iš prikibimo kyla geidulingumas, iš geidulingumo išauga aistringumas. Aistringumas niaukia dvasią ir atmintis pakrinka; tokia atmintis sudarko protą, ir žmogus žūva. Bet kas, atsikliudęs nuo tos traukos ir atsparos, gyvena susivaldydamas, Esmei vadovaujant, tas pasiekia palaiminimą. Palaiminime visi sielvartai išnyksta ir nurimusioje širdyje užteka sąmoningumas".

Žinoma, indų religija "jusliniais dalykais" laiko ne tik lytinį pasitenkinimą, bet ir kitus gyvenimo malonumus — skanų, su prieskoniais maistą, rūkymą, alkoholį, gražius rūbus ir 1.1. Idealus variantas — visai atsiskirti nuo šio pasaulio — "Aukščiausiajame suvokti tilsmą — nirvaną".

Krikščionybės požiūris čia mažiau griežtas, lyginant su Vydūnu ar Indijos jogais. Apaštalas Paulius savo laiške korintiečiams rašo: "Gerai daro vyras, neliesdamas moters. Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegu turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą. Žinoma, aš tai sakau leisdamas, o ne įsakydamas. Aš norėčiau, kad visi žmonės būtų tokie, kaip aš. Bet kiekvienas turi iš Dievo sau dovaną". (1 Kor 7, 1-7).

Šv. Augustinas, žymus ankstyvųjų amžių religinis filosofas, rašė, kad vyro ir moters lytinis aktas, nesiekiant giminės pratęsimo, yra fizinio pasitenkinimo ieškojimas ir traktuotinas kaip moralinis nusižengimas — nuodėmė. Tačiau dauguma religinių filosofų taip negalvoja. Dabartinė Katalikų Bažnyčios pozicija — pagirtina šeima, kurioje dominuoja dvasinis ryšys, lytiniame gyvenime laikantis saiko.

Kitas kritinis taškas, kur dažnai nesutampa medikų veiksmai ir religijos pažiūros — gimdymų kontrolė. Vydūnas ir senoji baltų religija neleidžia jokių priemonių šeimos reguliavimui, nes tai būtų Aukščiausiojo valios reguliavimas. Dabartine Katalikų Bažnyčios nuomone, leidžiama ir nėra amoralu naudotis biologiniu kalendoriumi, vengiant vadinamų "pavojingų dienų" (maždaug tarp 11 ir 17 menstruacinio ciklo dienų). Bet kokios kitos reguliacijos priemonės (peroraliniai kontraceptikai, vietiniai apsaugos metodai, abortas) neleistinos, nes jos yra nenatūralios, arba žudo jau pradėtą vaisių. Tuo tarpu pas mus pagal įstatymus iki 12 savaičių moteriai leidžiama pačiai pasirinkti — ar jai toliau nešioti vaisių, ar ne. Nustatoma moralės požiūriu įdomi riba — iki jos nauja gyvybė dar nelaikoma žmogumi, o už jos — tai jau žmogus, ginamas įstatymo.

O kaip traktuotinas dirbtinis gyvybės pradėjimas "in vitro" (test-tube babies), kai imama vyro sperma, moters kiaušinėlis ir jis dirbtinai apsėklina-mas mėgintuvėlyje, po kelių dienų implantuojant jį į gimdos dugną?

Iš vienos pusės — tai, be abejonės, mokslo pažanga. Be to, moterys, negalinčios turėti vaikų, dabar galės jais džiaugtis. Tačiau tai nenatūralu, išniekinama didžioji paslaptis — gyvybės pradėjimas. Čia jau tiktų kita analogija — ne tik vaikas, žiūrintis į elektroninį laikrodį, bet bandantis jį taisyti replėmis ir atsuktuvu.

Taigi, susiduria lyg ir dvi moralės, dvi kryptys. — Aukščiau visko stovi žmogus, jo interesai, — teigia viena moralė, Žmogaus moralė. — Reikia reguliuoti gimdymus — juk kuo kalta trylikametė, "pasidariusi vaiką" (prieš tai net nežinojusi, iš kur vaikai atsiranda). Juk ji dar negali pilnaverčiai gimdyti, maitinti, auklėti! Kuo kaltos moterys, negalinčios turėti vaikų? Kuo kalti apsigimę kūdikiai, vaikai — invalidai? Kodėl nesinaudoti šeimos planavimu, abortais, dirbtiniu apvaisinimu, genine inžinerija?

— O gal vis dėlto aukščiau dar yra Kažkas? — klausia kita moralė, Tikėjimo moralė. — Gal yra kažkokios ribos, kurių žmogui nelemta peržengti? Juk jei šių ribų nėra, reikėtų naikinti apsigimėlius, luošius, sergančius nepagydomom ligom. O gal žmogus jau gali spręsti, kam gyventi, o kam mirti? Šiuolaikinis mokslas jau daug kur priėjo tokias ribas. Mes daug kur jau stovime prie pat Amžintųjų paslapčių. Ar nenudegsime pirštų, bandydami jas atskleisti?

LIGA

Kas yra liga? Kokia pati giliausia, esminė jos priežastis?
Štai ką apie tai rašo Tibeto medicinos traktatas, pagrindinis Tibeto gydytojų vadovėlis Cžud-Si: "Todėl, jei nurodyti bendrąją priežastį, bendra visų ligų priežastis viena — tai tamsumas, kylantis iš savojo Aš nežinojimo. Pavyzdžiui, paukštis pakyla į dangų, bet nuo savo šešėlio negali atsiplėšti. Visi gyviai, kol juos valdo tamsumas, nuo ligų neišsivaduos. (2 t. 8 d.)" Toliau traktate išvardijamos dalinės priežastys — aistra, pyktis ir kvailumas, kylančios iš pagrindinės priežasties — tamsumo. Jos suardo pusiausvyrą tarp trijų potencialių ligos pradų — vėjo, tulžies ir gleivių.

Jei seksime šia mintim, ją rasime ir Vydūno veikale Sveikata, jaunumas, grožė.
Vydūnas teigia, kad žmogaus gyvybė reiškiasi lyg ir keliose plokštumose — "givatose". Pirmoji — tai Kūno givata. Tai tarsi žmogaus asmuo, jo materialus apvalkalas, kurio "tūlos dalys, kaip širdis, plaučiai, skilvis, viduriai nuolatos juda ir varo arba nešioja drėgmės ir skystimus per įvairias kūno dalis. Taip reiškiasi kūno gyvybė". Virš Kūno givatos stovi Jausmų givata, arba Kintamasis Aš. Visi žmogaus jausmai — tai atsakas į aplinkos dirgiklius. Jie kuria trečiąją plokštumą — Minčių givata, arba Protavimo Aš. Tačiau visas plokštumas, kūno jėgas, geidulius, mintis — valdo Dvasia - siela, arba Esmingasis Aš. Iš jos sklinda visai kitokio pobūdžio galios. Tai išmintis, meilė, teisingumas, kantrumas, tvirtumas, sąžinė. Ir "ši žmogaus esmė gali būti aiškesnė, bet ir tamsesnė, gali šviesti iš žmogaus asmenybės, kaip saulė iš giedro dangaus, bet gali būti ir visai apsiniaukusi".

Kas gali apniaukti Dvasią — Sielą? Tamsumas, pagal Tibeto traktatą Cžud-Si. Pusiausvyros nebuvimas trijose givatose, taip pat ir tarp jų. Neteisinga mityba, kvėpavimas, apsirengimas Kūno givatoje, aistros, jausmų nesuvaldymas jausmų givatoje, šių dviejų neteisingas pažinimas ir interpretacija Minčių givatoje. Užtemdomas Esmingasis Aš. "Tamsumas, kylantis iš savojo Aš nežinojimo" (Cžud-Si) pagimdo ligas.

Mūsuose priimta ligos priežastingumo samprata gerokai skiriasi nuo čia išdėstytos. Todėl, keičiant pažiūrą į ligų priežastį, reikėtų kitaip suprasti ir jų gydymą.

Gydymas gali būti etiolginis (priežastinis), kai veikiama ligos priežastis. Pavyzdžiui, žmogus suserga plaučių uždegimu. Darant skreplių pasėlį, nustatoma, kad jį sukėlė mikroorganizmai - pneumokokai. Žinoma, kad antibiotikas penicilinas žudo pneumo-kokus, reaguodamas su jų apvalkėlio fermentu mu-reino transpeptidaze. Taip sutrikdoma mureino sintezė, be kurio negali susidaryti mikrobo apvalkelis. Mikrobai žūva, žmogus pasveiksta.

Kitais atvejais negalima taip paprastai paveikti ligos priežasties. Veikiamos tik atskiros ligos mechanizmo grandys — tai patogenezinis gydymas, arba tik atskiri simptomai — simptominis gydymas.

Bet ar tikrai ligos priežastis yra mikrobas pneu-mokokas? Kodėl yra žmonių, nesergančių užkrečiamomis ligomis? Kodėl vienų organizmas stiprus, pats lengvai susitvarko su priešais dar pačioje pradžioje, o kitų pasuoja prieš menkiausią aplinkos pakeitimą?

Pažvelkime į gydymą kitaip.

Visi mes kilę iš Dievo, kiekvienas mūsų — jo dalelė. Kiekvieno krikščionio idealas — tapti Kristaus atvaizdu savo epochoje ir aplinkoje. —

Kurs Mane regi visame —
ir mato visa Manyje,
tam A S niekados nepradingstu
ir jis nuo Manęs niekuomet nebesitraukia.

(Bhahavad-Gita, 6-30)

Tad kaip praskaidrinti mūsų Esmingąjį Aš, Dvasią - Sielą, kaip atsiplėšti nuo savo šešėlio, išsivaduoti iš tamsumo valdžios?
Vienas geriausių būdų — Malda. Tai betarpiškas bendravimas su savo Dvasia - Siela, Dievu. Jei mūsų žodžiai Jį pasiekia, jei mes nors sekundei Jį pamatome, pajaučiame — sukyla galingiausios mūsų organizmo jėgos, praskaidrėja Esmingasis Aš, įsivyrauja harmonija tarp trijų givatų. Ligos pradeda trauktis.

Amerikiečių ginekologas Rex Gardner savo knygoje Išgydymo stebuklai yra surinkęs daug ligos istorijų — stebuklingų išgydymų, kreipiantis malda į Jėzų Kristų. Šiuo būdu, pasak Gardner, išgijo daugybė žmonių nuo tradiciškai nepagydomų ligų. Visi faktai dokumentuoti ir patvirtinti, pvz., šlapimo pūslės piktybinio naviko išnykimas per naktį patvirtinamas cistoskopijos, kitų instrumentinių tyrimų duomenimis dieną prieš ir dieną po išgijimo.

Štai keletas gerai žinomų citatų iš Naujojo Testamento: "Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios. Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš Jį ant žemės, maldaudamas: "Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų". Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: "Noriu, būk švarus!" Ir tuojau raupsai išnyko". (Mt. 8, 1-3). "Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančiųjų įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas Jis". (Mk 1, 32-34) — "Jėzus tarė: 'nuriskite akmenį!' Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: 'Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos kaip jis miręs'. Jėzus tarė: 'Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?' Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė aukštyn akis ir prabilo: 'Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog esi mane siuntęs". Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: 'Lozoriau, išeik!' Ir numirėlis išėjo iš kapo!" (Jn 11, 39-43).

*
Ne vien iš religijos taško galima šitaip žiūrėti į ligos priežastingumą, o tuo pačiu ir į gydymą. Panašiu keliu eina psichoterapija — pilnai pripažinta ir tradicinė medicinos dalis. Dažnai kai kurie jos atstovai pasiekia panašių rezultatų, kaip anksčiau aprašytieji. Kyla natūralus klausimas — kuo šis kelias panašus ir kuo skiriasi nuo gydymo maldomis, gydymo Dievo vardu?

Psichologija ir psichoterapija labai įvairialypė. Grubiai šnekant, tai mišinys įvairiausių, viena į kitą visai nepanašių, o dažnai ir priešingų srovių, krypčių, teorijų, hipotezių. Tačiau visos jos per žmogaus psichiką bando paveikti jo kūną, jame vykstančius procesus.
Žvelgiant iš religijos pozicijų į psichologiją ir psichoterapiją, galimi du požiūriai.

1. Nieko, išskyrus bloga plačiąja prasme, psichologija atnešti negali. Tai tarsi vaikščiojimas purvinais batais po žmogaus sielą. Juk nuo senų senovės žmogaus siela rūpinosi religijos kulto atstovai — kunigas, žynys, dvasinis vedlys guru. Jie vedė žmogų į dvasinę pusiausvyrą, ramybę, remdamiesi amžinosiomis, niekada nekintančiomis tiesomis, visagaliais, neklystančiais autoritetais.
Psichoterapeutas atsiranda kaip kunigo pakaitalas, jo surogatas, susilpnėjus visuomenėje tikėjimui. Jei žmogaus siela nebegirdi Dievo balso, išpažintis nebėra priemonė dvasiniam apsivalymui, o komuni-ja — eucharistinis maistas jo sielai, tada jis pradeda ieškoti, kas tai galėtų pakeisti. Vieni suranda alkoholį, narkotikus, kurių poveikyje trumpam nurimsta, randa lyg ir tą taip ieškomą harmoniją tarp savęs ir aplinkos, savotišką savirealizaciją, įtampos nuėmimą. Tačiau to nepakanka. Išalkusi siela trokšta daugiau. Tada kuriamos psichologinės teorijos. Neturėdamos po savimi to amžino pagrindo, kurį turi religija, jos dažnai lengvai ir tuoj pat sukritikuojamos. Jų vietoje gimsta naujos ir naujos. Tačiau visada jos skirtos tik Žmogaus moralės, žmogaus valdymo likusiam pasauliui išryškinimui, hipertrofavimui. Psichologija tarnauja tik kaip teorinis pagrindas šiam žmogiškam egoizmui, o psichoterapija — kaip kiautas tokiam žmogui be tikro pagrindo apsaugoti nuo netikrumo jausmo, sąžinės balso, amžinųjų tiesų prisilietimo.

2. Tačiau juk ne visos psichologinės teorijos stovi ant netvirto pagrindo. Psichologijos mokslu šiuo metu naudojasi ir kunigai. Yra ir religinių psichologijos krypčių. Ir turbūt ne būtinai psichologija ar psichoterapija turi išeiti iš kurios nors religijos pozicijų ar prisidengti jų skraiste. Jei psichoterapeutas kuria savo gydymo sistemą, vadovaudamasis nuoširdumu, meile ir noru padėti visiems žmonėms, jei jo sistemoje nėra pykčio, prievartos, noro valdyti, pasitenkinimo savimi, pasipūtimo, apgaulės ar noro kaip nors iš to pasipelnyti, o vyrauja gėris, meilė, grožis, tiesa, tvirtumas — tokia sistema tikra. Tokiu pat keliu iš esmės eina ir religija. Tačiau menkiausias falšas, netikrumas, nors ir slypintis pačiame psichoterapeuto sielos kamputyje būtinai duos blogus rezultatus. Nors ir tolimus, iš karto nematomus.

MIRTIS

Tai tarsi kritinis taškas kiekvienam žmogui — ir netikinčiam, ir tikinčiam. Tačiau kartu tai pats didžiausias skirtumas tarp jų — požiūryje į mirtį. Pirmajam tai tarsi taškas, po kurio viskas pasibaigia ir lieka tuštuma. Vieni iš viso vengia apie tai galvoti, kiti susikuria įvairias teorijas, palengvinančias tą baisų, giliai pasąmonėje slypintį nerimą — o kas toliau? — "Ji lyg koks nežinomas, tamsus bedugnis. Ir tik vis laukia, kaip praryti gyvius. Kad nors būtų žinoma, kaip mirties apsisaugoti, kur ji tykoja! Pažin-tumėm ją geriau, ir tuojau nebūtų tokia baisi. Bet ji, rodos, gyvena kitame pasaulyje ir pasilieka svetima. Kol gyvas, jos nepažinsi'. (Vydūnas, Mirtis ir kas toliau).

Nei tikintis, nei netikintis nežino, kas yra už tos lemtingos ribos, už to taško. Tai lygiai toks pat gilus ir niekada negalįs būti pažintas slėpinys, kaip ir gyvybė. Todėl ir nėra jokio pagrindo teigti, kad tai jau galutinis taškas, po kurio nieko nebėra. Juk mes nuolatos mirštame — kažkokią dalį gyvenimo mes jau nugyvenome, taigi ta dalis mums jau mirusi. Miršta ir kiekvieno mūsų organo ląstelės, ir tuojau pat jos išvedamos iš organizmo, "o išmestos tampa maistu kitiems pavidalams. Ta pati materija, kuri buvo pirm laiko žmogaus kūno dalis, pastoja kokio augmens arba gyvuolio kūno dalis. Regimoji materija be perstojo pasirodo įvairiausiais pavidalais'. (Vydūnas) Taigi mirę, mes tuoj pat vėl lyg ir atgimstame kituose gyviuose — nuostabus amžinas gyvybės ratas! — o kitų gyvių mirtis virsta gyvybe mūsų kūnuose. Taigi toli gražu ne tokia paprasta ta riba, skirianti gyvybę ir mirtį.

Nesiimsiu čia aprašinėti įvairių religijų požiūrio į pomirtinį gyvenimą. Tai nėra mokslas, paremtas įvairiais matomais dėsningumais ir įrodymais. Tikėjimas ima šiuos įrodymus visai iš kitų šaltinių. Ir kuo tvirtesnis tas tikėjimas, tuo tvirtesni ir gausesni tie įrodymai. Deja, jie taip paprastai neperduodami kito tikėjimo žmogui ar žmogui be jokio tikėjimo. Ir visose religijose bendra yra esmė, nors ir skiriasi formos — tai nenuostabu, skiriasi juk ir žmonės, ir kultūros.

Ši bendra esmė, be visa kita, teigia — mirtis nėra galutinis taškas. Keičiasi tik materialusis žmogaus apvalkalas. Visa kitas lieka, ir visai nepakitę. Žmogaus esmė, jo tikrasis Aš pereina į kitą būvį, kuriame jau nebepasislėpsi po gražiais drabužiais, nebeprisidengsi kosmetika. Ir negali jam būti gerai aname būvyje ar pasaulyje, jei tas Aš nešvarus, neskaidrus. Kitaip šnekant, nepateks jis į rojų ir teks ilgai dar degti skaistykloje ar keliauti po kitus gyvenimus, prisirišus prie tų materijų, prie kurių jis buvo daugiausiai prikibęs. Ir tik tada, galutinai apsivalius, tapus skaidriu ir šviesiu savo vidumi, galima bus pasiekti patį Absoliutą, Nirvaną, Rojų, kur šviečia ir spinduliuoja daugybė tokių pat skaidrių ir šviesių Aš, kur vyrauja ramybė. Bet tai, žinoma, visur simbolika, kurios negalima priimti tiesiogiai, o reikia pajausti, patirti kitaip. Ne protu, o širdimi.

Kodėl mes taip tragiškai galvojame apie mirtį? Kodėl mumyse tokia samprata apie ją — kaip apie kažką tragiško, juodo, be išeities? Mūsų materialus gyvenimas, mūsų logika, mąstymo būdas, galų gale mokslinė metodologija norom nenorom sudaro mumyse tokią nuostatą, nors, net sekant ta pačia moksline metodologija ir logika, apie mirtį mes nieko negalime pasakyti. Todėl krikščionio, o ir kitų tikėjimų išpažintojų apeigos didžia dalimi skirtos pakeisti šią nuostatą. Turbūt neprisideda, stiprinant tikėjimą, ir dominuojanti juoda laidotuvių spalva, ir verksmai prie mirusiojo. Pas mūsų protėvius laidotuvėse dominavo balta spalva. Buvo ir daugiau apeigų, ruošiančių mirštantį kitam gyvenimui. Turbūt ir tai parodo tikėjimo tvirtumą.

Įvairiai mirties klausimą sprendė ir sprendžia įvairios filosofinės mokyklos. Pavyzdžiui, stoikai taip mokė ligonius — jei gydytojas pasakys, kad tavo būklė bloga, nereikia per daug pergyventi. Ką tai reiškia šiuo atveju — bloga būklė? Kūno ir Sielos
 
ANASTAZIJA TAMOŠAITIENĖ. PAVASARIO DŽIAUGSMAS. 1967. Kilimas (vilna ant medvilnės), 112 x 174.
 
atsidalijimą. Jei nepriartėsi prie to dabar, ar ne-priartėsi vėliau?
Plačiai žinomas Sokrato pavyzdys. Kai jis buvęs nuteistas mirti, paėmė nuodų taurę ir, "smagiai nusiteikęs" (Platonas. Dialogai: Faidonas) bei bešnekėdamas su savo mokiniais, išgėrė ją ligi dugno. Pagal Sokratą, filosofo uždavinys — išvaduoti "Sielą iš vienybės su kūnu". Išsivadavimas iš kūno — tai išsivadavimas iš visko, kas žemiška. Nes "kiekviena akių pagava yra pilna apgaulės, pilna apgaulės yra ausų ir visų kitų pojūčių pagava.". O tik mirtis visiškai atskiria sielą nuo kūno. Taigi, tikro filosofo uždavinys — taip gyventi, kad "buvotų kuo arčiausiai mirties". Ir tik "tie, kurie atsideda filosofijai tinkamu būdu, nesiekia nieko kito, kaip tik mirti, nors pašaliečiai to ir nepastebėtų". Taigi, Sokratas filosofavimą sutapatina su buvimu. Jo mirtis — geriausias to pavyzdys.

Ar krikščionybei priimtinas toks filosofinis tvirtumas? Štai kaip mano Antanas Maceina ("Filosofijos kilmė ir prasmė") —jis sulygina Sokrato ir Kristaus mirtį: "Sokratas ir Kristus ne tik kad nėra panašūs, kaip dažnai neapdairiai teigiama, bet juodu tiesiog išskiria vienas kitą. Juk nėra nieko priešingesnio, kaip Sokrato ir Kristaus mirtis. Priešpriešais Sokrato ramybei bei skaidrai merdėjimo metą stovi Kristaus liūdesys, baimė ir skundas". Tai filosofas paaiškina tuo, kad "krikščionybė nėra filosofinės būsenos pratęsimas, bet jos paneigimas".

Dar viena problema, su kuria susiduria gydytojas mirties akivaizdoje — tai eutanazija.
Tarkime, moteris serga krūties vėžio IV stadija, kankinasi baisiuose skausmuose nuo išsisėjusių visur metastazių. Ar nebūtų tikslinga nutraukti tuos skausmus visam laikui, palengvinti ir pagreitinti jos mirtį — pvz., suleisti keleriopai didesnę morfijaus dozę?
 
Juk šiam žmogui nebėra jokios vilties perspektyvoje — tik gal kelios savaitės nepakeliamų skausmų.
Toks požiūris vadinamas aktyviąja eutanazija. O tokio beviltiško ligonio negelbėjimas, negaivini-mas, matant jį mirštant — pasyvioji eutanazija.

Jei aktyvioji eutanazija draudžiama, prilyginama žmogaus nužudymui, tai pasyvioji plačiai paplitusi mūsų klinikose ir ligoninėse. Beviltiškam ligoniui netaikomos jokios reanimacinės priemonės, ir tai laikoma norma, tarsi taip ir turėtų būti. O juk tai tipiškas Žmogaus moralės pavyzdys, kai žmogus sprendžia, kam gyventi, o kam mirti! Jau nekalbant apie tai, kad niekada negalime 100% garantuoti, kad tas ar kitas ligonis mirs.

Remiantis ta pačia Žmogaus morale, jau nuo 1930 metų pasaulyje daromos lyties pakeitimo plastinės operacijos — žmogų, kuriam Dievo duota būti, pvz., vyru, skalpelio ir hormonų pagalba bandoma paversti moterimi ir atvirkščiai. O štai šių operacijų šalininkų argumentai, išdėstyti tarptautiniame anglų kalba leidžiamame žurnale "Newsweek" (1976. 01. 19):
"Anksčiau, — teigia žinoma Londono psichoterapeute Margareth Branch, — mes uždarydavome juos į psichiatrines ligonines, slapta tikėdamiesi, kad jie nusižudys — ir dažniausiai taip ir atsitikdavo". Net šiais santykinai liberaliais laikais dar plačiai paplitusi panieka transseksualams — žmonėms su vienos lyties anatomija ir kitos psichologija. Bet vis daugiau gydytojų tiki, kad transseksualai gali būti gydomi mediciniškai, pritaikant lytį prie psichikos, o ne atvirkščiai.

30-ties metų anglų žurnalistas James Morris aprašė savo virtimą Jan Morris bestselleriu tapusioje knygoje Mįslė. Kitas (dabar jau vyras) aprašo tai kaip kaukės nusimetimą. Po mastektomijos ir hysterekto-mijos sekė eilė plastinių operacijų, siekiant suformuoti vyrišką lytinį organą iš pilvo audinių. Tolygios testosterono dozės pažemino balsą ir stimuliavo plaukų augimą. Tas faktas, kad erekcija bus vis tiek negalima, jo neliūdina. "Vieną — kitą kartą aš paaiškinsiu, kad tai atsitiktinumas, — sako jis, — bet mano seksualinis krūvis yra geras ir šiuo metu nėra moterų trūkumo".


Štai tokie argumentai.

*
"Žaltys buvo klastingesnis už kitus laukinius gyvūnus, kuriuos Dievas sutvėrė. Jis tarė moteriai, "Ar iš tiesų Dievas pasakė, 'Nevalgykite vaisių nuo jokio medžio sode?" Moteris tarė žalčiui, "Mes galime valgyti vaisius nuo medžių sode, bet Dievas pasakė, * Nevalgykite vaisių nuo medžio, kuris yra vidury sodo, ir nelieskite jo, arba jūs mirsite* "Iš tikro jūs nemirsite, — tarė žaltys moteriai, — Dievas žino, kad kai jūs valgysite nuo jo, jūsų akys atsivers, ir jūs būsite kaip Dievas, pažįstantys gėrį ir blogį" (Pradžios 3, i-5).

Šv. Raštas visuomet atveria akis norintiems jį suprasti, ieškantiems Tiesos. Kažkada žmogus panoro tapti tokiu, kaip Dievas ir nuskynė jis vaisių nuo uždrausto Pažinimo medžio, ir pažino gėrį ir blogį, bet tokiu, kaip Dievas netapo. Nuo to laiko kiekvienas žmogus giliai savyje turi pažinimo troškimą. "Ieškok, pažink, nenurimk!" — štai šūkis, geriausiai atspindintis noro pažinti esmę.

Šiai gimtajai nuodėmei naikinti ir yra pašaukta religija. Priešingai nerimastingumui, ji siūlo Ra-mybę. Ir einančiam jos keliu žmogui atsiveria kitos, vidinės akys, ir pamato jis — neverta lįsti į Amžiną-sias Paslaptis, o tuo labiau bandyti ką nors jose keisti. Tai neabejotinai bumerangu grįš visai žmonijai nelauktomis ir galbūt labai baisiomis, lemtingomis pasekmėmis.

Geriau bandykime susivokti Savyje. Suprast, ko iš mūsų nori, ko trokšta mūsų Siela. Ir malšinkime šį troškulį — tai mums ir siūlo
RELIGIJA.

Literatūros sąrašas
1.    K. Adam. Katalikybės esmė. Kaunas. 1936.
2.    E. Fromas. Psichoanalizė ir religija. Vilnius, 1981.
3.    Lellote. Gyvenimo problemos sprendimas. Briuselis, 1989.
4.    A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. Roma, 1978.
5.    F. Maknatas. Išgydymas. Ave Maria Press, 1974.
6.    Vydūnas. Bhahavad-Gita. Detmold, 1947.
7.    Vydūnas. Gimdymo slėpiniai. Tilžė, 1919.
8.    Vydūnas. Mirtis ir kas toliau. Tilžė, 1907.
9.    Vydūnas. Sveikata, jaunumas, grožė. Tilžė, 1928.
10.    Cžud-Si. Pamiatnik srednerekovoj tibetskoj kultu-
ry. Novosibirske 1989.
11.    K. Rahner, H. Vorgrimler. Maly slotvnik theolo-giczny. Warszawa, 1987.
12.    R. Gardner. Healing miracles. London, 1986.
13.    T. Pazhayampallil. Pastoral Guide. KJC Publ. 1984.
14.    K. Rahner. Encyclopedia of Theology. London, 1986.
15.    Card. Suenens. Love and Control. London, 1961.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai