| |
|
|
|
Parašė Aleksandras Šidlauskas
|
1. Ir padėk rankas ant stalo...
Nuo vaikystės iki senatvės įvairiomis progomis susitinkame su poezija. Lietuvių poezijos padangę pastaraisiais metais itin praskaidrino išeivijos lyrinio žodžio meistrai. Vienas jų — Kazys Bradūnas, Vilkaviškio žemės sūnus, tokia sodria kalba praėjusį rudenį prabilo į Lietuvą. Sugrįžo poetas po daugelio metų atsikvėpti, pavaikščioti tėvų žeme, pakvėpuoti gimtinės oru, susitikti su savo jaunyste, atpažinti čia kažkada įmintas pėdas, pabendrauti su tėviškėnais, pavažinėti po Lietuvą. Įdomi ta Vilkaviškio žemė. Ne tiktai derliais garsėja, bet ir poetų gausa nenusiskundžia. Salomėja Nėris, Juozas Tysliava, Kostas Kubilinskas, koks savaimingas trejetas, kokia žodžio meistrystė ir stiliaus įvairovė, koks žmogaus pažinimas. Ir dar, koks tos suvalkietiškos tarmės skambesys, tas žodžio išdainavimas, tas balsių iš-giedojimas. Liejasi tas žodis ir garsų upeliais, ir eilėraščių posmų gražmenomis. Sėdėjau rugsėjo mėnesio 13 dieną Vilniaus universiteto 118 auditorijoje (jos langai matomi iš Pilies gatvės) ir klausiausi poeto kalbos, gražaus, stilingo pasakojimo apie save. Liejosi mintys, persipindamos prisiminimais ir filosofiniais intarpais, vinguriavo šneka, pilna humoro, išminties ir santūros. Kalbėjo nedidelis pagal ūgį žmogus, bet toks aukštas ir galingas kaip poetas, toks savitas, brangus ir talentingas. Gerai, kad jis atvyko į gimtąjį kraštą , — sveikai ir tvirtai atrodantis, toks pasiryžėlis būti su mumis, toks fotogeniškas, — su žmona, vaikais ir anūkėle. Bradūnas — kaip skamba, kaip tos suvalkietiškos kanklės...
Lemta buvo ir Kaziui Bradūnui, Kiršų sodžiaus vaikui, perplaukti Atlantą, atsiskirti su gimtine, ilgėtis jos, leisti knygą po knygos, nostalgiškai žvelgti į tuos pačius, bet buvusius rūtų darželius, po langais vėsėjusius. Klausiausi užatlantės poeto žodžių, gėrėdamasis žodžio magija, klausiausi jo gaivios lyrikos posmų, skambių ir minoriškų, pranašingų ir giliaprasmių. Ta žemininkų karta, atnaujintos, sueuropietintos poezijos karta, vėl atsigrįžo veidu į mus, — o ar seniai už "Morenų ugnių", "Sidabrinių kamanų", "Donelaičio kapo" skaitymą galėjai nukentėti nuo tų, kuriems žmogiška tiesa strigo kaulu gerklėje, kurie "užburti" socializmo idėjų nesiskaitė nei su žmogumi, nei su meno kūrėju, nei su talentingos poezijos žodžiu. Ir išaugo ta mano karta bespalvė, bejautrė (nors ji šiandien labai keičiasi), nes negalėjo skaityti Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno. Štai guli dabar ant mano darbo stalo nauja knyga "Prie vieno stalo". Jos 20 000 egzempliorių tiražas. Taip, tai tiesa. Ta knyga turi 470 puslapių. Pratarmėje autorius rašo: "Šiam leidiniui eilėraščius atrinkau iš penkiolikos lig šiol išėjusių mano poezijos knygų. Jose visose yra atspausdinta per 900 eilėraštinių vienetų. Iš jų rinktinėn "Prie vieno stalo" paimta mažiau negu pusė".
2. Iš toliausių pasaulio kampų...
Kazio Bradūno vardas jau ryškus prieškarinėje, dar neokupuotoje Lietuvoje. Laikraščiuose ir žurnaluose jau pasirodo būsimo poeto eilės, tokios gyvybingos ir žemiškos, liaudiškai paprastos ir formiškai nepretenzingos. Su vidine įtampa, su sodria ir panoramiška potekste. Gaila, man labai gaila, kad iki pat 1988 metų apie Bradūną literatūros istorijose ir kritikos puslapiuose — nė eilutės, nė sakinio, nė užuominos. Tiktai poezijos mylėtojas, tiktai tautiškai susipratę žmonės (ir elitas, ir vienas kitas mokytojas, ir studentas) išgirsdavo, paskaitydavo, — ir atsigaudavo nuo lyrinio žavesio, nuo suvalkietiškos mąstysenos, nuo meninės įtaigos. Slaptomis — per užsienio radiją, per turisto atsivežtą eilių rinkinėlį, per nusirašytą posmą. Siunčiamos knygos būdavo sulaikomos, o M. Mažvydo biblioteka visai neseniai parodė, ką ji turėjo savo specfonduose — imk ir skaityk. Kada atsiprašysite poeto — jūs, tautos naikintojai, laisvo žodžio slopintojai ir mūsų literatūros žudytojai? Jūs dabar slepiatės, maskuo-jatės, mainote kailinius, tylite, bijote, nes savo giesmelę, įžūlią ir nehumanišką, jau sugiedojote... Egzodo poezija mus brandina ir dvasingai atveria naujas gelmes. Gerai pažįstu savo gimtąją poeziją, ją kasdien skaitau, ieškau atodvasčio ir lietuviškos dvasios. Bet tiktai šiandien pajutau, koks naujas poetinis žemynas man prieš akis atsivėrė: jame likimai ir žmogaus esmės, dvasios ir širdies balsas, mirties ir gyvenimo sąsšaukos, mito ir tikrovės garsai, dangaus ir žemės varsos, žodžio ir metaforų įvairybės, laiko ir erdvių prasmės, metų ir sekundės tėkmės, Lietuvos ir pasaulio atbalsiai. Argi viską beišvardinsi? Nemeluosiu, kad S. Gedos, J. Juškaičio, M. Martinaičio, J. Degutytės, V. Bložės ir J. Strielkūno poezijoje aš radau labai daug gyvenimo prasmių, poetinės kalbos perlų, modernaus žodžio ir lietuviškumo dvasios. Tai gyvoji mūsų klasika. O anie daugiakalbiai ir daugiažodžiai mūsų poetai, kurie dešimtmečiais leido knygų kalnus, šiandien tyli, nekalba, nes ir tuomet jų "poetinė" kalba buvo anemiška, nutautusi ir prislopusi. Etiniais sumetimais neminėsiu jų vardų. Apie tai gražiai parašyta Prano Naujokaičio literatūros istorijos puslapiuose (neseniai skaičiau keturtomį).
3. Gaudžia varpas vakaro maldai...
Egzodo literatūra — tai unikalus inkliuzas, išsaugojęs grožinio žodžio savaimingumą, unikalų mąstymą, lietuvių literatūros tąsą. Nesvarstytina, kas būtų buvęs Kazys Bradūnas, jeigu jis 1944 metais nebūtų palikęs Lietuvos. Svarstytina, kuo jis šiandien tampa mūsų Lietuvai. Poezijos amžinatvę lemia ne politinės nuostatos, o meniniai poetiniai principai. Jo kūryboje darniai jungiasi ir emocinis pradas, ir filosofinė dermė. Tai paslėptų gelmių balsas, tai lyrinio pasaulio išpažintis. Kiekvienam lietuviui, kiek beapsiskaitęs jis būtų, Bradūnas liks savas, suprantamas ir nuoširdus. Tai įgimta, tai nesuvaidinta. Labai taikliai ir originaliai knygos pabaigoje kalba profesorė Vanda Za-borskaitė, viena geriausių poezijos žinovių ir originaliausių interpretatorių. Jos žodis mane užbūrė dar studijų metais (1957-58). Ji kalba: "Kazio Bradūno poezija tyra ir aiški, ji pilna skaidrios, ramios tiesos. Ji yra laisvai ir natūraliai atsiskleidusi; ji nieko neįrodinėja, nieko nesmerkia ir neprakeikia, niekur nešaukia — ji tik liudija, išsako, aprauda, meldžiasi, taria švento susikaupimo, gedulo ir tikėjimo žodžius". Kiek tiesos pasakyta. Sutinku su profesore, pritariu jai, nes Kazio Bradūno žodis giliai stringa sielon, jis yra neapsimestinis, jis nuoširdus. O poezijos nuoširdumas — didelis būsimos sėkmės laidas, skaitytojo džiaugsmas ir dvasios paguoda.
Skaitai šią poeziją ir apima tokios mintys: rodos, daug kur ir daug kas jau girdėta, bet savaip ir naujai pasakyta, rodos, savaip interpretuota ir išmąstyta, rodos, taip pažįstama ir žinoma, o nauja ir negirdėta, platu ir erdvu. Nenoriu vardinti tas temas, tas idėjas, kuriomis poetas gyvena, nenupasakosiu to pasaulio, į kurį skaitytojas įžengia. Gera čia būti Lietuvos skaitytojui, tuo ne kartą įsitikinau, patinka tokia poezija, kuri ne moralizuoja, o atspindi, ne aiškina pasaulį, o kuria jį. Tai iš žmogaus dvasios einantis žodis. Tiesiog simptomiška: kai Kazys Bradūnas viešėjo Lietuvoje, tuo metu ir mano nagrinėjama knyga pasirodė knygynuose. Turėjau progos pažinti ir žmogų (su juo pabendrauti neteko), ir čia pat skaityti jo poeziją, kuri anksčiau man buvo pažįstama tiktai iš dalies. Gaudydamas kiekvieną poeto žodį, įsitikinau, kad jis yra labai prasmingas, šiandieniškas, emocingas ir artistiškas. Gerai žinau, kad tiems, kurie skaitys šias eilutes, pirmiausia, vėl ir vėl prieš akis turėtų iškilti to gero žmogaus veidas, tas gyvas ir skambus balsas, ta užburianti tonacija ir lietuviškumas. Knyga "Prie vieno stalo" — tai protėvių atošauksmis, gamtos apoteozavimas, realistinio ir romantinio matymo darna, tautosakos, mitų ir istorijos atšvaitai, chrestomatinis paprastumas, žodžio įtaiga ir amžinų tiesų savastis. Taip, poetas neatrado naujų poetinių žemynų, jis nesukūrė naujų lyrikos žanrų, bet tai, ką pasakė, įrodė, kad poezija drąsiai kopia į pačias didžiausias lietuvių poezijos aukštumas. Tiesa, sukūrus beveik tūkstantį eilėraščių, sunku nepasikartoti, atsikratyti tų pačių poetizmų, netgi tų pačių žodžių. Suprantama, ieškojimas yra visos kūrybos pagrindinė sąlyga. Kazys Bradūnas gražiai pratęsė senąsias mūsų poezijos tradicijas, — su savo universalijomis, paprastumu, valstietiška galvosena ir tautiška jausena.
4. O kad taip su debesiu į šiaurę...
Skaitai Kazio Bradūno eiles, ir ateina kilnus noras uždainuoti, garsiai ir tyliai, kaimiškai ir europietiškai. Tiek skambus tas posmas, tiek didingas žodis. Paklausykime: "Ir akyse ima mėlynuoti/Begalinių tolių toluma/" (p. 252), "Ar girdi vandenų du-denimą — /Vilgo smėlį puta"/ (p. 253), — versk puslapį po puslapio, kurk dainą po dainos. Tikiu poetu, kai jis ilgisi gimtosios sodybos, jaučiu jo dvasią, kai jis šaukiasi pagonybės dievų, suvokiu jo patirtį, kai jis varijuoja posmais, eilutėmis, ciklais. Eilėraščio slinktys — tai žodžių junginiai, asociacijų vingiai, metaforų laukai, liaudies dainų interpretacijos. Dažniausiai vartojami žodžiai apipinami naujomis prasmėmis: meilė, mirtis, vanduo, saulė, miškas, laukas, upė — tai realybės erdvės, o viltis, troškulys, laukimas, gelmės, laikas išveda skaitytoją į kitus pasaulius, kuriuose kalbasi ainiai, senoliai, keleiviai, šaukliai, kūdikiai, milžinai. Labai nesiblaškydamas po pasaulį, kaip kiti poetai išeiviai, Kazys Bradūnas lyg tas valstietis nenori nueiti toli nuo savo gimtosios sodybos, kur tiek daug jaukumos, šviesos ir kryžių. Grožėjausi jo žodžiais, kuriuos arba buvau pamiršęs, arba jie nebuvo įsėlinę į mano pasąmonę: nuorude-nis, garbuonėlis, ašaruvė, svyrūnė. Nepatogu taip skaidyti eilėraštį, ieškant paskiro žodžio ar sakinio atplaišėlės. Tegu poetas nesupyksta: tuo norėta pasidžiaugti ar pasigrožėti. Juk paėmus vieną gintaro lašelį galima matyti visą gintariją. Ėmiau ir suabejojau, ar dar pacituoti tuos perlus, tuos poetinius matymus, kurie regisi talentingo žmogaus sąmonėje. Sakau, dar pacituosiu: toks jau mano stilius. Nerinksiu geriausio eilėraščio, kaip kartais mėginama padaryti, — jų šioje knygoje labai daug. Nenusakysiu, koks ritmas ar rimas yra vyraujantis, — tai nesunku, bet nebūtina, o žodis ir jo prasmė mane visados žavėjo ir tebežavi. (Prisipažinsiu, kad nekart teko su juo pasigalynėti, verčiant lenkų, rusų poetus, bandant pačiam paeiliuoti.) Žodyje, ypatingai poetiniame, visuomet surandu tas vidines jėgas, kurios sužėri atsitiktinėmis spalvomis, susijungia į vaivorykštes, pavirsta kaleidoskopiš-kais įvaizdžiais, margaspalvėmis drobėmis. Mielas ir šventas tas bradūniškas kalbėjimas po Suvalkijos ąžuolais, po Lietuvos saule (ji visur pasaulyje viena, galbūt tikrai lietuviškiausia). Kokia dvasios šviesa sklinda iš mėnesienų ir vakaro maldų, iš lango gėlių ir šventosios nakties, iš vasarvidžio ir karaliaus kapo. Poeto sugrįžimas į namus — tai jo gyvenimo atgaiva, prisiminimai ir vizijos, įkvėpimas ir santaika. Literatūros kritikai dar tiktai vienu kitu žodžiu prakalba apie poeto kūrybą. Manau, kad vilkaviškiečiai, mokytojai lituanistai, paskirs ne vieną valandą poeto kūrybos skaitymui ir klausymui. Beprasmiška būtų pamokose Kazio Bradūno kūrybą "analizuoti" taip, kaip buvo iki šiolei daroma su kitais poetais, — pagal senuosius kanonus, pagal trafaretiškus metodus. Kiek toks preparavimas (gal daugiau fiziologinis) atbaidė jaunų žmonių nuo lyrinės kūrybos, sunku apsakyti. Eilėraščiu reikia žavėtis kaip saulės patekėjimu, taip kaip rasos blizguliu, kaip bitės dūzgesiu, kaip švelniu vėjo palytėjimu atlaidų dieną. Poeto metafora, tiesa, nesudėtinga, bet iškalbi, palyginimas aiškus, bet daugiareikšmis, o rimas liejasi sąskambių sąskambiais, melodijomis ir daugiagar-siais. Belieka vėl ir vėl skaityti, ieškant ir savyje neatkastų dvasios klodų, kurie vis turtina, taurina, įkvepia.
5. Ilgesys nesuprantamas skrenda...
Poezija yra nereikli. Reiklus yra jos skaitytojas. Kai žodžiai glaudžiasi vienas prie kito kaip žmonės maldos metu, kai žodžiai suskamba smuikais ir vargonais, tuomet visai kitas prasmes įgyja kasdienybė ir buitis, tuomet būtis ima kalbėti ta prakalbę, kurioje ištirpsta gyvenimo sunkuliai, pasaulio vargai ir žemės nerimas. Tylus susimąstymas ir energingas žvilgsnis, tautos gyvybės išliktis ir šventosios paslaptys išlieka ryškiaspalve aura, kuri vilioja skaitantįjį. Poetas kartais padaro pasakos nuorašą, kartais prisimena sutartines, dažnai nupiešia kuklų gimtinės vaizdelį, o dažnai nuskęsta karališkoje Vorutoje, jis kuria partizanų baladę, aprašo Sibiro kapines, girdi giedančią liepą, tampa burtininku arba piemenėliu.
Tai lengva ir sunku. Lengva, nes poetas visa tai gerai žino arba pažįsta, o sunku, nes reikia tai įprasminti poetiniu žodžiu, kuris nėra toks jau paprastas, kaip atrodo dažnam poetą pažįstančiam. Kazio Bradūno pokalbis — tai istorijos bylos, metraščiai, o eseistinis mintijimas padeda asmenybe tapti šių dienų žmogui. Epinę mozaiką perpina gamtos akvarelė, o baladišką pasakojimą žemaičių girių ir žmonių likimai. Galima būtų vardinti ir įvardinti tuos motyvus, kaip sudėtingo muzikos kūrinio natas; liaudies dainos ir raudos prakalba tyla, ramybe ir išmintimi. Poetas gerai valdo "techniką", jis pažįsta ir senąjį tikėjimą, ir dabarties pasaulio įvairenybes. Kartais susidaro įspūdis, kad tobula forma tampa tikslu, tuomet suabejoji poeto nuoširdumu, norisi iš jo daugiau sulaukti ir pasiprašyti. Žiūrėk, pavargsta žemės motyvas, jis ima kartotis, žiūrėk, pažyra monotoniškas ritmas, senas rimas, čia perdaug sentimentalumo, o ten prasilenkia su žodžo atranka. Nelengva viską poetiškai ir meniškai įprasminti, dažnai ir patirtis nepagelbsti. Gana — nebeieškosiu tų kliaudų, kurios kitiems gali pavirsti netikra mano kalba. Ne tas tikslas. Susipažinau su dideliu poetu, atradau naują poetinę ŽEMĘ kurioje taip ilgai norisi ir norisi gyventi. Kazys Bradūnas gerai pažino mano Lietuvos žemę, o aš susipažinau su jo žeme, kurioje jam linkiu ilgai gyventi ir būti, kurti ir budėti. Budėti ties tuo altoriumi, prie kurio vis daugiau maldininkų susirenka... Mes valgome prie vieno stalo...
Aleksandras Šidlauskas
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
