Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALIS BALBIERIUS   
TEKANČIOS LYGUMOS

Kur jūs tekate, lygumos, žaliosios vasaros šalys,
aš kaip laivas plaukiu per banguotas viršūnes žolių.
Šičia kraujo pradžia, čia gyvenimo mano upelis
renka vandenis protėvių pelkių gilių.

Kur jūs tekat lyg jūros, išsupę alksnynų mėnulį,
šviesų amžiną sargą, parimusį amžių mūšoj.
Jo platus kalavijas lyg Nemunas žvilga vidunaktį
ir klausosi šėlstančio laiko kalbos.

LIŪDESYS
 
Ir liūdesys sutvers poetą
kaip vyšnios žiedą sutveria pavasaris
ir laiko vėjas palytės tą šaką
ir aukso spindulius atskleis jai vakaras

vešli žolė šuoliuos per lygumas
lyg žalias žirgas debesynų karčiais
ir vyšnios žiedas patekės kaip saulė
ir nusileis kaip saulė vieną kartą


CIKADA

Trumpa būtis ir žėrinti giesmė
mažyčio Dievo vabalo — visatai
tiek daug suteikia ji dermės tik
ne kiekvienas ją pamato
 


---------------
Vilnietis Alis Balbierius gyvena greta nuostabaus Verkių parko, kurio nuokalnėje vingiuoja Neris, o vaizdas nuo gausybės skardžių teikia rimties keleiviui, sustojusiam pažvelgti į seną lietuvių miestą. Gal todėl jo kūryba yra taip arti gamtos — turbūt ta pačia plunksna rašomi ekologiniai etiudai (A. B. —žinomas gamtos gynėjas, saugotojas, publicistas) ir lyrika, kurios pagrindinis prasmuo slypi ypatingame subjekto gamtiškume, kuris galėtų būti suvokiamas kaip vienintelis ir nuostabiai gražus subjekto būties būdas. Gamta čia yra ne tik gyvenimo vieta, ne tik bendri namai, bet ir Dievo kūrinys, kurio tobulumu nepaliaujama stebėtis. Žmogus, griaunantis save ir aplinką gamtoj, irgi yra vienas iš A. Balbieriaus poetinio ir publicistinio nerimo šaltinių.
Julius Keleras

XXX


Dvasia demiurgas sužeistais sparnais
pakilus lekia Lietuvos laukais

žaizdota žeme rudenio rausvoj aky
kodėl sparnus prie žemės tuos lenki

kodėl dvasia netampa dangumi
su bobų vasaros žydrynės ugnimi

grandinę seną sužeistais sparnais
demiurgas velka Lietuvos laukais
 

JAU TŪKSTANTIS METŲ PRAĖJO NUO MANO MIRTIES

Jau tūkstantis metų praėjo nuo mano mirties
aš keliuosi iš dulkių iš peleno pilko iš nematomo rūko lašelio
aš keliuos ir bijau — ar išliko pasauly bent mažas šios žemės žiupsnelis

aš jaučiu kaip pasaulis vėl surenka kūną iš vėjy atomų išskaidytų
vėlei kraujas lyg potvynis kyla seniai sukalkėjusiom gyslomis ima alsuoti
elastinga oda vėlei kaulus aptraukia o akys išauga nei grybai akiduobių slėniuos

tuoj stebuklas įvyks ir akis aš atmerksiu — bet ko gi
man baisu atsimerkt ir baisu sualsuoti ir pojūčius savo išlaisvint
baisiau nei numirti iš naujo sugrįžus po tūkstančio metų

gaudžia mintys galvoj lyg lava nuo viršukalnių lekia
ar žolė tebeturi šaknis ar erelis virš girių saulėtekį mato
ar bent vienas žmogus man ištars labą rytą ar vakarą

aš keliuos iš mirties
 
       jau atmerkiu akis
       jau atmerkiu akis
       jau atmerkiau...
 


PIKTAS    LIETUS

Kas brenda ir brenda per lietų kuris tarsi vanago snapas kapoja
kam veliasi kojos be kelio — vien molis ir šlynas ir šlynas
o Viešpatie — šitokio pikto lietaus dar niekad regėti neteko
lyg strėlės iš švino ir kūną ir dvasią be gailesčio plaka

lyg švinta nešvinta tinklainėj šmėžuoja aušra lyg miražas
tu eiki keleivi vien tik judesys šiam pasauly įteisina dabartį
kelių pasirinkti negalima kur žengsi ten kelias ten žemė
ar vienas ar dviese vis viena vis viena išeisi į kelią

tas piktas lietus tau keleivi nuo seno pažįstamas
tiek amžių jis slenka iš tvano iš Scilių Charibdžių tolybės
belieka tikėt — odisėjų daugiau negu buvo Homero rašyta
kelk kojas keleivi per molį ir šlyną į tūkstantį metų į kitą


SUTARTIS

Sena pacifiste
laukinė obelis
patekant saulei
baltų žiedų hieroglifais
netikėtai pasirašė
amžiną taikos sutartį
su girių lakštingala
ir žvaigždėmis

MIRUSIO LIETUVOS KARŽYGIO REGĖJIMAI

Žirgo kraujas iš gyslų išbėga — regą Įgaunu aš dievišką
savo kūną matau paguldytą viršūnėje laužo
dūmą iš aukuro juodą ir juodą raudotojų giesmę
debesį baltą virš girių tarytum sidabro šarvus

ligos ir žaizdos nutolo tapau aš laisvesnis už orą
viską regiu daug ryškiau negu būdamas gyvas regėjau
jūs be reikalo raudat — aš niekur nebūsiu išėjęs
išėjau tik iš dūlančio kūno sutapt su pasaulio dievais

dūmais pakvimpa liepsna kalaviją pašonėj paliečia
jaučiu kaip laisvėju nei vėjas skrendu viršum protėvių žemės
tampu dangumi ir žeme šviesuliais galingaisiais padangių
kurie šviesiąją lemtį ar juodąją pragaištį genčiai mūs lemia

SAPNAS APIE DEMIURGĄ
 
Ir tik akimirksnį tvėrimo žodis
yra tas pats, kas kūnas arba žiogas,
garsų vaivorykštėm užliejantis erdves.
Tas mirksnis žūsta, vos užgimęs,
lyg šėltų debesys dangum krūtinės
ir plaktų liūtys gyslas nei gatves

Šventa akimirka, kai žaibas žodis
sulydo akmenį ir giesmę žiogo,
plačion visaton praveria duris.
Ir kas regėjo šitą mirksnį,
tikėjo žodį visata pavirsiant,
tam jau nerūpi aukso vidurys.
 
xxx


Naktų kely
    gyvenimo spingsulė
smėlynų vėjy
    profilis mėnulio

visatos pulsas
  vientisas ir greitas
šitam kely
    su juo sutapti reikia
 
 
maža spingsule
   proto sese
čia viskas artima
     gyvybės rasės
 

tartum simfonija
    kely žvaigždėtam
kur daugel duota
    daug patikėta
 

XXX
 
Dabar banguoju miestų mūšoje
veidų lavoj bandydamas išlikti
vieninteliu kurio negalima kartot
įspraust į grindinio beveidį riksmą
 

lyg stikso vandenys — minia
veidų verpetai lekia begalybėn
aš kabinuos už to vienintelio savęs
kuris nematomas mane dar lydi
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai